Lietuva: Akmenos ir Jūros upėmis (2007.04.28.-30.)

Sveikučiai. Trumpas aprašėlis apie šią kelionėlę laiveliu:
Šeštadienį apie dešimtą valandą ryto pajudėję iš Šiaulių, nutarėme neskubėti prie vandens, o pakeliui aplankyti D.Poškos baublius Bijotuose, bendražygio tėvų kapus Girdiškėse, Stasio Girėno-Girskio gimtinę Vytogaloje. Taip „besikultūrindami” antrą valandą dienos, kažkur netoli Indijos kalno, privažiuojame prie Akmenos upės. Ričardas palieka mane ruošti inventoriaus, o pats važiuoja į Tauragę, į finišo vietą pastatyti automobilį. Procedūra truko dvi valandas ir jau be penkiolika minučių tris valandos, teškenomės Akmenoje. Upė maloniai neplati, vingiuota, gausu rėvų, akmenų, nuostabių smėlėtų atodangų. Kliūtis viena- mažai vandens :(. Net su guminiu laiveliu stringam rėvose, negailestingai brūžinam dugną į akmenis…ir taip ne tik Akmenoje, bet ir Jūroje, karkasininkam butų visai liūdna ;). Aštuntą valandą vakare, ant smėlėto, žemo kranto, stojame pirmai nakvynei. Lietaus būti nežada, tad palapinės nestatome. Kuriame laužą, gurkšnojame alutį, kepame, smėlyje pavoliuotus, šašlykus, skaičiuojame žvaigždes…:)
Ryte, kadangi iš vakaro, buvo „daug romantikos”, atsikėlėme vidurdienį ir tik pirmą valandą atsišvartavome. Beveik už trijų valandų priplaukėme Pagramančio miestelį, kur vietiniame bare (nuo tilto apie šimtas metrų), pasikeisdami pietavome. Šeštą valandą vakare įplaukiame, į palyginti su Akmena, labai didelę upę Jūrą. Mane apima liūdesiukas, nes plaukti didele upe man ne itin patinka – lėtai keičiasi kraštovaizdis, dažnai būna silpna srovė ir t.t. Upėje tai dešinėje tai kairėje pusėje kur ne kur įrengtos stovyklavietės su pavėsinėm, lauko baldais, šiūkšliadėžėmi, laužavietėm. Tai vandenininkų maršrutas nuo Kvėdarnos miestelio iki Nemuno upės įrengtas už PHARE 2000 lėšas. Kartas nuo karto, tai vienoje tai kitoje pusėje, atsiveria didžiulės smėlio atodangos, vietiniai ižais jas vadina. Ižai abiejuose pusėse, o „budulis” tik kairėje, prie labai didelio, apaugusio skardžio (viršuje matosi pastatų stogai), kuris žaidė karą (kaime juk nuobodu) ir bombordavo mus geromis pusplytėmis. Visa laimė, kad upė plati ir mes, netyčia aišku, plaukėme dešinia puse, tai budulis iki mūsų nedametė. Pradėjus triukšmauti, ką jis daro, garsiai, nuoširdžiai, nusijuokė ir dar porą kartų pabandė mus nukenksminti…:(, tai kažkur tarp Gudlaukio ir Reksčių. Taigi, jau įvakarojus, čiut po dešimtos valandos, kairėje pusėje ant nedidelio skardžio, vėl smėlyje, metam inkarą antrai nakvynei…”ir vėl tos pačios dainos, kaip vakar vakare” :)))
Pirmadienį ryte išplaukėme pusė vienuoliktos. Kadangi draugelis ryte tris valandas bėgiojo krantu, bandydamas suvilioti kokį neatsargų žuvelioką, ir pavargo, tai vos pradėjus plaukti, krito aukštielninkas ant laivo borto ir tris valandas, lyk dūdų orkestras, linksmino mane…ačiu :), čia, matyt, man kompensacija už irklavimą 😀
Porą valandų paplaukęs (draugo nėra-jis vis dar knarke), priplaukiu Šunijos upelį, įtariu, kad tai gali būti pavasarinio potvynio atrakcija. Dar po poros valandų, jau su pailsėjusiu „muzikantu”, pasiekiame Tauragės užvanką. Vėl, kaip visada, ruošiu inventorių, kaip visada, bendras eina atvaryti auto ir ankstyvą vakarą, mes jau namuose…ir jau, vėl, kaip visada, mintys sukasi jau apie sekančias kelionėles :-DDD
Taigi. Į Akmeną norėčiau grįžti pavasarį, tikiuosi 😉

Eugenijus Šiurkus
[email protected]