LEMŪRIJA – OPTIMISTIŠKAI SU PESIMISTINĖMIS PRIEMAIŠOMIS – II

LEMŪRIJA – OPTIMISTIŠKAI SU PESIMISTINĖMIS PRIEMAIŠOMIS – II

CENTRINIS MADAGASKARAS. ANTANANARYVAS – ANCIRABĖ. MORONDAVA

Važiavome beveik pačiu šalies viduriu, aukštikalnėmis. Vis kilom ir kilom, kilom daugiau nei leidomės žemyn. Mūsų tos dienos tikslas buvo pasiekti trečiąjį pagal dydį Madagaskaro miestą Ancirabę ir ten permiegoti.

Ryžių laukų žalumoje pasakiškai atrodė moliniai terakotinės spalvos malagasių trobesiai. O tų trobesių durys, langai – mėlyni. Nedažnai sutinkamas derinys,  nacionalinis. Visų namelių durys į vakarus. Jie dviaukščiai, pirmame aukšte kriuksi kiaulės, mekena ožkos ar bliauna avys, o antrame – šnekasi, gulasi, keliasi, valgo – tų gyvulių šeimininkai – žmonės.

Žiūrėjau į kelio kairėje ir dešinėje išpurentus žemės sklypelius ir gėrėjausi. Visai kaip mezginiai, kaip juvelyrika, visokiausių įvairiausių raštų ir formų. Už stalo sėdėdamas, tokių neprigalvosi.

Prie pat asfalto žaliuoja ryžių plotai, į kalnus kyla kruopščiai sulipintos terasos, o jose – vis kas nors naujo žaliuoja, ruduoja, geltonuoja. Malagasių terasos labai gražios ir įsimenančios. Mačiau kaip kruopščiai moteris lipdė žemės juostą, kuri skiria jos  sklypą nuo kaimyno. Sauja po saujos, tarsi sieną mūrijo.

Pakelėse, ant į žemę įkastų medinių kuolų,  stovėjo daug į  lesyklas panašių namelių. Tokiuose „namuose“ laikomi pardavimui skirti triušiai. Jie bijo aukščio, prieina prie grindų krašto, tačiau nušokti žemyn nesiryžta.

Sustojom prie ypač gražių laiptuotų terasų ir vaizdų. Vos išsitraukėme aparatus, kaip mat buvome apsupti vaikų, vištų ir tik ką išperėto viščiukų pulko. Ką reikia duoti vaikams aš žinojau. Ir turėjau pasiruošęs. O štai dėl viščiukų, kurie garsiausiai piepsėjo ir lipo ant batų, reikėjo pagalvoti. Vaikams išdalinau „bonbonus“, paskui atsidarę bagažinę lagamine suieškojome pakelį lietuviškų sausainių „gaidelis“. Manau, kad mūsų vaišėmis viščiukai buvo patenkinti.

Ancirabę privažiavome temstant. Didelis, pilkas, nykus miestas. Kaip didžiulis viduramžių turgus – knibždėjimai, šūkavimai, bėgiojimai, klegesiai. Ancirabė glumino skurdu. Čia yra šioks toks centras, šiokia tokia aikštė, kurios kraštais tarsi nuodėguliai rikiuojasi pliki medžių kamienai, yra kažkoks paminklas, yra daug duobių, dulkių ir stadionas. Už jo – dar didesnė nykuma, tokie patys ir dar nešvaresni turgai turgeliai. Kur tik akį užmesi – tas pats. Guodžia tai, jog šiame chaose jauti kažkokią žmonių bendrystę, stengimąsi būti arčiau vienas kito.

Pirmiausiai pasiprašėme supermarketo, juk dar nebuvom. Prekių gausu, atvežtinės – brangios labai. Toks, viščiukams sulesintas pakelis sausainių, čia kainuoja du tris eurus. Ir dar daugiau.

Užtat negalėjome atsigėrėti svaigalais. Tiksliau – jų kainomis. Pigesni už importinius sausainius. Jeigu pas mus taip pigiai kainuotų, Lietuva prasigertų, nugirdydama ne tik išlikusį vieną kitą savo blaivuolį, bet ir kaimynus lenkus, latvius, baltarusius ir ukrainiečius. Estai atsilaikytų.

Miegojome gerame viešbutuke, miegojom kietai.

Paryčiu pradėjo dundėti gatvė. Atsikėliau ir priėjau prie lango. Akmeniniu grindiniu riedėjo ratuose pakinkytos zebu traukiamos vežėčios. Daug vežėčių. Ratai dideli, karvytės mažos. Graudus vaizdas. Virš važnyčiotojų veidų švietė prožektoriai. Visai kaip šachtininkai, pamaniau. Buvo penkios valandos ir trisdešimt minučių. Gatve vis važiavo ir važiavo dvikinkiai karvučių vežimai. Paskui pasipylė rikšos. Iš pradžių tie, kurie patys traukia dviračius vežimus, paskui – „motorizuoti“, minantys kinietiškus pedalus. Giedojo vis daugiau gaidžių.

