Lenkija: Kaip mes Zakopanėje per Velykas Kalėdas šventėme

Tas pokštininkas pavasaris šiais metais pakišo man tikrą kiaulę. Visiškai nepakeliu šalčio, jau prie nulinės temperatūros nušąla galūnės ir visos kitos atsikišusios kūno dalys. Todėl vienintelis žiemos teikiamas malonumas – pro langą žiūrėti į gražiai apšerkšnijusius medžius. Žiemą iš namų nekeliu kojos, nebent ten, kur žinau, jog bus tikrai šilta.
Vasario pabaigoje, kai jau buvo nebetveriamai įgrisęs ir darbas, ir namų rutina, ir viskas aplinkui, kaip švyturys tamsoje sužibo kelios laisvos Velykų dienos. Viltis pabėgti….nuo savęs… Kur bėgti? Į Druskininkus…per arti…mums būtinas kelias, važiavimas…Zakopanė? Taip, Zakopanė! Jau bus balandis, ten viskas žaliuos, pumpuriukai krausis, paukšteliai čiulbės… Gerai, kad nežinojau, jog papulsiu į pačią tikriausią žiemą….Kažkodėl esu įsitikinusi, jog į kalnus reikia važiuoti tik su kompanija, todėl dar sugundžiau draugę ir gyvenimas vėl sušvito visomis spalvomis – yra ko laukti! Greitosiomis sukurpėme planus, ką veiksime, prie Zakopanės dar pridėjome Slovakiją, trys laisvos dienos pavirto visa atostogų savaite.
Vėliau vos ne kasdien žiūrėjau orus Zakopanėje ir nors jie nieko gero nežadėjo, iki pat išvažiavimo tikėjau, kad kažkokiu stebuklu viskas ten bus gerai, šilta ir gražu. Na, negali man nepasisekti! Nors proto užteko žieminius drabužius susikrauti.
Kai kelionės rytą nubudusi, pamačiau jau visiškai užsnigtas mašinas ir net nesiruošiantį liautis snygį (ir kas tokį žodį debilišką sugalvojo, kalbininkai ar žurnalistai?), net nustėrau. Ir ką dabar daryt? Nevažiuot? Ar čia tik aš viena tokia panikierė? Pasiraminau, kad tik pas mus sninga kovo pabaigoje, tik Vilniuje, Lenkijoje bus pavasaris, ir išvažiuojame.
Mūsų ekipažas – penki žmonės, ir visi (išskyrus mane), kažin ko tokie laimingi. Kelininkai, aišku, nesivargina dirbti savaitgaliais iš ankstaus ryto, todėl keliai nei barstyti, nei valyti, o nuo Alytaus iki Lazdijų pasienio to kelio kaip ir visai nebelikę. Čia jau aš nebeišlaikau ir pradedu reikalauti gręžtis ir važiuoti atgal, namo, nes tokiais keliais mes iki Zakopanės kapstysimės tris dienas. Bet kas gi manęs klausys? Tiesa, mūsų vairuotojas ir vėl, kaip ir pernai, pradžioje nusuko link Kalvarijos, bet jau šį kartą paklausė mūsų ir apsigręžė. Kaip čia jam tie pasieniai makaluojasi?
Bet tik išvažiuojame iš Lietuvos teritorijos ir – o stebukle, lyg burtų lazdele kas mostelėjo: kelias, tas pats baltas, slidus, nevalytas, net dorai nepravažinėtas lietuviškas kelias, Lenkijoje – švarutėlis, plikutėlis, kaip stalas. O sninga ten lygiai taip pat kaip ir Lietuvoje…. Lenkija mano akyse užsidirbo pirmą didelį riebų pliusą!
Dabar jau važiuoti pasidaro visai smagu. Draugė su dukra Lenkijoje pirmą kartą, todėl „grožisi“ reklamomis ir jų gausa. O iš tiesų įdomu, ar tas reklamų šabakštynas tai visiškas skonio ir saiko neturėjimas, ar vis tik kažkokią ekonominę naudą atneša? Kai važiuojam per Lenkiją, aš visuomet fantazuoju, kaip tampu lenkų prezidente ar dar kokia nors didele valdžia, pasiimu benzopjūklą ir einu pjaustyti reklaminių skydų….
Gerai važiuojasi, judėjimas palyginti nedidelis, visi su azartu žaidžiame „Aliasą“. Martynas vis bando taip užlankstyti, užpainioti žodžius, kad tik niekas jų neatspėtų. Vyras tik retkarčiais įsijungia, vis gi vairuoja, bet jo užminti žodžiai – tikri perliukai, pavyzdžiui: „Dvikojai gyvuliukai išėję pasivaikščioti“. Vos galo negavome bespėliodami, o pasirodo, tai – Paukščių takas!

