Atostogos be tolimų užsienių, bet prie jūros, tiksliau Rygos įlankos (vanduo ir ten sūrus) visai neprastas variantas. Bet kokiu atveju nauji įspūdžiai garantuoti, o poilsis… jo praktiškai nenusimato)). Latvija ne tik Ryga, Jūrmala, Ventspilis, Liepoja, bet ir daugybė mažutėlių kaimukų, išsibarsčiusių pakrantėse. Įdomiausios vietos juk slepiasi pačiose netikėčiausiose vietose.
1 diena
Kelias iš Vilniaus iki Latvijos pajūrio neilgas, tačiau pakeliui įvairiausios viliojančios vietos suvalgo laiką neįtikėtinai greitai. Sekmadienis ir karštis, tad keliai beveik tušti.
Pirmas sustojimas netoli sienos su Latvija. Pajiešmenių dvaras (56.106501, 24.496132). Pajiešmenių gyvenvietė tvarkinga – kiekvienas kiemas tarsi parodinis. Dvaro sodyba nesena – 19 a. statybos. Žemės pradžioje priklausė Klebokui, vėliau baronui Liudvikui Ropui (apie jį pasakojama visokių baisių istorijų), kuris aplink sodybą įrengė didelį ir gražų parką ir pastatė dvaro rūmus. Nedidelis raudonų plytų dvaras dabar priklauso privačiam savninkui, tačiau nėra aptvertas, tad galima viską apžiūrėti. Skaičiau, kad kažkur gyvenvietėje stovi aparatas, į kurį įmetus monetą, parkas apšviečiamas. Tačiau dienos metu apšvietimo tikrai nesimatys. 
Pieva nusidriekia palei didžiulį tvenkinį, kuris susidarė patvenkus Jiešmens upę. Parkas sutvarkytas, kur su malonumu pasivaikščioja ir vietiniai.
Laikas judėti toliau. Pagaliau Latvija ir pirmas sustojimas prie Bauska pilies. Vieningas dviejų skirtingų laikmečių ansamblis (Livonijos ordino tvirtovė ir Kuržemės hercogų rezidencija). Sekmadienį pilis kaip tik dirba, bilietas 5 eur. 
Galima aplankyti 5 atskiras ekspozicijas. Ekspozicijos neperkrautos, labai konkrečios. Pvz. stovi vieni šarvai, o ne 25 ir užtenka. Drabužėlių irgi nedaug, bet tokie teisingai parinkti ansambliai. O jau bačiukų čiudnumas nematytas. Kad neišsitepti, naudojami kaliošiukai.
Po remontų atvertas senasis Bauska pilies bokštas. Vis kyli mediniais laipteliais ir terasomis į viršų, kol pakilęs iš balkonėlio gali apžvelgti senajį kiemą arba pro langelius pasižvalgyti į kitą pusę. Judėjimas vyksta ratu (vietomis labai siauri praėjimai), tad nusileidi visai kitoje vietoje.
Salėse, kur mozaikinės grindys, tenka apsiaut šlepetes, tad grindys tiesiog spindi. Lai dirba lankytojai, blizgina toliau. Baldų nedaug, tačiau verti dėmesio ir krosnių gražumas neišpasakytas.
Virtuvėje su karštais patiekalais niekas nelaukė, puodai neburbuliavo, tik palubėje kabojo vienišas paukštis. Sakoma, kad vartų sargybos patalpos lubos nudažytos jaučio krauju – tokiu pat būdu kaip pilies klestėjimo laikais.
Bauska alaus daryklą su parduotuve (veikia nuo 1981 metų, o jos sumantytojas aludaris Karlis Zalitis, sulaukęs 95 metų, berods vis dar vadovauja daryklai ir bent šiek tiek anksčiau kasdien pats į ją atvykdavo automobiliu) sekmadienį nedirba. Gamyklos lankymą galima pakeisti pasivaikščiojimu Rygos gatvėje – tiksliau išdabintoje rožėmis dalyje. Karšta, tad ilgai vaikštinėti nesinori.