Po dviejų valandų išvažiavome, toliau, į Morondavą. Nuo jos vos už dvidešimt kilometrų prasideda, taip vadinami, baobabų miškai. Antroji diena įspūdžiais buvo kuklesnė, peizažai skurdesni, žmonių gyvenimai – taip pat. Užtat baltoji mūsų „gulbė“, taip vadinau nuomotą Ford Focus, pradėjo gedinėti. Tai pompa kažkaip užsispaudžia, tai darant duris, iš vienų – dvejos pasidaro.

Morondavą privažiavome kaip Ancirabę, sutemus. Nuo Ancirabės iki čia – apie 500 kilometrų, tačiau Madagaskare ne kilometrai rodo kelionės trukmę, o kelio siaurumas, furų gausa, įkalnių aukštis, mašinos amžius ir pasibaisėtini šios šalies degalai.

Viešbutis – didelis privatus namas, kambarys tviska neskoningu prašmatnumu. Būtinų svečiui dalykų nėra, užtat pilna visokiausių skulptūrėlių, kvarbatkų ir nėrinių.

Visuomet su savimi vežiojamės didelį metalinį puoduką ir elektrinę spiralę. Įdėjau ją į puodą ir įjungiau į rozetę. Vandens nepripyliau. Kai po kelių minučių įėjau į vonią, mano „kavos aparatas“ švietė kaip saulė. Gerai, kad laiku pastebėjau. Tačiau savo „kavavirės“ tą vakarą netekom.

Paskui bendravome su mums šitą ekskursiją suorganizavusiu Džonatanu. Susitikimą kelis kartus nutraukė vis prapuolanti elektra. Išgelbėdavo kieme stovintis generatorius.

Rytmetį papusryčiavome viešbučio restorane, ant vandens. Upėje pasirodė didelės pilkos nešvarios laivo burės, korpusas buvo apsilaupęs, spalva nenusakoma, denyje šūkavo juodi žmonės. Turistai griebėsi aparatų. Tas laivas tikriausiai plaukė į vandenyną žvejoti. Jei būtų buvę tamsiau, pamanyčiau jog regiu vaiduoklį, pūtė vėjelis, šilo, tačiau ramybės nedavė sapnas.

Sapnavau, jog turėjau priekinio danties protezą ir jį pamiršau vakarieniaudamas restorane. Nuėjęs į tą restoraną pastebėjau labai keistai besielgiančias padavėjas. Vadinasi, jos mano dantį turi, – pagalvojau. Viena priėjo prie manęs, nusišypsojo ir padavė dubenėlį su vandeniu. Vandenyje gulėjo dantis. Tačiau jis buvo ne mano. Indelio dugne dar kažkas žibėjo, įkišau plaštaką ir ištraukiau – du balto aukso auskarai, su nuostabiai žaliais natūraliais smaragdais. Tokių kaina rinkoje turi siekti dešimtis tūkstančių eurų – ne mažiau.

ŠUNKELIAIS IR BEKELE, CINGI CINGI DE BEMARAKOS LINK.

Išvažiavome aštuntą. Mūsų baltąjį Ford Focus pakeitė į keturiais ratais varomą visureigį. Įlipdamas kažkaip keistai, nepasitikėdamas apžiūrėjau naująją transporto priemonę. Spalva ryškiai raudona, daili, bet ne spalva juk veža. Grįžtant, mes čia praleisime kelias dienas. Pamiršau pasakyti, jog ši irgi gana keista vieta – Mozambiko sąsiaurio pakrantės kurortas Morondama. Prie Morondavos upės žiočių, kurioje iki šiol plaukioja pirogos ir seni dideli laivai.

Morondava yra šiek tiek švaresė nei kiti šalies miestai, tas tiesa, iš čia kelias veda į Cingi de Bemarahos gamtos draustinį, netoliese dar vienas – Andranomenos rezervatas, Kirindžio miškas ir, žinoma, daug baobabų.

Privažiavome garsiąją alėją. Turistai „alėja“ vadina tą vietą, kur arčiausiai Morondavos gyvenvietės auga didžiausi ir seniausi šitos rūšies medžiai pasaulyje. Nupaveikslavom milžinus, patys nusipaveikslavome su milžinais ir tapome didesni… Baobabai tikrai daro įspūdį. Tačiau, kažkur krūtinės gelmėse vis tiek kirbėjo mintis – ar tikrai vertėjo važiuoti dvi dienas, kad pamatytum tai, ką būtent taip atrodant ir įsivaizdavai?

O „baobabų alėja“ Morondavoje nesibaigia, iš tiesų, jų augimvietė tęsiasi į šiaurę beveik iki pat Bekopakos, ir į pietus šalies kurorto Ifaty link. Morondavos galiūnai gražūs, tačiau ne prastesnių galima atrasti tiek kylant aukštyn, tiek besileidžiant žemyn. Netgi įdomesnių, labiau išsikerojusių, storesnių. Neištirtas šitų medžių „įprotis“ augti maždaug iki šimto metrų virš jūros lygio. Užtat aukštesnėse Madagaskaro vietose jų ir nerasite. Ten jiems per aukšta.

