Lenkija: Varšuva prabėgomis

Pro bei per Varšuvą važiavau daugybę kartų. Mačiau ją ir paskendusią ryto rūke, ir apgaubtą tamsos, ir dūstančią nuo smogo, tačiau ilgėliau čia užtrukti noras nekildavo. Ko gero, niekada nebūčiau į šią kaimynų sostinę susiruošusi, bet kelionė nukrito visai netikėtai ir neplanuotai. Tiesa, kompanija laukė visai ne maža, tačiau maloni – pilnas moksleivių dviejų aukštų autobusas. Tad ilgai nesvarsčiusi prieš pat didžiąsias metų šventes vienai dienai išsiruošiau į Kalėdų šviesose paskendusią Varšuvą.
Kelionė pirkta agentūroje, todėl reikėjo tenkintis tuo, ką ji siūlė. O pasiūlymas buvo skirtas moksleiviams – pusdienis Koperniko mokslo centre bei trumpa pažintis su Varšuvos senamiesčiu. Gidė, lydėjusi mus, pasakojo daug ir įdomiai, tik aš per vaikų šurmulį mažai ką girdėjau. Be to, pačiai neatsilikti nuo visos „bandos“, nepamesti savo vaiko iš akių ir dar šį bei tą gražiai nufotografuoti irgi buvo savotiškas iššūkis. Laimė, savarankiškai leistas laikas mokslo centre ir laisvas laikas mieste sušvelnino „neatsilik“ įspūdį, o išgirstos nuotrupos atvedė į reikiamą kelią ieškant informacijos apie tai, kas pamatyta.

Pažintį su Varšuva pradedame nuo… kamščių. Planuota gera laisva valanda iki paskirto laiko Koperniko mokslo centre tiesiog tirpste ištirpsta autobuse. Kažkur už jo langų lieka Pilsudskio paminklas, stačiatikių cerkvė, „Stalino tortas“, stikliniai dangoraižiai, naujasis stadionas… Bet ką reiškia ta valanda tokiame mieste kaip Varšuva?!
Taigi, kai pagaliau išsiropščiame iš autobuso, iškart lekiame į mokslo centrą. Į jį pavieniai turistai gali bilietus rezervuotis internetu arba įsigyti atvykus, na, o grupes priima tik iš anksto rezervavus laiką.
Galvoju, kokie žodžiai yra tinkamiausi apibūdinti šį centrą? Pats jis save pristato – savarankiško eksperimentavimo pasaulis. Galiu dar priduti – interaktyvus, šiuolaikiškas, padedantis suprasti, kaip veikia mus supantys reiškiniai. Jame nėra eksponatų, prie kurių prieini, pažiūri ir nueini. Čia viską reikia pačiam išbandyti, pastumti, pasukti, atidaryti ir t. t. Kur glūdi civilizacijos šaknys? Kiek tūkstančių kvapų gali atskirti žmogus? Kas vyksta žmogaus galvoje, kai jis meluoja, bijo, liūdi? Kaip kūnas reaguoja į aplinką? O dar šviesos zona, laboratorijos, vasaros metu veikiantis Atradimų parkas, planetariumas, Aukštos įtampos teatras, Robotų teatras…

Bilietus į laboratorijas ir planetariumą reikia pirkti atskirai, o už teatrų pasirodymus papildomai mokėti nereikia, tačiau kasoje būtina rezervuotis vietą.
Aukštos įtampos teatre negali lankytis asmenys, turintys širdies stimuliatorius, klausos aparatus, pan. Taip pat nerekomenduojama lankytis vaikams iki 6 metų, nėščioms moterims, sergantiems epilepsija ir kt. Galbūt dėl šių ypatingų draudimų mums šis reginys nebuvo užsakytas. Apžiūrime tik salę, kurioje vyksta pasirodymai.

Na, o Robotų teatrą aplankome. Jo artistai – tai trys robotai-humanoidai, bet dėl keičiamo apšvietimo atrodo, kad yra daugiau. Kiekvieną iš šių robotų pagaminti užtruko po metus. Jų ūgis yra 175 cm, svoris – 30 kg. Robotai juda suspausto oro pagalba, jų energiją palaiko 40 vatų dinamikas, o balsus „paskolino“ profesionalūs aktoriai. Pasitelkdami video projekcijas, humanoidai pasakoja apie amžinybę, apie tai, kad iš dulkės kilęs dulke ir pavirsi… Aš galiu susikalbėti buitine lenkų kalba, bet šio pasirodymo kiekvieną žodį suprasti buvo sunkoka.