Po 14 val.stojame pietauti ir iki Zakopanės jau likę tik pora šimtų su trupučiu kilometrų. Mūsų užsisakytų apartamentų darbuotoja prašė pranešti, kada atvažiuosime, ji pasitiktų, nes tos vietos GPS neranda. Aš rašiau, kad pas juos būsime tik apie 19-20 valandą, o panašu, kad atvyksime gerokai anksčiau. Pajuokavome, kad gal dar palekiame link namų. Ir šioje vietoje, kaip netrukus paaiškės, labai tinka patarlė: Neperšokęs griovio, nesakyk op.
Ilgai, neskubėdami, labai linksmai pietavome, grįžome į mašiną, o čia mūsų navigacija užsiožiavo nei iš šio, nei iš to – nebepasikrauna nuo akumuliatoriaus. Vyras pradėjo krapštyti visokius laidus, laidelius, kažką jungė, sujungė – gerai, veikia….. bet tik tada, kai atidaryta bagažinė. Vėl iš naujo tampomi laidai, kažką kuitė atsidaręs kapotą – pavyko. Važiuojam! Tik pajudėjom ir vėl stojam, nes įsižiebusi signalinė lempa rodo, jog varikliui kažkas labai nepatinka. O tai jau ir mums visai nepatinka. Dar pusvalandis praeina mums tyliai tupint, maniškiui prakaituojant, bet pagaliau visi laidai savo vietose, visos lempos užgesę ir mes tęsiame kelionę. Bet visi šitie maži nesklandumai, kartu su papietavimu, suvalgė apie pora valandų.
O per šitą visą bruzdėjimą aš pati sau tyliai krizenau, bandydama įsivaizduoti, kaip jaučiasi draugė. Ji iš tų žmonių, kurie visuomet, prašomi ar neprašomi, puola į pagalbą, ji turi visiems patarti, sureguliuoti, už visus viską padaryti, visus variantus šimtui metų į priekį apsvarstyti; ji vairuoja automobilį, nors ir nevairuoja, o tik sėdi šalia. Ir šiuo atveju ji jau būtų stabdžiusi pravažiuojančias mašinas, pati lindusi po kapotu ir visaip kaip kitaip bandžiusi „padėti“. Mano brangiausiąjį tai varo iš proto, jis negali pakęsti net menkiausio patarimo, pamokymo ar iš vis lindimo prie jo, kai jis kažkuo užimtas. Todėl prieš kelionę, baimindamasi aukštos įtampos ir kibirkščiavimų, aš apdorojau abudu. Vienos paprašiau atsipalaiduoti ir nebedirbti auklėtoja, o kito – pakentėti ir nekreipti dėmesio, jei patarimai vis tiktai ateitų. Ir tikrai šaunuolė mergina, išlaikė savo žodį, nors įsivaizduoju, kiek jai tai kainavo. Ypač grįžtant namo, kai vairavimo sąlygos buvo daugiau nei tragiškos, kai mūsų vairuotojas dažnai vairą jau laikė abiem rankom (o tai man, jį žinant, kai ką sako), kai ir aš sukąsdavau dantis ir užsimerkdavau.

