Latvija: Pasivaikščiojimai Rygoje. Ir lietuje…

Ankstus balandžio pirmosios rytas. Nuskambėjus žadintuvui girdžiu, kaip už lango pliaupia lietus ir kaip ūžauja vėjas. Į galvą užklysta mintis: „Niekur aš šiandien nevažiuosiu! Nesvarbu, kad už bilietus jau sumokėta ir už viešbučio rezervavimą taip pat bus nuskaičiuota.“ Bet čia pat protas atsibunda: „Juk gailėsiuos… Be to, draugei pažadėjau susitikti. Negi pasakysiu, kad neatvažiavau, nes lijo?“ Tad keliuosi, žadinu vaiką ir 6.30 val. jau sėdime „Lux ekspress“ autobuse, vežančiame į Rygą.
Tik antrą kartą naudojuosi tarptautinių keleivinių autobusų paslaugomis. Galbūt man pasisekė, kad juose nesutikau „linksmų“ kompanijų, bet kol kas nenusivyliau. Kava, Wi-Fi, WC, šiltas vanduo rankoms nusiplauti… Ir visa tai absoliučiai nebrangiai. Už bilietus į Rygą su nuolaida mokėjau tik po 9 € ir po tiek pat atgal. Tiesą sakant, kai pirkau bilietus, jų dar buvo ir po 3 €, bet man netiko išvykimo laikas… Net neapsimoka važiuoti savo automobiliu.

Į Rygą atvykstame šiek tiek po pusės vienuoliktos. Pirmiausia užsukame į kavinę ankstyvų pietų, o jau tada – pirmyn į senamiestį.
Rygos senamiestis yra visai šalia autobusų stoties. Tereikia palįsti po geležinkelio tiltu, o tada – į požeminę pėsčiųjų perėją, ir jau – Vecrīga.

Vis dar lyja, todėl einame ieškoti saulės. Ją randame Saulės muziejuje, kuris yra visai netoli stoties. Tiesą sakant, tikėjausi kažko daugiau. Galbūt klausantis gido pasakojimo būtų viskas įdomiau. Dabar gi mes tiesiog skaitėme aprašymus, o tai greitai atsibodo. Be to, daugelis dalykų jau buvo girdėta Molėtų observatorijoje. Kiek įdomesnė, bent jau man, buvo ta ekspozicijos dalis, kurioje pasakojama apie saulės įtaką įvairiose pasaulio kultūrose. Žodžiu, nežinau, ar rekomenduočiau.

Išėję iš muziejaus bei besigrožėdami šlapia, bet jaukia Ryga, pasukame link viešbučio, nes norisi palikti kuprinę. Nors dar per ankti, bet kambarys jau laisvas, todėl mus įleidžia. Viešbutis maždaug toks, kokį įsivazdavau – skirtas ne princesėms, bet jame yra viskas, ko tereikia atvykus vienai nakčiai.

Kelionės planelį, kaip visada, turiu. Toks ir tas planelis, kai čia jau esu kažkelintą kartą. Pasidariau preliminarų sąrašiuką, ką norėčiau parodyti vaikui. Ir ką – nufotografuoti. Tik su fotografavimu šį kartą visai nepasisekė, nes nesinorėjo po lietumi murkdyti fotoaparato. Visos nuotraukos, kurias parsivežiau, darytos iš po skėčio ar palindus po kokiu nors stogeliu. Žodžiu, kaip aš mėgstu juokauti, jei nuotraukose nėra gražaus, mėlyno (pageidautina – su baltais debesėliais) dangaus, teks važiuoti dar kartą.

Pirmąsias nuotraukas padarau iš Šv. Peterio, arba lietuviškai – Petro bažnyčios apžvalgos aikštelės, kuri įrengta maždaug 72-ame aukšte. Šiaip aukščio bijau, bet jaučiu, kad po truputį jį baigiu prisijaukinti. O mano vaikas, vos išlipęs iš lifto, jau norėjo žengti atgal į jį, bet nebespėjo – durys užsidarė. Nieko. Paguodžiau, kad ir aš kažkada seniai Eifelyje prie sienų glausčiausi, nes atrodė, kad vėjas žemyn nublokš.
Mėgstu įvairius bokštus, apžvalgos aikšteles ir pan., iš kurių atsiveria gražios panoramos. Ši – būtent tokia.
Pati bažnyčia priklauso liuteronams, bet čia pamaldos vyksta tik sekmadieniais. Kitu metu ji tarnauja, berods, kaip kultūros centras. Tomis dienomis, kai lankėmės, bažnyčioje buvo eksponuojami latvių tapytojų darbai.