Tenka pro langą pamojuoti gražiąjai miesto rotušei ir minti iki Jelgavos iš kurios kilo muzikos grupė „Brainstorm“. Jelgava didelis miestas ir lankomi objektai ganėtinai išsibarstę. Įdomiausia dalis Pašto sala ir šalia lankytinos vietos. Nors yra didelė parkavimo aikštelė šalia salos, mašiniukas įsikuria prie pat Jelgavos rūmų – pavėsyje, kur galima parkuotis. Jau nevaikiškai karšta, tad kiekvienas pavėsis geidžiamiausias dalykas. Kuršo ir Žiemgalos hercogų rezidencija milžiniška – didžiausi barokiniai rūmai Baltijos šalyse. Net pavargsti kol apeini aplink. Apsilankęs juose vienų pažįstamų vaikas, pasakė, kad per metus jis kasdien galėtų žaisti vis kitame kambary)). Dabar čia įsikūręs Latvijos Žemės ūkio universitetas ir muziejus. Net nesitiki, kad šis gražuolis kentėjo nuo baisių gaisrų, o karo metais buvo beveik sugriautas.
Per Jelgavą savo vandenis plukdo upės Lielupė ir Driksa. Lielupės upėje esanti sala puiki vieta pasivaikščiojimams ir poilsiui. Parkeliai, kavinės, vaikų žaidimo aikštelės, treniruokliai, pliažas, nemaža atvira koncertų salė, kavinukė. Lielupės vandenyse verda gyvenimas. Į Pašto salą iš stovėjimo aikštelės veda simpatiškas tiltelis, šalia kurio simboliniai medeliai su jaunavedžių spynelėmis. 
Saloje organizuojami smėlio ir ledo skulptūrų festivaliai, o po jų skulptūros lieka stovėti ir už simbolinį 1 euro mokestį jas apžiūrėti gali kiekvienas norintis. Šių metų tema pagrindiniai latvių pasiekimai ir įžymūs žmonės – Marko Rothko, „Minox“ fotoaparatas, „Crocodile Dundee“ prototipas, „Levis“ džinsai , Kristaps Porzingis. Dalyvauja ir lietuvių meninkai. Martyno Gaubo „LEVI`S – revoliucija dizaine“. Ką bendro turi Latvija ir Levi‘s? Iš Latvijos kilęs amerikietis Jacob Davis išrado varines kniedes, kurios naudojamos didesniam atsparumui kišeniniuose kelnių kampuose. Tautvilo Povilonio skulptūra „Pasaulio Pirmosios hologramos“ skirta Latvijoje gimusiam fizikas Juris Upatnieks – holografijos pradininkui.
Iš salos į miestą veda modernus, aukštai iškilęs pėsčiųjų tiltas. 
Šalia pėsčiųjų tilto, turbūt saugodamasis nuo kaitrių saulė spindulių, stovi Jelgavos studentas (fontanas), autoriaus pavadintas trečiakursiu Jokūbu Ceriniu.
Kojos nuveda iki Švč. Trejybės bažnyčios bokšto. II pasaulinio karo metu bažnyčia buvo susprogdinta, o karinėms reikmėms paliktas tik bokštas, neįvertinant to fakto, kad tai viena iš pirmųjų Europoje pastatytų mūrinių liuteronų bažnyčių. Į bokštą galima pasikelti ir apžvelgti miestą iš aukštai.
Tokiame karštyje visi slenka pavėsiuose. Kur tas pavėsingas takelis nuves? Nuveda visai neprastai. Iki žavingo G. Eliaso Jelgavos istorijos ir meno muziejaus.
Tarp medžių skaudžiai mėlyna spalva išsiskiria Šv. Simono ir Šv. Onos ortodoksų katedros kupolai. Pirmoji rusų ortodoksų bažnyčia šiame Latvijos regione. Durys atviros, tad smalsu pasidairyti.
Už keliolikos žingsnių raudonuoja Romos katalikų Nekaltosios Mergelės Marijos katedra, tačiau apžiūrėti galima tik per pamaldas.