Man, asmeniškai, kur kas didesnį įspūdį daro tie baobabai, kurie auga miškuose, apsupti egzotiškos augalijos, lianų, paparčių, vakonų, įvairių apkerpėjusių piktkrūmių. Ten jie man  yra iš tiesų gražūs. Gražiausi. Pasaulyje, kaip minėjau, yra aštuonios baobabų rūšys, čia Madagaskare jų šešios, ir ko gero mes beveik visas jas regėjom. Įspūdingiausių įspūdingiausias man yra tas baobabas, kurs iškėlęs į dangų šakas, nokina savo „rudo zamšo“ vaisius, beje, valgomus. Baobabų vardų neklausinėjau. Ir koks gi skirtumas, nes jei ne rytoj tai poryt, pamiršiu vis tiek. O štai vaizdus įsidėmėjau ilgam.

Pakelės atrodė vis liūdniau ir liūdniau – nusiminusios moterys su vaikais ir nieko, na visai nieko, bent kiek glostančio širdį. Vaikai visur yra vaikai, vos pamatę mus jie šaukia „baltieji“, „žiūrėkit – baltieji“. Malonu buvo tai, kad šitame salos krašte nekaulija saldainių ar pinigų, tačiau, žinoma, laukia, o jų gavę – tampa tavo draugais. Nebrangiai nusipirkta draugystė tęsiasi tol, kol pasibaigia parūkymui ar nuotraukoms padaryti skirtas laikas.

Ilgai žiūrėti į skurdą niekas nenori. Tačiau man jis yra gražus bent jau tuo, jog neturi kvailumo priemaišos. Kvailumas yra kur kas didesnė blogybė, o gal viena iš pačių didžiausių. Skurde gyvenančių nevengiau niekada, kvailių visur ir visuomet. Nes nuo jų negalima apsisaugot, ir susitarti su kvailiu negali, susitarimų jis nesilaiko, nes nesuvokia kas tai yra.

Pravažiavome ypatingą baobabą, šventuoju vadinamą. Norint prie jo prieiti, reikia nusimauti batus. Taip ir padariau, nusimoviau, priėjau, pasisveikinau, pasifotografavau, o paskui pusę dienos iš kojinių krapščiau visokiausius kibukus. Bet tai buvo sugrįžtant atgalios, o tądien vairuotojas jį tik parodė ir pasakė, jog čia sustosime grįžtant, nes mūsų džipas kol kas riedėjo gerai, tai nenorėjome prarasti to tempo. Juolab, kad iki Bekopakos – sunkus kelias.

Važiuoti buvo malonu jau vien dėl to, kad abiejose kelio pusėse tęsėsi miško juostos, krūmynai, šabakštynai su baobabais pramaišiui. Tačiau šitie miško ploteliai čia yra jau toli gražu ne „autentiški“ – ne kartą matę kirvį, seni tiktai storuliai baobabai, nes už jų naikinimą žmonių laukia didelės baudos. Garantuoju, kad nepaisant draudimų būtų iškirtę ir juos, tačiau bauda tikrai yra labai didelė, o valdžios akis dėl šių medžių baisiai pikta.

Kažkur šituose miškuose veisiasi ir dar viena šitos šalies įžymybė – gyvūnėlis fosa. Tai vienintelis stambesnis plėšrūnas Madagaskare, antrasis pagal dydį – mangustas. Apie krokodilus nekalbu. Čia jie užauga iki šešių metrų ilgio, sutinkami visoje teritorijoje kur tik yra vandens.

Teko girdėti smagią istoriją.

Lietuviai keliaudami po Madagaskarą užsimanė išsimaudyti, bet girdėjo, jog upėje yra krokodilų. Tačiau turisto noras šitoje šalyje yra šventas, ir juo šventesnis, juo storesnė jo piniginė.Taigi, juos lydėjęs vietinis žmogus kiša rankas į vandenį, pliaukši per jo paviršių ir burba burtažodžius. Krokodilai išbaidyti, – sako, – prašom po vieną į upę. Ir lietuviai sulindo maudytis. Palydovo poelgis manęs nestebina, o štai lietuvių intelektas… net labai…

Praėjus trims valandos nuo išvažiavimo, mūsų visureigis sugedo. Nieko nuostabaus. Visi keliautojai rašo apie gedimus ir avarijas Madagaskare, ne kito molio esame ir mes. Gerai, kad tai atsitiko gyvenvietėje, kaime, kur dirbo kelios parduotuvėlės ir buvo viešbutis. Užtat laukti labai nepabodo. Šioje pusėje žmonės yra tamsesnės odos bet „šaltesni“, prie turistų labai arti nelenda, nelindome ir mes. Po truputį „papirkinėjau“ vaikus saldainiais, kaskart prikišdamas prie lūpų pirštą, ir jie visai išmintingai tylėjo.

