Latvija: Kurzeme aktyviai

Kodėl Kurzeme?
Mes čia jau ne pirmą kartą. Per praėjusius kelis metus berods 4 kartus lankytas kraštas, visi pirmieji kartai buvo vienos dienos trukmės ekspedicijos.
Jau lankyta Liepoja, lipta į šv.Trejybės katedrą, klausytąsi vienų didžiausių Europoje vargonų koncerto.
Pasivaikščiota po Karosta kalėjimą. Švyturių ralio 2014 metu susipykta su kalėjimo prižiūrėtoju, grasintas sudaužyti Iphone išsaugotas …
Pereitas ganėtinai ekstremalus Liepojos šiaurinis molas.
Būta netoli Liepojos esančiame Rygos zoologijos sodo filiale.
Lankytas pieno muziejus netoli Skrunda.
Klaidžiota Kuldiga, miestelio prie vandens gatvelėmis. Pavasarinio potvynio metu mėgautasi migruojančių žuvų šokiais aukštyn Ventas rumba kriokliu.
Jurkalnės skardis, Pavilosta uostelis su irgi ekstremaloku praeiti molu, užlipta į Akmenrags švyturį.
Ventspilio Livonijos ordino pilis, vaikų užmigta planetariume šou metu, važiuota Ventspilio siauruku. Aplaipioti inkarai, būta prie Irbenes radioteleskopo.
Pasivaikščiota ilguoju Dunika purvs pelkės taku.

Lyg ir daug matyta, patirta, bet šiame krašte dar turėjome ką veikti.

Trumpas vasaros atostogų terminas atvedė trumpą kelionę į mūsų šeimą, dėl to nutariau sudėlioti trūkstamus taškus ant nelankytų vakarų Latvijos vietų.
Vienas iš netolimos kelionės privalumų: nebūtina persitempti užmušinėjant tūkstančius kilometrų. Niekingi 800 kilometrų per 3 dienas tikrai neišvargino, netgi atvirkščiai, ne tik man vienam norėjosi daugiau.

Ne per daug anksti startuojam iš namų Klaipėdoje ir už nepilnos valandos užstringame neseniai pradėtuose kelio Klaipėda-Liepoja remontuose. Džiugu, kad latviai pagaliau atnaujins šitą anksčiau žiaurią kelio atkarpą. Gaila savęs vargti 100 kilometrų beveik dvi su puse valandos prie 17 šviesoforų, be žaliosios bangos….
Man kažkokiu būdu jau įsijungė atostogų režimas. Priimu tai kaip Latvijos sugalvotą šūkį turistams: Latvija lėtai… :).

Per maždaug 4 valandas pagaliau privažiuojame jau lankytą Kuldigą. Tikslas: 2 kartus kelionių angelo neleistos aplankyti Riežupės smėlio olos. Nors prieš tai bandėme jas lankyti savaitgaliais, kartą pavasarį, kartą vasarą, olų šeimininkė neapsisunkino paaukoti turistams savo brangaus laiko….
Šį kartą pirmadienis, atsiduodu likimui ir iš anksto nesiteirauju ar dirbs. Trečias kartas nemelavo ir štai pagaliau mes prie urvų durų, laukiame pasirodant gidės.

Cituoju: „Urvus kasė trys kartos žmonių, visi labirintai yra žmogaus rankų darbas. Urvai yra privati nuosavybė, jų savininkė yra Inesa, esanti urvų ketvirtos kartos paveldėtoja. Baltas urvų smėlis buvo naudojamas stiklo gamybai Ilgucieme (Iļģuciems – Rygos priemiestis). Smėlis yra baltas ir švarus, kaip cukrus. Oro temperatūra urvuose yra pastovi – +8 laipsnių ištisus metus. Žiemą urvuose prieglobstį susiranda šikšnosparniai.“
Nuo savęs pridėsiu, sukrečiančio įspūdžio nepatyriau, bet kažkokia dvasia tose olose tikrai yra. Gal įspūdį paliko klaidžiojimas žvakių šviesoje. Senokai patirtas jausmas atsidurti aklinoje tamsoje, kai gidei paliepus visi užgesinome žvakes, žibintuvėlius.

Meilės salė. Tikėjimo salė. Viskas čia žmogaus rankų darbas. Virš galvų dolomito lubos, neleidusios kasti atvirų kasyklų.

Smėlio gavyba nebevyksta, šiuo metu eksploatuojamos turistų piniginės.

Išlindus iš olų neapleido jausmas, kad turistams būtų geriau, kad valstybė kontroliuotų šitą išskirtinį objektą. Na, šeimininkas tvarkosi gerai, matosi investuoja į aplinkos tvarkymą. Bet man gal dar nuoskauda dėl pirmųjų dviejų nepavykusių vizitų čia.