Šešėliais apsukus ratą vėl atsiduri prie pėsčiųjų tilto. Pėsčiųjų promenadoje įrengti kriokliai praeiviams suteikia atgaivos. Gyvenimas upėje ir toliau verda, plauk kokiu nori vandens transportu. Kad taip pas mus.
Seniai pietų metas. Jelgavos pakrašty „Zemnieka cienast“ siūlo latviškų patiekalų, o ir kainos mažesnės nei pačiame mieste. Šalimais didelė įvairiausių žaidimų ir atrakcionų aikštelė. Kaip tik nuo kelių lauko staliukų pakyla lankytojai. Išreklamuotų „Hercogo burė“ ir sluoksniuoto deserto „Šarlotės bučinys“ meniu nėra. Bet yra kitų gundančių patiekalų. Tirpstanti burnoje troškinta ėriena su vietoje augintų pomidorų – agurkų salotomis (tokios paprastos ir skanios), gardžios vištienos salotos ir pasigardžiavimui varškės desertas. Niekada negalvojau, kad galima taip skaniai paruošti varškę. Išvažiuojant rūpi žvilgtelti į parduotuvėlę su vietiniais kepinais. Apsiginkluoji šviežiais pyragėliais ir gali keliauti toliau. 
Vakarėja, karštis kiek atslūgo. Ir staiga topteli išganinga mintis. O kodėl būtent dabar neužsukus į Kemeru pelkės taką (Kemeru tireli – dabas taka 56.9125261, 23.4590061). Kitos dienos nusimato ne mažiau karštos, tad nenorint kepti tektų arba labai anksti keltis arba laukti vakaro. O takas juk dabar pakeliui. Takas nemokamas, bet už automobilį, pavėsyje besislepianti moterytė, paima 2 eur mokestį. Prie aikštelės gyliai puola kaip pasiutę, tenka gintis nusilaužtomis šakomis. Laimė, paėjus toliau jie dingsta.
Senas pelkių masyvas užima 5000 ha. Per jį nutiesti lentiniai takeliai -1,5 ir 3,4 km ilgio. Verta rinktis ilgesnį, kadangi jo vidury stovi apžvalgos bokštas. Lentiniai takeliai siauri ir veda ratu (judėjimas vienpusis), tačiau tenka sutikti priešpriešiais einančią jauną porą, kurie patingėjo apsukti ratą. Prasilenkimas labai nepatogus, jaunimas eina nesitraukdamas, tad laviruoji ant krašto, mėgindamas nemaktelti į pelkę.
Nepaprastai gražus pelkynas kintančiu gamtovaizdžiu. Pelkines pievas, nusėtas saulašarėmis ir švyliais, keičia plonakamieniai beržynėliai ir pušynėliai, vėliau pereinantys į spanguolynus. 
Pradžioje gana nuobodi atkarpa staiga nustebina tamsaus mėlio ežeriuku. Ežeriukų daugėja, palei taką prie jų įrengti suoliukai. Tik kol kas nepavėsingose vietose suoliukai nevilioja – vėjuko pelkėse beveik jokio, o saulutė, nors ir vakarėjanti, vis dar kaitina.
Tolumoje sušvytuoja medinis apžvalgos bokštas. Iš ten atsiveria stebuklingas, nusėtas dešimtimis tamsmėlynių ežeriukų pelkių vaizdas. Ir vėjelis viršuje toks gaivinantis. Užburiantis grožis.
Toliau einant takas ne mažiau įspūdingas. Virš galvų nuplasnoja paukščiai. Vienoje pavėsingoje vietoje pavilioja suoleliai. Įmerkiu kojas – ežeriuko vanduo šiltutėlis ))
Apsistojame nedideliame kaimelyje Lapmežciems. Pobaisiam blokiniame name naujai įrengtame trijų kambarių bute. Jaunas šeimininkas tik pernai įrengęs šį butą, parodo kaip viskas veikia. Įrengta puikiai, apgalvota iki smulkmenų. Yra net džiovyklė. Šaldytuve dovana – vyno butelis. Vienintelis minusas 4 aukštas, tad saulė kaitina stogą negailestingai, gerai kad šeimininkas pasirūpino pastatomu kondicionierium. Paslaugusis šeimininkas pasiūlo trumpą ekskursiją per apylinkes, kad žinoti kur apsilankyti, tačiau mums to nereikia )) Patiko, kad tą pačią dieną buto nenuomoja kitiems svečiams. Sutvarko, išdezinfekuoja ir tik sekančią dieną įleidžia naujus žmones. Iš tikrųjų, viskas ten net tviska. Pro langus vaizdas neviliojantis, bet tolumoje matosi jūros, tiksliau įlankos (toliau vadinsiu jūra), juostelė. Su ja susipažinsime rytoj.