Nusileidę iš Šv. Peterio bažnyčios bokšto ir joje apžiūrėję parodą, einame į Rotušės aikštę. Ar žinote, kas toje vietoje buvo sovietmečiu? Ogi troleibusų žiedas. Per II-ąjį pasaulinį karą ši aikštė buvo sugriauta, o atstatyta jau nepriklausomos Latvijos laikais. Tiesa, latviai ginčijosi, ar ji atkurta autentiškai, bet kaip žinome, visi laikmečiai į architektūrą, meną ir kitas sritis įneša savo pataisas. Pvz., juk yra daugybė bažnyčių – lipdytų, perlipdytų, kuriose kiekvienas bokštelis atspindi vis kitokį stilių ir amžių. Tai gal net nebūtina ginčytis dėl autentiškumo, o priimti taip, kaip yra dabar?

Latviai giriasi, kad būtent šioje aikštėje prieš penkis šimtus metų buvo papuošta pirmoji pasaulyje Kalėdų eglė. Pirmosios garbę labai noriai prisiima ir Talinas. Na, galbūt šiuose miestuose jos buvo papuoštos vienu metu, nes pirmieji jas papuošė Juodagalvių gildijos nariai, kuriems priklausė tiek Rygos, tiek Talino pirkliai.

Juodagalvių gildijos pastatas – dar vienas ne taip seniai (2001-aisiai) atstatytas objektas. Šiuo metu čia laikinai įsikūrusi Latvijos prezidentūra. Aš suprantu, kodėl yra tiek daug nuotraukų, reprezentuojančių Rygą, kuriose pavaizduotas šis pastatas. Jis tikrai gražus! Ir realybėje dar gražesnis, nei nuotraukose.

Priešais šį pastatą – Rygos rotušė. Joje veikia miesto merija. Kadangi senasis statinys per mažas tokio tipo įstaigai, šalia buvo pastatytas naujas, o tarp naujosios ir senosios dalių įrengtas pasažas. Naujosios dalies statybų metu buvo atkastas suanglėjęs, maždaug 3000 metų senumo ąžuolas, kurį galima pamatyti minėtame pasaže.

Rotušės aikštės centre stovi ir Karolio Didžiojo giminaičio, pusiau legendinio herojaus Rolando skulptūra. Būtent skulptūra, o ne paminklas. Nėra žinoma, kada tiksliai mieste buvo pastatytas pirmasis Rolandas. Manoma, kad penkioliktame amžiuje. Jis tada buvo medinis, kiek vėliau – pagamintas iš smiltainio, o sovietmečiu – apskritai demontuotas. Dabar Rotušės aikštėje stovi skulptūros kopija, o senoji, kiek apgadinta, saugoma Šv. Peterio bažnyčioje.

Savus Rolandus turi kai kurie Vokietijos, Kroatijos, Lenkijos miestai. Manoma, kad pats jis yra prancūzų kilmės, tačiau labiausiai buvo garbinamas vokiečių žemėse, o per šias paplito po kitus vokiečių valdomus kraštus. Iki galo neaišku, kodėl būtent šis herojus tapo toks populiarus. Ryga Rolandą pristato kaip sąžiningos vadžios, klestinčio miesto simbolį.

Iš Rotušės aikštės pasukame į Rozena iela. Šioje siauroje gatvelėje yra įsikūręs restoranas „Rozengrāls“, save pristatantis kaip autentišką viduramžių restoraną. Tais senais, senais laikais čia buvo požemiai. Mūsų laikais jie buvo surasti ir restauruoti.

Sprendžiant iš lankytojų ne gausos, restorane kainos tikriausiai kandžiojasi. Mes jame nepietaujame, o tik žvakių šviesoje skendinčioje salėje apžiūrime šulinį ir arkas.

