Prisimenu savo pirmąsias savarankiškas keliones. Jų pasiruošimui buvo skirta daugybė laiko ieškant informacijos, skaitant keliautojų pasakojimus, žymintis kelius, skaičiuojant kilometrus bei būsimas išlaidas, bėgant keistis valiutos, sudarant reikalingų daiktų sąrašą, kraunant kuprines ir čirškinant kepsniukus užkandžiui. Šį kartą buvo kitaip. Penktadienio vakarą sulaukiau skambučio su pasiūlymu važiuoti į Latviją, o šeštadienį šeštą ryto išvažiavau, įsimetusi vos kelis reikalingus daiktus ir neturėdama nė lato.
Ankstus rytas, o mes jau prie Bauskės pilies. Ji vis dar restauruojama. Kada nors, kai darbai bus baigti, tai turėtų būti įspūdinga pilis. O kol kas – darbelio ojojoj… Apeiname puslankį aplink pilį, užeiname į vidinį kiemą. Man tos netvarkytos sienos netgi gražiau atrodo nei nudailintos.
Toliau mūsų maršrute – Rundalės rūmai ir parkas. Na, tiksliau tik parkas, nes nei į juos, nei į kitas pilis vienbalsiai sutariame neužeiti. Aš jau ne kartą esu įsitikinusi, kad tokias vietas reikia lankyti su gidu ir tai užima daug laiko. O tik dėl to, kad prabėgsi pilį, galėsi apie ją pasakyti vos daugiau nei „gražu/negražu, patiko/nepatiko“ ir po metų kitų net nebeprisiminsi, ar Rundalėje, ar Versalyje buvai, tai gaišti laiko neverta. Žinoma, nei karto nebuvusiems panašiose vietose ar besidomintiems visu tuo gėriu, kuris ten yra, tai verta užsukti ir į vidų. Žodžiu, kiekvienas renkasi pagal save.
Mes apžiūrime tik parką. Na, aš gal tikėjausi kiek daugiau žydinčių augalų, bet vis tiek – labai gražu. Šiuo metu (lankėmės birželio 8 d.) žydi bijūnai ir pradeda skleistis rožės. Nuo aromato net širdis apsąla. Žiūriu į nuotraukas ir atrodo, kad tą kvapą jaučiu iki šiol.
Kitas mūsų sustojimas – Jaunpils. Kelias veda per Tervetę. Į ją įskriejame lyg ant sparnų. „Jūs viršijate leistiną greitį!“ O ne! Mažas, linksmas, apvalainas žmogeliukas rodo skaičiukus ir verčia juos į latus – 60 latų. Mes išverčiame pinigines ir sakome, kad turime tik 15. Žmogeliukas jau ne tik šypsosi, bet juokiasi balsu (matyt, 15 kutena labiau nei 60) ir kviečiasi pasikalbėti. Čia jis „užsisako“ gerą konjako butelį. Mes apsimetame, kad nežinome, kiek toks kainuoja, paliekame tuos 15 ir dar pridedame savo sparnus.
Prie pat kelio yra Tervetės pasakų parkas, bet jį aplenkiame, nes šį kartą važiuojame be vaikų. Būtinai reiks čia kažkada sugrįžti.
Jaunpils pilis įtraukta į 100 geriausiai prižiūrimų Europos kultūros paveldo objektų Latvijoje. Tai barokinė viduramžių pilis, pastatyta Livonijos ordino magistrui. Dabar čia įrengtos patalpos seminarams, nakvynei, veikia muziejus. Vėlgi – į visų neiname, apeiname tik aplink. Čia pakankamai jauku.
Vos apie 30 km nuo Jaunpils yra Tukumo miestas. Nors jis priskiriamas Žiemgalai, bet sakoma, jo gyventojai save laiko kuržemiečiais, nes yra išdidūs ir užsispyrę. Kas ten juos žino. Mes žmonių beveik nematėme. Ir čia, ir kituose miesteliuose – vos vienas kitas. Visur tuščia, tuščia. O ir tie, kuriuos matėme, pagal savo gymį visai nepanašūs į latvius, gal greičiau į romus.
Sakyčiau, kad Tukumas yra gana stilingas ir meniškas miestas.
Iš architektūros paminklų Tukume yra pilies bokštas ir Durbės pilis. Bokštas – pačiame centre, o pilis – kiek tolėliau nuo centro. Prie pilies ilgai neužsibūname, nes po prieš tai matytų perlų ir perliukų ji atrodo gana blankiai.
