Keliais kalnuotais,
Pakalnėm miškingom,
Traukiam Anykščių,
Mes krašto lankyti.
Laimės žiburys
Nuo Molėtų pasukus Anykščių link kelias darosi vis nenuspėjamesnis, vingis į kairę, pakalnė, kalniukas, vingis į dešinę, kalniukas, pakalnė… kol Anykščių prieigose atkeliaujame prie laimės žiburio. Kai A.Baranauskas rašė „Anykščių šilelį“ čia išties buvo kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę. Nuo kalniuko atsiverdavo puikūs vaizdai į Anykščius. Sahara – anykštėnai vadindavo smėlėtas kalveles. Galbūt čia, ant kalvelės sėdėdamas A.Baranauskas rašė „Anykščių šilelį“?
Per pusantro šimto metų šilelis gerokai pasikeitė, apaugo ošiančiais pušynais, o ant kalvelės iškilo Laimės žiburys – J.Biliūno kapas. Jaunas vyras pasimirė nuo džiovos, tačiau spėjo išgarsėti kaip vienas iš humanizmo pradininku. Užkopę ar nukopę prie laimės žiburio, mokyklos suole ar čia skaitydami įsiklausykime į rašytojo žodžius „Ir rados stebuklas! Visos šmėklos pražuvo, o paliestajai žiburys subyrėjo į nesuskaitomą galybę žiburėlių, kurie kaip krintančios iš dangaus žvaigždės nusileido nuo kalno žemyn, nušviesdami visą šalį. Tos šalies žmonės staiga pajuto savo laukuose, namuose ir pirkiose ypatingą malonią šviesą, savo širdyse ir galvose – neapsakomą ramumą. Akies mirksniu sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto lygūs ir laimingi, visi gerbė artimą ir jo teises. Atsirado tarp žmonių laimė…“
Netoliese laimės žiburio kalvos papėdėje galima aplankyti žydų genocido aukų kapavietes ar netoliese esantį Liūdiškių piliakalnį. Pravažiuojant mažučiukas atrodantis piliakalnis – apgaulingas, jo pašonėje išlikę gynybinių pylimų likučiai, o šlaitai nuo Šaltupio upelės aukšti ir statūs. Kadaise tai buvo sunkiai priešui įveikiama tvirtovė su papėdėje įsikūrusia papilio gyvenviete.
Puntukas ir Šventieji ąžuolai
Prie Puntuko žemuogiaudami nukeliaujame prie pakelės vingio augančių Šventųjų ąžuolų. Daugiau nei prieš šimtmetį viena tokia moteriškaitė pasakojo „kadaise čia augę daugybę ąžuolų, kuriuos lietuviai prisimindami Perkūną vengdavo kirviu paliesti. Bet valdžia išpardavė ąžuolų giraites žydams, o šie kirtę ir negailėję. Vienas žmogelis už rublį atpirko vieną ąžuolėlį ir įkėlęs koplytėlę. Sumanė ir kaimyninio kaimelio žmonės nusipirkti ąžuolėlį, bet žydelis pakėlęs kainą, tad teko mokėti tris rublius“. Paradoksalu bet tris rublius kainavusi ąžuolą palaužė vėtra, o rublį kainavęs tebeauga – tikras dručkis, net neapglėbsi vienas.
Puntukas – antras pagal dydį akmenėlis mūsų žemelėje (po Barstyčių). Atkeliavo jis pas mus iš Suomijos ir pagal sandarą vadinamas – rapakivi (supuvęs akmuo), tačiau kol kas laikosi tvirtai. Didelis akmenėlis kaip aš du kartu ir dar truputi, o norint apglėbti tai ir dešimties drūtų vyrų gali neužtekti… Pasakojama, kad kadaise pikti velniai akmenį nešę, bet gaidžiams pragydus ant vieno vyrioko trobelės užmetę. Trobelės nelikę tik joje gyvenusio Puntuko vardu akmuo tebevadinamas.
Anykščiai – Lietuvos kultūros sostinė 2012
Kažkada čia gyveno milžinai ir vienas jūjų užsigavęs nykštį kad ims rėkti „ai, nykšti! ai nykšti!” tad milžinus ėmė vadinti Nykščiais, o miestukui prigijo Anykščių vardas..
Mažas miestukas maloniai stebina didžiais atradimais. Ir kaip jame visko tiek telpa? Šv.Mato bažnyčios bokštai kviečia užsukti į Anykščius. Neogotikinė dvibokštė bažnyčia sakoma yra aukščiausia Lietuvoje. Viduje stebina gražūs vitražai, A.Baranausko ir K.Sirvydo biustai. Tačiau labiausiai nustebina šventoriaus tvoroje esantys kryžiaus kelio stočių drožiniai (paprasti, bet išraiškingi ir spalvingi).
Priešais bažnyčią vylioja Angelų muziejus, tačiau jį paliekame kitam kartui. Keliaujame pasižvalgyti po miestelį, kuriame atrandame paminklus A.Baranauskui ir Vienuoliui, Šventosios užtvanką ir žaismingus fontanus, gražius gėlynus ir smagias supynes (labiausiai patikusias mažajam keliauninkui). Sakoma, kad senosiose kapinaitėse yra gražutė koplytėlė, pro kuria kaip ir pravažiavome, bet nelabai matėme… Neišbandėmė ir vasaros rogučių trasos ant Kalitos kalno. Bet reikia gi kažką intriguojančio palikti atvažiuojant kitamet į Lietuvos kultūros sostine.