Tada per Rozena gatvelę lendame į Domo aikštę. Joje į akis krenta ant grindinio esančios įvairaus ilgumo linijos. Jos vaizduoja čia kažkada stovėjusias lūšnas, kurios buvo nugriautos statant Domo katedrą. O fundamentą jai padėjo Rygos įkūrėjas vyskupas Albertas miesto dešimtmečio proga. Viduramžiais katedra tapo didžiausia liuteronų bažnyčia Baltijos regione.

Rygoje yra bene keturios bažnyčios (Domo katedra, Šv. Peterio (Petro), Šv. Jono ir Šv. Jakobo (Jokūbo)) ant kurių bokštų viršūnių iškeltas ne kryžius, bet gaidys. Jis buvo laikomas budrumo ir apsaugos nuo blogųjų jėgų simboliu. Be kita ko, gaidys turėjo ir praktinę paskirtį, t. y. tarnavo kaip vėtrungė. Kažkada ant Domo katedros užkelto gaidžio viena pusė buvo auksinė, kita – juoda. Jei į miestą atsisukdavo juodoji, tai reikšdavo, kad miestiečiams nereikia skubėti prie Dauguvos į darbą, nes oras nepalankus ir dėl to laivai neatplauks.

Iš visų Domo katedroje esančių vertybių garsiausi (pasaulinės reikšmės) yra vargonai. Jų pašventinimo proga Ferencas Listas net sukūrė kompoziciją.
Vargonų muzikos čia pasiklausyti galima beveik kasdien 12 val. Mums to padaryti nepavyko, nes pirmą apsilankymo dieną nebespėjome, o antrą turėjome kitų planų.

Iš Domo aikštės lendame į Rygos biržos pastatą. Dabar čia įsikūręs Meno muziejus, tačiau šį kartą lankytis muziejuose planų neturime. Tiesiog per jį galima sutrumpinti kelią ir išlįsti gatvelėje, kurioje stovi „Trys broliai“.
Laikoma, kad tai yra seniausias Rygos gyvenamųjų namų „kvartalas“. Baltasis brolis – pats vyriausias, pastatytas penkioliktame amžiuje. Prie jo yra ir kiemo lopinėlis, ir suolelis poilsiui, nes tais laikais savininkas galėjo sau tai leisti. Tačiau gyvenama buvo tik pirmame aukšte, o visi kiti skirti amatininkų dirbtuvėms ir sandėliams.
Geltonasis brolis – maždaug 250 metų jaunesnis. Jame gyvenama buvo jau dviejuose aukštuose. Žaliasis – dar maždaug pusamžiu jaunesnis už geltonąjį ir jau visas skirtas gyvenamajam plotui.
Dabar broliuose veikia Architektūros muziejus ir Paminklų apsaugos centras. O jų kiemelyje vasarą galima prisėsti pailsėti.

Visai šalia įsikūręs ir Latvijos Seimas, o priešais jį stovi Šv. Jakobo bažnyčia. Ši bažnyčia priklauso Romos katalikams. Beje, visos Rygos bažnyčios visų pirma buvo statytos kaip katalikų bažnyčios. Po reformacijos jos atiteko liuteronams, o vėliau kai kurios buvo sugrąžintos katalikams.
Pirmą dieną į Šv. Jakobo bažnyčią neužėjome. Į ją užsukome tik kitos dienos rytą, kai labai stipriai pradėjo pliaupti lietus ir dėl to norėjosi kažkur pasislėpti. Joje kaip tik tuo metu buvo laikomos mišios (juk rašiau, kad turiu savybę bažnyčių apžiūrėti ateiti per mišias). Mane labai nustebino, kad joje buvo pilna žmonių. Visų pirma todėl, kad Latvija, išskyrus Latgalos regioną, yra liuteroniškas kraštas. Antra, tai buvo darbo dienos rytas. Tiesa, Didysis ketvirtadienis. Tai man kažkaip ir liko neatsakytas klausimas, ar visada čia taip gausiai žmonės renkasi į mišias, ar čia tik proginiai tikintieji.