Dar apie 30 km – ir dar vienas tuščias miestukas. Tai – Kandava. Visi pripažįstame, kad jis pats mieliausias miestelis iš visų mūsų šioje kelionėje matytų. Lyg ir nieko nėra tokio labai, labai įspūdingo, bet kažkaip man čia harmoningai dera sena ir nauja. Sakyčiau, irgi turintis savo stilių. Turbūt Latvijoje šiuo metu madinga tapyti ant pastatų sienų, nes Kandavoje irgi tokių randame.
Vėl 30 km atkarpa ir mes Talsi mieste. Jis įsikūręs ant 9 kalvų. Ir iš tiesų, mieste vien kalneliai, pakalnės. Dar jame yra keli ežeriukai. Girdisi, kad kažkur groja muzika. Panašu, kad vyksta kažkokia šventė, bet mes neiname ieškoti. Ir apskritai gan trumpai pasivaikštome, nes jūra vis arčiau ir vis labiau norisi į ją įmerkti kojas.
Iš Talsi riedame į Dundagą. Pakeliui pamatome gražų malūną ir sustojame jį nufotografuoti. Nebepamenu net kaip ta vieta vadinasi.
Latvijoje „pils uz pili“. Pakeliui daugybę nuorodų į pilis. Tik į ją nuvažiavęs ne visada žinai ką rasi. Panašiai mums nutinka su Dundagos pilimi. Internete galima rasti informaciją, kad tai didžiausia XIII a. Šiaurės Kuržemės pilis. Jos sienos – 2-3 m. pločio, o parke auga net 48 rūšių 5 amžių senumo medžiai. Skamba gražiai, ar ne? Tikrai yra ten ta pilis, bet šiuo metu ji restauruojama. Darbai berods bus baigti 2014 m. Manau, kad tai turėtų būti įdomi pilis, bet kol kas jos prieigos užgriozdintos statybinėmis medžiagomis, o parkas gal ir yra, bet ne toks, į kurį norėtųsi užsukti. Apeiname aplink pilį, aš vis ieškau kampo, iš kurio galėčiau ją nufotografuoti, bet tai medžiai trukdo, tai statybos. Šiaip ne taip randu pavargusią, bet manau, įdomią sieną.
Ką gi, jau vakarėja, o mums apie 60 km iki nakvynės vietos. Dar ta jūra (na, gerai, gerai, įlanka) taip gundo… Pakeliui sustojame Rojoje ir įlendame nors pabraidžioti. O, iškart smegenims lengviau!
Nakvynė Valgalciems užsakyta iš anksto. Mus pasitikusi moteriškė kalba tik latviškai. Mes bandome rusiškai, o ji į tai nereaguoja. Tada ir mes su ja lietuviškai. Svarbiausia, kad vieni kitus puikiausiai suprantame. Kaip nueiti iki jūros? „Takucu, takucu un jūra.“ Žodžiu, nei tai dzūkiškai, nei tai latviškai, bet susikalbame.
Sodyba „Leveri Guest House“ tikrai nuostabi. Jausmas toks, kad šeimininkai ką tik išvažiavo ir laikinai paliko mums pagyventi. Viskas apgalvota ir paruošta. Spintelėse – miltai, kruopos, arbata, alkoholis, kepimo popierius, o apie siūlus, adatas ir skalbimo mašiną net nekalbu.
Prie jūros vis tik nueiname dar tą patį vakarą. Latvija turi daug pajūrio, bet tai nereiškia, kad visas jis – vien pliažas. Jei net ir užsisakysite namuką, nuo kurio iki jūros – vos 400 m, tai dar nereikš, kad paplūdimys bus ne laukinis. Būtent tokį mes ir randame. Bet užtat vanduo toks šiltas, kokio Baltijoje dar nebuvau mačiusi.
Kitą rytą jau pusę devynių mes ir vėl prie jūros. Tame pačiame laukiniame paplūdimyje. Atėję net aiktelime iš nuostabos, kai pamatome didžiulį pulką gulbių. Gražu.
Oras šiltas, šiltas. Visiška ramybė ir tinginystė. Nesinori niekur judėti. Besilepindami pradedame regzti planus apie tai, kad reikia dar iki Kolkos rago nuvažiuoti, bet vis tik atidedame tą mintį į šalį, nes važiuoti reikėtų tolyn nuo Lietuvos, o mūsų šios dienos tikslas – atgal į namus.