Taip Zakopanėje mes ir atsiradome – po 19 valandos. Susiskambinome su mūsų laukiančia mergaite, ir čia dar kartą gavau progą stebėti vyriškos ir moteriškos logikos skirtumus. Vyras su ja susitarė, jog mūsų lauks pravažiavus tiltą, už 200 metrų. Jis sąžiningai atskaičiavo 200 metrų, o ten niekas nelaukia. Žmogui – kriminalas, reikia suktis ir važiuoti atgal, matyt, pravažiavome. Šiaip taip įkalbėjome dar pavažiuoti pirmyn ir tikrai – laukia mūsų, nors ir ne už 200 metrų, o beveik už kilometro…. Paskui iki pat viešbučio tėvelis burbėjo apie tuos nelemtus 200 metrų….
Gerai, kad pasitiko, tikrai užsiieškoję būtume, ypač tamsoje. Mes gyvensime ne pačioje Zakopanėje, o 4 km už jos, jau prie kalnų, Koscieliko. Prieš išvažiuojant, pasiskaičiau apie šiuos apartamentus, kad žiemos metu čia būtinos grandinės. Dar pasijuokėme apie tas grandines, o be reikalo. Nes pasitiko čia mus pati tikriausia, giliausia žiema. Iki pat savo viešbučio tik tą pirmą vakarą kažkaip įkopėme, daugiau nepavyko.
Laimingi atvažiavę, pradėjome kraustyti savo pundelius. O tų pundų pundelių…. Mes visi mėgstame pavalgyti ir užsikrovėme pagrinde vien maistu: o jei parduotuvės nedirbs, juk šventės, lenkai labai tikinti liaudis (beje, taip ir buvo). Tai kad iš bado nemirtume ir prisivežėme visko trims dienoms, net marinuotą triušį turėjome. Iki aukštai į kalną įtūpusio namuko dar reikia pakilti galybe laiptų ir aš pūškavau, stebėdama save tarsi iš šalies: krepšiai rankose, krepšiai ant pečių, krepšys dantyse, atsibeldus už tūkstančio kilometrų – kur čia poilsis ar malonumas, kokia viso to prasmė, kada jau aš baigsiu šitas nesąmones? Ar ne šimtą kartų geriau, patogiau ir pigiau sėdėti namie susisukus į pledą ir graužti knygas…?
Prikrovėme šaldytuvą tiek, kad vos ne virto viskas iš jo, dureles atidarius. Kažkodėl prisiminiau savo pusseserę, kuri šaldytuve praktiškai gali laikyti batus, o dujinė viryklė pas ją gražiai uždengta staltiesėle ir gėlytė vazonėlyje ant jos pastatyta. Vaikai po kelionės išlūžo ir sumigo, net dorai nepavalgę, o mes su drauge išėjome vogti malkų. O ką daryti, jei šalta, židinys yra, o malkas, pasirodo, reikia savo turėti. Iš kur mes jas gausime tokį vėlų vakarą. Betampydamos savo mantą, prie vieno namelio pamatėme sukrautą malkų rietuvę, na, ir pasinaudojome… Vyras užkūrė židinį ir vakarojome.

Susikėlėme visi kaip išprotėję, 6 val. ryto. Ir kaip ne keista, taip buvo visas dienas. Velykų rytas! Serviruojame stalą, užsidegame žvakes, daužome kiaušinius….o visiškai nesijaučia, kad Velykos. Aš nelabai ir žinau, kas būtent turėtų jaustis, esu užkietėjusi bedievė, bet kad turi būti pavasaris – tai jau tikrai. Visada labai norėjau Kalėdas švęsti kokioj nors užpustytoj kaimo trobelėj, kad sniego būtų iki palangių, kūrentųsi židinys ir visiška tyla…. Štai taip netikėtai likimas išpildė mano norą. Mūsų apartamentai – ne visai kaimo trobelė, bet, kaip ir visi šio krašto namai, mediniai, gražiai raižytom palangėm, prasmegę sniege vos ne iki antro aukšto. Ir sniegas – toks baltas baltas, blizgantis, o prie įėjimo pusnyje įklimpusi papuošta eglutė. Nors aplink yra atvykusių, bet taip tylu. Vakare gėrėme tikrą karštą kalėdinį vyną, kuris mums buvo pasilikęs nuo Kalėdų, ir kurį, kaip žinodami, atsivežėme.
Kol susiruošėme link Zakopanės, pradėjo lyti. Paskui įsilijo dar labiau, vaikštinėti pasidarė visiškai nebesmagu, garsioji Krupowka – kaip išmirusi, todėl grįžome namo ir visą dieną voliojomės sniege. Lietų pakeitė sniegas, peršlapome kiaurai, ypač vaikai, bet tampėme rogutes, darėme sniege angelus ir buvo nepaprastai faina. Mano antroji „aš“ vėl bando iškišti galvą ir pasiteirauti: „O ar to negalima daryti Vilniuje, kam tiek trenktis, – kad sniege pasivolioti?“ Nugrūdu ją kuo giliau, nes aš jau pamiršau, kur dirbu ir iš viso ar dirbu, vadinasi, viskas teisingai ir gerai. Užbėgant pasakojimui už akių galiu pasakyti, kad per tas dienas mes veikėme beveik NIEKO. Bet toks ir buvo tikslas, – t. y. neturėjome jokio konkretaus tikslo, tiesiog atjungti smegenis, pakeisti aplinką ir pabūti kartu. Ir tai mums pavyko su kaupu. O būnant namuose, neišeina veikti NIEKO, nors tu ką!
Vakare pliekėme Monopolį, paskui mūsų teletabiai prisvilo prie televizoriaus. Teletabiai – tai mano vyriškis su draugės dukra, jie jau ligoniai, kiti du keliauninkai irgi ne prieš pasmaksoti, nesvarbu ką. O kadangi man šis baldas, televizoriumi vadinamas, yra visiškai nereikalingas, ypač kelionėse, tai teko eiti miegelio.