Naktį vis pažadina klykiantys ir besiaiškinantys santykius jūriniai paukščiai.
2 diena
Lapmežciems gyvenvietė labai sena. Istoriniai šaltiniai nurodo II–III a. prieš mūsų erą. Dabar tai nedidukė neišvaizdi gyvenvietė su visa reikiama infrastruktūra, šalia degalinė.
Į paplūdimį veda keli takai. Tačiau geriausias paplūdimys gyvenvietės gale pasiekiamas Kupskalna dabas taka (56.991330, 23.523785). Trumpas medinis tiltelis per šlapią vietą palei Silinupės upę leidžia pasigrožėti vandens paukščiais ir miškingomis kopomis. 
Tako gale kavos aparatas. Per pievą atskuodžia padraugauti juodas katinas.
Šviesaus smėliuko paplūdimys ryte tuštutėlis. Vanduo šiltas ir akivaizdžiai kas valandą šyla, nors šeimininkas sakė, kad prieš dieną buvo tik 6 laipsnių šilumos. Krantas seklus – brendi, brendi ….
Kadangi vakar Kemeru pelkė aplankyta, į planus staigiai įtraukiamas Tukums miestas. Įvažiuojant žiede pradžiugina išvartalioti vazonai ir supranti, kad su Tukumu viskas gerai. 
Savotiškai žavus, su bet kaip išmėtytais apšiurusiais mediniais namais. Mūrinių irgi yra ir jie gal labiau iščiustyti. Tapeni lygiais šaligatviais, o akmenim grįsta gatve retkarčiais pradarda automobilis. Tukums save vadina rožių miestu ir netgi numatytas rožių maršrutas. Tačiau prie TIC paimtas žemėlapis rodo, kad rožynai išbarstyti po visą miestą. Gal ir neverta eiti tuo maršrutu – vis tiek pastoviai po kojomis pinasi „klombos“ su rožėm. Netoli bažnyčios priskrido boružėlių.
Gatvelės tai susiaurėja, tai išplatėja, staiga išeini į kokią nors aikštę. Krūminių namas, pastatytas 1912 metais. Name kažkada buvo duonos ir konditerijos bei sėklų parduotuvė. Dabar čia gyvena žmonės, augina ant palangių pelargonijas, pro atidarytus langus leidžia į namus karštį )). 
Medinių namų kiemai pasipuošę žaluma, įvairiaspalviais žiedais, metalinėmis balėjomis, dviračiais, išbarstytais vaikų žaislais. Šiuolaikinio gyvenimo ritmas tarsi praeina pro šalį.
Tirpdantis karštis išvaikė visus praeivius, taisantys aikštę statybininkai irgi sulindo į pavėsį. Krenti pavėsingam parkely prie čiurlenančio fontano. Jo srovėje trypia balandžiai, gaivinasi. 
Briviba aikštėje po fontanu dūksta mergaitės. Kažkada ji vadinosi Raudonąja aikšte. Lygiai taip pat kaip Maskvoje. Ir Leninas stovėjo. O dabar atviruke įsitaisiusi liuteronų bažnyčia. 
Retus praeivius nuo stulpo stebi vietinis Kakis.
Užteks kepti mieste, gal važiuot prie vandens? Bet pakeliui Šlokenbeka Manor. Dvaras – tvirtovė, iš visų pusių apkraštuotas apsaugine siena, susisiekimui su likusiu pasauliu naudojęs dvejus vartus. Tokia mini tvirtovė su nuosavu šuliniu viduje.
