Latvija: „The Tall Ship Races 2013“

Suaugę mes dažnokai pamirštame savo Asmeninę Legendą. Neretas ir apskritai nelabai pamena, kokia ji buvo… o galbūt kažkada ją kitaip sau įvardino… O juk Ji yra tai, ką tu visuomet norėjai daryti. Kiekvienas iš mūsų ankstyvoje jaunystėje žino savąją Asmeninę Legendą. Tuo gyvenimo laikotarpiu viskas aišku, viskas atrodo įmanoma, nebijome svajoti ir kalbėti apie tai, ką norėtume veikti gyvenime. Tačiau laikui bėgant atsiranda paslaptinga jėga, kuri stengiasi mums įteigti, kad jos, tos Asmeninės Legendos, įvykdyti neįmanoma… Paulo Coelho
Nežinau, kodėl šios mintys atėjo galvon ėmus rašyti pasakojimą apie mūsų kelionę apvainikavusią Rygos Tarptautinę buriavimo regatą „The Tall Ship Races 2013“. Galbūt todėl, kad burinius laivus (o ir apskritai laivus … kokie jie bebūtų, net jei paprasčiausi popieriniai) žmonės labai dažnai sieja su svajonėmis. Baltos burės mums žada pergalę,taiką, gražius išsipildymus. Juodos asocijuojasi su nusivylimais, netektimis, tos, galbūt vienintelės svajonės praradimu, purpurinės – su meile.
Taigi mūsų kelionę per Latviją, Estiją, o tiksliau Saaremos salą, turėjo vainikuoti vakaras Rygoje, kur jau kelias dienas šurmuliavo burlaivių regata. Mes kaip tik suspėjome į baigiamąją dalį – uždarymo vakarą ir ta proga (nežinau, kieno) padovanotą miestelėnams bei miesto svečiams nuostabų fejerverką. Rygoje apsistojome viešbutyje „Vantis“. Labai šaunus viešbutis, kurį rekomenduočiau visiems , keliaujantiems į Rygą. Jau vien todėl, kad be jaukumo ir švaros dar esa įspūdingoje vietoje – praktiškai ant Dauguvos upės kranto. Galima sėdėti krantinėje ir mirkyti kojas vandeny… Aišku, jei jau kiti tavo planai įgyvendinti. O jei norėtumėte aplankyti senamiestį, tai jis tikrai nėra toli. Kitoje pusėje, tik perbėk per tiltą. Taigi įsikūrę, pailsėję jau tą patį vakarą nuskuodėme padalyvauti šventėje, pasigėrėti burlaiviais.
Burinių laivų regatų istorija skaičiuoja jau daugiau nei 50 metų. Pirmoji regata įvyko 1956 metais. Kiekvieno tokio renginio vienas iš reikšmingiausių tikslų – populiarinti buriavimą, skatinti jaunus žmones domėtis jūra, domėtis buriavimu, nes laivų įgulas praktiškai perpus sudaro labai jauni žmonės ( 15-25 metų).
Apskritai buriavimo istorija siekia net VI amžių pr. Kristų. Tai čia vis tie patys gudruoliai egiptiečiai sumąstė susirišti papirusus ir tokiu paprastu būdu pasidarę plaustus sau ramiai plaukioti Nilu. Laikui bėgant romėnai, graikai, kinai dar labiau patobulino plaukiojimo jūromis meną, o 1660 metais įvyko pirmoji burlaivių regata Anglijoje. Nuo to laiko iki šių dienų daugybė žmonių plaukioja, keliauja, bando susidraugauti su vėju ir užsitarnauti jūros palankumą. Jūra kaip ir kalnai daugelį žmonių žavi bei visą gyvenimą traukia ir vilioja. Jūra ir laivai dažnai mums siejasi ne tik su kelionėmis, bet ir su svajone nugalėti, atrasti, pažinti.
Kelionės laivais man asmeniškai atrodo itin romantiškai. Kaip ir visa tai, kas susiję su jūra, išplaukiančiais ir sugrįžtančiais laivais.
Dauguvos upės krantinę radome nusėtą žmonėmis. Suaugę ir visai maži pipirai šurmuliavo šalia gražuolių laivų. Nežiūrint to, kad kelionėje buvome jau penkias dienas, nuotaika buvo puiki. Ir jokio lašelio nuovargio. Čia puikavosi ir vienas didžiausių pasaulyje mokomųjų burlaivių „Kruzenštern“. Beveik prieš šimtmetį pastatytas laivas kažkada turėjo „Padua“ vardą. Šis burlaivis yra vienas iš penkių garsiausių laivų plaukiojusių Atlanto, Ramiojo ir Indijos vandenynuose. Laivas iš tiesų įspūdingas! Jo ilgis – 114,5 metro, plotis – 14 metrų, burių plotas sudaro 3400 kvadratinių metrų. Didysis stiebas yra 55 metrų aukščio.
1946 metais burlaivis „Padua” pervadintas žymaus Rusijos admirolo, hidrografo, jūrininko Ivano Kruzenšterno vardu ir jame iškelta sovietinio karinio jūrų laivyno vėliava. Šiuo metu laivas ne tik istoriją primenantis stabas. Jame vyksta mokymai. Čia įgulos dalį sudaro jaunučiai Baltijos žvejybos laivyno akademijos kursantai. Eini pro šalį ir negali atsistebėti , atrodo, visai dar vaikai…
Galėjome pasigėrėti ir lenkų burlaiviu „Fryderyk Shopin“. Tiesą pasakius, emocijų buvo tiek daug, kad kitų laivų pavadinimų net neužfiksavau. Bet ar tai jau taip labai svarbu, kai tu tiesiog gėriesi kažkokia nenusakoma didybe, jūreivių drąsa ir vyriškumu, kai, rodos, vėl iš naujo pasijunti besąs kupinas jėgų, naujų svajonių ir ryžto, kai viskas atrodo tikrai įmanoma ir įgyvendinama ? Atrodo, kad tu net nebuvai užmiršus jaunystės Asmeninės Legendos – viskas įmanoma, tik nebijokime svajoti ir kalbėti apie tai, ką norėtume dar nuveikti gyvenime, norėkime keliauti, atrasti, pažinti.
Mūsų žemė — tai didelis vieškelis, o mes, žmonės,— keliautojai.
H. HELNĖ