Atsirado puiki proga be gido ir jokių išskaičiavimų pasivaikščioti po mišką. Daug gegučių, tačiau jos panašios į salos gyventojus – tingokos, pakilti neskuba, pamačiusios žmogų neskrenda, o bėga į krūmus ir pasislepia.

Paskui viešbutyje šiaip ne taip susišnekėjome su šeimininke, ji užkūrė medžio anglies krūvelę ir užvirė mums vandens. Padariau „jakobso“ ir gurkšnodami laukėm toliau. Nieko įdomesnio nenutiko, o ir kas gi čia gali atsitikti kaimo ramybėje, kurią įvairina tik vaikų šūkalojimai ir padėjusių kiaušinius vištų kutkudakt?

Nežinau kodėl, tačiau būdamas mūsų pajūrio Drevernoje, visada jaučiuosi tarsi esu pasaulio krašte. Čia taip nesijaučiau. Buvau už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, tačiau ne pasaulio krašte. Nors iš tiesų, jis buvo kažkur čia pat. Kažkur ties Bekopaka, ten kur Cingiai susitinka su Indijos vandenynu. Sėdėjome su Vytu prie stalo ir svarstėme iš kur gi čia šviečia saulė? Kažkaip viskas ne taip kaip pas mus atrodė. Gal todėl, kad buvom kitoje pusėj pusiaujo? Regis, uždavinys ir penktokui aiškus, tačiau, kažkodėl, sunkiai sprendėsi. Provokacinis klausimas – ar gali per pietus Madagaskare šviesti saulė iš šiaurės pusės?

Pasiutęs karštis. Šešėlis gelbsti. Mangamedžiai draugiškiausi medžiai pasaulyje. Ir dar fikusai, žinoma. Paklausiau mūsų vadovo, kodėl čia prie kiekvieno kaimo įrengti šlagbaumai ir stypso policininkai?

-Dėl karvių vagysčių,- atsakė,- pavagia karvę, nušauna ir veža parduoti. Arba suvalgo patys.

Vadinasi, viskas dėl išgyvenimo, arba dėl turto, Išgyventi čia yra nelengva. Būti turtingu – taip pat sunku. Naujo džipo reikėjo laukti ilgiau nei manė vairuotojas. Papietavome. Aš valgiau vištieną, Vytas vėl kirto zebu. Mėsa tikra. Ir skani. Vakariečiai vengia pakelės užeigų. Mes nevengėme. Ir gerai darėm.

PASKUTINIS ETAPAS

Džipas, kaip ir prognozavau, atidardėjo po trijų valandų. Iš karto pajutome kokybiškesnį „daiktą“, prie vairo sėdėjo vyresnis už mūsiškį, kaip vėliau įsitikinome – ir labiau patyręs. Vis galvojau, kodėl Morondavoje mums pakišo nevykusį visureigį, tikėjo, kad viskas gerai pasibaigs, ar tas mūsų Džonatanas nėra toks jau doras, kokiu jį padarė rusų keliautojų rašinys?

Vyrai stvėrė mūsų lagaminus, sumetė juos į naująją mašiną, skubėjo, nes turėjome pasivyti laiką. Tuojau pat kelias dar labiau subjuro. Iš priekio slinko vilkstinės zebu, tempdamos krovinius ir „vežėjus“. Kai kurie važnyčiotojai jas mušdavo, anot jų – reikia gi kaip nors prasilenkti.

Tas mūsų kelias vis siaurėjo ir blogėjo. Kelis kartus sutikome iš priekio atvažiuojančius visureigius, paskui pasitaikė ir krovininių. Važiavome aiškiai ne laiku. Praslysti pro baisiai perkrautas mašinas buvo nelengva. Paskui kelią pastojo kalnas maišų. Apsivertęs vežimas gulėjo šalia. Niekur nesidėsi, gelbėti teko ne tiktai nelaimėlį, bet ir save. Kliuvinys „pasišalino“ spėriai.

Tai vienur, tai kitur rūko dūmai, tai reiškė, jog vietiniai suskaldę medžius į malkas, gamino iš jų anglis. Vaizdas gražus, tačiau jo esmė – žiauri.

Ir staiga pamačiau fosą. Buvau labai gerai įsižiūrėjęs į šito žvėrelio fotografijas, apsirikti negalėjau. Nežinau, ar abu mūsų vairuotojai jos nepamatė, ar tik apsimetė nematą. O gal jiems pasirodė, kad mums kelią perbėgo vietinius gąsdinanti „pabaisa“ Ai Ai? Madagaskariečiai vėlai važinėti vengia, yra prietaringi, bijosi ne tik atsiradusių duobių, galinčių langus išgurinti styrančių iš miško pagalių, bet ir liūdnai garsėjančio žvėrelio AI Ai. Jį pamatę – užmuša, kad tas nepridarytų nelaimių.

