Latvija – kur po kojomis dūžta bangos (II atostogų dalis)

Kažkodėl negaliu sukelti visko į vieną dalį, tai tęsiu čia.

Centre kavinukėje reklamuojami vietiniai pyragėliai – sklandraušu. Į kavinę nebesinori, o dar šiltų pyragėlių nusiperkam išvažiuojant iš miestelio pakelės palapinėje. Močiutė prekiauja įvairiausių rūšių rauši pyragėliais. Paprastai tai ant neraugintos ruginės tešlos krepšelio susluoksniuotas bulvių ir morkų įdaras. Tačiau dabar įdarų yra visokių. Morkų pasirodė kiek  per saldus, bet varškės su kmynais, tiesiog tobulas.

                              Užkandam ir judam iki Užava švyturio 57.209609, 21.415064. Švyturiams visada jaučiu silpnybę.  Link švyturio veda miško keliukas iš visų pusių apaugęs mėlynojais.
                 Prie švyturio nedidelis parkingas. Ir vėl mes vieni.  Ant miškingos kalvos įsitaisęs baltutėlis švyturys, pastatytas 1879 m. Perkam bilietuką už eurą prižiūrimi vietinio sargo. 

Švyturys sujungtas su vieno aukšto gyvenamu namu švyturio aptarnaujančiam personalui.  Ropštis į viršų tenka suktais laiptukais. Ir staiga jie baigiasi. Toliau metalinės kopetėlės atsiremia į uždengtą liuką. Vyras palipęs pabando jį atidaryti. Valio, galime ropštis aukščiau.Švyturys veikiantis, matomas už 15 jūrmylių. Viršuje balkonėlis, bet jau tokio siaurumo, kad baisu juo pajudėti. Tolyn į abi puses nusidriekia begaliniai pliažai.
                     Nulipus, nusileidžiame iki jūros. Prie kopų nedidelė aikštelė automobiliams, pavėsinės, vietos laužams. Prie švyturio kalvos papėdės sukrauti bangolaužiai.
 

Nusėtas akmenėliais pliažas vilioja tolyn, tačiau ilgai nevaikštome.

 Grįžtant neatsilaikome ir stojame prie mėlynojų. Mėlynių tiek daug, kad net nereikia pajudėti iš vietos. Didelės, saldžios.Netrukus gertuvė pilna.

                                                                   Riedant link namų užsukame į Užavą alaus daryklą (57.198040, 21.441567).  Čia galima įsigyti ne tik alaus, bet ir giros bei labai skanių limonadų.

                 Prie Jūrkalnės pasitinka amžinasis policininkas. 
                                  Dangus niaukiasi. Papietauti nutariame namuose – turim gatavos marinuotos mėsytės ir puikiai įrengtą virtuvę. Vėlyviems pietums įsitaisome balkone, o pievoje prieš lietų žiogai čirpia tarsi išprotėję. 

Nulyja visai trumpai ir vėl išlenda vakarinė saulė. Matosi, kad saulės palydos nebebus tokios žavingos kaip vakar, bet pajūry pasivaikščioti vienas malonumas. Šį kartą pajūry patraukiame į kitą pusę. Jūra ramutėlė. 

Tolumoje stūkso berods kažkoks akmuo – mūsų tikslas. Dangus virš jūros po truputį niaukstosi, tačiau kol kas negąsdina. 

                                     “Akmuo” artėja. Dangus vis tamsėja – spėsim grįžti ar ne? Neišvaikščiotas smėliukas pakrantėje gula dailiomis bangelėmis. 

Pagaliau pasiekiam tikslą – tai dzotas. Pamėtom į jo vidų akmenukus ir sukamės atgal. 

Lietus atrodo traukiasi. Pro šalį visas rimtas, nekreipdamas į mus nė lašelio dėmesio, su pagaliuku dantyse, prabėga šunėkas. Pale krantą, sukeldamas vandens ribuliukus, vartosi ruonis.

 Dangus tolumoje susitapatina su jūra ir paskęsta joje. Oras minkštas, pilkšvai žydros dangaus spalvos, plevena aplink nematomais sparnais.  Prisėdam ant nuvirtusio medžio, ant kojų pasupam oro fėjas. Pastelinis vakaras nenori paleisti iš savo glėbio.

3 diena    Pavilosta. Saulė ridinėjasi dangumi, bet vėjas, tarsi išdykęs  berniūkštis velia plaukus, draiko praeivių rūbų skvernus. Pirmiausia planelyje pasigilinam į svarbiausią klausimą))

     Pagrindinė gatvė staigiai baigiasi ir jau klampoji baltu smėliuko paplūdimiu.  Ekstremalus akmenų molas vilioja tolyn. Ramiu oru praeiti akmenų juosta ganėtinai nesudėtinga, bet prie jūros vėjas verčia iš kojų. Eiti tenka labai susikaupus, nes traumų visai nesinori.