Ventas Rumba
Išlindus iš olų pagrįžtame iki Ventas rumba. Plačiausias Europoje krioklys per vasaros sausras nusekęs. Galima perbristi krioklio viršumi, rekomenduočiau dėvėti guminę avalynę, mes laukiniai lietuviai aštriadančiai, brendame basomis.

Prieš porą metų matyti šokinėjantys per krioklį buvo žiobriai, iš apačios aukštyn… Šį kartą mačiau žmonių šokinėjančių nuo krioklio žemyn. Drąsu, nors krioklio aukštis apie 2 metrus, bet aš bijočiau nusisukti sprandą į akmenis. Nebent esi vietinis, arba pravaikščiojęs krioklio papėdę….

Šeimyna nieko prieš irgi būtų išsimaudyti po kriokliu, bet dar net neįpusėjome dienos tikslų sąrašo. Judame link Sabile miestelio.

Maras kambari (olos).
Taku laiptais pirmą kartą nusileidžiame prie Abava upės. Vandens nematome, bet pasiekiame kelias olas. Kažkas panašaus į Gūtmanio olą prie Siguldos ar Sietniezis uolas prie Valmiera. Tik olų mažiau.

Pakeliui taku į olas galima atsikvėpti aikštelėje su panorama į Abava upės slėnį. Ramu.

Keli kilometrai važiavimo ir mes prie Sventes dzirnavas buvusio vandens malūno. Pagrindinė šios vietos atrakcija: galimybė nučiuožti lynu iš vienos upės pusės į kitą. Bet ant kopėčių kabo užrašas, kad darbo dienomis lynu čiuožti galima tik nuo 18 valandos…

Susinepatenkinęs didžiausias šeimos ekstremalas apraminamas, kad dar laukia vasaros rogučių trąsa netoliese. Paliekame sau galimybę grįžti atgal po 18 valandos.

Sabile miestelyje stojame prie namo su gausybe lėlių. Dauguma žmogaus ūgio. Šeimininkė giriasi, kad čia visi jos 150 šeimos narių…

Šiek tiek šiurpas per nugarą eina vaikštant tarp žmogaus ūgio lėlių. Panašus jausmas man būna drabužių parduotuvėse tarp manekenų.

Zviedru cepure (Švedų kalnas).
Žiemą čia veikia keltuvai, veikia kelios slidinėjimo trąsos. Pagrindinė vasaros atrakcija: vasaros rogučių trąsa.

Esame jau bandę tokią atrakciją Anykščiuose, Siguldoje. Sunku palyginti. Ten čiuožiama bėgiais. Čia riedama ant ratukų, panašiai kaip su bobslėjumi Siguldoje. Žmonių nedaug, pirmadienio popietė. Vaikai mėgaujasi kiekvienu nusileidimu. Kai reikalas prieina iki ekstremalių potyrių, broliai laikinai paskelbia paliaubas. Leidžiasi kartu. Paskutinis nusiledimas gyrėsi vyko beveik nenaudojant stabdžių….

Dar turime šiek tiek papildomo laiko, gryžtame į Sabilę, lipame į miestelio piliakalnį. Vaizdai gražūs, šlaite matosi kampelis šiauriausiai Europoje augančio vynuogyno. Vynuoges auginame ir namuose Klaipėdoje, latviškų specialiai neieškome.

Abavas Rumba.
Vis dar per anksti grįžti į Sventes Dzirnava. Nusukame prie Abavas rumba krioklio.
Susimokame kelis europietiškus pinigus už patekimą į prie krioklio esantį kempingą. Mes čia nenakvosime, bet mokestis imamas už tertorijos tvarkymą. Kadangi mes čia ne savaitgalį, mačiau tik vieną vokiečių kemperį visoje plačioje teritorijoje.

Krioklys nedidelis. Bet artėja vakaras, tįsta šešėliai. Tas ramybės jausmas šniokščiant vandeniui… Emocijos slopsta. BET..

Bet, mūsų vis dar laukia Sventes Dzirnava.
Gryžtame lygiai 18 valandą, lygiai taip pat tuščia kaip prieš kelias valandas….
Skambinu ant lentelės užrašytu telefonu. Moteriškė pažada tuoj ateiti.
Regis reikėjo pasiskambinti atvykus pirmąjį kartą. Nepanašu, kad lyno šeimininkė būtų buvusi kur išvykusi. Netoliese esančiame name ir gyvena.
Atneša tris diržus su kabliais viename gale ir karabinais kitame. Ir viskas…. Saugumo įranga bailiams. Atsisėdi ant to diržo kaip ant supynės, užkabini karabiną ant lyno, kablį ant karabino ir pirmyn per upę…..

