Ne kartą (ir ne du) kolegų susibūrimuose pakalbėdavome, kad būtų puiku nuvažiuoti į Biržus. Ir štai – nepraėjo nei metai – kiti, o aš, grįžusi po vasaros atostogų ant savo darbo stalo kalendoriaus randu atverstą rugsėjį su ryškiai „įrėmintu“ paskutiniu mėnesio savaitgaliu. Šalia prierašas „Važiauojam į Biržų alaus kelią“. Ekskursijos „Alaus keliu“ Biržų pilyje ir Rinkuškių darykloje (kartu su alaus degustacija) – jau užsakytos. Nakvynė – taip pat. Man tenka užduotis sudėlioti antros viešnagės dienos programą.
…Ankstų šeštadienio rytą mes – dvylika kolegų ir trijų iš jų antrosios pusės, t. y., trys ekipažai – išskriejame iš Vilniaus Biržų link. Susitikimo vieta – gražus Biržų riboženklis. Netoli už jo – maža aikštelė. Ten susitikę, pirmiausia patraukiame į nakvynės vietą palikti automobilių. Netrukus Biržų pilyje mūsų lauks ekskursija „Alaus keliu“, o dabar susipažįstame su J.Vireliūno svečių namais. Pirmas įspūdis lyg ir nieko – ežero krantas, vaizdas į pilį, teniso kortai. Deja, kolegė įmina į ant pievutės gulintį š… Įspūdis blanksta. Įėjus į patalpas, įspūdis dar labiau sumenksta. Bet apie šių namų svečių priėmimo ypatumus, švarą, tvarką ir t. t. sužinosime vėliau, vakare grįžę pailsėti.
Kaip jau minėjau, ekskursija „Alaus keliu“ Biržų pilyje užsakyta iš anksto. Ji tetrunka trumpiau nei valandą, tačiau geros nuotaikos užtaisas – garantuotas. Giriu organizatorius už nenuobodžią programą. Per trumpą laiką perbėgame per alaus atsiradimo ir gamybos istoriją, pasivaišiname alumi, duona, sūriu, pučiame ragą, vyrai groja skudučiais (pasirodo, tai grynai vyriškas užsiėmimas), o kai pradedame šokius trypti, paaiškėja, kad laikas namo. Ech, pačiam smagume…
Biržų pilyje įsikūrusi ir biblioteka. Kaip tik tuo metu, kai baigiasi mūsų ekskursija, bibliotekoje turi prasidėti Žydrūno Savicko knygos pristatymas. Žinome, kad laiko turime mažai, o ir pati knyga nelabai terūpi, bet kaipgi praleisti progą pasimaudyti čempiono spinduliuose?.. Netrukus pasirodo ir pats čempionas. Traumuotas – vos bepaeinantis. Skubame „paparacinti“ ir puolam jam po kojomis: „Ar galite su mumis nusifotografuoti?“ Gali… Valioooo…
Tiesą pasakius, alaus nemėgstu ir iki šios kelionės maniau, kad yra Biržų alus, o kiek ten jų rūšių yra man visai nerūpėjo. Net neįsivaizdavau, kad egzistuoja dar ir Rinkuškių darykla.
Biržų pilyje susipažinome su senovės alaus gamybos tradicijomis, o Rinkuškiuose – su šiuolaikinėmis technologijomis. Tiesą pasakius, šiek tiek pabosta tiek daug teorijos, bet nuomonę pakeičiu, kai susirenkame į alaus degustaciją. Prie alaus bokalo pokalbis tampa šiltesnis ir išraiškingesnis. Ačiū mūsų gidei Vaidai už išsamų ir įdomų pasakojimą. Beje, degustacija vyksta ne darykloje, o miesto centre esančioje karčiamoje. Mums parodė kylančius mūrus šalia daryklos – iki pavasario darykla planuoja turėti savo kavinę.