Persikėlėme per Cirinhibiną – svarbiausią upę Madagaskare. Tai vairuotojų ir keltininkų meistriškumo egzaminas. Pasišnibždėjome su Vytu, jog mums nepasisekė su pirmuoju visureigiu, tačiau tikrai pavyko su antruoju vairuotoju. Pirmasis šitas kliūtis vargu ar būtų įveikęs – iš pradžių džipas vos neatsistoja ant savo „nosies“, paskui rieda ant kelto dviem siaurais metaliniais liepteliais. Vieną plaustą pravažiavęs ropoja ant kito, tas grimzta gilyn, vikrūs vyrukai tuojau juos sulygina… Brrrr.

Už Cirinbihinos kelias visai susiaurėjo. Tarpais brūzgynai gramdė abudu automobilio šonus. Gidas pasakė, kad liūčių metu šitas kelias būna uždarytas. Nežinau, kam jis stengiasi įtikti, nes esu tikras, kad šitų baisių provėžų keliu vadinti tikrai nevalia. Per daug pagarbus žodis. Tai tikrų tikriausia, duobėta, pilna balų, rastų ir akmenų – bekelė.

Po kelių valandų kratymosi, miške ir apie automobilį, tarsi išdygę iš žemių, pradėjo lakstyti pusplikiai vyrai. Aplink krūmai, upeliai, „tiltai“, kuriais pravažiuoti, prilygsta sėdint sūpynėse įverti į adatą siūlą. Visai pasiuto tas jų „kelias“. Tačiau jutom jog artėjame prie tikslo. Tikrai artėjom. Aplinkui rinkosi vis daugiau plikšių, kažką tarėsi su mūsų vairuotoju. Vienam pusnuogiam vyrui jis davė pinigų. Prieš mus šliaužė dar trys visureigiai. Supratom, jog tie bėgiojantys ir šūkaujantys vyrai, padės mums persikelti į kitą, jau antrosios upės, krantą. Nors buvo vėlu tamsu, ir jie norėjo ne į prieplauką bėgti, o pas žmonas.

Persikėlėm. Tie persikėlinėjimai verti atskiros istorijos.

Viešbutis pasitaikė puikus. Kava restorane šiaip sau. Reikia kuo greičiau „susimeistrauti“ nuosavą kavinuką, – kartojau. Dviejų šimtų kilometrų kelias iš Morondavos į Bekopaką užtruko tiek, kiek laiko reikia automobiliu nuvažiuoti iš Vilniaus iki Maskvos. Dėl ko tas vargas, dėl ko gedimai, bekelė, nuovargis?

Ogi, dėl siurrealistiškiausio Madagaskaro gamtovaizdžio – Cingi Cingi „kalnų“ ir dėl Kirindžio miško.

Dėl unikalių karstinių Cingi reljefo darinių ir išlikusių mangrovių miškų, kuriuose gyvena įvairios, tarp jų ir endeminės lemūrų rūšys. Šitas rezervatas 1990 metais paskelbtas UNESCO paveldo įžymybe. Pietinė Cingi regiono dalis paversta nacionaliniu parku ir pritaikyta turistinėms reikmėms, o šiaurinė – griežtai saugoma kaip neliečiama. Norint nukakti į Cingi Cingi, reikia, viso labo, nuo Morondavos nuvažiuoti150 kilometrų į šiaurę. Tačiau šitas atstumas kartais gali prilygti didelei kelionei.

Skambantys (paspyrus koja, jų viršūnėlės skamba iš ties) Cingio kalnai įspūdingi, tačiau rimtais kalnais jų pavadinti negali, per maži, per egzotiški, per žaisliniai. O Kirindžio miške tikėjomės surasti amžinybę. Čia ir Cingi Cingi, dar vis atrandamos nežinomos naujos lemūrų, varlių, šikšnosparnių rūšys.

Neilgai truko pasivaikščiojimas po Kirindi, tačiau į jį patekus pasaulis atgijo, pasirodė paukščiai (nežinau kodėl, tačiau nei vieno paukštelio negirdėjau besikarstant po „skambančius kalnus“, važiuojant matėme tik „besimaudančius“ kelio smėlyje nedidelius sparnuočius, ir vis nuo mūsų pabėgančias gegutes), saulėje sužibo driežai, sukūksėjo papūgų duetai, suspurdėjo drugeliai. Išnyko ir viso Madagaskaro dulkės, kažkur išgaravo degalų tvaikas, o svarbiausia – atsirado kvapai. Gyvybės kvapai. Pačio gyvenimo…Kurio šitoje šalyje yra jau likę labai mažai…

MADAGASKARO SPALVOS

Jeigu kas paklaustų, kokia yra Madagaskaro spalva, atsakyčiau jog liepsnos. Šitą salą „raudonąja“ pakrikštijo ir jos atradėjai. Dėl grunto spalvos ir dėl šimtų atsivėrusių atodangų, kurios visada yra degtų plytų raudonumo, terakotos spalvos.