O ryte pažadino saulė, pagaliau! Šiandien kylame į Gubalowką. Funikulierius randasi Krupowkos, pagrindinės Zakopanės gatvės, gale, apačioje. Mums trims pasikėlimas kainavo 40 litų. Trumpai kylame, vos kelias minutes, ir aukštis tai nedidelis, apie 1120 metrų, po Austrijos Alpių man tai tik kalniukas. Bet be galo graži žiema viršuje, vaikštom ir neatsigėrim milžiniškomis apledėjusiomis eglėmis. Ir aišku, daug visokių užeigėlių, prekiautojų (kaip be jų). Pradžioje atsisakinėję, paskui pasisamdome tokį bedantį dieduką su rogėmis ir pasivažinėjame. Daug ten tų rogių, vežėjai pasipuošę, su savo tradicinėmis baltomis kelnėmis. Mūsų diedukas buvo ne toks puošnus, bet mielesnis už įžūlius jaunuolius. Rogės kainuoja 50 zlotų ir vežioja apie 45 minutes.
Žiūrėdama į slidinėjančius, pagavau save begalvojančią, kad noriu ir aš; kad gal atvažiuoti čia kitą žiemą jau tam nusiteikus ir „prasilėkti“ trasa „čainikams“. Ir į slidinėjimo mokyklą gal noriu, ir Martynas nori, o tas šaltis gal ne toks ir baisus, jei tinkamai apsirengi.
Nusileidę žemyn, papuolame tiesiai į turgų. Šiandien Krupowka jau gyva, šurmuliuojanti. Pagrindinė prekė turguje – ožkų sūriai, įvairių formų, dydžių, rūkyti ir ne. Visai gera lauktuvė, ir atrodo jie gražiai, man ir skanūs.
Zakopanė tikrai turi savo žavesį, kitokia tai Lenkija. Labai graži ta jų medinė architektūra, šviesaus medžio namukai kaip pasakų pilaitės, o mažesni – kaip nameliai ant vištos kojos. Ir kiekvienu metų laiku čia būtų kuo užsiimti, ypatingai gražu, ko gero, mano mylimiausią rudenį, kai žemė nusidažo visomis spalvomis. Ir tas ežeras, Morskoje Oko, sako, ypatingas. Kas dar nebuvę – netoli Veličkų druskų kasykla, ir Aušvicas, ir Krokuva miestų mėgėjams tikrai verta žiūrėjimo.
Draugė Zakopanę įsimylėjo, ir mums visiems čia labai patiko.
Vakare vėl žaidėme Monopolį. Jei vakar milijoniere tapo mergaitė, tai šiandien mus be kelnių paliko Martynas. Ot, duoda vaikai!