Kelių muziejus (nemokamas) pirmadienį nedirba, tačiau dalis eksponatų lauke. Įdomi kelio dangos pavyzdžių, kelio stulpų ir ženklų evoliucija. 
Nors ir dvare veikia kavinė, tačiau kažkodėl nulekiam iki anksčiau internete rastos – „Smardes Krogs“. Kavinė šalia kelio Jurmala- Ventspilis. Oooo, kas gi bus … Neįtikėtina, bet kavinę galima pagirti. Meniu nedidelis, tačiau patiekalai puikūs, gražiai pateikti, porcijos didelės. Bulviniai blynai su daržovėm (kodėl namie taip nevalgom?), fantastiniai šonkauliukai ir šaltutėlė Tervetės gira.
O dabar tikrai jau laikas prie jūros. Tikras gėris, kad nuo Klapkalnciems automobilį gali statyt bet kur pakelėj. Net juosta šalikelėj punktyrinė. Išėjimų prie jūros begalė. 60-100 m ir jau pliažas. Ir ne bet koks, o su šešėliu. Žmonių vienas kitas. Įkrenti seklioj jūroj, paguli, kol bangos nuskalauja ir leki šešėlin. Ir taip N kartų )))
Grįžus kiek pailsi ir vėl į pajūrį „palydėti“ saulės. Artimesnis takelis nuveda iki dabar nelabai gražaus pliažiuko, kur buvo filmuotos scenos iš filmo „Ilga kelionė per kopas“. Tolumoje rymo gulbės, o kiek toliau vandeny pūpso laivo pavidalo rūkykla. Čia prinešta dumblių ir kvapas nekoks. 
Deja, bet net gražiojoje pliažo pusėje, pasikeitus srovėms, dumblių irgi šiek tiek prinešta. Žmonių daugiau ir nežiūrint dumblių daug kas maudosi. O saulė, saulė tarsi pasityčiodama leidžiasi už miško. Saulėlydžio gaisais geriau grožėtis iš buto balkono. Pasigrožėti vakarine saulute ir parupšnoti žolės pievoje šalia namo atbindzena stirna.
3 diena
Tęsiami vietinių kaimelių ir apylinkių tyrinėjimai. Svarbiausia nepralėkti Ragaciems žuvų turgaus. Latvijoj kitaip rūko, jų dūmas tamsesnis. Norėjosi paskanauti nėgių, bet ne jų sezonas. Užtat pilna kitokios rūkytos žuvies ir daržovės kioskelyje iš daržo.
Engurėj kepyklėlė „Kukul cepiens“. Pro visus plyšius veržiasi gundantis šviežios duonytės ir dar šiltų bandelių kvapas. Kepimo procesas vyksta čia pat, už stiklo. Iš pečiaus traukiamos skardos su garuojančiomis bandelėmis. Norisi nupirkti viską iš eilės.
Kol dar ne taip karšta reikia pasivaikščioti Engurės ežero pažintiniu taku. Nuo stovėjimo aikštelės apie 2 km miško keliu palei ežerą. Tačiau miške jau tvanku ir musės kanda kaip pasiutę. Kol dar keliukas pavėsy, tenka spartinti žingsnį. 
Išėjimas prie ežero tik vienoje vietoje, kitur užtverta. Laukinių gyvūnų ganyklos. Gale tako atkeli vartelius, o pievos tolumoje ryškėja stebėjimo bokštelis. Palei ežerą susispietę laukiniai arkliai ir karvės. Maknojant per pievą su keistais kupstais reikia atidžiai žiūrėti po kojom, kad nemaktelt į šviežią blynelį. Gyvūnai visai nebaikštūs, o arkliukai netgi veržiasi draugauti. Gal tikisi kokio skanėsto? Ežere daugybė paukščių. Tik atviroj pievoj begėdiškai karšta. Kaip tie gyvūnai negauna saulės smūgio? 
Miško tako pavėsis susitraukęs iki minimumo. Trūksta pakeliui suolelių pailsėti, tik šalia parkavimo aikštelės yra įrengti stalai su suoliukais. Einantys nuo aikštelės klausia ar dar toli.
