Lietuva: Lai lai tabalai… saulė grįžta… leliumai…

Lėlių Kalėda baltu taku,
Parneša Saulę ant elnio ragų.
Džiaugiasi žmonės, džiaugias gamta,
Viso pasaulio tvėrimo diena.

Kalėdos nuo senovės baltų švenčiama saulės grįžimo šventė. Buvo tikima, kad elnias devyniaragis nugalėjęs žiemą parneša saulę ant savo ragų. Tai pasaulio sutvėrimo diena, aukota dievui Sutvarui – pasaulio sukūrėjui, garbinti kiti dievai. Giedamos apeiginės giesmės, dainuojamos dainos, žaidžiami žaidimai. Tikėta, kad grįžta vėlės, su kuriomis susitinkama prie sotaus vaišių stalo. Žinoma šį stebuklų metą buvo buriama, tikintis geros vilties grįžtant saulei. Sudeginant blukį (kelmą) atsikratoma visomis susikaupusiomis blogybėmis. Įsiklausoma į išmintingus krivio ar vaidilos žodžius. Visa tai mūsų, mano ir tavo, mūsų širdyse, mintyse, šaknyse…

„Romuvos“ saulės grįžimo šventė Verkiuose
Anot vienos legendų Verkiai – krivių krivio – Lizdeikos gimimo vieta. To paties kuris išpranašavo garbią ateitį Vilniuj. Tad nekeista, kad būtent čia senovės tikėjimo šalininkai susirinko garbinti daugelio jau pamirštų senųjų baltų dievų ir deivių. Keista tik, kad ne prie aukuro, o vyskupo Masalskio rūmuose, bet už tai šilta, patogu ir gražu. Gražus rūmų interjeras, tačiau išgirstos „Kūlgrindos“ apeiginių dainų melodijos norom nenorom perkelia nuo regos prie klausos. O kai dėmesys susitelkia į apeiginiais rūbais apsirėdžiusius krivius, vaidilas ir
vaidilutes prasideda šventė…

Pirmiausiai į simbolinį aukurą aukojama dievams: Gabijai, Perkūnui, Sutvarui.
Tai vis dar vėlių metas, tad prisimenami jau nesantys mūsų tarpę. Tylą užpildo sutartinių garsai, apeiginės giesmės, dainos, be kurių neapseidavo baltų šventės. Beje, ar girdėjai ar žinai, kad mūsų sutartinės pagaliau įvertintos ir įtrauktos į nematerialųjį pasaulio paveldo sąrašą. Turime kuo didžiuotis.

Krivis taria išmintingus žodžius priverčiančius susimąstyti tiek jauną tiek seną. Nei atimsi, nei pridėsi, tikros vertybės išties slypį mūsų mintyse ir širdyse, o ne pigiuose blizgučiuose, kuriais bandome paslėpti savo tuštybę… Tad kiekvienam linkima žmogiškos šilumos ir vidinės ramybės, skalsos ir darnos.

Iš krivio rankų iškeliauja kūčia – šventinės vaišės – įvairiausių kruopų, riešutų, aguonų ir kitų gėrybių mišinys su medumi. Iš molinio dubens mediniu šaukštu ragaujame kūčios, iš rankų į rankas perduodame kūčia savo kaimynui susiliedami tarsi viena didelė darni šeima.
Smagu matyti jaunimą dainuojant senąsias mūsų dainas, kurių daugelis net nesame girdėję. Ramu, kad mūsų paveldas neišnyks. Šaunuoliai „Spiečius“ ir kiti jaunieji muzikantai. Klausantis melodingų dainų net širdis salsta… O tai tai, pasirodo ne tik dainuodavo protėviai per šventes, bet ir šokdavo ir žaizdavo. Įsitraukiame į šokių ir žaidimų linksmybes, kuriuose taip ir norisi riktelti „sustok akimirka žavinga“…

Kad ir kaip bebūtų žavingai smagu rūmuose, keliaujame laukan. Pririšame prie virvės „blukį“ – seną kelmą, pliauską, čiumpame už virvės ir archajiškai dainuodami lai lai tabalai… giname į „blukį“ visas susikaupusias blogybes. O kai atitempiame iki aukuro, tai su visomis blogybėmis sudeginame „bluki“ ugnyje. Tebunie šie metai geresni…