Lietuva: JORĖ – pagoniškos pavasario sutiktuvės

Įkėliu praėjusiu metų, tačiau vis dar gyvus įspūdžius.

Jorė – baltiška (pagoniška) pavasario, žalumos, gamtos atgimimo šventė. Krikščioniškame pasaulyje jos atitikmuo šv. Vėlykos, kurių šventimas daugeliui tautiečių yra savaime suprantamas kasmetinis margučių puošimo ir jų tvirtumo išbandymo metas. Tačiau ar žinome kaip atgimstančios gamtos šventę švesdavo mūsų protėviai ? Ko gero ne… Tad keliaujame į Molėtų apylinkėse esančia Kulionių vietovę šalimais observatorijos kur kasmet vyksta tradicine tapusi Jorės šventė.

Šventinė procesija vedama krivių, vaidilų, vaidilučių ir kitų gentainių, lydima gausios tautiečių minios trokštančių pažinti mūsų protėvių istoriją gyvai, patraukia į Kulionių piliakalnį. Vėjas plazdena lietuvių, kitų baltų genčių vėliavas, skamba būgnai, o visa procesija miškais, paežerėmis įkopia į piliakalnį. Sustoja aplink vaidilučių įkurtą aukurą (laužą ant akmenų pakylos) pradedame senųjų baltų dievų šlovinimą.

Gražiais žodžiais pagerbiamas seniausias, laiko ir lemties dievas – Praamžis. Šlovinamas vyriausias baltų dievas – Perkūnas, paprašome jo su griausmu atnešti pavasarį ir negailėti lietaus, kad derlius neišdžiūtų. Jo garbei aukurą pašlakstome tauriu gėrimu. Derliaus deivei Žemynai paaukojame grūdų, kad ji mums dosniai atsilygintų nuimant derlių. Laimos – verpiančios mūsų gyvenimo siūlą prašome laimės. Tarp kitko mielieji tautiečiai ar žinote kodėl daugelis bijo nuskriausti vorą ? O gi voras – deivės Laimos simbolis ir jei jį nuskriausime nežinia kaip deivė pasielgs su mūsų likimo siūlu…

Pagerbę dievus visi galime išsakyti tai ką turime savo mintyse ir širdyse. Tik neskubėkite, norėdami tarti žodį, turite gauti krivulę – lenktą krivio lazdą, išminties simbolį. Linksma girdėti jauno ir nelabai, žemaičio, aukštaičio, suvalkiečio žodžius. Ne žodžius, o sparnuotas frazes pavergiančias mintis ir patriotiškumą žadinančius jausmus. Susimąstai. O gal miesčionis čia taip veikia grynas oras, o gal protėvių galios piliakalnių papėdėse ir giliose mūsų šaknyse.

Iškilmingos procesijos metu norintis priimti mūsų protėvių tikėjimą, pašventinimui kriviui duoda senovinį papuošalą (apyrankę, sagę, žiedą) kuris taps talismanu. Sustoja aplink aukurą ištiese virš aukuro vieną ranką, kitą pridėja prie širdies su vaidilą duodą priesaiką … „Tebūnie Darna“. Atsiimdami papuošalą – talismaną tikėjimo galios pasisemia iš senos pušies, o stiprybės iš apeiginio protėvių kirvuko su vaidilos palinkėjimu „Kurk Darna“. Galiu paliudyti, kad protėvių keliais toliau žengti pasiryžo kone penkiasdešimt tautiečių (dauguma jaunimas).

Iš miško gelmės, tarytum iš gilios praeities netikėtai išnyra šarvais, skydais ir ginklais pasipuošę kariai. Šlovingam protėvių narsumui atminti jie demonstruoja senasias baltų ir jų priešų kovas. Daugeliui senosios pagoniškos baltų gentys asocijavosi su barbarais. Tai netiesa. Kai Livonijos ordinas įkūrė Rygą ir įsikūrė dabartinės Latvijos teritorijoje ne kartą bandė užkariauti ir pakrikštyti Lietuvą. Tačiau skaudų pralaimėjimą patyrė Saulės mūšyje. Tiesa kiek vėliau užkariavo pajūrį ir įkūrė Memele – dabartine Klaipėda. Karalius Mindaugas Livonijai atidavė daug žemių, tarp jų ir Žemaitiją. Ją nesėkmingai bandė užkariauti Livonijos (Latvijos teritorijoje) ir Teutonų/Kryžiuočių (Kaliningrado/Lenkijos teritorijoje) ordinai. Galu gale nusprendė bendromis Livonijos ir Teutonu ordinų jėgomis pulti Žemaitiją. Susikvietė riterius iš daugelio Europos šalių ir nusprendė įveikti Žemaičius. Tačiau jungtinė krikščionių kariuomenė Durbės mūšyje buvo sutriuškinta Žemaičių (manoma vadovaujama Treniotos – Žemaičių kunigaikščio Vykinto sūnaus). Tai liudija, kad tuo metu Žemaičiai buvo sumanūs karvedžiai, gerai ginkluoti ir organizuoti. Turėjo plačius prekybinius ryšius (ginkluotė brangiai kainavo). Neginčijamas faktas, kad mes nebuvome barbarai (deja taip pat neginčijamas faktas, kad buvome mažai civilizuoti, tad šiandien savo istoriją skaitome slavų, germanų ir kitų tautų metraščiuose). Vėliau Žalgirio mūšyje sutriuškinome Teutonų/Kryžiuočių ordina. Lietuvos klestėjimo laikais praplėtėme valdas nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Turime kuo didžiuotis !!!

Beje, Vilniečiams rekomenduoju šiek tiek mesti kelią dėl takelio ir bent jau valandžiukei užsukti į Dubingius. pereiti medinių tiltu, įkopti į piliakalnį ir pagerbti Radvilas, pasigrožėti ežeru ar pabandyti numesti kepure iki kepurkalnio 🙂