Šiandienos toliausias taškas – Mersrags. Tiksliau švyturys. Švyturiai ypatingi statiniai, dovanojantys nenusakomo ilgesio jausmą. Metalinis baltas briaunuotas korpusas švyti kempingo teritorijoje. Švyturio optika ir žibintas pagaminti Prancūzijoj. Nors ir skelbiamas švyturio lankymo laikas, jis uždarytas. Dėl lankymo reikia tartis iš anksto. 
Šalia paplūdimys. Tik visai kitoks, nei anksčiau matyti. Nusėtas dideliais akmenimis, iš kurių didžiausias Velnio akmuo. Traukia niurktelt į jūrą, bet ne, ne čia ir ne dabar. 
Grįžtant nusukam iki roko muzikanto Viktoro Cojaus paminklo (57.115587, 23.185772). Iniciatyvinės grupės dėka paminklas pastatytas avarijos vietoje, kurios metu žuvo 28-rių muzikantas. Simboliškai paliekam cigaretę. 
O dabar tikrai prie jūros. Ten pat, kur nuo miško krenta šešėlis. Išsimaudžius laikas papietauti turguje pirkta žuvimi (sėkmingai pragulėjo kelioniniam šaldytuve). O vėliau pasimėgauti kava su nuostabiom kepyklėlės bandelėm. Sėdim ilgai. Juk atostogos.
Kažkam susisuko galva.)))
Namų pusėn sukam tik vakarop. Neįmanoma pražiuoti pro kepyklėlę nenusipirkus naujų skonių bandelių. Ragaciems taip pat turi švyturį ir ne vieną. Skaičiau, kad jį sunku surasti. Iš tikrųjų be problemų. Kapu iela automobiliu iki galo ir toliau miško takeliu iki jūros. Išeini tiesiai prie švyturio. Keturkampio, apdėlioto medinėmis ryškiaspalvėmis juostelėmis. 
Tačiau šis ne toks įdomus ir statytas 1960 m. Labiau domina mažuliukas 6 metrų aukščio senesnis (1939 m.), sulindęs į pajūrio smėlį. Išpaišytas bet kokais grafiti nebeatlieka jokios funkcijos. Vietinis jaunimas per viduj pritvirtinta virvę pasikelia į švyturio viršų. 
Ragaciems turgus grįžtant vėl nelieka nuošaly. Deja, rūkytos viliojančios mėsytės nebėra, tad rytdienai tiks ir pusė viščiuko.
Dangus niaukiasi, artėja lietus. Grįžę iš balkono stebim žaibus. Gal po lietaus ir karštis atlėgs?
4 diena
Lietus nepadėjo, lauktos gaivos nėra. Nors traukiame Lietuvos pusėn, visa diena dar skirta Latvijai. Jaunpils pilis, skaičiuojanti septintą šimtmetį, įsikūrusi ant vaizdingo malūno tvenkinio kranto, statyta kaip Livonijos ordino tvirtovė. Pilį ne vieną šimtmetį valdė fon Rekų giminė. Apie šią giminę sklando daugybė legendų. Viena iš jų porina, kad kažkada gyveno labai stiprus ir apsėstas velnio dvarininkas Rekas. Turėjęs labai sunkų krėslą, kurį vos pakeldavo du tarnai, o jis jį pakeldavo lengvai ir nešdavosi kaip plunksnelę.
Lankytojus pasitinka likusios storos akmeninės sienos. Pasakojama, kad sienose yra užmūrytų žmonių, bet greičiausiai vėl tai tik legenda.
Kampe nedidelė bažnytėlė iš kurios sklinda vargonų muzikos garsai. Gera prisėdus šalia ant suoliuko įkalti puodelį kavos.
Pilies teritorija nemaža. Vidaus kieme jaukus viduramžių stiliaus restoranėlis. Kaip tik vyksta pasiruošimas kažkokiai šventei.
Šalia driekiasi didelis ūksmingas parkas. Ant kalvelės baltuoja rotonda. Po vienu medžiu vilioja sūpynės. Galėtum jose sėdėti su knyga visą dieną. Per parką vinguriuoja žaismingas upeliukas. Apsukęs ratą išeini prie nusodinto gėlėmis tvenkinio ir senojo malūno.