Po degustacijos apžiūrime katalikų bažnyčią. Gaila, iki reformatų bažnyčios taip ir nebenueiname. Jau vakarėja. Norisi pailsėti. Grįžtame į svečių namus. Juose planuojame išsikepti šašlyką ir išsikūrenti pirtį. Dėl to iš anksto esame susitarę su savininku… Tik nejauku, kad kambariuose draikosi voratinkliai ir ropinėja vorai, todėl susirandu šluotą ir nušluoju lubas bei pakampes. Bet čia pat neramu pasidaro, kaip teks tuos voratinklius atgal sukabinti, nes patalpas, anot atmintinės, turime palikti tokios būklės, kokios radome. Panaudoję indus, juos turime suplauti. Tik niekas neįspėja, kad prieš naudojimą irgi teks išsiplauti. Kėdės irgi nei švara, nei tvirtumu nepasižymi. O ir patalynė, toks jausmas, kad neskalbta…
Šiek tiek apsikuopę, renkamės pavėsinėje. Pirtis kūrenasi, kepsninė paruošta. Deja, joje per mažai malkų, o penkiolikai žmonių savininkas išskiria tik keturis iešmus. Dar yra grotelės, bet jas ilgai tekstų mirkyti ir šveisti. O ir pirtis vos šilta. Todėl einame prašyti dar šiek tiek malkų. Juk esame susitarę, kad mums bus suteikta galimybė išsikepti šašlyką ir išsikūrenti pirtį. Už pirtį suderėta 100 Lt. Daugiau – jokių papildomų sąlygų. Po šio nekalto prašymo ir prasideda glaudesnė pažintis su šiais namais. Savininkas mus išplūsta, kad nemokame šašlyko kepti ir kad jis nesiruošia laužo kūrenti. Galiausiai atneša dar glėbelį malkų ir pareiškia, kad paskutinį kartą, nes jei dar prireiks, turėsime eiti į „Lukoilą“ anglių pirkti. „Žinot, kiek anglis kainuoja? Nežinot, iš kur jūs žinosit, nes neperkat. Tai sužinosit…“ Žodžiu, kažkiek šašlyko išsikepėme, bet ne visą. Anot savininko, dėl pirties mes patys kalti, nes per vėlai į ją nuėjome, todėl ji per šalta, o kad net nebuvo karšta, apie tai net girdėti nenori.
Ryte, sutvarkę nakvynės vietą ir susidėję daiktus, nusprendžiame pasiderėti dėl kainos, nes 30 Lt žmogui už lovą plius 100 Lt už pirtį pasirodo per brangu už šnerkštalyną ir iki galo nesuteiktas paslaugas. Savininkas net nesileidžia į kalbas. Maža to, vėl pradeda plūstis, aiškinti, kaip jis iš čia „ne vieną kompaniją išvaikęs“, staiga sėda į savo automobilį ir užblokuoja išvažiavimą iš kiemo. Jis tai padaro taip operatyviai, kad net nekyla abejonių, jog tai jau yra daręs. O mes ryte svarstėm, kodėl jis taip keistai savo automobilį pasistatęs… Nutariame nesileisti į konfliktą ir nebesiderėti, bet paprašome sąskaitos – faktūros, taip dar kartą užrūstindami poną savininką. Sąskaitą vis tik gauname, važiuojame tęsti pažinties su Biržais, bet net nenujaučiame, kokie „malonumai“ su šiuo ponu mūsų dar laukia. Tik neužbėgsiu įvykiams už akių. Apie viską iš eilės.
O kol kas stabtelim prie Biržų siaurojo geležinkelio komplekso. Lietuvos siaurojo geležinkelio ruožai įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Biržuose yra išlikę depo ir stoties pastatas, vandentiekio bokštas, geležinkelio atkarpa, lokomotyvas. Palakstome lyg vaikai aplink siauruką ir važiuojame toliau – prie medinio pėsčiųjų tilto per Širvėnos ežerą. Grožėdamiesi rudenėjančia gamta, džiaugdamiesi bobų vasaros šiluma, iš lėto žingsniojame tiltu į kitą krantą. Pakeliui pakalbiname žvejus. Jie sako, kad ežere galima pagauti ir didelių žuvų, bet kol kas jų laimikis – nedideli ešeriukai.
Perėjus tiltą, takelis veda į Astravo rūmus. Internete teko skaityti apie šių rūmų, priklausiusių grafams Tiškevičiams, grožį ir didybę. O dabar, kaip ir daug kur Lietuvoje, jie gerokai patriušę, bet dar galbūt nesugrius. Būtų puiku, jei kas nors imtųsi juos sutvarkyti ir prižiūrėti, nes gaila prarasti tokius ramybe ir inteligencija dvelkiančius rūmus.