Perkant bilietus į centrą, išduodama kortelė. Ji reikalinga ne tik kaip įėjimo bilietas. Kortelės pagalba veikia interaktyvūs eksponatai. Be to, ją užregistravus specialiame terminale, atliktų eksperimentų rezultatai atsiunčiami el. paštu.

Kažkaip jau susiklostė tradicija, kad kelionėse paragaujame vietinės gamybos ledų. Jei vaikas pasakoja, kad „mama man leido per vieną dieną suvalgyti keturias porcijas ledų“, tai reiškia, jog kelionė pavyko. Ne išimtis ir šis kartas. Centro kavinėje nusiperkame porciją ledų-kristalų. Anksčiau tokių matyti man neteko. Į indelį prisemiama spalvotų kruopų, kurių dar ir skonis labai neblogas. Žodžiu, verta išbandyti.

Mokslo centro lankymui reikėtų skirti mažiausiai keturias valandas (nelankant laboratorijų ir planetariumo). Bilietų rezervacija ir kita info: Copernicus Science Centre

Jau sutemus iš Koperniko mokslo centro lekiame į Varšuvos senamiestį. Pažintį pradedame nuo Lenkijos mokslų akademijos pastato bei prie jo esančio paminklo Kopernikui ir vadinamuoju Karališkuoju traktu leidžiamės link Senamiesčio.

Šalia – Švento Kryžiaus bažnyčia, kurioje senu papročiu palaidotos dviejų žymių žmonių širdys – kompozitoriaus Frederiko Šopeno ir Nobelio literatūros premijos laureato rašytojo Vladislavo Reimonto. Man toks paprotys atrodo kažkaip žiaurokai…

Netoli – ir Varšuvos universitetas. Tai yra palyginus jaunas Europos universitetas – jam po poros metų bus tik du šimtai. Tarp buvusių šios aukštosios mokyklos absolventų yra ir lietuviams žinomų pavardžių – Antanas Tumėnas, Benediktas Dobroslavas Kalinauskas, kt.
Dar iki II-ojo pasaulinio karo keli universiteto dėstytojai kartu su studentais surinko visų Varšuvos pastatų statinių brėžinius, kurie, kaip parodė istorija, labai padėjo prikelti miestą iš pelenų.

Prie universiteto įsikūrusi Dailės akademija. O Varšuvos konservatorijoje savo laiku studijavo M. K. Čiurlionis.

Netoli – ir Lenkijos prezidentūra. Jos rūmai yra vieni didžiausių Varšuvoje. Priešais pastatą – ant žirgo jojančio paskutinio Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio paminklas.
Pirmuoju Lenkijos prezidentu buvo Gabrielius Narutavičius (Pilsudskis, beje, buvo pirmesnis, bet vadinosi valstybės viršininku, o kai vėliau jį išrinko prezidentu, šio posto atsisakė). G. Narutavičius prezidentavo vos 6 dienas, nes buvo nušautas nacionalistų. Kodėl aš apie jį rašau? Todėl, kad nors lenkai to ir neafišuoja, bet jis yra lietuvių kilmės, gimęs Alsėdžių valsčiuje, o jo vyresnysis brolis Stanislovas Narutavičius – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.

Na, o mes kalėdiniais žiburiais mirgančia gatve keliaujame toliau.

Praeiname dar keletą bažnyčių. Vis tik sunkoka patikėti, kad čia viskas nuo pamatų atstatyta iš griuvėsių. Nuo apačios – senos medžiagos, o kiek jų pritrūko – jau naujos. Rodos, kad šie pastatai čia stovi amžių amžius. Ne veltui visa tai įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą.

Netrukus ateiname ir iki bene šeštą amžių skaičiuojančios Karalių pilies. Į vidų, net ir turėdami laiko, turbūt neitume, o štai aikštėje prie pilies visai smagu pasisukinėti. Čia papuošta Kalėdų eglė, veikia nedidelė kalėdinė mugė.

Aikštėje priešais pilį stovi stulpas, ant kurio iškeltas karaliaus Žygimanto III Vazos paminklas. Vienas iš jo nuopelnų – sostinės perkėlimas iš Krokuvos į Varšuvą. Karalius laiko kryžių ir kardą – kovos prieš blogį bei drąsos simbolius.
Tai pasaulinio masto paminklas. Jis yra bene aukščiausias ne bažnytinis paminklas (aukštis – 22 metrai).

Iš čia sukame link Šv. Jono katedros, kurios požemiuose palaidoti žymių lenkų palaikai. Kažkada joje būdavo karūnuojami Lenkijos karaliai, o pačioje XVIII a. pabaigoje būtent čia buvo priimta Lietuvos ir Lenkijos konstitucija, kurios dieną, berods, lenkai iki šiol švenčia.
Priešais katedrą guli akmeninio lokio skulptūra. Pasak legendos – tai lokiu paverstas drovus princas, laukiantis moters, kurios meilė jį atvers į žmogų.

Visai netoli ir Senamiesčio Turgaus aikštė. Dažniausiai ankstesniais laikais turgaus aikštės būdavo visuomeninio, politinio, kultūrinio gyvenimo centrais. Ne išimtis ir šioji. Būtent joje II-ojo pasaulinio karo pabaigoje kilo maištas prieš okupacinę vokiečių valdžią, kurį numalšinus Varšuva buvo paversta pelenais.
Aikštėje stovi miesto simbolio Undinėlės arba, kaip lenkai ją vadina, Syrenkos skulptūra. Viena iš daugelio legendų pasakoja, kad kažkada seniai seniai iš Altanto į Baltijos vandenis atplaukė dvi gražuolės seserys su žuvies uodegomis. Kai pasiekė Danijos sąsiaurius, viena iš jų nusprendė likti ten, o kita pasuko link Gdansko krantų bei Vyslos upe pasileido gilyn į žemyną. Nusprendusi pailsėti, Syrenka išlipo ant kranto būtent toje vietoje, kur dabar stovi paminklas, ir čia liko, nes jai ši pakrantė patiko. O jos dainavimas patiko turtingiems pirkliams. Pastarieji greitai sumojo, kiek galėtų uždirbti, jei Undinėlę įkalintų ir verstų dainuoti už pinigus. Bet ji nebedainavo, o graudžiai verkė. Jos aimanas išgirdo žvejo sūnus ir su draugais naktį išlaisvino Syrenką. Pastaroji padėkojo savo gynėjams ir pažadėjo, kad, jei reiks, jie taip pat gali tikėtis jos pagalbos. Dėl šios priežasties Varšuvos Undinė yra ginkluota – kardas ir skydas skirti ginti miestą.
Kita legenda pasakoja, kad Syrenka ne pati išlipo ant kranto pailsėti, o pateko į dviejų brolių – Varsos ir Savos – tinklus, bet buvo paleista už pažadą, kad toje vietoje, kur ji buvo pagauta, iškils didelis, gražus, garsus miestas.
Čia kažkada stovėjo ir rotušė, bet buvo sunaikinta dar XIX a. pr. Prie jos buvo pastatytas narvas. Pastarajame laikydavo sukčius, vagis bei kitus tvarkos drumstėjus.
Už aikštės prie pat Vyslos tais senais laikais buvo įkurtas miesto sąvartynas. Jame berods net iki XVIII a. „gydydavo“ sergančius sifiliu: nelaimėliai į šiukšles įlįsdavo iki kaklo ir ten kiūtodami tikėdavo, kad pasveiks. Kiek jų taip išsigydė, duomenų nėra, bet malonūs dalykai, kaip sakoma, turi ir nemaloniąją pusę.

Paskutinė Varšuvoje aplankyta vieta – tai barbakanas. Savo gynybinę funkciją jis atliko tik vieną kartą, kai miestą reikėjo ginti nuo švedų. Jis man pasirodė pačiu gražiausiu statiniu iš visų tąkart matytų.

Prieš palikdami Varšuvą ir jau vaikštinėdami savarankiškai, dar užsukame į mažulytę suvenyrų parduotuvytę nusipirkti magnetą su miesto atvaizdu. Nieko originalaus, bet užtat dulkių valyti nereikia!
Pasižvalgome ir kalėdinėje mugėje. Ten mane sužavi netradicinės eglutės. Akimirksiu įsivaizduoju, kad viena iš jų jau stovi mano namuose, bet vis tik susilaikau pamačiusi kainą. Net nufotografuoti neišdrįstu, nes kai n akių žiūri į tave kaip į potencialią pinigų išleidėją, tai prisipažinti, kad aš nieko, tik šiaip, tik nufotografuosiu ir viskas, kažkaip nepatogu…

Štai tokį iš trupinėlių surinkau Varšuvos paveikslą. Žinau, kad daug kas liko nepamatyta, bet aš dėl to niekada nesigraužiu. Galbūt kada nors pasitaikys proga ir čia sugrįšiu, o jei ne, tai taip ir liks. Neatsisakau į tas pačias vietas važiuoti dar kartą. Tik į vienas noriu labiau, į kitas – mažiau. Varšuva prie tų, kur mažiau.