Šiandien dar puikesnis rytas išaušo. Vakar saulė gana greitai kažkur pasislėpė, kartu paslėpdama ir kalnų viršukalnes, o šiandien pagaliau matome pačias aukščiausias, snieguotas Tatrų keteras. Tai žinoma, kai išvažiuoti reikia, ir oras taisosi.
Lik sveika, Zakopane, mūsų laukia Slovakija. Šviesaus medžio Zakopanės architektūrą keičia irgi mediniai, bet tamsūs slovakų namai. Slovakijos keliams buvome nusiteikę pirkti lipduką („Nalepka“), bet pasienyje pasakė, kad juos parduoda degalinėse. Pirmoje pasitaikiusioje degalinėje nebuvo, mat juos parduoda tik DIDELĖSE degalinėse. Nusibodo ieškoti tų lipdukų, supykom, vienai dienai mes čia atvažiuojame, apsieisime ir be mokamų autostradų. Slovakijoje iš tikrųjų mokamos tik autostrados, bet labai stebi ir griežtai baudžia, bandančius važiuoti nesusimokėjus. Paskui ir mūsų pensiono šeimininkai perspėjo, kad geriau nerizikuoti.
Pirmas žiūrimas objektas šioje šalyje – Spišsky Hrad. Unikali, UNESCO saugoma, XI-XII amžiaus pilis, viena iš didžiausių Europos pilių. Pagal tokius apibūdinimus atrodytų, jog ir pilies apžiūrėjimui sąlygos turėtų būti atitinkamos sudarytos.
Pirmiausia gal reikia pasakyti, kad apstulbino patys Slovakijos gyventojai, visu kuo labai primenantys čigonus, ypač šiame krašte, ties Lenkijos pasieniu. Pavažiavus į šalies gilumą, čigonų taborų jau nematėme. Bet tokia vargana šalis ir vargingi gyventojai?! Kai sekdami menkomis rodyklėmis, atvažiavome iki stovėjimo aikštelės, jei taip galima ją pavadinti, prie pilies, vyras kategoriškai atsisakė palikti mašiną, nes buvo garantuotas, jog grįžę net ratų nerastume. Įsivaizduokite, plynas laukas, nusėtas panaudotais prezervatyvais šalia šiukšlių krūvų, kažkur tolumoje slankioja neaiškios žmogystos. Į pilį veda toks piemenų takutis per pievą. Net labai lakios vaizduotės žmogus šio takelio negalėtų pavadinti turistų išmintu taku į garsų, tarptautinės reikšmės kultūros paveldą. Laimei, kol svarstėme eiti-neiti, bet kaip neiti, jei, anot draugės mergaitės „tokia pilis ne kasdien po kojomis pasitaiko“, – iš kažkur atsiradęs darbininkas mums papasakojo apie dar vieną privažiavimą prie Hrado. Žodžiu, nereikia važiuoti į patį Spišskie Podhradlie miestelį, jį aplenkt, pavažiuoti Poprado kryptimi dar pora kilometrų ir bus keliukas link pilies.
Šį kartą bent jau nebaisu išlipti iš mašinos. O kaip šilta! Pavasaris čia pats tikriausias. Greitai išsilukštename iš drabužių, pasikeičiame batus ir lipame į drakonų pilies kalną. Čia aš taip greitomis pakrikštijau pilį, nes joje tiesiog privalėjo drakonai gyventi. Vaizdelis geras! Tiesa, be mūsų aikštelėje stovėjo tik viena mašina, o kai užkopėme iki viršaus, radome didžiule spyna užrakintus vartus ir besidraskantį baskervilį, kuriam jau vos ne putos iš nasrų dribo. Pasirodo, dėl blogo oro pilies apžiūrėti negalima. Na, nieko sau, o kas tada yra geras oras pagal juos? Internetiniame puslapyje nieko nekalbama apie išimtis dėl orų, nuo kovo mėnesio pilis atidaroma lankytojams. Patarimas norintiems čia papulti: reikėtų sukontaktuoti su darbuotojais ir susitarti dėl ekskursijos. Yra organizuojami net naktiniai turai, va kur įspūdis būtų mirtinas, manau. Ir jau tikrai tada drakonus ar slibinus, ugnimi besispjaudančius, galima būtų išvysti. Šiaip bilieto kaina suaugusiam 5 eurai, naktiniam turui – 6 eurai.
Berašant, įdomumo dėlei paguglinau, ką apie šią pilį sako Vikipedija – pasirodo joje buvo filmuotos scenos ne vienam filmui, tarp jų ir „Drakono širdis“! Gaila, kad nepapuolėme vidun.

Prisifotografavome visais rakursais, net slibinų proproprošunaitis baskervilis keturiose nuotraukose įamžintas. Truputį užkandome ir pajudėjome link Liptovsky Mikulaš, ten turime užsisakę nakvynę. Atstumas nedidelis, 116 kilometrų, bet šalutiniais keliukais važiuojant, labai greitai nepalėksi. Šiek tiek pasisukinėjame Levočės mieste, gal ir visai žiūrėtinas būtų XIV a. senamiestis, bet išraustas, iškasinėtas, vyksta statybos darbai. O už miesto, visai netoli kelio, įsikūręs didžiulis taboras, ar kažkokia benamių stovykla, nežinau kas, bet vaizdas labai slogus.
Kylame aukštyn į kalnus ir vėl grįžtame į žiemą. Jau kelintą kartą perklausome mano mylimo „Keistuolių teatro“ kompaktus, ypač tą, kur trubadūras, šuo, katinas, asilas ir gaidys keliauja po pasaulį, keliauja ir dainuoja apie tai, jog svarbiausia pasaulyje – draugystė ir laisvė, ir kad „…nashe sciastje žit takoj sudboju…”
Vis dainuojame ir dainuojame kartu su Bremeno muzikantais, po ratais kažkur tolyn bėga kelias, dainelės žodžiai susišaukia su mūsų mintimis, atsiliepia širdyse, gerklę užspaudžia graudulys, ir akys sudrėksta. Tai ne sentimentalumas, tai katarsis, tas ne dažnai pasitaikantis spragtelėjimas, gal minutę ir tetrunkantis, bet vien dėl šios minutės vertėjo leistis šiton kelionėn. Aš nežiūriu į savo bendrakeleivius, bet žinau, kad jie, suaugusieji, jaučia tą patį. Todėl šiandien – tokia ypatinga diena, ją išsisaugosiu savo laimių ir džiaugsmų skrynelėje… Atėjus nušvitimui, išsivedu savo laimės formulę:

1.Visa šeima kartu + 2. daug kilometrų po ratais, bet būtinai po ratais, lėktuvas netinka; ir dar viena būtina sąlyga – tai turi būti kelias, kuriuo dar nevažiuota, ir vietos, kuriose nebūta; o ar tai Baltarusija, ar Italija – nelabai svarbu; + 3. Kelionė gali būti kažkiek paplanuota, bet labai daug erdvės būtina palikti nežiniai, netikėtumams ir paklydinėjimams. Štai ir viskas, pasirodo, taip paprasta?