Būdami rūmų kieme, matom, kaip pro langą mums bobulytė moja, bet keliaujama toliau – prie tilto – užtvankos, kuri taip pat priklauso dvaro ansambliui. Pasak interneto šaltinių, tiltas – užtvanka per Apaščios upę buvo statoma 1857 – 1860 m. Jos ilgis – 51 m. Pakeliui susižavime sena apleista parduotuvyte iš praėjusio šimtmečio. Panašu, kad pastatas irgi priklausė dvarui.
Grįžtant atgal pro rūmus, mums mojavusi bobulytė šaukia „palaukit“. Stabtelim pabendrauti. Ji pasirodo labai draugiška ir kalbi. Sužinom, kad ji čia jau trisdešimt metų gyvena, kad rūmuose yra trys butai ir dar fabriko kontora. Klausiam, ką fabrikas gamina? Kas juos žino – anksčiau drobes audė, o dabar gal bankrutuoja… Dvaro kieme bobulytės skalbiniai džiūsta. Žodžiu, turim ką turistams parodyti – kokius treningiukus dėvim, kaip juos lopom ir kur džiaunam.
Per tiltą, pro stadioną grįžtame prie automobilių. Mūsų laukia karstinė įgriuva „Karvės ola“, bet prieš tai turime sugrįžti pas poną savininką, nes palikome puodą, kuriame atsivežėme šašlyką. Ir ką gi? Ponas savininkas mums pareiškia, kad puodo neatgausime, nes turime padaryti remontą ir nupirkti patalynės komplektą. Net pasakė, kokiame prekybos centre ją galime rasti. Kodėl? Pasak pono, kažkas apvėmė patalynę ir išterliojo sieną. Keista, bet niekas apsivėmęs neatsibudo. Ir klojant lovas niekas nematė, kad privemta. O pagal tą patalynę, kurią parodė, nebuvo įmanoma to nepastebėti. Žodžiu, mus pradeda šantažuoti, todėl mes kreipiamės į policiją. Bet policija nevisagalė – puodo atimti ji negali. Už tai remonto jau daryti nebereikia. Žodžiu, nuperkame mes tą jo išsvajotą patalynę iš jo svajonių prekybos centro, nes puodas šešis patalynės komplektus kainuoja. Dar paaiškėja, kad palikom dantų pastą, šukas ir rankšluostį. Pastarojo nebeatgaunam… Ai, tegul jis tuo rankšluosčiu nusišluosto…
Pasak interneto, Biržų rajone gipso ir dolomito klodai yra labai arti žemės paviršiaus, todėl gruntiniams vandenims juos išplovus, žemė įgriūna. Viena iš didžausių įgriuvų – „Karvės ola“. Įdomu, kodėl karvės? Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad čia nei karvė, nei joks kitas gyvūnas įkritęs nebuvo.
Prie įgriuvos stabtelim trumpam, o tada – atgal į Vilnių. Vienas ekipažas dar sustoja prie Pabiržės bažnyčios, kuri bent jau pravažiuojant pro šalį labai įspūdingai atrodo.
Apibendrinant viešnagę Biržuose, galiu pasakyti, kad ekskursijas galėčiau įvertinti 10 balų. Miesto centras pakankamai tvarkingas, tačiau toliau nuo centro daug apšiurusių namų ir gatvių. O štai apgyvendinimas įpylė labai didelį deguto šaukštą.
Statistika:
Ekskursija „Alaus keliu“ Biržų pilyje – 15 Lt/žm. Minimalus dalyvių skaičius – 15 žm. Ekskursijos laiką reikia rezervuoti iš anksto.
Ekskursija Rinkuškių alaus darykloje su alaus degustacija – 15 Lt/žm. Ekskursijos laiką reikia rezervuoti iš anksto.
Nakvynė J. Vireliūno svečių namuose – 30 Lt/žm./n. + 100 Lt už pirtį. (Nerekomenduoju)
pirmas 
79tieji 
ipvoisas