Pakelės švytėte švytėjo nuo žydinčių rapsų. Akinamai – tarsi nukritusi saulė, rėkdama iš džiaugsmo, išsivoliojo juose. Net prisimerkdami lėkėme plentu tolyn – link Pabaisko. Nežymaus miestelio, kuris ir miestelio statusą turi tik todėl, kad Smetonos laikais čia buvo valsčiaus centras. Nėra jame nei didesnės aikštės, nei žymių pastatų, tik gatvės praplatėjimas prie Švč. Trejybės bažnyčios. Dėl jos ir užsukome. Daili akmeninė bažnyčia su akmenine varpine šalimais, apjuosta akmenine tvora.
Prie gatvės praplatėjimo stovi ir miestelio paminklas Pabaisko mūšiui atminti. 1435 m. mūšis įvyko tarp Jogailos brolio Švitrigailos ir Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio. Aišku, kaip visada dėl valdžios. Prie Pabaisko, po tris metus užsitęsusio karo, Žygimantas pagaliau sumušė Švitrigailos armiją ir mūšiui atminti pastatė bažnyčią. Tačiau turbūt įdomiausiai įamžinta mūšio vieta ant seno medinio namo šalia šios menamos aikštės.
Pievelės palei namus linksmino nusagstytomis žydinčių pienių galvutėmis.
Tolėliau geltonavo rapsų laukas. 
Ten mums ir reikia – į geltonuojančios saulės jūrą. O dabar, pasikrovus švytinčia energija, tolyn..
Lyduokiai. Apsupti žydinčių pienių laukų. Pro besiskleidžiančią lapiją boluojantis Lyduokių dvaras (55.271692, 24.93485). Dvaras pirmą kartą paminėtas 1499 m. ir, aišku, kaip dažniausiai būna, ėjęs iš rankų į rankas. Minima, kad dvaras klestėjo valdant grafui Bistromui, vėliau jo žentui, o dar vėliau, patekęs į Kosakovskių šeimos (tų pačių Kosakovskių, kuriems priklausė ir gražuolis Vaitkuškio dvaras) rankas, buvo atnaujintas. Pagrindiniai rūmai perstatyti pagal prancūzų kilmės architekto iš Peterburgo Leontijaus Benua projektą, įkurtas parkas su savita keturių tvenkinių sistema. Prasidėjus I pasauliniam karui, Kosakovskiai išvyko į Varšuvą ir dvarą išnuomavo. 1934 m. architektas Karolis Reisonas, mėgino atstatyti per karą beveik sugriautus rūmus. Deja, darbų baigti nespėjo, užklupo Antrasis pasaulinis karas. Jam teko su šeima traukti į Austriją. Tarybiniais metais čia veikė kolūkio kontora. O Nepriklausomybės metais privatizuoto dvaro pastatai neprižiūrimi nyko akyse. Dabartiniu metu dvarą įsigijo Aldona ir Vaclovas Ibenskai ir stengiasi dvarą prikelti naujam gyvenimui. Stojam šoniniam keliuke šalia arklidžių. Bet tai kokio jos gražumo … Tarsi gyvos žirgų galvos išdidžiai žvelgia į tolį. Atrodo tuoj sužvengs… Arklidėse yra vidinis kiemas, tačiau vartai užrakinti.
Kitoje keliuko pusėje tvenkinukas. Prie keliuko, vedančio į dvarą – ženklas „Piktas šuo“ ir užrašas „Privati teritorija“. 
Pasiskambinus gaunu leidimą apžiūrėti dvaro pastatą iš arčiau. Piktas šuo suamsi tik visai priartėjus prie voljero. Tačiau draugiškai susitariam, kad nėra jam čia ko veltui loti. Pastatas nėra įspūdingas, nors ne kas iš senojo dvaro pastato ir belikę. Tačiau naujieji šeimininkai lyg tai kažkiek tvarkosi. Pasivaikštau po apleistą parką… Grįžtant porą kartų vėl suamsi šuo. Matyt atsisveikindamas.
Palei tvenkinį patraukiam iki kitų raudonų plytų ūkinių dvaro pastatų. 
