Lietuva – Gruzija Automobiliu. 2010

Izanga.

Mintis nukeliauti i Gruzija kirbejo jau labai seniai, bet del ivairiu priezasciu nebuvo igyvendinta. Siais metais jau apsisprendziau, kad po 1,5m nepertraukiamo darbo reikia pasidaryti geras atostogas. Man – geros atostogos – reiskia toli grazu ne gulejima prie baseino 5 zvaigzduciu viesbuty, o galimybe aplankyti idomu krasta, kuris dar nera paveiktas turizmo pramones, kai kiekvienas akmuo pazymetas kokiu nors zenklu ir apciupinetas tukstanciu turistu. Tad, sansas aplankyti Gruzija pasirode realesnis nei kada nors anksciau. Nusprendziau imti jauti uz ragu ir paversti sita plana realybe. Paruosiau keliones plana, paskaiciavau preliminarias islaidas ir issiuntinejau sita ideja draugams, su kuriais noreciau vaziuoti iki Juodosios juros rytines pakrantes. Kaip ir buvo galima tiketis, susidomejusiu buvo daug, bet pasirizusiu keliaut vos keli… Galiausiai sarasas apsiribojo 4 zmonemis: manimi, broliu Tadu, pusbroliu Kestu ir „sugyventiniu” Vaidu. Planas vaziuti dviem ekipazais po 3 zmones zlugo, tad Vaidas, kuris turejo ir kitu atostogu planu, iskrito is musu saraso. Taigi finale turim 3 zmoniu ekipaza, su kuriuo labai sekmingai ir isimintinai buvo strurmuota Karpatu virsune Petra Ukrainoje. Chebra patikrinta, tad nusiteikiam labai optimistiskai ir leidziames i kelia.

LT Ekipazas:
1. As. 23m. Is prigimties prijauciantis miestui, bet pailsintis necivilizacijoj.
2. Tadas. 25m. Mano brolis. Profesija – gaisrininkas, pasaukimas – padegejas.
3. Kiesa. 30m. Mano pusbrolis. Miskininkas, gamtos draugas, keistu pomegiu turintis zmogus.

Keliones skaiciai:
Atstumas: apie 8,5 – 10 tukst. km.
Transpotas: Tado Mitsubishi Galant, 1996m, 2l TDI.
Laikas: 13-15d.
Marsrutas: Kaunas – Bukarest – Istambul – Tbilisi – Kazbek.

Liepos 24d. Sestadienis. 1-a keliones diena

Planuotas startas – 6.30val. Nepavyko. Del visokiu smulkmenu pajudame 30 min veliau. Stojame Marijampoleje nupirkt LT suvenyru, issigryninam litu ir aisku sumontuojam 2 Lietuvos veleveles ant masinos. Kelionei 100% pasiruosta, bet kertam Lietuvos-Lenkijos siena tik 10 val.Pradedam pati neidomiausia etapa – pervaziuoti iki gyvo kaulo igrisusia, niekam nedomia ir atsibodusia Lenkija. As per ja esu vaziaves gerokai virs 10 kartu, mano kompanjonai panasiai. Vienintele pramoga – vienas kita stebinti savo fantazijos galimybemis ir kurti istorijas „kaip butu zjbs lenkam padaryt zapadlo, pavyzdziui ….”. Vidury Lenkijos prisimenam, kad pamirsom nusipirkti viena svarbiausiu atributu – lietuvisko alkoholio! Aciu Dievui, vietineje kaimo parduotuveje randame Zaliu 999! Sekme! Tadas atvairaves 10val perduoda sturvala Kiesai. As, pagal plana, vairuosiu „naktine pamaina” nuo Presovo, SK. Privaziavus Slovakija mano kolektyvas, jau gyvendamas mano vairavimo ideja, stoja prie prekybcentrio uzsitavarint pigaus ir skanaus alaus. Cia ir prasideda pirmieji nuotikiai. Vos islipes is masinos isgirstu garsa, kurio tikrai neturetu skleisti automobilis, kurio dar laukia 9tukst. km. Musu technikas Tadas per 1 min nustato gedima – kondicionierius atsisako mums tarnauti tolimesneje kelioneje, kur pranasaujamas 38-40 laipsniu karstis. Nuimame kondicionieriaus dirzeli ir, per daug nesukdami galvos del tolimesniu pasekmiu (tuo metu buvo apie 18laipsniu), judam toliau. Perimu sturvala. Mano soferiavimas ilgai neuzsitesia. Pavaziavus 1,5km pamatau „karuseles” per galini veidrodeli. Vietinis mentas mandagiai informuoja – nesusimokejot uz kelius. Bauda 80eur. Duodu „paskutinius” 10eur. Neima. Kaip ir gimtojoje Lietuveleje, pasiulo palydet iki bankomato, kur mes nusiimsim tiek kiek reikia. Aisku tas pasiulymas musu nesuzavi. Atsiimam savo 10eur ir duodam „paskutinius” 20eur. Paimia ir dar, musu didelei nuostabai, israso kvita, kuris atstoja keliu vinjete. Nusprendziam, kad laimingai issisukom.Skubame pervaziuoti Vengrija, nors liutis, prasidejusi dar Lenkijoje, apriboja matomuma iki 50m. 4val nakties. Stojame numigti pries pat Rumunijos pasieni. Mano keleiviai laiko veltui neleido ir, susiverte po 6 alaus jau siltuciai juokauja, kad galetu vairuot toliau. Planas – pamiegot 3 val. Per tiek laiko is mano bendrakeleiviu promiles neisgaruos, tad rytoj pradedu vairuoti taip pat as.

Liepos 25d. Sekmadienis. 2-a keliones diena.

Atsikeliam kaip ir planuota – 7val. Nieko nelaukiant minam iki Rumunijos sienos. Issikeiciam $, nusiprausiam pirmam pasitaikiusiam prekybcentry ir sedam vaziuot toliau. Rumunija is karto leidzia suprast, kad ivaziavom i cigonu sali – einant i Maximos tipo parduotuve is musu apsauga paima kuprines, jas ideda i maiselius ir uzlydo, uzlaminuoja, kad niekaip neisikistume kokio sudniekio ir neissinestume. Toliau nuolat matom panasaus lygio apsisaugojimo priemones nuo vagiliavimo. Nors atrodo niekur nesugaisom, Rumunijos marsruta realiai pradedam itin velai – tik 10val. O laukia apie 1000km per kalnus iki Bulgarijos pajurio. Pirmas Rumunijos ispudis labai prastas – itin netvarkinga aplinka, tragiski keliai, aplink vien cigonai… Nors nuotaika visvien pakili – bent jau yra is ko pasisaipyt. Pravaziavus apie 350km, vaizdelis gereja, miesteliai tvarkingesni, panorama grazesne, keliai radikaliai pagereje… O, kad butu dar linksmiau, susigalvojam savo pramogu: sustojam saulegrazu lauke ir irasom megejiska, pusiau erotini muzikini klipa, pavadinimu „skinsiu raudona roze”!. Taip pat pralinksmino musu su Kiesa pabandymas padraguot: Kiesa stebejo sviesafofra, o as ruosiausi startui. Mano sturmanas duoda starta, as zviegianciom padangom perlekiu ketursale 8 juostu sankryza ir pastebiu, kas niekas kitas nevaziuoja – pralekem per raudona, nes Kiesa susimaise su sviesaforo spalvom! Cigonai mus visiskais debilais turejo palaikyt, bet mums dzin.Atmyniau 10val, perduodu Tadui vaira ir pats atsikemsu salto alaus skardine, taip prisijungdamas prie alu jau kelias valandas dusinancio Kiesos. Alus geras ir pigus, tad tusciu skarbonkiu po kojomis vis daugeja, o staptelejimai prie krumo dazneja. Privaziuojam Bulgarijos siena. Pasienio miestelis – kazkoks dievo uzmirstas krastas – puse keliu uzdaryta, laksto benamiu sunu gaujos, trainiojasi ir mus itariais zvilgsniais varsto vietiniai geziukai. Privaziavom pasienio punkta. Pilna chaotiskai vazinejanciu furu, neina suprast kur vaziuot… Prisistato pasienieciu persirenges cigonas ir pareikalauja 20 euru mokescio uz kelius. Is karto pasirodo labai brangu, bet uz musu jau darosi kamstis, o „pasienietis” isteriskai ragina greiciau krapstytis, tad sumokam. Tada jis papraso dar 40 euru – 20 euru nuo galvos. Suprate, kad cia mus bando isdurt, atsisakom moket ir pareikalaujam grazint tai, ka jau sumokejom. Jis, suprates, kad daugiau is musu neisgres, staigiai dingsta tarp furu. Susiparinam juodai, pasistatom masina nuosaliau ir nusprendziam sito taip nepalikt. Tadas lieka saugot masinos, o mes su Kiesa ryztingai einame ieskot to gaidziuko, rimtai nusiteike jam kojas ir rankas issukinet ir atgaut ne tik savo 20 euru, bet ir moraline kompensacija pasiimt. Aisku, kaip ir buvo galima tiketis, pasimale 10min, prarandam vilti ji susirast. Nesdinames kuo greiciau is to cigonu krasto, grisim per ta pati pasieni, tad gal tada pasigausim.Bulgarija pasitinka gan svetingai ir, jei ne prasti keliai, neturtume del ko prikibt. Pravaziavus siena issijungiu porai valandu, o atsibudes jau matau Juodaja jura. Pradedam intensyviai ieskoti nakvynes vietos, bet vel tenka apsiriboti keliom valandom miego masinoje, sustojus koloneleje. Per diena nuvaziavome apie 1000km per pacius prasciausius kelius marsrute, tad planas vykdomas labai sekmingai. Rytoj laukia Turkija.

Liepos 26. Pirmadienis. 3-a keliones diena.

Atsikeliam apie 6.30val, pamiegoje 2.30val, nors per visus triuksmus tikro miego buvo gal pusvalandis. Apsiprausiam ir isriedam link Turkijos pasienio. Iki jo apie 150km, kelias vis prasteja. Staptelim prie saltinelio uzkasti. Kiesa praveda nemokama spektakli su savo tinkleliu vaikydamasis drugelius po pieva. Privaziuojam Turkijos siena, susitvarkom visa popierizma, issiaiskinam kiek Turkijoj leidziama promiliu kraujyje ir ivaziuojam i sali, per kuria musu laukia 1400km. Keliai kardinaliai pagereja vos pervaziavus slogbauma, galim mint per serpantinus jau ne 50km/h (kaip Bulgarijoj), o 80-90km/h. Deja, niekur nerangam kur pasikeist doleriu i liras, bet beiveik visur galima atsiskaityt kortele arba doleriais. Privaziuojam Stambula. Su tokiu eismo intensyvumu dar neteko susidurti… Privaziavus pirma keliu mokescio posta, kaip ir buvo galima tiketis, ivaziuojam ne prie tos budeles. Uz musu akyse auga masinu eile, visi pypina, nera kur detis. Furistui uz musu paaiskinam, kad esam buki turistai ir nezinom ka darom. Jis, nors ir suirzes, parodo prie kurios budeles mums reika. Kazkokiu mistiniu budu atbulas atlaisvina mums kelia ir leidzia isvaziuoti. Siaip ne taip pravaziuojam punkta ir minam toliau. Pro stambula lekiam 100km/h greiciu, bet miesto galo nematyti… Privaziavus viena is dvieju Stambulo tiltu jungianciu Europa su Azija, vel reikia susimoketi uz pravaziavima tiltu. Pamatom viena juosta, kur nera slogbaumo, ten ir pravaziuojam. Suspiegia kazkokia sirena ir, kaip mums pasirode, nuvaziuojancius mus nufotografuoja. Is inercijos, sekanti posta vel pravaziuojam nesisomokeje – ne is blogos valios, tiesiog niekaip neikertam kaip ir kur mums reikia vaziuoti… Pradedam svarstyti ar musu toki bajeriai neatsidurs turku kompiuteriuose ir isvaziuojant is salies nereiks pakrapstyt kapeikas uz tokius bajerius… Bus matyt, nesukam sau galvos.Pagaliau isvaziuojam is Stambulo ir lekem i rytus itin geros kokybes autostrada. Saule jau pradeda kepint ir nejuciom vis pradedu galvot apie Slovakijoje paluzusi kondicionieriu. Pakeles kolonelese ir kavinukese viskas brangu, 1,5-2 kartus brangiau nei Lietuvoje. Kiesa negali atsistebet turku toletais, kur jie nenaudoja tualetinio popieriaus, tik asotelius su vandeniu. Neiskentes nubega i tulika su kamera, kad nufilmuotu savo radini.Vakarop atejo laikas issukti is autostrados ir susimoketi kazkaip uz kelius, kad pakeltu slogbauma ir mus isleistu. Kazka susimojavus su vietiniais turkais ir nusipirkus kazkokia neaiskia kortele pavyksta isvaziuoti. Dziaugiames, bet vis dar neaisku ar tokiu budu ispirkom savo kaltes del visu nesumoketu mokesciu…Saule jau nusileido ir po truputi pradedam ieskoti kokio nors motelio ar kazko panasaus, nes trecia nakti is eiles miegoti tryse masinoj triuksme po 2 val jau nebesinori. Vis klausiam vietiniu kur tokia vieta galima butu rast, bet visi aiskina skirtingai, maiso kaire su desine ir angliskai nesugeba pasakyt nei vieno zodzio. Matosi, kad nuosirdziai nori padet, bet nesugeba. Pagaliau paklausiame vieno policininko. Jis nubraizo ant lapo zemelapuka ir nesunkiai surandam 1 zvaigzdutes lygio moteli kazkokio apsiurusio kaimo vidury. Po kokio pusvalandzio bandymu savininkai isaiskint ko mums reikia ir kiek tai kainuos, suderame 4 vietu kambari uz mazdaug 70Lt. Prabanga tikrai nedvelkia, bet gauname lovas, kuriose galima issitiesti pilnu ugiu, svaria patalyne ir dusa. Su Kiesa begam i miesta ieskot kur galima nusipirkt alaus, bet, kaip tycia, per mecetes garsiakalbius pasigirsta korano skaitytojas, kas reiksia, kad didzioji dalis istaigu uzsidaro maldai. Likusiose parduotuvelese niekas neima doleriu, tik lyras. Tadas su Kiesa nusprendzia paskanaut babtuko, kuri uz 8Lt nusipirko Rumunijoj is pakeleje prekiaujancios bobos. As einu miegot blaivus!

Liepos 27d. Antradienis. 4-a keliones diena.

Is vakaro nusprendem laist sau ilgiau pamiegot, nes reikia neissekint visu jegu net nepasiekus keliones tikslo. Atsikeliam 7val, kol apsiprausiam ir issikuiciam is motelio, ateina ir 8val. Miestelyje dar issikeiciam doleriu i lyras, nusiperkam po kebaba, vaisiu, uzkandam ir keliaujam toliau. Dienos tikslas nuvaziuot kuo toliau, nes iki Gruzijos dar 900km. Zinant, kad vaziuosime ne autostrada, tai sunkiai iveikiamas marsrutas iki vakaro. Taciau vietines reiksmes turku keliai mus maloniai nustebina. Spaudziam 110km/h net nepristabdydami per miestelius, taip pat kaip vazineja turkai. Is pradziu buvo keista, bet paskui pripratom. Pora trumpu sustojimu pasimaudyt juroje bei sutvarkyt pradurta padanga ir 12.00val kirtom Gruzijos pasieni. Jau patys pirmieji sutikti grzinai furistai patvirtino musu girdetas snekas, kad lietuviai cia ypac gerbiami ir mylimi. Ir ne tik, kad patvirtino, taciau gerokai pranoko musu lukescius! Kainos, lyginant su Turkijos – perpus mazesnes, su visais be isimties galima susisneketi, netgi gatvese esanti netvarka kazkaip neerzina… Zodziu, dziaugiames, kad pagaliau atvaziavom! Susiradom mazdaug 3 zvaigzduciu lygio viesbutuka, kuris, kaip veliau paaiskejo – vienas geriausiu variantu Batumyje – kurortiniame, Palangos lygio miestelyje. Sumokejom po 30Lt ir isvarem prasinest pro miesta. Kiesa ilgai neiskente ir suktelejo „kamardzoba” (labas) pirmiems pasitaikiusiems bachuriukams. Jie iskart sureagavo ir trumpai snektelejus pasisiule padaryt mums ekskursija. Aisku, pirmiausia mus nuvede i parduotuve, kur nusipirkom alaus, „kad kelelis nedulketu”, ir linksmai pasisnekuciuodami prasiejom per visa miesta. Logiskai pamascius, gal tampytis po svetima miesta, svetimoj saly, 3val nakties su 3 nepazystamais pacanais ir nera pats geriausias sumanymas, bet mums nekilo nei menkiausio itarimo, kad ju ketinimai gali buti ne vien daugiski… Suzinojom daug idomiu dalyku, isgerem po 4l alaus ir 5val ryto grizom i savo viesbuti. Pirmas vakaras Gruzijoje nuteikia optimistiskai.

Liepos 28. Treciadienis. 5-a keliones diena.

Padoriai issimiegoje issiregistruojam is viesbucio ir traukiam i Batumi centra apziuret miesto dienos sviesoje. Iskart pradeda sokiruot gruzinu vairavimo maniera. Visi vaziuoja kaip nori, nereaguoja nei i zenklus, nei i pesciuosius, nei i gatviu juostas, kuriu paprasciausiai nera. Taciau tas chaosas kazkokiu budu visai neblogai veikia – niekas nesinervina jei kazkas uzkisa pries nosi ar pralekia per rauodona sviesofora, o pypina tik noredami atkreiti i save demesi pries darant manevra. Taip pat pypindavo ir mums, taip pasisveikindami su musu, trispalve papuostu ekipazu. Atvaziavus i centra numetam masina kur tik norim, nes cia tokio dalyko kaip mokestis uz parkinga kaip ir nera. Pagrindis bulvaras, kuri jau siek tiek apziurejom vakar, atrodo tikrai ispudingai… Ivairiaspalviai fontanai, bambuku giraites, palmes, egzotiniai pauksciai ir idealiai sutvarkyta aplinka atrodo izuliai gerai, palyginus su visu likusiu apsiurusiu miestu. I akis taip pat krenta itin daug ismaldos prasytoju, daugiausiai vaiku, kurie butinai pribegs su dezute paprasyt monetu. Taciau jie tai daro neikyriai, tad kazkokio diskomforto nesukelia, tuo labiau, kad juos laikas nuo laiko pravaiko policininkai, kuriu centre neitikietinai daug ir skirtingu rusiu. Kaip mums vakar aiskino vienas is musu gruzinu draugu, melynai apsirenge neturi dideles galios ir juos galima siust ant triju raidziu, taciau pilkai apsirengusiu reikia prisibijot. Alkoholi viesoj vietoj gert galima, tad mums jie visiskai netrukde ir netgi sudare saugumo jausma.Vaiksciojant po miesta mus tiesiog varste visu vietiniu zvilgsniai. Ne pikti, taciau labai smalsus. Drasesni rusiskai pasisveikindavo ar paklausdavo is kur mes. Tiesa, jiems klaust net ir nereikdavo, nes dalis ju iskart klausdavo ar mes is pribaltikos. Kaip jie atspeja mums taip ir liko paslaptis. Apziureje centra, prisedam lauko kavineje pavalgyti. Kainos, netgi paciame centre, pastebimai mazesnes nei Lietuvoje. Pavyzdziui musu issirinktas, guliasa primenantis patiekalas, nuo kurio sociai pavalgem, kainavo apie 9Lt, alus kainuoja 2,2Lt, o didziuliai tradiciniai koldunai – maziau nei 4Lt.Pavalge vaziuojame i salia Batumi esanti botanikos soda, kuris buvo vienas didziausiu Sovietu sajungoje. Kiesa iskart pradeda studijuot kiekviena augala, o as tik megejiskai dairinejuos. O pasidairyt yra i ka – palmes, sekvojos, bananai, ivairios geles, kuriu Lietuvoj tikrsi nepamatysi… Bet is visu situ augalu mus labiausiai domino bambukai, nes Batumi matem, kad is ju padaromi labai smagus bokailai. Tad planas – nusipjaut viena bambuka. Botanikos sode tai daryti gal ir negrazu, bet mes nusprendem, kad ju cia per daug! Taigi, paliekam Tada ant zekso, o mes su Kiesa isokom i bambuku giraite vykdyt savo plano. As pagaliau pribaigiau viena su peiliuku, o kiesa siaip ne taip viena nulauze. Kadangi luztantis bambukas sukele garsa, panasu i sautuvo suvi, mums beskabant sakeles nuo savo „grobio” isgurstam gilaus gruzinisko akcento persmelkta klausima: a pachimu lamat?! Taigi vaizdelis vertas oskaro: stovim su Kiesa abu bambuku giraiteje, nukove sau po viena bambuka, o sargas laukia paaiskinimo ka mes cia darom… Reikia kazka pasakyt sargui, uzklupusiam mus ivykio vietoj! Kiesa nieko geresnio nesugalvojes paaiskina: budim dudki delat! Tadas pabeges uz kampo luzta juokais. Bet viskas baigesi gerai, mes ramiai isbridom is bambuku giraites ir saltais veidais nuejom savo keliais. Bambukus irgi pasiemem!Grize i Batumi pabandem susirast koki pigesni viesbutuka, bet paaiskejo, kad vakarykstis, musu atsitiktinai rastas viesbutis yra pats geriausias variantas. Susidedam daiktus ir einam prasikost per miesta. Nors ir treciadienis, bet gyvenimas mieste verda, groja gatves muzikantai, zmones soka, fontanai suderinti su muzika mirga ivairiom spalvom. Mes, gerdami alu viename is lauko baru, sutinkame vakarykscius kompanjonus, traukiancius i kluba – buten ten, kur ir mes ruosemes varyti pabaige bokalus. Susokam 6 zmones i keturvieti taksi ir vaziuojam i miesto pakrasty esanti vasaros kluba. I kluba musu draugu neileido face contol, tad mes, rodydami solidaruma irgi atsisakem eit. Prisijunge dar 2 gruzinu jaunuoliai ir dabar jau astuoniese vaziuojam taxi atgal i centra. Isgeriam dar alaus, klausom gruzinu istoriju, juokiames iki asaru ir apie 5val ryto, atsibuciave su savo draugeliais, griztam i viebuti. Rytoj judesim i Gruzijos giluma.

Liepos 29. Ketvirtadienis. 6-a keliones diena.

Kaip ir priklauso po gero vakaro, keltis anksti nesivarginame. Issikuiciame ir patraukiame i Gruzijos viduri. Pirmas taskas – kristalu urvai, kur taip pat buvo aptikti dinozauro pedsakai. Judame pakankamai neblogu keliu, bet letai, nes, vos nuvaziavus kelis kilometrus nuo juros, marsrutas pasisuka per serpantinus, kurie vingiuoja per „mazuosius” Gruzijos kalnelius, siekiancius „vos” 2500m. Vaziuoti kurkas sunkiau, bet bent jau pakilus i keliu kilometru auksti siek tiek primirstame Slovakijoje patirta kondicionieriaus netekti. Pakeles kaimisko tipo kavinukeje sukirtome po prie musu akiu iskeptu saslyku porcija. Po pietu privaziuojame Kutaisi miesta, salia kurio ir turetu kazkur buti musu tikslas. Cia, kaip ir visoje Gruzijoje, kelio zenklu ar nuorodu galima sutikti itin retai, tad patarimas visiems kada nors keliausiantiems i panasia sali – marsruto taskus pasizymekite ne adresu ar apytiksle vieta, taciau tiksliomis koordinatemis, kuriu pagalba lengvai rasit ko ieskot. Musu atveju dideliu nuklydimu nebuvo, taciau, isvaziavus is pajurio kurorto Batumi, jau ne visi vietiniai sugeba sakini suregzti rusiskai, o jei ir sugeba, tai nebutinai aiskiai moka papasakot ka is jo norim isgirst. Nepaisant to, kazkaip surandame ivaziavima i Satapilia urvus. Bet… Musu didziam nusivylimui, prie slogbaumo mus sustabdes rendzeris pranesa, kad siuo metu urvuose yra atliekami statybos darbai ir musu niekas neileis… Nusimine, bet per daug i apgailestavimus nesileisdami pasiruosiam vaziuoti toliau – i Gori miesta, kuris garsus tuo, jog jame gime ir uzaugo jaunas gruzinas, veliau sugebejes valdyti didziausia pasaulio valstybiu sajunga ir pasivadines save Stalinu. Aisku, pries tai Kiesa nepraleidzia progos pasinaudoti trumpu sustojimu ir pagaudyti drugeliu bei vabalu savo kolekcijai. Mes su Tadu per daug tam nepriestaraujame, nes kiekviena tokia jo medziokle mums garantuoja gera C vitamino doze.Kelias iki Gori buvo ne itin ilgas, bet toliau vingiavo per kalnus, be to tempa numuse keletas remonto ruozu, tad i Stalino gimtine atvaziuojam jau sutemus. Nenoredami per daug maltis po nepazystama miesta ieskodami nakvynes, paklausiame pirmo sutikto taksisto ar neparodytu kokio nebrangaus viesbutuko. Taksistas ne tik, kad patare, bet ir, suzinojes, jog mes is Lietuvos, pasisiulo mus ten palydeti. Privaziuojam prie kazkokio i pili panasaus pastato, taksistas papraso musu palaukti ir ieina i vidu. Isejes uz 5 minuciu pranesa, kad suderejo – 15Lt zmogui! Iskart, net neziureje kambariu, isivarom masina i kiema ir einam susimoketi. Vietos savininkas neatrodo labai laimingas, nes pasirodo, kad taksistas nuderejo 25% kainos „savo draugams lietuviams”, taciau veliau atsileidzia ir elgiasi su mumus ypac draugiskai, kaip ir visi be isimties sutikti Gruzinai. Bet idomiausia dalyka suprantam tik po keliu minuciu – musu pasirinkta nakvynes vieta yra visai ne paprastas viesbutis, o viesnamis!! Tai suprantam, kai prie registraturos sedincios keturios ne pacios dailiausios isvaizdos merginos pradeda rusiskai balsu aptarinetu „tris jaunus grazius lietuvaicius”, o viesnamio seimininkas tiesiai sviesiai paragina kreiptis, jei uzsimanysime merginu. Mes siuo pasiulymu taip ir nepasininaudojom, o keli prasilenkimai su plastakem, i kaimyninius kambarius besivedanciomis savo klientus, musu nei kiek netrikde. Priesingai – pakele nuotaika ir suteike peno viso vakaro bajeriams. Vakare tradiciskai persiejom per naktini miesta, isgerep po alaus bokala vietiniam bare ir grize ejom miegot santykinai anksti – apie 2val.

Liepos 30. Penktadienis. 7-a keliones diena.

Vos atsikelus ryte musu laukia staigmena – nei vonioje, nei kriaukleje nera vandens. Minimaliai apsiprausiame is unitazo bakelio ir einame paziureti Stalino namo. Gruzijoje sis buves diktatorius vertinamas priestaringai. Didzioji dalis vyresniu zmoniu ji gerbia ir vertina jo pasiekimus, vidutinio amziaus zmones ir jaunimas jo nekencia panasiai kaip ir Lietuvoje, o vaikai isvis nezino kas jis toks. Kadangi priezastis, kodel mes nakvojome butent Gori, buvo ne Stalinas, o salia esantis uolu mietas Uplistzikhe, ilgai negaise patraukiam ten. Pasivazineje mazais ratais visgi randame si senoves Gruzinu miesta, kuriame senoves zmones gyveno dar pries didziuosius mongolu zygius bei krikscioniu invazija, kuri Gruzija pasieke viena pirmuju. Mus jau is tolo pasitinka kalne iskaltu mazu kambareliu, siek tiek primenanciu avilio kori, vaizdas. Susimokame po 1,5Lt iejimo mokesti ir einame apziureti sio unikalaus reginio is arciau. Prie pat iejimo mus pasitinka gidu prisistates vyriskis, labiau primenantis kaimo ukininka. Siek tiek pasidereje Kiesos iniciatyva sutariame, kad jis mus uz 15lt praves po visus svarbiausius sio uolu miesto taskus ir papasakos ju istorija. Sprendimas ji vestis kartu buvo teisingas, nes tikrai nebutume suprate kam buvo skirtas, tarkim, 8m gylio uoloje iskaltas sulinys, kuris, pasak gido, buvo naudojamas kaip kalejimas ir tt. Pries mongolu uzpuolima cia buvo 700 kambariu, kuriuose gyveno apie 5000 zmoniu. Siuo metu like tik 170 akmeniniu celiu. Dali ju sunaikino 1920m zemes drebejimas, kuris sieke net 8 balus. Taciau vaizdas ir gido pasakojimas ispudi vistiek daro. Apeje visus pagrindinius kambarius nusileidziame slaptu 40m ilgio evakuaciniu tuneliu i paupi ir gristame prie masinos. Dar nepraleidziame progos nusipirkti naminio vyno, kurio rasti nera taip jau ir lenga, ir pajudame toliau, link vieno seniausiu Gruzijos miestu – Mtskheta. Is cia bandysime pasiektu Shio Mghvime vienuolyna esanti kalnuose, 12km nuo miestelio. Kelio pradzia gan neblogai nuteikianti – neblogas asfaltas vingiuoja kokius 4km. Veliau prasidejo tikrasis kelias – sunkiai nupasakojamo blogumo zvyrkelis, kurio danga – dvieju kumsciu dydzio akmenys, nuolat skaudziai dauzantys musu masinos dugna. Kadangi dziaugsmas vairuoti teko man, Tadas nepraleido progos pakomentuoti mano „barbarisko” elgesio su jo masina. Tiesa, atgal vaziuoti jam sekesi ne ka geriau. Mazdaug per 45min iveike tuos 8km privaziavome visiskai niekuo neispudinga poros pastatu kompleksa, apsupta kalvu. Palypejus kazkiek metru vertikaliai, mus sutabde vienuolis, kuriam nepatiko mano zali krepsinio sortai, tad turejau leistis zemyn ir persirenges vel kulniuoti i virsu kepinant 38 laipsniu karsciui. Uzlipom, pasidairem, ir nulipe zemyn isvaziavom. Si vieta niekam is musu jokio ispudzio nepadare ir visi nuosirdziai gailejomes, kad teko gaisti laika ir lauzyti masina. Tuo labiau, kai jau vakar pastebejom, jog is rikiuotes isejo galinis kairysis amortizatorius, tad bet kokia didesne apkrova vaziuoklei kele rizika, kad gali neatlaikyti spyruokle ir vaziuot toliau nebegaletume.Visgi vaziuokle atlaike ir mes riedam toliau – i, bent jau mane asmeniskai, labiausiai dominanti taska – Kazbek mesteli, esanti auksciausios gruziskosios Kaukazo kalnu dalies virsukalnes (5033m) papedeje. Marsrutui pasisukus link tikruju gruzijos kalnu, prasideda tikrai ispudingi vaizdai. Kelias valandas raizom kalnu tarpekliais tolygiai kildami i virsu. Ir cia musu laukia staigmena – pasiekus 2045m auksti baigiasi asfaltas ir prasideda bekele! Pora kilometru dar tikimes, kad tai tik akmenu ar ledo nuosliauzu sugadinta kelio atkarpa, kokiu jau buvom pravaziave ne viena, taciau nuvaziavus virs 10km rimtai sunerimstam. Tai, kas zemelapyje pazymeta kaip keturiu juostu greitkelis, vedantis link vienintelio pasienio posto su Rusija, realybeje tampa mazais krateriais nusetu ir didziuliais uolienos luitais pabarstytu kliuciu ruozu, kuriuo vaziuojame 10-15km/h greiciu. Lyg maza to butu, mums akis bado gresmingai deganti kuro lempute, nes jau kokius 70km nemateme nei vienos koloneles. Kadangi jau gilus vakaras, oro temperatura vargiai aukstesne nei 10 laipsniu, mums baigiasi kuras ir vaziuojame nezinia kur, neaisku kokiu keliu – nusprendziame suktis atgal ir vziuoti i paskutini pravaziuota kaima ieskoti prieglopscio. Apsisuke ir pavaziave apie 35km staptelim prie netiketai pastebeto vaiesbutuko, kuriame sutinka mus apnakvindinti uz 20Lt zmogui. Geriau ir negalejom tiketis 11val Kaukazo kalnu gilumoj, kai artimiausias miestas uz 160km. Viesbutukas tikrai labai jaukus, o mus prieme jo seimininkai, du vidutinio amziaus gruzinai, mums suteikia proga atlikti viena is sauktuku pries kelione pazymetu tikslu – isgerti su vietiniu gzuzinu bonka. Gruzinai pirmiausia mus pavaisina salotom, kepta zuvim ir naminiu suriu, pabaigiam ju jau nugerta vietines degtines bonka ir istraukiam savo nacionaline (Lenkijoj pirkta) Zaliu devyneriu buteli. Besivaisindami suzinom tai, ko geriau jau butume nesuzinoje – mums iki vel prasidedancio asfalto, vedancio i Kazbek, buvo like vos 2km! Apeme neapsakomas apmaudas, bet gruzinai uzglaiste, kad ir cia toki patys kalnai ir galima prisiziuret tokiu paciu graziu vaizdu. Pasnekeje dar siek tiek apie politika, istorija ir tautu draugyste nuejome miegot.

Liepos 31. Sestadienis. 8-a keliones diena.

Atsikele nusprendziam neaukot visos dienos ir nerizikuot, kad nusibelst ten kur vakar taip ir nedavaziavom. Masina „suzeista”, o kelio dar puse tik nuvaziuota. Tad nusiperkam is viesbutuko savininko 20l salerkos ir vaziuojam i Tbilisi, realiai neturedami aiskaus tikslo, bet atvaziavus 4000km butu geda neaplankyti sostines… Tuo ne itin patenkintas Tadas, kuris turi didmiesciu fobija. Pakelej toliau grozimes nuostabiais kalnu vaizdais. Pasiekiam Tbilisi, nuvaziuojam i centra, uzlipam i tenai esancios pilaites virsu, apzvelgiam miesto panorama. Apart trecios pagal dydi pasaulio baznycios Sameba, miestas i virsaus niekuo neissiskiria. Nusileide prasieinam senamiescio gatvelemis. Gruzinu vairavimo iprociai tokioje koncentruotoje vietoje atsiskleidzia visu grazumu – aplink visi makaluojasi is vienos gatves puses i kita, signalizuoja, vaziuoja per zenklus, parkuojasi bet kur. Is pradziu juokinga, veliau pradeda erzinti. Centre smogas taip riecia nosi, kad net dingsta apetitas, nors, atrodo, pries valanda buciau galejes arkli suvalgyt. Is mano „privalomu paragauti” patiekalu saraso liko Charcio sriuba, tad nusprendziu suvalgyti butent jos. Taciau apejus gal 5 centre esancias kavinukes sriubos is viso nerandu! Siek tiek susinervines su Tadu nusprendziam negaist laiko ir pasiimti po kebaba. Suvalges puse jo, likusia puse ismetu lauk, nors maista ismetu itin retai… Ne koks skonis kiek veliau virsta sustreikavusiu skrandziu, ko pasekoje vakare net alaus negeriau! Galutinai suirze isvaziuojam is Tbilisio, kuris visiskai nepaliko jokio ispudzio. Traukiam link Borjomi nacionalinio parko.Borjomi privaziuojam jau velokai, tad susirandam tokia vidutinio lygio vietele ant skardzio ir pirma karta kelioneje pasistate palapine einam miegot. Rytoj patyrinesim parka atidziau.

Rugpjucio 1. Sekmadienis. 9-a keliones diena.

Atsikeliam, susipakuojam palapine ir traukiam i Borjomi miestelio centra, i turizmo informacijos centriuka, kuri pastebejom dar vakar, bet gerokai pasibaigus darbo valandom. Cia suzinom, kad norint patekt i parka, reikia uzsiregistruoti parko administracijos centre, kuris yra apie 10km nuo miesto. Nusprendziam taip ir padaryt, bet pries tai dar nulekiam issimaudyt naturaliam mineralinio vandens baseine kalno slaite. Tadas siuo musu sumanymu visiskai nesusizavi, bet demokratinis balsavimas nugali. Pakeliui praeiname mineralinio vandens saltini, Kiesa prisipila jo i bambali, bet skonis toli grazu neprimena to Borjomi, kuri taip noriai perkame ant kiekvieno kampo… Po pusvalandzio ejimo pasiekiame baseina ir keliasdesimt zmoniu leidzianciu laika jame. Tadas protestuodamas atsisako „kist sikna i ta myzalyne”, bet mes su Kiesa pasinaudojam proga. Bemirkdami vandeny pasnekam su vidutinio amziaus moterim, kurios mama, pasirodo, gyvena Lietuvoje ir issiaiskiname, kad sis baseinas yra ne mineralu o sieros prisotintas… Nelabai suprasdami jos poveikio nusprendziam, kad tai irgi gerai. Siek tiek pamirke patraukiam atgal prie masinos.Nuvaziuojam uzsiregistruoti i parko administracija, ten mums isduoda kazkoki lapeli – leidima ieiti i parko teritorja. Viskas nemokamai, tiesiog mums paaiskinama, kad to reikia del saugumo… Kadangi laiko per daug neturime, pasirenkam trumpiausia marsruta be nakvynes. Tadas nusprendzia, kad visa diena lipant i ikalne jam dziaugsmo nesuteiks (jam dar is galvos neissitryne musu anksciau turetas zygis i Karpatu virsukalne, kuri truko 2 paras su 3 meduoliais ir 1 konservu dezute) ir pasirenka maudynes upelyje ir popietes miega masinoje kol mes su Kiesa prasieisim per parka. Prieje reindzerio budele ir paprasyti pateikt leidima suprantame, kad kazkur ji nudaigojom. Rendzeris atsisako mus be leidimo praleisti, bet suzinojes, kad esame is lietuvos greitai pakeicia savo nuomone ir palinki gero kelio. Parkas tikrai grazus, o drugeliu gausa Kiesai suteikia dar daugiau dziaugsmo… Beeinant ir besigrozint vaizdais mus prisiveja 2 mazais, lietuviskus zemaitukus primenanciais, zirgais raiti vyrai. Trumpai persimete keliais sakiniais ir pasigyre is kur atvykom sulaukiam pakvietimo sokt ant arkliu. Pagalvojam – kodel gi ne… Pajoje galiuka kelio padekojam savo naujiems draugams ir nulipam nuo neiprastos transporto priemones – kuo ilgiau josim, tuo ilgiau reiks pedint atgal iki masinos, kur musu jau turbut nekantriai laukia Tadas. Beeidami sumastem, kad gal geriau siandien niekur nevaziuot, o pasistatyt cia palapine, ikalt alaus, uzsikurt lauza ir ramiai pavakarot… Abiems si mintis patiko, bet dar reikia itikint Tada, kuris iki siol labiausiai agitavo nestovinet ir varyt atgal i Batumi, pasimaudyt juroj, panaktinet mieste… Bet musu nerimas buvo klaidingas, Tada musu mintis iskart sudomino ir jis pasirase siam planui ilgai negalvojes – tikriausiai ta mintis, kad gales iki soties prigert alaus vietoj 3val vairavimo ji nuteike pozityviai. Beliko viena smulkmena – kazkaip sutart su rendzeriu, kad leistu pasistatyt palapine parke. Nors teoriskai tai turetu but komplikuota, bet nuojauta sake, kad problemu nekils. Nuojauta neapgavo ir rendzeris ne tik leido palapine statyt, bet dar pavaisino naminiu vynu ir leido ivaziuot i parka su masina, kad nereiktu daiktu vilkt! Susiradom labai grazia vietele tarp 3 uolu ir isirengem jaukia stovyklaviete. Ikalem alaus, pavakarieniavom, pasiklausem kitoj upes pusej isikurusiu skautu dainu ir nuejom miegot.

Rugpjucio 2. Pirmadienis. 10-a keliones diena.