Bevaikštinėdami po senamiestį užklystame į dar vieną siaurą gatvelę – Trokšnu, kas išvertus reiškia triukšmo. Triukšmo todėl, kad kažkada viduramžiais tai buvo miesto pakraštys prie pat gynybinės sienos. Kiekvienas čia gyvenantis turėjo savo gynybines pareigas. Miestą puolant priešui, jie imdavosi priskirtų funkcijų. Dėl to kildavo didelis triukšmas, davęs pavadinimą gatvei.
Pakėlus akis aukštyn virš šios gatvės pastatų, galima išvysti dar likusį gynybinės sienos fragmentą. Šiaip pačios sienos išlikę labai simboliškai ir ji nesuteikia miestui grožio ar žavesio, kaip kituose miestuose.

Triukšmo gatvele išlendame prie Švedų vartų. Tai vieni iš miesto vartų. Viduramžiais jie rytais buvo atrakinami, vakarais užrakinami, o raktai saugomi rotušėje.
Man tai viena iš žaviausių miesto vietų.

Pro Švedų vartus išlendame prie Jakobo kareivinių. Kaip ir sako pavadinimas, pastatas nuo pat pastatymo buvo naudojamas armijos reikalams. Dabar čia įsikūrusios kavinės, restoranai, biurai, o viršutiniame aukšte – butai.

Nors ir minėjau, kad planuose neturime muziejų lankymo, bet dėl noro sušilti ir išdžiūti užsukame į Parako bokšte įsikūrusį Karybos muziejų. Lyg ir atrodytų, kad čia vyriški reikalai, bet man jis pasirodė pakankamai įdomus.

Išėjus iš muziejaus turėjome mintį nueiti iki Alberto bei Jelizavetos gatvių pasigrožėti jugendo stiliaus pastatais, bet jėgų lyg ir pritrūksta. Pasukame atgal.
Nebepamenu tikslios vaikščiojimo tvarkos. Kažkur praeiname Katės namą, Didžiosios ir Mažosios gildijos pastatus, daugybę mažų žavių gatvyčių. Nebepasakosiu apie kiekvieną iš jų, nes mažai ką galiu pridurti prie to, kas aprašyta internetinėje erdvėje. Tiesiog parašysiu banaliai: gražu. Tiesa, pamirštame aplankyti vieną objektą – Rygos pilį. Kodėl? Nežinau. Būna…

Ir taip galiausiai atsiduriame prie Laisvės paminklo. Vaikas, jį pamatęs, klausia: „O ką, jis ne Niujorke?“ Ne, šitas ne Niujorke, nors ir pavadinimas, ir spalva vienas kitą primena.
Įdomu tai, kad paminklas nebuvo nuverstas net sovietmečiu, nors prie jo žmonėms būriuotis drausdavo. Gal tik kitokia simbolika jam buvo suteikta.

Prie „Laisvės“ paminklo užklystame į Bastėjos kalno parką. Tai pakankamai jauki vieta. Žinoma, šiltuoju metu, kai viskas sužydės ir sužaliuos, bus dar gražiau, bet ir dabar čia labai mielai praleidžiame laiką.

O tada pamatome „Laimos“ „saldumu veikals“. Ir šits reikals mums labai patinka. Prisiperkame šokolado: vienus vešimės namo, kitus – kolegoms, o trečius sudorosime iškart viešbutyje. Be to, dar vietoje išgeriame karšto šokolado.

Pasisaldinę gyvenimą prisimename, kad jau visai laikas būtų užvalgyti. Tad jau grįždami link viešbučio užsukame į vieną iš kavinių. Žinoma, čia senamiestis, todėl ir kainos kandžiojasi, tačiau norėjau užeiti į kur nors su latvišku pavadinimu, o ne į vietas, kurių pavadinimai mums labai gerai žinomi.

Taip pirma diena beveik ir praėjo. Bet vis tik, apšilę ir išdžiūvę, jau temstant dar išeiname pasižvalgyti.