 Pagaliau lygi betonuota molo dalis. Bangas sulaiko pirmasis molas, tad galima pasigrožėti spalvingais jėgos aitvarais.

 Deja, atgal lygiai taip pat teks įveikti akmeninę dalį. Grįžti baisiau, nes jau žinai kas laukia. Pirmieji molai Pavilostoj pastatyti 1878 m. Jūra nusėta bangų ir vėjo gaudytojais. Lėtai tapenam pajūriu grožėdamiesi skriejančiais bangomis. 

Pajūris siaurėja iki tiek, kad bangos laižo akmenimis įtvirtiną krantą. Jei nenori bristi, tenka apsukti lanką lentiniu takeliu. Šalia takelio balta būdelė. Pasirodo tualetas, net su veidrodžiu. Ko jau ko, bet šito gero Latvijoje ieškoti nereikia. Net mažiausiame miestelyje rasi –  ir ne vieną. Apie pajūrį net nekalbu. Pavilostoj ir persirengimo būdelės pajūryje su veidrodžiais.

Pasiekiam  Didįjį akmenį Jūroje (Jūrakmeni), kurio perimetras siekia 15 metrų ir pasukame į miestelį. Tuštutėlės šoninės gatvelės nuveda iki parkelio. Šiaip jau šiame nedideliame miestelyje net trys parkai –   Upesmuižos, Penkiasdešimtmečio ir Šimtmečio. Pagrindinė gatvė tiesiasi palei Sakos upę. Jaukumo miesteliui suteikia parkai ir prisišvartavę prieplaukoje laivai.Prisėdame kavinukėje kavos su mikro bandele, o vėliau apžiūrime  atrestauruotą laivą “Dole”.

 Labai rūpi antrasis molas, tad nuvažiuojame į kitą Sakos krantą iki pat pliažo.  Šioje pusėje, kylant per kopą, vėjas piktybiškai žeria į akis saujas smėlio.  Palei jūra, kaip įkalti, bangas stebi paukščių būriai. Išgąsdinam…
                                              Deja, iki molo galo nueiti nepavyksta, nesinori sušlapti po dūžtančiomis bangomis. Pasigailime, kad mašinoje palikome neperšlampus apsiaustus. Grįžtant užsukam į žuvų fabrikėlio KAIJA firminę parduotuvę. Ten tik rūkyta žuvis. Gerai, kad įdomesnių konservų prigriebiau miestelio parduotuvėj.
  Link Jūrkalnės stojame vienoje kišenėje (56.916198, 21.246123). Važiuojant į priekį akys užkliuvo už smagaus vaizdelio. Per pievą nubrendame iki pajūrio. Nedidukas pliažiukas įrėmintas aukštomis biriomis uolomis, kuriuose čiurliai  įsirengę savo uolas-lizdus.

 Pievoje po senu medžiu – sūpynės. Gali suptis amžinai, žvelgdamas į netoliese plytinčią jūrą…

 Dar vienas sustojimas pakeliui prie „Rivas Krogs“ kavinės.  Kažkada šioje vietoje ėjo Liepojos – Ventspilio geležinkelis. Pasigrožime senuoju mediniu tiltu per Rivos upę, kuris būtent ir buvo geležinkelio dalis. Iš viršuje užtvenkto rezervuaro veržiasi krioklys, kuris anksčiau suko malūno girnas. Vieta ganėtinai gūdi ir paslaptinga.

  Namuose gardžiai papietaujame rūkyta žuvimi, pailsime, paskaitome ir nutariame surasti buvusią raketų bazę (57.017497, 21.386678). Netoli kempingo, miške „Auksinio mopedo“ skulptūra (autorius – kalvis Ainaras Rullis).

 Keliukas veda mišku palei skardį. 

Pagaliau pasiekiame pirmąją dieną ant skardžio viršaus matytus akmeninės tvoros likučius. 

Tolėliau girdisi motociklo ūžesys iš kartodromo, tad rūpi ir ten žvilgtelėti. 

Didelėje pievoje išsimėtę raketų bazės angarai ir kiti pastatai. Smalsu palandžioti po yrančius pastatus. 
                                                                                             Grįžtant pasigrožime jūra nuo skardžio viršaus.
                                                                                                    4 dienaVakare pasieksime Klaipėdą, bet diena skirta Latvijai. Bet pirmiausia į degalinę su cimpinėjančia kate.
                       Link Aizpute pakeliui užsukam į Apriku dvarą. O jau kelelis…Ne vieną kilometrą besitęsiantis žvyrkelis.  Nedidelio parko apsuptas barokinio stiliaus dvaras su neogotikinės formos bokštu. Dvare įsikūrusi mokykla ir muziejus. Deja, viskas buvo uždaryta, tad teko pasitenkinti botų kompozicijomis.
                                           Žvyrkelis vedė toliau ir tik netoli Aizputės pagaliau leido atsikvėpti asfaltuotas kelias. Aizputė, seniau vadinta tokiu mielu  Ožputės vardu, vienas seniausių Latvijos miestų.  Įvažiavus į miestą, iš karto nuriedame iki  vandens bokšto ( 1960 m.) 
                                                                  Dabar jame rengta apžvalgos aikštelė, bet pamačius nuotraukoje kokie atviri laiptai veda į viršu, noras lipti į viršų mikliai dingsta. Geriau pasivaikščiosime centre.   Aizputėje yra ką apžiūrėti, bet renkamės tik mums įdomius objektus. Centre parkuojamės prie 13 a. Livonijos ordino pilies griuvėsių.  Prie tvoros riterio skulptūra (skulptorius  K. Alainis). Pilis aptverta ir tvarkoma, tad apžiūrime tik iš išorės (gaila, negalima apžiūrėti virš vartų kieme dekoratyvinės apdailos sgrafito technikoje).
                                                             Apačioje nutiestu jaukiu takeliu nutapnojam iki Bažnyčios kalvos. Šv. Jono evangelikų liuteronų bažnyčia viena seniausių Kuršo bažnyčių.  Ji pastatyta toje vietoje, kur kažkada stovėjo Kuršių pilis.
                                                          16 a. klestėjusi  ir netgi turėjusi prekybos uostą, Aizpute dabar mėgaujasi ramiu provincijos gyvenimu. Netgi centre stovinti Pandos skulptūra atrodo mieguistai.
                                              Gatvėse vos vienas kitas žmogus. Daugiau (tai reiškia daugiau nei du) malasi prie pilies ir pačiame centre prie vandens malūno.  Takeliai nusuka prie upės, ir nejučiom nuveda iki parko (ech, ir vėl parkas).

 Išvažiuojant, kol susiorientuoja navigacija, nusukam ne į tą pusę, tačiau už tai gaunam bonusą. Išvažiuojam į Turgaus aikštę tiesiai prie skulptūros „Kalbėk Aizpute“, o paskui tenka prasukti pro namą su nuostabia freska.
Į Karostą, tiksliau prie jūroje sukritusių forto liekanų, norėjau jau seniai. Kažkada Karosta buvusi visiškai uždara teritorija, turėjusi net savo elektrinę,  dabartiniu metu priklauso Liepojai. 19 a. pabaigoje Rusijos caro Aleksandro III įsakymu pastatyta Karosta tarnavo kaip karinė jūrų bazė. Vėliau priklausė tarybiniam jūrų laivynui. I-ojo pasaulinio karo metu  fortus susprogdino, kad jais, jeigu kas, nepasinaudotų vokiečiai. Kadangi Karosta turi neužšalantį uostą, puikiai tiko karinei bazei, ypač povandeniniams laivams, kuo ir buvo pasinaudota.   Pats Karostos rajonas ganėtinai nejaukus, bet mums rūpėjo tik pajūris.  Asfaltą keičia akmenimis grįstas keliukas, o nusukus link jūros tenka riedėti miško keliuku, tiesa visai trumpai.  Aikštelėje mašinos tik su lietuviškais numeriais.  Nusėta susprogdinto forto liekanomis pakrantė, dūžtant į jas bangoms, atrodo įspūdingai. Bangų purslus gali stebėti valandomis. 
                                             Grįžtant nugirstam jaunos merginos frazę : “ bet tai kaaaip fainai, o tai kodėl Lietuvoje negalėtų tokio prikolo padaryti.”  ……????Jau senokai po pietų ir nors dar labai valgyti nesinori, visiškai išgaruoja iš galvos, kad pavalgyti galima vadinamo kalėjimo valgykloje. Būtų buvusi smagi atrakcija.  O dabar nudundam mediniu tiltu per Tuosmarės kanalą. Pasakojama, kad 2007 m. girtas laivo kapitonas gruzinas nepastebėjo šio pakeliamo tilto ir jį sulaužė, tad kol vyko atstatymo darbai susisiekimas iš Karostos su Liepoja buvo ganėtinai problematiškas. Liepojoje buvome labai seniai, tad pravažiavome visai neskubėdami, žvalgydamiesi per langus. Miestas atrodo linksmiau, papuoštas gėlynais visai neprimena to baisaus, tamsaus, toliu aptrauktais namais miesto. Nors tokių apkaltų namų dar išliko. Kadangi Latvijoje su pakelės kavinėmis visai ne kas, užkąsti nutariame netoli Papės “Amber Wind Beach Kafe”. Ech, kad nors vienas, kuris gyrė Papę būtų pasakęs, kad iki ten 10 km žvyrkelio. O automobiliai zuja kaip pasamdyti. Dulkės lekia debesimis. Pasirodo, kad kavinė visiškas šlamštas  –  bent jau tuo metu nesiūlė nieko gero. Tenka pardulkėti tuo pačiu keliu. Jūrkalnė kur kas geresnis variantas.