Nepavadinčiau salos žalia, nors keliautojui turistinės agentūros bruka būtent tokį šitos salos įvaizdį. Ji jau senų seniausiai nėra žalia, o iškirsta sala. Ir toliau kertama.

Jeigu reikėtų nupiešti jos gyventojo portretą – pasirinkčiau vieną iš milijono vietos vyrukų, kurie anksti ryte išeina iš namų ant pečių užsimetę kirvį. Kartais du instrumentus – kirvį ir kastuvą. Šitų ūkiškų padargų paskirtis labai paprasta – leisti žemėn dar išlikusius medžius, kapoti juos, paskui padegti ir užkasti žeme. Smilkdamos malkos pamažu virsta medžio anglimi. Prisimenate, rašinio pradžioje užsiminiau apie kalnus maišų, pardavinėjamų Antananaryve? Didelė jų dalis skirta būtent medžio anglims.

Pilnos pakelės maišų, pripildytų šituo produktu. Dujos čia yra labai brangios, užtat neperkamos. Medžio anglis – paklausiausia šalies prekė. Juk turi žmonės kokiu nors būdu pasigaminti valgį. Tačiau ją gamindami žmonės vis kerta miškus, tuos pačius, kurių jau neliko ir dešimties procentų, tuos kuriuos reklamuoja turistinės agentūros, tuos pačius, kuriuose turėtų gyventi šitos salos žvėrys ir paukščiai, tuos pačius, kurie pirmapradžiu savo pavidalu žaliuoja tik turistinėse reklamose.

Raudonos, tiksliau – terakotos spalvos yra ir senieji malagasių namai. Jie nuostabiai įsipaišo į šalies kraštovaizdį, dar nuostabesni, kai turtingesni savininkai, jiems sumano įstatyti mėlynas duris. Fantastiškas derinys – žaliose vejose terakotiniai namai, su ryškiai mėlynomis langinėmis ir įėjimais.

Antroji, ne mažiau reikšminga, ne mažiau išraiškinga šitos salos spalva, yra Madagaskaro skurdo spalva.

Ir jos negali užgožti jokia kita. Kai kvaištelėjusi amerikietė ir mergaitiškas jos draugelis, kelte mėgina aiškinti dviem murzinoms mergaitėms, kaip svarbu yra gerai mokytis, tai norisi prieiti prie jų ir išspardyti užpakalius. Aš suprantu mokslo reikšmę, bet taip primityviai „suokti“ keturioms alkanoms akims apie mokslą ne tik melaginga, bet dar ir žiauru. Restorane girdėjau du dėdes postringaujančius apie tai, jog verkiant reikia kelti šitos salos žmonių pragyvenimo lygį. Dėdes suprantu, tačiau norėtųsi paklausti – o kieno sąskaita? Parodykit man šiandien žmogų, kuris nori dalintis. Retas, retas tai gali daryti, nes panašus poelgis mūsų amžiuje prilygsta didvyriškumui. O mes jau seniai pamiršome, kas tai yra.

Grįždami atgalios vėl apsistojome Morondavoje, tame pačiame viešbutyje. Ryte vėl atsidariau langą. Vaizdas, kaip sakoma, pilkas ir liūdnas. Ir netikėtai akys pasigavo vyriškį. Jis mūvėjo fantastiškai gražiais mėlynais apgludusiais džinsais, baltais baltinukais, tokios pat spalvos batais ir buvo juodais tarsi derva plaukais. Veido nemačiau, nes jis tolo. Po kurio laiko grįžo su buteliu vandens rankoje. Ir tada išvydau jo ypatingai ryškius batų raiščius. Jie buvo tokie mėlyni, jog nubluko viskas aplink. Tarsi priekaištas visam miestui, šiukšlynams, pilkam purvinam grindiniui, krūvoms apipelijusių lentų, apylinkės peizažui, visos salos spalvoms, ir netgi mėlynosioms terakotinių namų durims.

Vyriškis priėjo prie visureigio, atidarė juodas juodo automobilio dureles ir pasislėpė. Tame visureigyje, jo jau laukė turistai. Vyras buvo atvykėlių vairuotojas. Ir šito vairuotojo batų raištelių spalva, taip pat yra labai reikšminga Madagaskare. Nes tai – prakutusio žmogaus mylima spalva, spalva, kuri kartais geba užgožt kontinentą.

PADRYKINĖJIMAI

Visose šalyse, visose valstybėse žmonės siekia turtų. Mūsų politikai irgi kasdien mums kala į galvas: „Daugiau dirbsime, daugiau turėsime, mažiau dirbsime, neturėsime…“. Ar tai žmogaus išsigelbėjimas ar pražūtis – nespręsiu.

Vieną vakarą su Vytu šnekėjomės apie išnaikintus Madagaskaro miškus, sudegintus, kaip jis juokavo, dėl čirvinių blynų. Tai ko dar stebimės dėl kadais ištuštėjusios Velykų salos. Tie, tikriausiai, irgi viską iškirto, sudegino, išnaikino gyvūnus, o kai jau nebeliko ko valgyti, išbėgiojo iš ten po velnių. O, gal tos Velykų salos žmonių giminaičiai esame mes patys? Negali žinoti.