Neįprastai atrodo observatorijos bokštas (įrengtas dvaro valdytojo Fausto Olejarčiko) ant grūdų sandėlio. O ir durelės vedančios į vidų, tai net labai įdomios. 
Bandom padraugauti su vietine šėma karvute, tačiau iš pradžių lyg ir parodžiusi norą, vėliau atsitraukia.
Kelias nuveda iki Balninkų. Žavingas miestelis. Ir kodėl nė karto važiuojant pro šalį neužsukom? Kelio vingis leidžiasi žemyn tarp dviejų ežerų. Prisipažįstu – po miestelį daug nesižvalgėm, palikom kitam kartui. Pietų metas – pats laikas papiknikauti ežero pakrantėje. Gražiai sutvarkyta pakrantė, suoliukai su stalais- negi praleisi tokią vietą?
Karštos kavos puodelis…. Dideliame ežere pasiklydę dvi žvejų valtelės …. Už nugaros bažnyčios bokštai… 
Sėdėtum ir sėdėtum, bet pakilęs žvarbokas vėjas staiga sukedeno ežero vilnis ir nuginė saulutę už debesų. Tiek to, atvažiuosim čia dar kartą, nueisim pasižvalgyti į ežerą nuo kalnelio.Bet dar neskubėkim, užsukim prie bažnyčios. Balninkuose triskart per metus vyksta atlaidai. Atlaidai čia visada sutraukdavo mases žmonių. Kermošius prasidėdavo vos ne nuo ežero, nusėtas cukriniais vaikystės saldainiais.
Prie kelio rodyklė į Stiklo muziejų, tik jis uždarytas. Taigi, tikrai teks čia dar kartą apsilankyti.Vairą sukam link Liesėnų piliakalnio, bet akiai užkliuvus už nuorodos į Videniškių vienuolyną (55.217088, 25.277692), staigiai pakeičiam kryptį. Jis visai šalia, tad užtruksim visai nedaug. Tik akį užmest, muziejus vis tiek nedirba. Videniškiai mažulytis bažnytkaimis, priklausęs kunigaikščių Giedraičių šeimai. Būtent jie buvo reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolyno fundatoriai. Atidarius vienuolyną, Videniškiai tapo šio ordino centru Lietuvoje, nors pirmasis medinis vienuolyno pastatas galėjo sutalpinti tik 12 vienuolių. 
Aplink nė gyvos dvasios. Gerai, kad bažnyčios durys grotinės- galima pažvelgti į vidų. 
Apeiname šventorių iki nediduko vienuolyno pastato. Vienuolyne prieš Kūčias kepami lietuviški kalėdaičiai.
Liesėnų piliakalnis (55.21053, 25.308091) nedidukas. Pasakojama, kad piliakalnį supylė švedų kariuomenė, kurios vadui batsiuvys tyčia blogai susiuvo batus, nes, matai priešų kariuomenė gi buvo. Supykęs vadas liepė savo kariuomenei kepurėse atsinešti žemių ir užpilti batsiuvio namą. 
Vaizdai nuo jo ne patys įspūdingiausi, tad neužtrunkam ir riedam link Žalvarių.
Kelionės pabaiga padovanoja dvi netikėtas dovanas. Ant kelio, blizgindamas spalvotas plunksnas, ramiausiai vaikštinėja ne kas kitas, o fazanas. Kol išsitraukiu telefoną, spėja nukrypuoti į šoną, bet nebaisiai ir skubėdamas. 
Bandau prisiminti kada mačiau taip paprastai pakelėse vaikštinėjantį fazaną. Dar neatsitokėjus nuo matyto vaizdo, sekantis stebuklas, priverčiantis kirsti per stabdžius. Šalia kelio, už medžių slepiasi spalvinga Gailiūnų Švč. Dievo Motinos Dangun ėmimo sentikių cerkvė.
Nustebinti netrukus privažiuojame iki 19 a. Žalvarių malūno (55.169693, 25.315514). Pats malūno akmeninis pastatas gražus, kažkas tvarkoma ir aplink, bet dar nemažai vandens šalia nutekės kol bus sutvarkyta.
Šalia visiška griuvena, betgi saugoma. 
O dabar atgal namo, dar kartą užmetant akį į spalvingąją cerkvę.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas