Lietuva: Burbiškis, Kleboniškis, Raganų kalnas

Kiekvieną pavasarį Burbiškio dvaras kviečia kartu pasidžiaugti tulpių žydėjimo švente. Lankytojus džiugina margaspalviai gėlių žiedai, puošnūs dvaro rūmai ir ūkio statiniai, kiekvieną keliautoją pasitinka šv. Mergelės Marijos skulptūra, pro vartus patenkama į parką, o žengiant liūtų saugomu tiltu atsiveria vaizdas į dvaro rūmus. Kelionė po nuostabų parką virsta mistiškai įdomiu nuotykiu – praeiti visais 12 tilteliais, atrasti A.Mickevičiaus, Vytauto Didžiojo, nimfos ar velniuko skulptūras. Nenustebkite šventės metu sutikęs damą ar džentelmeną, pasigrožėkite senoviniais automobiliais, turtinga patefonų ir gramofonų kolekcija, o atminčiai nusipirkite mugėje tautodailininkų siūlomų dirbinių. O patiems smalsiausiems ir kantriausiems siūlau kone neįveikiamą užduotį – imkite ir patikrinkite ar iš tiesų tulpių kolekcijoje priskaičiuojama virš 300 rūšių.
Dvarvietės vardas, manoma, kilo nuo kažkada ją valdžiusiu dvarininkų Burbų, tačiau pirmą sykį istoriniuose šaltiniuose minima 1692 metais valdos savininku tampant Drobišams. Amžiumi tai nėra labai sena dvarvietė, o ir jos savininkais nebuvo ypatingai garsių dvarininkų… bėgant laikui priklausė Tovianskiams, Straševičiams (pradėjo kasti tvenkinius), kol 1819 metais tapo Baženskių nuosavybę. Baženskiai po mažėlę puoselėjo parką, kasė tvenkinius, įrengė tiltelius, o XXa. pradžioje Mykolas Baženskis – paskutinis savininkas, parkui suteikė šarmo – jį papuošiant jauno meninko K.Ulianskio skulptūromis. Beje, tai ko gero nepigiai atsiejo, mat tas pats Mykolas, kuriam priklausė ir kitas – Jukiškio dvarelis, šį užstatė, o vėliau, už skolas ir prarado… Bet, vaikštant po Burbiškio parką įsitikini, buvo vertą prarasti dvarelį kuriant mažyti rojaus kampelį. Ne veltui svečiuotis šioje gražioje mūsų krašto oazėje mėgo P.Vileišis, J.Basanavičius, G.Petkevičaitė-Bitė ir kiti garsūs visuomenės veikėjai.
Karo metais savininkai, kaip ir daugelis Lietuvos šviesuomenės išvyko. Sovietmečiu ūkio pastatuose įsikūrė kiaulidės, sakoma jos ir išsaugojo dvarvietę… mat paradoksalu, bet matyt yra tiesos, kad dvikojai ‚draugai‘ labiau prikiaulina nei kiaulės… o šalia kiaulidės, joks fabrikas nenorėjo imti poilsiavietės… Parkas ir tvenkiniai sovietmečiu buvo apleisti, tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvarvietės paveldėtojas Adomas Baženskis gyvenantis Lenkijoje, dvarvietę dovanojo visuomenei su sąlyga, kad bus tvarkomasi ir naudojama kultūros reikmėms. Ir iš tiesų galima pasidžiaugti, kad dvarvietė išgyvena renesansą ir tapo gražiu kultūros perlu šiaurės Lietuvoje. Į Bubiškį smagu užsukti žydinčios šventės metu, ramu ir tyku paprastą darbadienį, žavu ir romantiška pasivaikščioti parku krintant lapams. Prisimenant J.Erlicko eilėraštį taip ir norisi užliūliuoti: Mėnesienoj tarp vandens gėlių, Plaukiame mes dviese baltu luoteliu… etc.
Kleboniškių kaime įsikūręs liaudies buities muziejus – unikalus, jame nuolat gyvenama. Įdomus faktas, kad kaimas kone 300 metų priklausė Šeduvos klebonams, tačiau jame nėra net didesnės koplyčios, tačiau buvusios net 2 karčemos. Reabilituojant Kleboniškį reikia paminėti, kad iš šio kaimo kilę net 3 kunigai. Tačiau kaimas žavus ne tik pavadinimu, tačiau savo ekspozicija, kas buvo Rumšiškėse įsivaizduoja, kas čia per muziejus, tačiau kompaktiškesnis, jaukesnis, įšsidėstęs žavingame Daugyvenės upelės slėnyje supažindina su šio krašto senolių gyvenimo būdų, įvairiais rakandais ir papročiais.
Stovi malūnas prie kelio, Saulė seniai vakaruos, Žaidžia mėnulis upely, Klausosi mano dainos… Niūniuojant šią dainelę traukiame keliuku link Kleboniškio malūno. Statytas 1884 metais šis malūnas sparnais mojo iki 1976 metų, kol buvo kas gali ir moka malti. Trečdalį amžiaus malūne šeimininkavo Pranciškus Zenkevičius, nors malūnas ir buvo nacionalizuotas, visgi, malė kaip sau, prižiūrėjo kaip savo, iš toli atkeliaudavo ūkininkai miltukų duonelei susimalti. Bet nėra nieko amžino, be malūnininko ir malūnas ėmė nykti. Laimei, atitekęs muziejui, pradėtas restauruoti, sakoma su meistru P.Liepa buvo suderėta, kad atsirokuota bus tik kai malūnas vėl sumals bent maišą miltų… darbai pavyko, sparnai sumojo ir malūnas vėl gali malti, o velniai naktimis aplik šėlti, ant ‚ožiuko‘ jodinėti… O ir Jums mielieji keliautojai, manau smalsu sužinoti, o kas gi tas ‚ožiukas‘.
Keliaujant po Daugyvenės kraštą (kuriame daug gyventa) nuodėmė būtų neaplankyti Raganų kalnų ir Raginėnų pilkapių. Senieji apylinkės gyventojai pasakoja, kad pavadinimą tas kalnas gavo dėl to, kad vergijos laikais ant jo buvę gyvos sudeginamos nuteistos raganos ir raganiai. Taip pat pasakojama, kad Raginėnų piliakalnis raganų kalnu vadinamas dar ir dėl to, kad tas kalnas pagonijos laikais buvęs visų raganų susirinkimo vieta, kur sulėkę iš viso krašto raganos ir raganiai mokydavęsi visokių burtų ir naktimis keldavę veseles. Pats kalnas plikas. Žmonės kalba, kad žolė ir medžiai ant piliakalnio neauga dėl to, kad kalnas yra užkeiktas. Toks tai mitais ir legendomis apipintas Raganų kalnas.
Na o patiems patiems smalsiausiems keliautojams siūlau pakeliauti iki Rozalimo ir Klovainių, kuriuose galima pasigrožėti gražiomis medinėmis bažnytėlėmis. Gikoniuose (sunku privažiuoti) rastumėte akmens mūro malūną, Meldiniai suvirpins širdį griūvančiu mediniu malūnu.
Rozalimas pasakojama atsirado kai Padubysio dvarininkas Adomas Drabišius iš didelės meilės žmonai Rozalijai nusprendė pastatyti (skirdamas fundaciją) bažnyčią, varpinę ir kleboniją, tačiau griežtai uždrausdamas klebonui laikyti karčiamas. O kaimelį, vėliau tapusi miesteliu žmonos garbei pavadino Rozalimu. Miestelis buvo tapęs valsčiaus centru, vykdavo turgus. Pasakojama, kad buvo mainomi, perkami ir parduodami arkliai, o sulygus buvo einama gerti magaryčių, kurios kartais užsitęsdavę iki sutemų, o kai kurie ir važničioti jau nebeįstengdavę, tai tuos nelaimėlius įsodina į vežimą, arkliai patys parveš.
Klovainiai siejami su garsiais didikais – įkurti J.Valavičiaus, vėliau priklausė Radvilams, S.Poniatovskiui, o galiausiai atiteko Karpių giminei. Kiek beužsukčiau į Klovainius vis negaliu atsigrožėti Švč. Trejybės bažnytėle – tikra gražuolielė.