Apžiūrėjus pilį iš Jaunpils negalima skubėti. Dar yra dvi vertos dėmesio vietos. Jaunpils alus parduotuvė, kur be alaus siūloma vietoje gaminama gira ir saldainiai bei marmeladai su alumi. 
Ir dar nedidukė Jaunpils pienotavas parduotuvytė. Ši pieno gamykla aprūpina Latviją pieno produktais. Parduotuvytę labai vertina vietiniai – net eilutė lauke susidaro (į vidų dabar įleidžia po vieną). Įėjus akyse marga nuo sūrių, jogurtų ir kitokio pieno produktų asortimento. Sūriai be galo skanūs. O svarbiausia… svarbiausia, kad čia galima nusipirkti ledų iš aparato. Į gerą skanų vaflį susisuka skaniausia ledų porcija. Apie fotosesiją karštyje nėra jokių kalbų. Ledai varva per pirštus ant asfalto, tik spėk kuo greičiau nulaižyti.
Saldus miestas garsus rankomis lipdomais „Karvutės“ saldainiais. Įamžinam Saldus miestelio pavadinimą. Lauke jau virš 30 ir kažkodėl po miestelį vaikštinėti nėra nė menkiausio noro. 
Tiesiu taikymu į SIA saldainių gamyklos parduotuvę, kurioje saldainius gaubia maloni vėsa. Rūšių daugybė, todėl protingai atrodo jau paruošti rinkiniai tiems, kurie negali apsispręsti. 
Danguje nė debesėlio. Saulė ritinėjasi ir apie Durbės piliakalnį (Durbes pilskalns). Vieta garsi 1260 m. liepos 13 d. Durbės mūšiu, kur vokiečių ordinas gavo į kailį nuo žemaičių. Įvažiuojam per miestelį. Gerai, nes iš miestelio pusės šalia piliakalnio yra sovėjimo aikštelė, o palei plentą nėra. Durbėj vokiečių ordinas pasistatė pilį apsaugoti senovinį karinį kelią iš Prūsijos pajūriu per Kuldigą į Rygą. Šiuo metu likę tik porą sienų frgamentų, tačiau šalia nėra jokios papildomos informacijos. Tik pievoje keli suolai su staliukais piknikui.
Už 15 km Gruobinia. Šioje vietoje senais laikais buvo didelė kuršių gyvenvietė. Dabar miestelis didžiuojasi XIII – XIV a. vokiečių ordino pilies griuvėsiais. Pilis ne pilis be legendų ir paslaptingų istorijų. Pasakojama, kad sienoje buvo įmūryta pilies savininko dukra. Ištekinta už jai nepatinkančio kilmingo jaunuolio įsimylėjo vieną belaisvį ir nutarė jį išgelbėti. Kadangi nuo pilies ėjo požeminiai takai į liuteronų bažnyčią ir Ilgių kapines, mergina pasinaudojo tuo ir išvedė belaisvį į Ilgių kapines. Deja, jaunoji ponia buvo pagauta ir gyva įmūryta viename iš pilies požeminių praėjimų. Pasakojama, kad ir dabar kartais girdisi iš požemių slindančios dejonės. Teigiama kad pilis pirmoji Latvijos raganų teismo vieta 1559 m.
Griuvėsiai sutvarkyti, viduje įrengta scena renginiams. Laipteliais galima pakilti aukštyn ir apžvelgti visą teritoriją iš viršaus. Tačiau karštyje maloniau prisėsti ant scenos laiptelių, žvelgiant į tuščias langų akiduobes. 
Iki Lietuvos lieka visai nedaug, tad atsisveikinant su Latvija užsukam į Jurmalciems paplūdimį nusiplauti dienos prakaitą ir paskanauti vakar pirkto rūkyto viščiuko, kol dar nesušilo.
Klaipėdoj apsistojam butuke „Radis“. Raktus randam sutartoj vietoj. Butas labai erdvus (nors šokius renk) su daug langų, tik kažkodėl vienam žmogui patalynė neapvilkta.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas 