Apačioje upėje atsikišusios nuskendusių medžių šakos. Matyt dar niekas nėra ant jų kritęs…. Kojos pirmą kartą šiek tiek dreba ant diržo atsisėdus, bet pajudėjus savisaugos instinktas išsijungia.

Pirmyn/atgal upe važinėjame apie valandą…. Visi gauname savo adrenalino dozę, vyresnysis sūnus išsišiepęs iki ausų. Žmona perčiuožia per upę tik kartą, sako gana, jai adrenalino poreikis mažesnis.
Beje, kaip stabdis naudojama laidynes formos medžio šaka. Viena ranka laikaisi už šalia karabino esančio kablio. Kita ranka laikai šaką ir spaudi lyną žemyn, kai nori pristabdyti.
Ekstremalu. Esu per upę čiuožęs Lokės pėdoje. Bet ten esi sutampytas diržais. Į šią vietą saugumo poreikis dar nėra atėjęs. Gal taip ir įdomiau, kol kokia valstybinė tarnyba nesugadino vietos unikalumo….

Nakvynė prie tos pačios Abava upės esančiame Kandava miestelyje. Viešbutis visai šalia buvusios pilies. Papėdėje maketas buvusios didybės.

Po vakarienės dar pasivaikštome po Kandava. Dvasios šiandien mane persekioja. Kažką tokio miestelis turi.

Ryte atsisveikiname su Kandava pilies sargybiniu ir judame šiaurėn, link Rygos įlankos.

Pradedame dienos programą nuo Laumu gamtos parko. 5 pažintiniai takai, užkabino sporto takas. Puiki mankšta.

Apsilankyti pas Laumes brangoka, bet būčiau gailėjęsis, jei nebūtume užsukę. Užtrunkame apie valandą, žmonių aplink beveik nesimato.

Kaltene
Po geros mankštos toliau kylame link Rygos įlankos, stojame prie Kaltene. Daugybė akmenų riedulių, tikriausiai suneštų ledynmečio iš Švedijos.

Kai kurie pakrantės gyventojai pasidarę nedidelius molus, matyt žvejai susitvarkė pakrantę patogesniam išplaukimui pažvejoti.

Vanduo šaltokas, tinkamas tik pabraidymui. Nors šią vasarą kelionės metui pasirinktas rugpjūtis oficialiai pripažintas 2015m šilčiausiu mėnesiu. Dar pasikarstome per akmenis, ant vieno mini molo pabandžiau nusigauti iki galo. Liko neįveikti keli slidūs akmenys priekyje.

Pūrciemo Baltoji kopa
Pakeliui link Kolka rago pramankštiname kojas taku palei kopą, susiformavusią nepalyginamai seniau už dabartinės jūros kopas. Litorinos jūros palikimas. Tos pačios jūros, kuri paliko mums Olando kepurę netoli Klaipėdos.
Iki Rygos įlankos apie 500 metrų, bangų ošimo negirdime. Kopa yra, jūros nesimato. Kaip čia dabar.?..
Geras pusvalandis pėsčiomis, takas puikiai sutvarkytas. Rekomenduoju pasivaikščioti jei kas važiuosite pro šalį.

Kolka ragas
Jau senokai norėjau apsilankyti vietoje, kur susilieja Rygos įlanka ir Baltijos jūra. Vienos dienos ekspedicijos pasiekti šią vietą iš Klaipėdos mažoka, nes grubiai 300 kilometrų nuo Klaipėdos į vieną pusę.
Pagerbiame išplaukusius ir negryžusius jūreivius.

Mėgaujuosiu kiekviena ramios šiltos rugpjūčio dienos akimirka. Pagaliau vieta kur kertasi bangos. Kažkur girdėjau, kad čia draudžiama maudytis dėl susikertančių bangų išmuštų duobių.

Kažkuriame stende Kolkoje mačiau, kad prieš uraganą Anatolijus Kolkos ragas buvo šiek tiek didesnis. Bangos nuplovė gerą galą iškyšulio. Atsisveikiname su Rygos įlanka.

Keista, bet Baltijos jūroje vanduo šiltesnis nei Rygos įlankoje. Išsimaudome laukiniame paplūdimyje kiek atokiau nuo Kolkos rago.

Tolumoje dunkso jūroje pastatytas švyturys, 5 kilometrai nuo kranto. Kol kiti maudosi, eksperimentuoju su fotoaparatu ir žiūronais. Lygiai prieš metus šitą švyturį per žiūronus matėme Sorve pusiasalio gale Saremaa saloje.

Mėgstu apžvelgti apylinkes iš aukštai, šiandien mes tą dar padarysime ne karta. Netoli Kolka rago įrengtas medinis apžvalgos bokštelis. Viršuje medinės konstrukcijos šiek tiek linguoja.