Malonus jausmas, kai islindus ryte is palapines atsiveria puikus kalnu tarpeklio vaizdas ir sraunios upes garsas. Toks rytas gerai nuteikia visai dienai. Papusryciave ir susikrove visa manta isvaziuojam is Borjomi parko ir patraukiam link Batumi – musu pirmos ir paskutines stoteles Gruzijoje. Pirmus 20km kelias pakankamai neblogas, bet tada privaziuojam kazkoki miesteli, kur dingsta asfaltas ir prasideda tragiskos kokybes zvyrkelis. Pasimoke is ankstesnes situacijos kalnuose nusprendziam paklaust vietiniu zmoniu kiek ilgai tesis sis ruozas. Pakalbinam vietini piemeni, kuris veliau Tado bus pramintas „karviu gaidziu”. Jis mus patikina, kad tokios bukles kelias tesis apie 15-20km. Siek tiek pamaste ir primete, kad vaziuot aplinkiniu keliu bus apie 150km toliau, nusprendziam pakentet tuos 20km. Tai buvo didziausia musu klaida visoje kelioneje! Kelias prastejo geometrine progresija, o kas svarbiausia – apsisukti ir vaziuoti atgal jau nebuvo galima – nusileidom nuo vieno kalniuko, i kuri pakilti nebutu imanoma net traktoriui. Kelias, arba kitaip – bekele – mus verte galvoti tik apie 2 galimas situacijas. Kas bus jei mums cia lus spyruokle, uzkals variklis ar atsitiks kitoks gedimas, del kurio negaletume vaziuoti toliau? Tokiu atveju sulaukti kazkokios pagalbos butu labai sunku, arti neimanomo… Antra gresme – kas bus jei privaziuosim tokia kliuti, pro kuria nebus imanoma prasibrauti? O tokioms mintims pagrindo tikrai buvo – keleta kartu musu kelia tiesiog skersai kirto kalnu upeliai, pro kuriuos pirma prabrisdavome patys, kad surasti sekliausia vieta pravaziuot. Taip pat daugybe kartu tekdavo eiti pries masina ir rinkti didziulius akmenis is po ratu… Vaizdas panasus i biblijini vaizdeli, kai apastalai rinko akmenis Kristui is po koju nesant kryziu. Is pradziu visi buvome labai pikti, kekeme ta „karviu gaidi”, kuris mums dave toki nuostabu patarima vaziuoti toliau, keikeme Gruzijos kelininkus, keikeme kartografus, kurie zemelapyje vietoj sios bekeles nupiese greitkeli… bet po pirmu 3 valandu brovimosi pirmyn pradejome i visa sia situacija ziuret ironiskai, keiksmus pakeite kandus juokeliai ir neisblestanti nuostaba kaip zmones gali gyventi tokiam pasaulio uzkampy, kur nera nei keliu, nei mokyklu, nei parduotuviu, nei isvis civilizacijos… Bekele tesesi apie 50km, kuriuos mes iveikeme per… 6 valandas!!! Prasidejus asfaltui norejosi ji isbuciuot.Planas pasiekti Batumi pries pietus nepavyko, cia atvykom apie 6val vakaro. Nuplauti stora dulkiu sluoksni nusprendeme juroje. Tuomet susiradom viesbutuka ir patraukem i miesta dienos vargus paskandint alaus bokale. Nepraleidau progos ir isbandyt naktines maudynes juroje. Kiesa nusprende eit miegot anksciau, o mes su Tadu likom centre toliau draugaut su alum. Po geros valandos patrauke i viesbuti sutikom vaikina, rusiskai klausinejanti vietiniu apie kazkoki viesbuti. Prieje arciau pamatem pazystama veida – Kestas! Vargsas taip skubejo isgert alaus, kad nesivargino gerai isidemet nei viesbucio adreso, nei pavadinimo, bet uztat gerai isimine kitoje gatves puseje isikurusi bordeli. Visa beda, kad vietiniams buvo sunku paaiskint apie ka jis kalba. Grize sukrentam i tvankius kambarius ir bandom dorai pailset – rytoj sunki pirmoji keliones namo diena.

Rugpjucio 3-6. 11-14 keliones dienos.

Atsikele ryte nuskubam paskutini karta i Batumi centra nusipirkt suvenyru, vyno ir gruzinisko brendzio. Kraunam viska i masina ir pajudam sienos link. Ant sienos uztrunkame gera valanda. Sekanti stotele – namai. Pasikeisdami su Tadu pravairuojame Turkija. Rezultatas neblogas – 1400km per 1 para. Bulgarijoj mus vel pasitinka prasti keliai. Po pasivazinejimo Gruzijoj mes jau netekome abieju galiniu amortizatoriu, ko pasekoje abi galines padangos sudilo iki nulio, matosi net vielos. Reikia remonto. Burgase susirandam daliu parduotuve, nusiperkam 2 maortizatorius ir 2 padangas. Permontuojam padangas ir pradedam keist amortizatorius. Per daug nesivarginam ieskodami tam tinkamos vietos ir imames darbo autobusu stoteleje. Tadas vadovauja paradui, o mes su Kiesa jam asistuojam. Prisistates vietinio serviso savininkelis pradeda itikinet, kad tokiomis salygomis pasikeist amortizatoriu neimanoma, bet kai pasakom, kad viena jau pakeitem, jis pabrukes uodega nuvaziuoja. Pabaige darba ir sugaise 1,5val tesiam savo kelione. Nusprendziam negaist laiko ieskant nakvynes ir tiesiu taikymu lekt namo. Bulgarija ir Rumunija pravaziuojam be dideliu problemu, bet prasti keliai nuotaikos neprideda. Man, kaip jau tapo iprasta, tenka naktine vairavimo pamaina, o tamsoje ir lyjant kelyje esantys mini-krateriai dar pavojingesni. Keleta kartu teko staigiai stabdyt, pavaziuot atbulam ir ieskot budu apvaziuoti kelyje ziojejancias duobes. Bet po to ka pamateme Gruzijoje, toki keliai tikrai nebestebina taip, kaip vaziuojant pirma karta. Kirtus Vengrijos siena lengviau atsikvepiam – cigonu krastas jau iveiktas, sveiki sugrize i Europa! Prasokti Vengrija pasirode vienas juokas. Sustojame Slovakijoje uzsipirkt skanaus alaus etapui per Lenkija, perduodu vaira Tadui ir atsikemsu skardine – mano vairavimas sioj kelionej baigtas! Su gera nuotaika apie 6val ryto pasiekiam namus.