Žinoma, sezonas ne tas, laikas ne tas ir oras ne tas, todėl jokio vakarinio gyvenimo nerandame… Tik girti suomiai iki čia, pasirodo, irgi atplaukia. Ir vokiečiai kuo toliau namų, tuo didesnėmis švainėmis tampa…

— — —

Mėgstu ankstyvus rytinius pasivaikščiojimus. Tad nieko ilgai nelaukdami išbildame į miestą. Apsukame kelis ratus, apsižvalgome dar kartelį po senamiestį. Vis dar bandau kažką nufotografuoti… O lietus net nebuvo nustojęs…

Antrąją mūsų buvimo Rygoje dieną esu susitarusi susitikti su drauge, su kuria sieja beveik trisdešimties metų draugystė, tad labai ilgai užsibūti mieste neplanuojame. Turime nusižiūrėję tik kelis objektus.
Vienas iš jų – Konventa Sēta. Jeigu paprasčiau – sena pilis, kuri taip pat prikelta nepriklausomos Latvijos laikais. Gražu, bet nieko netikėto joje neįrengta – standartiškai viešbutis, suvenyrų parduotuvė, t. t. Dar – Porceliano muziejus. Mėgstu mažyčius, lengvučius, peršviečiamo porceliano kavos puodelius, todėl šis muziejus lyg ir turėtų būti kaip tik man.
Tiesą sakant, buvo netikėta, kad tie patys mano bendraamžiai kavos servizai, kuriuos mūsų mamos ir tetos saugojo sekcijose tik ypatingoms progoms, tos pačios senuose bufetuose už stiklų paslėptos Kristinos, balerinos, folk maiden čia stovi muziejuje. Niekada nepagalvojau, kad visa tai pagaminta Rygoje. Pasirodo, Rygos porceliano tradicijos, atneštos čia dar devynioliktame amžiuje, buvo puoselėjamos ir sovietmečiu. Beje, duoklė šiam laikotarpiui taip pat atiduota – muziejuje ekponuojami porcelianiniai pionieriai, lėkštės, dekoruotos saliutais nušviestu Kremliumi, vazos su herbu.

Išėję iš muziejaus, išlendame per vieną iš arkų ir atsirandame prie Bremeno muzikantų skulptūros. Ką bendra jie turi su Ryga? Ne, tikrai šie muzikantai čia nei plėšikus baidė, nei koncertus rengė. Pasirodo, skulptūra turi politinę potekstę. Joje vaizduojami herojai žvelgia pro geležinę uždangą. Skulptūrą Rygai padovanojo susigiminiavęs miestas Bremenas tuo metu, kai mūsų šalyse šniokštė atgiminas.

Ties tuo, galima sakyti, atsisveikiname su senamiesčiu ir einame į stotį. Ne, namo dar nevažiuojame. Tiesiog paliekame saugoti kuprinę ir per turgų leidžiamės link Mokslų akademijos pastato. Iš jo penkiolikto aukšto atsiveria graži Rygos panorama.

O tada mums reikia nusigauti į Zaķusala salą. Žinojau, kad turėsime važiuoti troleibusu, tačiau iš anksto bilietais nepasirūpinau, o toje stotelėje, kurioje įsėdome, kiosko nebuvo. Ką gi, perkame iš vairuotojo. Kaina – po 2 €. Tai gal nepykime, kad latvių vidutinis darbo užmokestis didesnis…

Kadangi čia manęs laukė susitikimas, o tai yra labai asmeniška, nieko daugiau nepasakosiu, kad ir kaip įdomiai tas laikas buvo praleistas.

Planuojantys kelionę tikriausiai norėtų sužinoti statistiką. Konkrečių kainų nesurašysiu, nes jos turi savybę kisti priklausomai nuo sezono, savaitės dienų, lankytojo amžiaus ir t. t. Pasakysiu tik tiek, kad brangiausiai kainavo pasikėlimas į Šv. Peterio bažnyčią – man 7 €, vaikui 3 €. Už visus kitus bilietus mokėjau maždaug po 2-3,5 €. Rygos svečio kortelės nusprendžiau nepirkti, nes paskaičiavau, kad neapsimoka. Bet čia jau kiekvienas pagal savo poreikius turėtų skaičiuoti.
Buvusiems Rygoje daugiau nei prieš 20-25 m. galiu pasakyti, kad ji dabar kitokia. Gerokai kitokia. Nepatingėkit, įsitikinsit… Juk arti.
Ir dar noriu pritarti tiems, kas sako, kad miestai pasidaro mieli tada, kai juose gyvena mums brangūs žmonės. Tikra tiesa. Tada nenuvargina nei pėstute sukarti 20 kilometrų, nei nuolat pliaupiantis lietus.