Sliteres baka švyturys.
Įdomus sprendimas, įrengti jūros švyturį kokie 5 kilometrai nuo jūros kranto. Švyturys pastatytas ant maždaug 60 metrų aukščio virš jūros lygio iškilusios kalvos, pats pastatas apie 24 metrų aukščio. Vienas seniausių švyturių Latvijoje. Tęsiame švyturių lankymą, prieš kelias dienas lipome į Klaipėdos ir Šventosios švyturius.

Bokšto viršuje visiškai neekstremalu. Panorama grožimės atidarydami langelius. Tolumoje pro žiūronus įžvelgiu Saremaa salos Sorve pusiasalio švyturį. Ech. Gera ten buvo kelionė…

Aukščiausias Latvijoje Mikelbaka švyturys. Deja jisai šiuo metu rekonstruojamas, užlipti neišėjo, grožimės iš apačios.

Ovišu baka švyturys
Seniausias Latvijoje, unikalios konstrukcijos Ovišu baka.

Nors ant vartų nurodytas darbo laikas iki 18 valandos, iškviesta telefonu švyturio prižiūrėtoja tvirtina, kad jos darbo laikas baigėsi 17 valandą. Mūsų jau trys mašinų ekipažai, latvių, vokiečių porelė ir mes iš Klaipėdos. Latvių porelė priprašė prižiūrėtoją sugryžti, įleisti mus vidun.
Belaukdami švyturio šeimininkės užmušinėjame laiką ant didžiulių metalinių bujų, žymėjusių farvaterį, greičiausiai netoliese esančiame Ventspilio uoste.

Švyturio unikalumas tame, kad tai du švyturiai viename. Vienas vidinis, kitas išorinis. Vidiniu siauruoju užlipame laiptais aukštyn. Viršuje plati apvali aikštelė.

Per televizorių rodo tą patį kanalą, kaip ir kituose švyturiuose. Ta pati jūra, panašūs medžiai. Vaikams jau gal ir pabodo po tuos švyturius karstytis, bet mums suaugusiems patinka. Kelionei pasiimti žiūronai sunaudojami pagal paskirtį.

Irbene
Vakaras dar ne per daug vėlyvas, pagryžtame iki Irbene. Pravažiuojame apleistus daugiabučius, pastatytus aptarnauti vieną galingiausių pasaulyje radioteleskopų. Kažkada čia virė gyvenimas, o dabar vaiduoklynas…

Šiuo metu įrenginys nenaudojamas, rekonstruojamas. Aptvertas tvora, prieiti prie radioteleskopo kaip prieš porą metų nebepavyko. Po rekonstrukcijos turėtų būti rengiamos ekskursijos į šį unikalų įrenginį, dar ne taip seniai naudotą šnipinėti švedus.

Po nakvynės Ventspilyje, visą dieną paskiriame mažiesiems šeimos nariams.
Turizmo informacijos centre pasiimame 2000 Ventspilio ventų, su kuriais gausime nuolaidas lankytinuose objektuose.
Vis dar dominuoja karvės šiame mieste, kartais jos net dvejinasi….

Pirmas pusdienis praleistas šalia buvusio Ventspilio mero garbei pavadinto Lembergo kalno nuotykių parke.

Kalnas dirbtinis, vis dar auginamas. Žiemą galima nuo jo paslidinėti. Latviai šito gėrio infrastruktūrą turi išvystę gerokai labiau nei lietuviai. Nors regis klimatas beveik toks pat kaip Lietuvoje….
Nuo kalno galima apžvelgti dalį Ventspilio, matosi jūra. Mes latviškai lėtai, vaikai intensyviai išbando beveik visas nuotykių parko siūlomas atrakcijas.

Antrą pusdienį sąžiningai atmirkstame Ventspilio atvirajame paplūdimio vandens parke. Įkeliu kelias svetimas nuotraukas, kad susidaryti įspūdį.

Pagrindinis privalumas, čia sušalus galima pasišildyti poroje saunų. Vaikų apsauginis sluoksnis dar nesusiformavęs, mažėlis šalo vandens parke ir prie Afrikos krantų. Čia galėjome jį sušildyti ne tik sausais rankšluosčiais.

Norėjosi pakeliauti daugiau, bet paliekame tai šviesiai ateičiai. Pasaulyje dar tiek daug nelankytų vietų… Atostogos trumpos, bet poatostoginis sindromas gryžus darban vistiek suveikia. Kelionių troškulys šiek tiek apmalšintas, gal pavyks šiais metai nusirauti kelioms dienoms dar kur nors. Stalčiuje guli suplanuota 5 dienų kelionė po šiaurės Lenkiją, o gal žiūrėk kokia kita netikėta kelionė ateis į mūsų gyvenimą.

Gera buvo kelionė.
Noriu dar 🙂