Madagaskaro vakaruose „šaknimis dangų remia“ visos šalies turtas – baobabai. Kartais jie išgyvena iki keturių šešių tūkstančių metų. Kol jų neišvysti savo akimis, negali patikėti, kad pasaulyje esama tokių stebuklų. Malagasiai baobabus vadina „miškų motinomis“. Įdomu tai, jog šiuo požiūriu vietinių žmonių ir mokslininkų mintys sutampa. Tačiau šitas „konsensusas“ gali tų medžių ir neišgelbėti. Nes didžiausi, gražiausi, tvirčiausi – visame pasaulyje kertami baldams, namams, arba, paprasčiausiai – malkoms.

Kad Madagaskaras yra miškais apaugęs tropinis rojaus kampelis, kuriame šėlioja nerūpestingi lemūrai, pulkais šokinėja unikalios varlytės ir nirvanoje spurda paukšteliai – melas. O tie, kas taip vis dar mano, turės progos nusivilti. Nes atvykus, pirmiausiai čia atsiveria beveik apokaliptinis vaizdas – nykus landšaftas, sunaikinti žalumos plotai, smilkstančios ir dūminančios pievos. Besižvalgant pradedi galvoti, kad šitą salą beatodairiškai giria tik neišmanėliai, arba tie, kurie nori melu atsilyginti už jų pačių apgavystę. Miškų čia – tik mažyčiai ploteliai, tarsi strazdanų ant vaiko veidelio. Jie yra tik šitos šalies papuošalas, o ne kasdieniškas būtinas rūbas.

„Nusivylimas išauga iki siaubo, – kažkas pasakojo pabuvęs Madagaskare, – kad žmonija šitaip geba nustekenti žemę. Mūsų rūšis yra Homo sapiens – žmogus protingas. Tačiau šiandien šita sentencija skamba kaip pasityčiojimas. Nes proto nebeliko. Kaip beveik neliko medžių, šitame kadais žaliavusiame „kontinente“. Iki pilnos katastrofos lieka žingsnis. Visai nedidelis“.

Du kartus per metus Madagaskaras paskęsta liepsnose. Tai kaimo žmonės naikina miškus dėl ganyklų, kuriose jie paskui ganys savo Zebu. Mažesni jų plotai, kur gaminama medžio anglis, čia dega kasdien. Ir tai ne alegorija, o paprasčiausia teisybė. Telieka tik pelenais paleisti paskutinius atžalynus, ir tada užsilikę gyvūnai išnyks savaime. Taip jau buvo ne kartą. Apie masiškas bambukinių lemūrų žūtis, pasakoja žmonės ir rodomi filmai.

Tiesa, pastaraisiais dešimtmečiais, bent jau „miškų motinų“ neliečia, nes žmonių sąmoningumą pakėlė draudimai. Tų draudimų dėka vieną kitą baobabą galima išvysti ir valstiečių daržuose. Tik dėl tų pačių baudų ir draudimų išliko ir garsioji Baobabų alėja. Dėl jos šiandien išsilavinusių malagasių pastangos, dėl jos šiandien lėktuvai skrenda į Madagaskarą.

Liūdna, tačiau ir šitie paskutiniai iš paskutiniųjų netolimoje ateityje gali išnykti, ir tuomet tik turistų nuotraukos mums primins, kad niekšiškiausią darbą čia padarė protingų padarų giminė. Pasaulyje (kartojuosi) senųjų miškų beveik nėra, visur tik „antriniai“, „tretiniai“ krūmynai. O ir ten, kur medžiai dar šiaip taip laikosi gyvybės, žmonija, dėl savo gerovės ir egoizmo – nuolat galanda kirvius.

Juodokos mintys? Taip. Norisi, žinoma, tikėti, kad viskas baigsis gerai, juk viltis, kaip šnekama, miršta paskutinė. Tačiau taip pat sakoma, jog ji yra ir kvailių motina…

Gal kaip nors būtų galima padėti Madagaskarui? Juk tiek daug prirašyta apie pagalbą atsilikusioms šalims? Tačiau kol kas tiktai diskutuojama, svarstoma, siūloma, o konkrečių darbų dirbti nebėra kam…

Važiuodamas į Cingi de Bemarahos rezervatą, akylai stebėjau iš ten grįžtančius turistus. Dauguma mašinose miegojo. Mintyse paskaičiavau mūsų ekskursijų (to laiko, kurį leidome čia lydimi vietinių gidų) trukmę. Išėjo, jog baobabynuose, lemūrynuose, chameleonynuose prabuvome maždaug dvylika valandų. Iš dviejų savaičių važiavimo, tik dvylika valandų žiūrėjimo. O kur kitas laikas? Gi automobiliuose ir viešbučių lovose. Skaičiukai nedžiugina. Kai grįžus namo draugai paklaus, ką mačiau tolimajame kontinente, juokausiu, jog šešias dienas gyvenau Antananaryve, ir dvi savaites sėdėjau automobiliuose.

Tai vis tiktai, ko mes vykome į Madagaskarą? Išmintingai atsakyti sunku, o su humoru – galima:

Iš Antananaryvo į Andasibę važiavome dėl lemūrų.

Iš Andasibės į Ancirabę – permiegoti.

Iš Ancirabės į Morondavą – pažiūrėt baobabų.

Iš Morondavos į Bekopaką, dėl Cingi de Bemarahos (dar dėl Andranomenos ir Kirindžio miškų).

O visa savaitė grįžimo atgal (su nedideliu poilsiu Morondavoje) – tikriausiai skirta apgalvojimui – TAI VIS TIKTAI, KO GI MES VYKOME Į MADAGASKARĄ?

Gerai, žinoma, kad šalyje nematėme gelžbetoninių, stiklais švytinčių dangoraižių, gerai kad salos gyventojai ir žvėrys dar nečipuoti. Tačiau važinėti ir „žavėtis“ tokiu skurdu – užduotis pakeliama ne kiekvienam. Kai kam patinka išdykę murzini vaikai, kai kas džiaugiasi, kai pamatę turistą jie šaukia „baltasis, baltasis“, mažiau malonu klausytis kaulijimo pinigų, tačiau kiekvienam sunku girdėti jų minią skanduojant: „Vandens, vandens, vandens“.

Vykti į šalį, kurioje toks didelis skurdas, reikia. Tačiau tikrai nežinau, kaip turėčiau tokią kelionę aprašyti.

Kas žadate čia atskristi dėl savo skrandžio – neabejokite. Madagaskare skanu. Šičia tikrai labai skanu. Ančių kepenėlių pašteto pavydėtų net patys prancūzai. O, kokie ten valgiai iš mėsos… ir kokie egzotiški vaisiai… neaprašinėsiu, nes tai supras ne visi.

Madagaskare negalima paveiksluoti kai kurių valstybinės paskirties pastatų ir luptų varlių turgavietėse. Kai draugas išsitraukė fotoaparatą, vienas varlių pardavėjas savo prekes paslėpė po dideliu dubeniu, kitas – vos pats ant jų neatsigulė. „Negalima“ – šaukė abu. Pasistengiau kuo greičiau Vytą nuvilioti nuo prancūziško delikateso, kad jį pardavinėjantys negautų kokios nors ligos…

GRĮŽIMAS

Lėktuve buvo šalta kaip lavoninėje. Prieš pakylant trapu, dar kartą patikrino krepšius. Visai prie pat lainerio. Blausiame vakaro apšvietime, jis atrodė baugus ir didžiulis. Ir iš tiesų jis buvo didžiulis. Atidaręs rankinę ir pamatęs megztuką, keletą pakuočių Madagaskaro arbatos, vietinių čipsų ir prieskonių, tikrintojas pagarbiai pasitraukė praleisdamas mane į vidų.

Priekyje prie lango įsitaisė vegetaras. Jaučiau jį tokiu esant iš blyškumo, aukštos plikės ir nesunkiai nuspėjamo polinkio inkšti. Neapsirikau. Vos pakilus, jam pirmajam buvo patiekta vakarienė. Nežinau, ką jis tenai rado ar ko nerado, tik pradėjo inkštimą. Subėgo penkios stiuardesės, atlėkė stiuardas ir kažką ilgai įrodinėjo. Pagaliau morkų ir kopūstų mėgėjas „išsipokavo“ savo davinį ir ėmė valgyti. Kando dideliais kąsniais, bet iš veido išraiškos galėjai pamanyti, jog valgo rupūžę.

Lėktuvas buvo stipriai ventiliuojamas, daugiau šilumos neatsirado iki skrydžio pabaigos. Įsivyniojau į du pledus, ir kartu su visais skridau vis tolyn ir tolyn nuo Madagaskaro, į palaimintą miegą, be sapnų.

Ryte, tarp krėslų vėl pradėjo „siūti“ stiuardesės. Šiek tiek susivėlę. Kai kurios – labai tamsaus gymio. Gal ne visai prancūzės? Viena atnešė pusryčius vegetarui, tačiau supainiojusi pradėjo juos siūlyti vyriškiui priešais mane. Tas kratėsi kaip įmanydamas. Pakėliau smilių ir parodžiau, kur iš tiesų sėdi tų pusryčių savininkas. Stiuardesė nustebo, tačiau paklausė. Inkšti linkusi plikė šį sykį buvo taiki ir nerodė jokių nepasitenkinimo ženklų. Raudonas obuolys pabėgo nuo jo (likimo ironija) ir nusirito į salono priekį.

Artėjome prie Paryžiaus.

Paskui artėjome prie Varšuvos.

Tada slinkomės Marijampolės link.

Ir pagaliau – vis arčiau ir arčiau Klaipėdos.

Sveiki gyvi, žalieji Lietuvos miškai.