O savo nakvynės vietas kažkaip sunkiai sekėsi rasti. Liptovske navigatorius atvedė į kažkokį pusiau pramoninį, pilką rajoną ir iškilmingai pareiškė, kad mes pasiekėme savo kelionės tikslą. Teko skambinti šeimininkams ir laukti, kol jie atvažiuos mus pasiimti. Paaiškėjo, kad navigacija niekuo dėta, o jau buvo kilęs noras sviesti ją pro langą. Tiesiog adrese vietoj gatvės buvo nurodytas gyvenvietės pavadinimas. Bet apartamentus užsisakiau puikius! Pensionas “Chopok” – nebrangus, labai jaukus, naujas, švarus, strategiškai tinkamoje vietoje, Demanovo slėnyje, iki urvų apie 10 km, Bešeniovo vandens parkas už 18 km, „Tatralandia“ dar arčiau, netoli TESCO prekybos centras, kitoje kelio pusėje slidžių nuoma, iš visų kambarių galima grožėtis kalnais, o slėnyje šalia kalnų prarisnojo gal trisdešimties elnių banda. Bet nuostabiausia tai savininkai: jauna šeima, Jana, Jaroslavas ir mažytis sūnelis Oliveris, jie tuo pačiu yra ir visas aptarnaujantis personalas, – nepaprastai mieli ir paslaugūs žmonės. Ir dar toks įdomus sutapimas – mano vyras irgi Jaroslavas (nors niekada nesu jo taip šaukusi). Taip mums viskas čia patinka, kad vietoje planuotos vienos nakvynės įsiprašome dar ir antrai nakčiai.

Būnant Liptovsky Mikulaš ilgiau, tikrai verta įsigyti Liptovo regiono kortelę, kuri suteikia nuo 5 iki 50 procentų nuolaidas į daugybę vietų ir daugybei pramogų: vandens parkams, muziejams, slidžių nuomai, slidinėjimo pasams, kai kuriems restoranams, parduotuvėms ir kt. Kortelę už 10 Eur (ir suaugusiam, ir vaikui nuo 6 metų) galima įsigyti miesto Informaciniame centre. Taip pat nuo šių metų yra naujovė: Ski & Aqua bus, – įsigiję šią kortelę, gali važiuoti nemokamu autobusu į visus pagrindinius regiono taškus: Bešeniovo vandens parką, „Tatralandiją“, Ledo urvą, Laisvės urvą, iki Jasna keltuvų, kurie kelia į antrą pagal aukštį Žemųjų Tatrų viršūnę Chopoką (2024 m.) ir kt. O veikti Liptovsky Mikulaš tikrai yra ką, tiek žiemą, tiek vasarą.
Mums mūsų pensiono šeimininkai davė dvi nuolaidų korteles į Bešeniovo vandens parką, ir galėjome pasinaudoti 50 proc. nuolaida: t.y. jei eina du suaugę žmonės, mokėti reikia tik vienam. O šeimininkams už kortelę sumokėjome po 3 eurus.

Mūsų kambariai antrame aukšte, daugiau gyventojų jame nėra, todėl išsikraustome pietauti į koridorių, pasidarome didelį bendrą stalą, prisivalgome ir vis dar laimės kupini, išskubame į Bešeniovo vandens parką pasinaudoti gautomis nuolaidomis.
Gino Paradise Bešenova – terminių vandenų, kurių temperatūra 36-40 laipsnių, parkas, vienas iš populiariausių Slovakijos terminių SPA. Visi 7 terminiai baseinai yra lauke, juose maudytis galima visus metus, nepriklausomai nuo sezono. Parko viduje pirtys, vadinamoji adrenalino zona, dirbtinių bangų baseinas jau su paprastu vandeniu, sūkurinės vonios. Trys valandos šiame parke be nuolaidų, uždaruose ir atviruose baseinuose, bet be relakso zonos, suaugusiems kainuoja 18 EUR, vaikams iki 18 metų 7,50 EUR, vaikams iki 6 metų įėjimas nemokamas. Parkas dirba kasdien, nuo 10 iki 21 val., vasarą – iki 22 val.
Parkas kaip parkas, kai šilta, lauke pasimaudyti tuose murzinuose visko prisotintuose vandenyse, aišku, būtų baisiai faina. O viduje baseinai – jokio stebuklo. Ir dar kas bjauriausia – labai šalta, ypač pereinant iš vienos zonos į kitą ilgiausiais koridoriais, kuriais traukia tokie skersvėjai, – liga garantuota. Nors nesusirgome – be galo keista. Ir baseinuose vanduo man buvo per šaltas, iš sūkurinės vonios taip ir neišlindau. Bet čia gal mano šilumos apykaita sutrikusi, kitiems viskas buvo gerai. Man nėra nei šiltų jūrų, nei šiltų baseinų. Buvo tik dvi išimtys: kartą Turkijoje, liepos viduryje, viešbutyje buvo šildomas baseinas – kokia palaima! Ir toje pačioje Turkijoje, Pamukalėje, Kleopatros baseine vandens temperatūra apie 36 laipsnius. Tik tame, supuvusiais kiaušiniais dvokiančiame vandenyje, niurkytis tarp į burną lendančių glitėsių man buvo bjauru.
Bešeniove įvyko incidentas, gerokai apkartinęs mūsų kelionę. Beprotiškai išsigandau, ir beprotiškai supykau ant savo draugės. Galvojau, kad gyvenime jai neatleisiu. Atleidau, be abejo, nes ji – vienintelis žmogus, neskaitant šeimos, kurį aš prisileidau pakankamai arti savęs, kuriai pavyko pramušti mano uždarumą, ir šį artumą reikia branginti.

Ryte susikėlę ir papusryčiavę, išvažiuojame žiūrėti Laisvės urvo. Demanovska jaskyna Slobody – Demanovo Laisvės urvas – labiausiai lankomas urvas Slovakijoje, visas jo ilgis daugiau nei 8 km. Kaina suaugusiems 7 Eur, vaikams nuo 6 iki 15 metų 3,50 Eur – tiek kainuoja tradicinis turas. Didysis maršrutas kainuoja dvigubai. Parkingo kaina visai dienai 5 Eur, dar 10 eurų reikia sumokėti, norint filmuoti ar fotografuoti. Tiesa, būtina turėti grynųjų, banko kortelėmis atsiskaityti negalima.
Urvas lankytojų nepriima pirmadieniais, kitomis dienomis dirba nuo 9.30 iki 14.30 valandos. Tradicinis turas trunka vieną valandą, jo metu praeinama 1,2 kilometro, kylama-leidžiamasi apie 900 laiptelių. Didysis turas trunka pusantros valandos, tenka įveikti papildomai dar 200 laiptelių. Šis turas vyksta tik vieną kartą per dieną, 13 valandą ir tik tuomet, jei susirenka ne mažiau kaip 10 žmonių.
Nieko labai ypatingo ir naujo po Čekijos Punkvos urvo čia pamatyti aš nesitikėjau, todėl smagu pripažinti, kad klydau. Gerai, kad atvažiavome į Laisvės urvą, visiems rekomenduoju jį apžiūrėti. Tik prisirengti nereikia, nešalta jame, mes kai palaipiojome tais laipteliais, tai paskui garas kilo. Ir už fotografavimą nemokėjome 10 eurų, jau tikrai plėšikiška kaina, bet patyliukais, paslapčia nuotraukų vis tiek prisidarėme. Gidė tik pasitaikė be jokios emocijos, tikrai nepersistengė ir vienintelė sausa informacija sklido iš magnetofono.
Gaila, kad dar nelankomas Demanovo Ledo urvas, lankytojams jis atidaromas tik nuo gegužės 15 dienos, kainos tokios pačios, kaip ir Laisvės urvui. Atrakcingas gal ir Stanišovska urvas, nes jame į viską žiūri speleologo akimis – esi apginkluojamas speleologų šalmu ir žibintu.

Svarstant tolesnius veiklos planus, lemiamas buvo jauniausiojo turistautojo balsas – jis pasirinko maudymąsi „Tatralandijoje“ – didžiausiame Slovakijos vandens parke, o ne pasikėlimą į Chopoką. Bet taip jau išėjo, kad nebuvome niekur, visą pusdienį teko praleisti namie. Martynui pradėjo skaudėti galvytę ir man vėl grįžo vakarykštės baimės.
Tik vakarop, kai nurimo galvelė, išvažiavome pasivaikščioti, apžiūrėti Liptovsky Mikulaš senamiestį. Juk tai ne šiaip eilinis miestas, o vienas svarbiausių Slovakijos turizmo centrų, jame vos ne kiekvieną mėnesį vyksta koks nors festivalis ar šventė, todėl senamiesčiui turi būti skirtas ypatingas dėmesys. Taip mes galvojome. Gal todėl, kad buvome tokiu laiku, kai slidinėjimo sezonas oficialiai kaip ir pasibaigęs, gal šiaip tuščias laikotarpis be jokių renginių pasitaikė, ar dar nežinau dėl kokių kitų priežasčių – bet senamiestis ir visos gatvelės aplink jį buvo absoliučiai negyvos. Mes buvome kažkur po 18 valandos, gi ne naktis dar, tačiau nedirbo net spaudos kioskai, net kavinių atidarytų kažkaip nepastebėjome. Uždaryta visiškai viskas, tuščia, nei praeivių, nei mašinų, net nejauku kažkaip vaikščioti tapo. Ir vėl, tradiciškai, likome be magnetuko. TESCO nepirkome, nes manėme, kad senamiestyje rasime įdomesnių, suradome, kur gi ne…. Kaip miestas Liptovsky Mikulaš visiškai neįdomus. Vargšai vaikai, – jie gi mūsų paparacai, – veltui ieškojo nors menkiausio grožio, kad nuotrauką padaryti.

Kaip greitai prabėgo tos kelios dienos, ir tuo pačiu atrodo, kad jau geras mėnuo mes čia. Laikas judėti link namų. Kelias už miesto baltas, slidus, bet dar nors kažkiek barstyta. Visi važiuoja jau šitaip atsargiai, kad net mane nervina. Vyras, aišku, negali vilktis 20 km/val greičiu, todėl lenkia visus pupsikus iš eilės. Aš įsispraudžiu į sėdynę ir klykte klykiu: Stabdyyyyyyyykkkk….Bet klykiu tik mintyse, į mane pažiūrėjus – tiesiog ramybės ir abejingumo įsikūnijimas. Akies krašteliu stebiu, kaip jis prilimpa prie priešais slenkančio automobilio užpakalio, lyg žvėris prisėlina, pasiruošia šuoliui ir rauna į priekį… nevalingai žaviuosi savo žmogumi. O dar ta jo ypatinga pavarų perjungimo maniera – seksualesnio judesio nesu mačiusi….
Barstyti keliai baigiasi, nemokamas kelias, kuriuo mums tenka leistis, tiksliau slysti, nuo kalno – kaip stiklas. Meluočiau, jei sakyčiau, kad mūsų padangos vasarinės, bet ir ne žieminės tai tikrai, tokios gerai patrintos universalios. Vajezau, kodėl nenusipirkome to prakeikto lipduko…. Vienintelė laimė, kad nėra kur nuslysti, skardžių nėra, galime tik atsitrenkti į priešpriešais atvažiuojančius, nes mašiną neša skersai kelio… Bet šituo keliu važiuoja tik tokie nenormalūs kaip mes, todėl sutinkame vos pora mašinų, – irgi laimė. Kur, po galais, tas mūsų šumacheris šitaip lekia, taip realizuoja neišsipildžiusią svajonę tapti lenktynininku? – vėl stūgauju mintyse ir pasižadu, jei liksim gyvi, daugiau su juo į mašiną nebesėsti.
Pagaliau atslidinėjome iki sienos. Fuuu, stojame atsipūsti prie Sucha Hora pasienio punkto – būdelės, vertos įamžinimo nuotraukoje. Lenkijos keliai – kaip ir Lenkijos keliai, bet jie nubarstyti, nuvalyti, visiškai nežiemiški, nors sninga (kaip jiems taip pavyksta?), todėl – nuostabūs. Bet važiavimas buvo sunkus, visą laiką lietus maišėsi su sniegu ir atvirkščiai, diena taip ir neprašvito, atrodė, kad pilkuma tiesiog užgriuvusi ant mašinos, begalinės kolonos furų, keliukai siauri, visa kelionė su įjungtais valytuvais, paskui jau net mūsų galvos kinkavo jiems į taktą… Matau, kad vairuotojo akys krauju pasruvusios nuo įtampos, todėl stojame pavalgyti ir pailsėti. Vis tik lenkai turi savyje didelį norą to poniškumo, tie jų pakelės restoranėliai, kuriuose užtektinai ir kičo, ir aliuzijų į prabangą… nors gal ir gerai, kad ne arklidės, ir maisto į lėkštes prikrauna kalną.
Paskui mes su drauge geriame sidriuką iš plastmasinių grietinės indelių, labai skanu va taip jį gerti. Galiorka suglaudžia galvas ir suminga, nors trims gale ten jiems nelabai patogu. Man irgi akys merkiasi, bet nenoriu vyro palikti vieno, todėl iš paskutiniųjų plėšiu limpančius vokus. Pagaliau Vilnius, kaip gera, kad laimingai sugrįžome; koks siaubas, kad jau sugrįžome….
Mėnuo prabėgo po mūsų išvykos, o vis dar jos ilgiuosi, ilgiuosi to mūsų visų pasibuvimo kartu. Ir vis dar neprisimenu, kur aš dirbu, nors dirbu…

2013.03.30 – 04.04