Vidurdienį pajudame. Kelias driekiasi palei jūrą. Ji tai pasislepia už namų ir miškelių, tai vėl savo mėlynais kerais vilioja. Žmonių ir šiandien beveik nesimato, automobilių – vos vienas kitas. Nesuprantu, kur slepiasi latviai gražią ir šiltą savaitgalio dieną?
Pirmas mūsų sustojimas – prie Mersrags švyturio (Mersrags baka). Sakyčiau, kad nieko įspūdingo. Medžiais apžėlęs, vargu, ar bent iš jūros matosi. Už tai šalia esantis paplūdimys jau vertas dėmesio. Smėliukas gal ir neišsijotas, bet baltas ir jau supranti, kad tikrai esi prie lietuvio akiai įprastos jūros. Nors visai šalia – irgi laukinis paplūdimys.
Ir vėl palei jūrą pro kaimelius bei pušynus lekiame į Šlokenbeka muiža, kas išvertus reiškia Šlokenbeko dvarą (Engures novads, Smārdes pagasts, Milzkalne). Čia įsikūręs Latvijos kelių muziejus. Na, man muziejai asocijuojasi su piktomis viską matančiomis tetulėmis, bet šitas tikrai ne toks. Jis nėra didelis, bet įdomus. Ir, beje, nemokamas. Aišku, kelio į muziejaus stendus neįdėsi, bet čia surinkta informacija apie kelių atsiradimo istoriją, pirmuosius ženklus, dangą, taip pat – vežimų, automobilių ir kelių tiesimo technikos kolekcija.
Na va, latviai tiek daug technikos turi, o keliai tai jų baisūs. Duobė ant duobės, lopas ant lopo. Ir nepanašu, kad artimiausioje ateityje kažkas gerės, nes remontuojant matėme vos 2 trumpas atkarpas. Beje, tie, kas važiavo tik VIA Baltica, manęs nesupras, nes šis kelias nuo kitų skiriasi kaip diena ir naktis.
Štai, planas lyg ir įvykdytas, laikas namo, bet prireikia deserto. O juo neplanuotai, nelauktai tampa Jūrmala. Tiesiog ima ir pasipainioja mūsų kelyje. Pagalvojame, kad į laiką dar telpame, tai galime ir užsukti. Nors kaip paskui pamatėme, kad užgaišome ilgiau nei tikėjomės. Tuo metu mieste vyko dviračių varžybos, todėl buvo uždaryta dalis gatvių. Be to, visur pilna žmonių.
Pačios Jūrmalos mažai pamatome. Miestas įdomus savo mediniais namukais, bet kažkoks pavargęs. Kaip, beje, ir visa Latvija (ta, kurią matėme). Nežinau, ar žmonės pinigų neturi, ar prioritetai kitaip sudėlioti, bet atrodo, kad viskas greitai sugrius, o pakelės užaugs brūzgynais. Mūsų kelyje nepasitaikė tiek išdailintų sodybų, kiek jų pamatai važiuodamas Lietuvos keliais.
Grįžtant prie Jūrmalos, tai pirma reakcija buvo, kad man ji nepatinka. Išskyrus paplūdimį, kurio smėlio baltumas net akina. Bet turbūt nereikėtų daryti tokių greitų išvadų ten pabuvojus vos kelias valandas.
Beje, išvažiuojant iš Jūrmalos pamatome, kad miesto prieigose yra rinkliavos surinkimo „būdelės“. Čia, matyt, galioja tik šiuo keliu įvažiuojantiems. O mes tai ką – iš kaimo atvažiavome ir nieko nežinome. Jei ką, tegul užskaito tuos 15…
O lauktuvių iš Latvijos parsivežiau balzamo, tik ne skrandžiui, o sielai. Tai radijo stotis, transliuojanti vien senus šlagerius. Bet tą supras tik mano karta ir vyresni…
SuperFM
Statistika:
Bilietas į Rundalės parką – 2 latai
Nakvynė Leveri Guest House Valgalciems – 95 eurai
Nuvažiuota 1045 km, sunaudota 67,33 ltr degalų už 308 litus
2013-06-08—09
pirmas 
79tieji 
ipvoisas