Anykščių siaurojo geležinkelio stotyje mus pasitinka iš garsiakalbių sklindančios dainuškos, o neužilgo iš Rubikių parrieda puškuojantis senučiukas traukinukas, pilnas patenkintu keliauninku. Taip sakant… traukinys š… nelaukia. Tad belieka išbandyti dreziną ir bėginį dviratį. Drezina pasivažinėti smagu, bet dviratukas nerealus, visiems išbandžiusiems palikęs fantastiškai smagius įspūdžius. Rekomenduojame.
Miestelio pašonėje stūgso Šeiminiškėlių piliakalnis, kitų vadinamas Voruta. Tarytum ilgas atragis į toli nubanguoja piliakalnio kalvos ir griovos, o iš šonų saugo gilios daubos, kuriomis kadaise srūveno ūpeliai. Gražus, didingas ir kruopščiausiai archeologų ištyrinėtas rymo Vorutos piliakalnis. Apie garsią praeitį, menančią net karaliaus Mindaugo laikus, daugiau galima sužinoti užsukus į medinę pilaitę. Deja, mums užsukti neleido kaprizingas mažasis bendrakeleivis. Bet tai puikus motyvas sugrįžti į kitų metų Lietuvos kultūros sostinę.
Arklio muziejus Niūronyse
Pasakojama, kad kadaise prof. P.Vasinauskas visą Lietuvėlę apkeliavo, kol rado kur pririršti žirgelį. Pririšo Niūronyse ir įkūrė arklio muziejų. Atvažiuojant pasitinka lengva žingsnele tipenantis žirgai su bailiai balne įsikibusiais turistais. Kiek tolėliau klojimas, klėtelės, gryčios ir net etnografinės aukštaitiškos sodybos. O ho ho koks platus arklio muziejus. Klojime galima apžiūrėti prieš šimtmetį naudotas transporto priemones: vežimus, roges, karietas. Kitoje trobelėje sutinkame audėją – jauną dailią mergelę puoselėjančia senuosius amatus. Kitoje trobelės pusėje atrandame visa gaisrinės stotį su raudonomis kopėčiomis, bačkomis ir kitais ugniegesių įrankiais. Mažučiukėje pirkelėje sutalpintas visas žmogaus gyvenimas nuo gyvasties iki mirties… ir ne šiaip sutalpintas, o įprasmintas nagingo drožėjo darbuose.
Ach, kaip elegantiškai vaikštinėja žirgeliai. Taip ir norėtusi palakioti, su vėjeliu palenktyniauti. Visgi šokti ant balno bendrakeleiviai neleidžia, ale kvepėsiu visą kelią.
Ne ką mažiau smagu ant supynių, kurios ypač patiko mažajam pipirui. O kokių jų čia tik nėra. Ir valandžiukę užtrukti gali kol visas išmėginsi.
Vaikštinėjant po etnografinių sodybų kiemus, tvartelius, gryčias ir klojimus pavilioja gardus dūmelis. Ne ne kanapės… o šviežios duonelės. Pasirodo galima užsisakyti edukacinę programą ir sužinoti kaip duonelė keliauja iki mūsų stalo. O mes keliaujame toliau.
Burbiškio dvaras snaudžia paūksmėje
Anykščių rajone anot informacinio stendo belikęs vienas dvaras. Nekeista, ir vienintelis likęs Burbiškių dvaras skendi žolėse, dabristi negali. O kažkada tai buvo vieni didingiausiu, gražiausiu rūmų, aplink kuriuos šurmuliuodavo Vilniaus akademijos auklėtiniai, Minsko seniūno draugija, kunigo bičiuliai ir padykę mokiniai. O šiandien brisius tesuloja ir visgindamas uodega į mus šnairuoja.
Prie dvaro buvęs ir vandens malūnas, bet jo ieškoti tiesą pasakius nebesiryžom…
Rubikių salų žavesys
Visuomet malonu kelio dulkeles gaiviame ežero vandenėlyje nuplauti, bet šį syk kiek šaltoka. Tad nusprendžiame pasidairyti į ežerą nuo apžvalgos bokšto ir pabandyti suskaičiuoti salas. Kiek beskaičiavome o anei 16, anei 14, anei 10 salų kaip nėr, taip nėr… Bet vaizdelis nuostabus, matyti mažesnis ežeras, už miškelio jo didenybė Rubikiai ir tai šen, tai ten lyg oazės ežero mėlyjė žaliuoja salų pušynai.
Prof. Č.Kudaba rašė, kad ežere iš rytų į vakarus yra tarsi kupra, net salos kaip sagos nutysusios tą kryptimi viena po kitos. Tarp jųjų vietomis eina tarsi nerija kuria gali prabristi tarp salų.
Negana, kad ežeras, ištekantis uelis apipinti legendomis, o ir kiekvieną iš salų turi ką papasakoti. Antai vienoje yra nemaža dauba, į kurią karo metais nukritusi bomba skirta vienam iš kaimelių, kuriame bazavosi partizanai. Kitoje mergelėms darželius uždraudus turėti, tiek jurginu prisodino, kad sala iš tolo žiedais žavėdavo. O kiek dar įdomybių banguodamas niuoniuoja ežeras ir neišpasakosi. Reikia atvykti, pamatyti, pajausti ir įsiklausyti. Juk 2012 metais – Anykščiai bus Lietuvos kultūros sostine.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas