Lenkija: Ruduo Suvalkų krašte

Kada už lango barbena lietus ir rudeniškas oras visiškai nevilioja į lauką, galima pasidaryti sau nedidelę, bet smagią dovanėlę- kelionę. Ne į tolimą kraštą, o visai čia pat, už poros šimtų kilometrų. Lyg ir nieko ypatingo, tačiau paįvairinti savo kasdienybę visada smagu ir naudinga.
Kiekvienais metais lapkritis pasisveikina darganotais orais ir apniukusiu dangumi. Nelepina Lietuvos klimatas mūsų žmonių.Ypač savaitgaliais, nes orai paprastai tuo metu dar labiau subjūra. Tokiu metu galima sėdėti susigūžus į kampą ir burnoti mūsų orus, bet galima susisukus į šiltą pledą gurkšnoti kvapnią kavą ir skaityti malonias širdžiai knygas, arba naršyti internete ir ieškoti kelionių į šiltus kraštus. Tačiau mes paskutinį lapkričio savaitgalį nusprendėme praleisti kitaip. Savaitės pradžioje gavę pasiūlymą iš mūsų kaimyno, didelio kelionių entuziasto, nuvažiuoti vienai dienai į Lenkiją, be jokių svarstymų sutikome. Kodėl? Atsakymą sužinosite vėliau. Tuo pačiu prisikalbinau kartu važiuoti ir draugę su sūnumi, kurie kelione irgi liko labai patenkinti.

Atrodo niekuo neypatingas maršrutas Seinai – Suvalkai, tačiau kelionė buvo šauni. Pajudėjome iš Vilniaus 7 val. ryte pilnu autobuso sąstatu. Kaip visada, dalis keliautojų pažįstami iš ankstesnių kelionių. Su kai kuriais senokai nesimatėme, tad kalbų užtenka – net nepastebėjome kaip pasiekėme Lenkijos pasienį. Švito sunkiai, atrodė, kad diena neprasidės niekada. Pro autobuso langą matėsi tik keli šalikelės metrai, nes pažeme driekiesi tiršti keisto rūko klodai susimaišę su žemais dulksnos debesimis.

Keliolika kilometrų ir mes jau Seinuose. Pro Seinus važiuota daug kartų, tačiau niekada nebuvome sustoję ir pasivaikščioję šio nedidelio miestelio gatvėmis. Šį kartą turėjome progą susipažinti su miestelio įžymybėmis. Pakeliui gavome nemažą dozę informacijos apie Seinus ir jų apylinkes, kadangi kartu važiavo žmogus, rašantis disertaciją apie šį kraštą. Niekam ne paslaptis, kad Seinai ir jų apylinkės garsūs didele lietuvių tautine mažuma – iki 30 procentų. Čia veikia lietuvių konsulatas ( pro kurį ir pravažiuojame ) bei mokykla. Sustojame gražioje tvarkingoje aikštėje prie baltos Seinų katedros. Aikštę puošia nuostabūs medžio drožiniai. Lankome katedrą, kurioje IX a. pab.- XX a. pr. Vyskupu dirbo lietuvių poetas Antanas Baranauskas. Tai buvo pirmas Seinų vyskupas į savo tikinčiuosius po įšventinimo prabilęs lietuvių kalba. A. Baranauskas rūpinosi tuomet uždraustos lietuvių spaudos grąžinimu, o 1901 m. net pradėjo versti Bibliją į lietuvių kalbą. Deja, baigti nespėjo, nes 1902m. mirė. Palaidotas Seinų katedros koplyčioje.
Bažnyčioje šalta ir drėgna, tačiau visi draugiškai susigrūdame į Dievo Motinos koplyčią, kurioje ir palaidotas Mūsų Poetas. Ši koplyčia specialiai pastatyta Dievo Motinos unikaliai statulai. Tai medinė XIV a. statula, priklausanti labai retoms – atidaromoms statuloms. Ji vaizduoja Mariją sėdinčią soste, po kurios kojomis, apverstas pusmėnulis, o po juo žmogaus galvą. Pasak vienų paaiškinimų galva reiškia pasaulį, pasak kitų – velnią. Marija vilki ilgą apsiaustą siekiantį žemę. Kairėje rankoje laiko obuolį, dešine prilaiko kūdikį. Atidarius statulą triptiką, Marija stovi be kūdikio, abiem rankom išskleidusi apsiaustą, po kuriuo susiglaudę žmonės. Tokių statulų pasaulyje likusios šešios.
Ši statula, garsi Seinuose nuo neatmenamų laikų, laikoma stebuklinga. Prie jos pasimelsti suvažiuoja daug ligotų, nelaimingų žmonių. Nemažai istorijų pasakojama apie įvykusius Seinuose stebuklus.
Prie katedros šliejasi Dominikonų vienuolynas, o netoli įėjimo į katedrą stovi kukli, bet savotiškai didinga G. Jakūbonio skulptūra A. Baranauskui, kuri buvo atidengta 1999 m. lapkričio 28 d.

Vykstame toliau link Vygrių, kur ruošiamės aplankyti Vygrių kamaldulių vienuolyną. Kamaldulių atsikėlimas buvo svarbus įvykis šiose apylinkėse. Lenkijos karalius Jonas II Kazimieras dovanojo kamalduliams Vygrių salą, kurioje, prieš jiems atsikraustant, buvo karaliaus medžioklės dvaras. Šių vienuolių atsikėlimas į Lenkijos žemes buvo svarbus ir tuo, kad jie labai pagyvino krašto ekonomiką. Nors gyvenvietė nuo vienuolyno galėjo stovėti tik 10 km atstumu, bet žmonės čia gaudavo darbo. Kamalduliai turėjo geležies degyklų, malūnų, plytinę, deguto daryklų ir kitų statinių. Juose dirbti buvo samdomi vietiniai gyventojai. Jie prekiavo su Vilniumi, Kaunu, Karaliaučiumi ir gana greitai pralobo. Tai buvo vienas turtingiausių Lenkijos vienuolynų. Girdėjau, kad kamalduliai buvo davę tylos įžadus ir per visą savo gyvenimą vienas kitam galėjo ištarti tik “memento mori”. Tai kaip jie tada išvystė tokius verslus ir tapo turtingi?
Pradeda lynoti, bet, stengdamiesi nekreipti į tai dėmesio, lipame iš autobuso. Mus pasitinka tuščios prekybos vietos autobusų sustojimo vietoje. Geru oru, prekiautojai čia siūlo įvairių suvenyrų. Paežerės taku kvepiančiu drėgnomis skujomis ir pasipuošusiu pašiauštomis paežerės smilgomis, traukiame į vienuolyną. Nors oras nekoks, bet gamta aplink nuostabi. Vasarą čia tikras rojaus kampelis. Įkurtoje prieplaukoje geru oru galima išsinuomoti valtis ir pasigėrėti vienuolynu iš ežero.
Aukštos mūrinės tvoros, bažnyčia, bokštas, siauros šlapios gatvelės ir eremai – maži kamaldulių nameliai. Tikras mažas miestelis. Vienuoliai gyvena atskiruose nameliuose ir susitinka tik valgomajame ir bažnyčioje. Nešioja baltus abitus ir ilgas barzdas. Labai norėjome pamatyti nors vieną vienuolį, bet nusprendėme, kad tokiu oru jie tikrai neis į lauką su savo baltais abitais.
Perkame bilietus (5 zlotai suaugusiam, 3 zlotai vaikui iki 14 metų) ir per centrinį įėjimą pasiekiame apartamentus, kur savo laiku buvo apsistojęs popiežius Jonas Paulius.
Antrame aukšte įkurtose celėse gali apsistoti ir praleisti kelias dienas visi norintys. Netoliese kiemelyje, įkurta kavinukė.
Lyja jau smarkiai, bet mes vidiniu kiemu einame į bažnyčią. Bažnyčia pasitinka dideliu, auksiniu, raitytų ornamentų altoriumi. Suradę grindyse atidarytas nemažas duris, leidžiamės žemyn ir patenkame į visiškai tamsų požemį – kriptą. Bandome su fotoaparato blykste apšviesti vietą, kurioje randamės, kol, kažkas suradęs jungiklį, įžiebia šviesą. Požeminėje kriptoje buvo laidojami vienuoliai. Čia yra 45 nišos, kurių tik dvi nėra aklinai užmūrytos ir pro įdėtus stiklo langelius matyti tik trūnyjantys kaulai. Jeigu vietų nišose pritrūkdavo, būdavo išimami seniausiai palaidoto vienuolio palaikai. Mirusiam vienuoliui po galvą padėdavo akmenį arba plytą.
Pėdiname link bokšto, kur užlipus, matosi vienuolyno apylinkės. Padūmavusios tolumos neatskleidžia savo tikrojo grožio, tačiau saulėtą dieną atsivertų fantastinės erdvės.

Ilgai neužsibūname ir judame link Suvalkų, kur mūsų laukia kelionės tikslas. Sename, šimtą metų skaičiuojančiame Suvalkų muziejuje, eksponuojama terakotinė kinų armija, vadinama aštuntuoju pasaulio stebuklu ir yra įtraukta į UNESCO saugomų paminklų sąrašą. Terakota nėra kažkokia molio rūšis, ji išgaunama deginant molį tūkstančio laipsnių temperatūroje.
Terakotinė armija buvo atrasta visai atsitiktinai 1974m., vienai valstiečių šeimai panorus išsikasti šulinį. Per 20 metų buvo atkasta tūkstančiai karių (skirtingi šaltiniai pateikia skirtingus duomenis), žirgų su vežimais, bronzinių ginklų. Manoma, kad šią armiją užsakė pagaminti kinų imperatorius Quin Shi Huang, kad kariai saugotų jį po mirties.
Rugsėjo mėnesį viena pirmųjų terakotinės armijos parodų buvo eksponuojama Britų muziejuje Londone. Paroda susilaukė milžiniško dėmesio, nors buvo atvežta tik 20 karių figūrų.
Suvalkuose eksponuojama kiek daugiau – 60 karių skulptūrų. Pradžioje buvome supažindinti su armijos atradimo ir pagaminimo istorija, demonstruojant 20 min pažintinį filmuką.
Imperatorius Qin Shi Huang (valdė 221-207 m.p.m.e.) buvo labai prieštaringa ir sudėtinga asmenybė. Smerkiamas už despotizmą, tuo pačiu buvo gerbiamas už politinį įžvalgumą. Šio imperatoriaus nurodymų pradėta statyti Didžioji kinų siena.
Imperatoriaus kapavietė buvo pradėta statyti dar jam gyvam esant, kai tik jis įžengė į sostą. Visi, stačiusieji šią kapavietę darbininkai, buvo palaidoti kartu su imperatoriumi, kad neišduotų paslapčių.
Unikalus skulptūrų kūrimo būdas negali nežavėti, beje, kaip ir visas projektas. Skulptūros buvo daromos tuščiavidurės ir pritvirtinamos ant pilnavidurių kojų. Karių rankos ir galvos buvo gaminamos atskirai, dažomos ir puošiamos piešiniais, o po to tvirtinamos prie kūno Tačiau tokią gatavą skulptūrą galėjo panešti tik šeši vyrai. Unikalu, kad skulptūros skiriasi viena nuo kitos – skirtingi veidai, pozos, apranga. Figūros ganėtinai aukštos, kas įrodo, kad kinų armijai būdavo atrenkami tik rinktiniai vyrai. Spėjama, kad šios skulptūros buvo gaminamos panašios į tuo metu gyvenusius karius.
Po filmo apžiūrime ekspoziciją, išdėstytą trijose nedidelėse salėse. Visa tai kopijos, bet vis tiek labai įdomu, nes filmo metu buvo rodoma, kaip kopijos gaminamos. Filmo metu pademonstruota, kokiame stovyje didelė šių skulptūrų dalis buvo rasta, tad suprantama, kad sulipdytus iš gabaliukų, juos pervežti iš vietos į vietą būtų ganėtinai sudėtinga. Po stiklu eksponuojamos kitokios, tamsesnės spalvos skulptūros – originalai. Tačiau muziejaus darbuotojai 100 procentų negarantavo jų originalumo, kadangi nebuvo gauti sertifikatai ir visa eilė dokumentų, liudijančių jų autentiką. Tai tiesiog , šalies kaip Kinija, savęs pristatymas Europai.
Stebina skulptūrų detalių išbaigtumas, tiek veiduose, tiek aprangoje. Apžiūrint iš arti terakotinius karius, atrodo, tuoj sujudins kuris, savo rankoje laikomą ginklą, nes tiek karių figūros, tiek žirgai, pavaizduoti judesy. Eksponuojamas kinkinys patraukia dėmesį kruopščiai atkurtomis detalėmis, kurios atskleidžia kinkymo ypatumus senovės Kinijoje.

Apžiūrinėdami parodą užtrukome ir praalkome, tad susiradę pačiame Suvalkų centre nedidelę kavinukę įsitaisome prie stalo. Linksmai nuteikia keistas, tarpusavy visai nesuderintas kavinės interjeras, kurios viena puselė įrengta laukinių vakarų stiliumi, o kita dvelkia senuoju renesansu. Pasistiprinę patraukiame į miestelį. Lietus nebelyja, vėjas nurimo. Tad pasivaikščioti vakaro sutemose besigaubiančiu miesteliu visai smagu. Iš tolo šviečia apkabinėta spalvotomis lempučių girliandomis centrinė aikštė. Priešais- puikiai apšviesta katedra alsuoja ramybe. Aplankome šalia katedros skulptūrą, skirtą popiežiui Jonui Pauliui II atminti. Puiki, balta, vakare nuostabiai apšviesta skulptūra tikrai patraukia kiekvieno praeivio dėmesį.
Nusipirkę netoliese esančiame supermarkete lauktuvių, sulipame į autobusą, dalinamės įspūdžiais, smaguriaujame lenkiškais saldumynais. Trumpa, lietinga lapkričio diena prabėgo šauniai. Savotiškai įdomios tokios vienadienės kelionės – lyg ir buvai kažkur išvykęs, lyg ir ne. Tačiau nuotraukos, spalvingi prisiminimai apie matytas vietas dar kartą patvirtina, kad laiką praleidome ne veltui.
Kelionės kaina 40Lt ( su kelionės draudimu), 10 zlotų bilietas armijai apžiūrėti.
2007 11 24