Skubame į sekantį objektą jau Latvijoje – Vijciemo kankorėžių džiovyklą, Mežmuižoje. Šiek tiek vėluojame, todėl mūsų kolegė latvė susitaria su šeimininku, kad atvyksime vėliau, ne darbo laiku. Bet jis mus labai maloniai priima ir kviečia užeiti į vidų. Pasirodo, ši kankorėžių džiovykla yra viena seniausių Latvijoje. Ji be pertraukos dirbo nuo 1895 m. iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio, o 1992 m. pradėjo dirbti vėl. Iki šiol neįsivaizdavome, kaip iš eglių, pušų kankorėžių išgaunamos sėklos, kurios po to naudojamos užsodinti didelius miško plotus. Džiovyklos šeimininkas labai išsamiai pasakojo mums apie šį džiovinimo procesą.
Iškart krenta į akis, kad žmogus myli savo darbą.
Turėjome galimybę pasukti sunkią cilindro rankeną,
padėti grandinėmis per liuką į trečią aukštą užtempti kankorėžių maišus.
Po stiklu surinkta įvairių medžių kankorėžių kolekcija.
Didžiajai daliai įrengimų jau 116 metų. Manoma, kad juos atvežė čia gyvenęs baronas iš Vokietijos, bet tai tik spelionės. Džiovykla nesenai gavo nemažus užsakymus iš Skandinavijos. Užsakymų apimtys auga kiekvienais metais. Ilgas ir įdomus kankorėžių džiovinimo procesas, verta buvo užsukti į šį unikalų objektą.
Taip ir baigėsi mūsų Didžiojo žygio po Baltijos šalis kelionės turas. Smiltene atsisveikinome su latviukais keliauninkais, nes jie pasuko į savo gimtąjį Cesį, o mes “puikiais” latviškais vieškeliukais patraukėme link Lietuvos. Pravažiuodami pro Vacpabale pasigrožėjome viename tvenkinyje įkurtu dideliu ružavų lelijų sodu, dar kitaip vadinamu lelijų rožių sodumi. Mums tik nepasisekė, kad vakare jos ne visos buvo prasiskleidusios, bet bandėme įsivaizduoti kaip viskas atrodytų, jei visos lelijos žydėtų.
Toliau laukė Lietuva, Visaginas ir gimtasis Vilnius. Buvome pavargę, bet be galo laimingi ir pilni kelionės įspūdžių, o rytoj laukė įprastas darbinis pirmadienis.
Jei šis pasakojimas kam nors pasirodė įdomus ir atskleidė kažką naujo, o gal ir užkrėtė tokio keliavimo dvasia, būtume iš tikro laimingi, nes šio straipsnio tikslas ir buvo toks, o pakeliavus po tokius maršrutus negali tylėti ir nepasidalinti įspūdžiais.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Puikus jausmas, kai gali susikalbėti visiškai tau nežinoma kalba, aš pvz. puikiai suprantu Langedokiškai (senoji Prancūzų kalba), nors pats iki reikalo to nežinojau, ir dar tikrai ne iš vieno keliauninko esu girdėjęs apie tokius sugebėjimus
Birra Moretti kažkada buvo tikrai netgi labai neblogas, gal ne ant tos rūšies pataikėt, bet iš tikrųjų, kam gerti alų ne alaus krašte, kai yra daug pigaus ir gero vyno.
O pasakojimas labai patiko, lauksiu antros dalies, tiesa, o nuotraukos specialiai juodai -baltos, ar kaip:)?
Apokai,
kai šiandien mūsų gyvenime visur viešpatauja Deivė „Maxima” ,milijonai spalvotų glencinių reklamų, aš esu vis laimingesnis , matydamas juodai baltas .
Nors, ir aš noriu žinot,ar nuotraukos specialiai juodai baltos?
Aš tikrai ne prieš juodai-baltas, man, paprasčiausiai, įdomu:)
Aciu 🙂 Nuotraukos juodai baltos specialiai. Siemet i kelione emiau tik juostini fotika ir fotografavau beveik isskirtinai i juodai balta juosta. Bus veliau ir keletas spalvotu, kai isryskinsiu ir nuskenuosiu, bet tik keletas. Kodel juosta ir dar juodai balta? Juosta todel, kad „glencines reklamos”, savo ir svetimos, jau nusibode. Grizti is keliones su 2000 snapshotu ir niekam ju nereikia, nes zmones pavargsta ziuredami jau pirmuosius 50 kadru. Su juosta kitaip. Nespaudai bet kur ir bet ka, plius rezultata matai ne is karto. Turi 50 nuotrauku, uztai niekam nenusibosta 🙂 Kodel nespalvota juosta? Visu pirma todel, kad man visi pietiniai regionai geriau atrodo nespalvoti. Spalvu ir kontrastu ten uztenka ir taip, net akys raibsta. Spalvota fotografija iseina kiek perkrauta tuo chaosu ir nuotraukos supanaseja. Tuo tarpu juodai balta nuotrauka kiek prigesina ta chaosa ir aiskiau atskleidzia tuos momentus, kuriuos norisi parodyti. Be to, viska nuo A iki Z darau namie pats (ryskinu ir spaudziu), todel nespalvota juosta dar ir patogiau man.
Vat man ir buvo įdomu ar čia kompu spalvos nuimtos, ar vienas iš tų, dabar retai pasitaikančių variantų – per naktį tamsiam kambarėly prie raudonos lempelės:)))
Italijos aprašymai – gerai, o Italijos aprašymai su humoru – dar geriau. Patiko. 🙂
P.s. – po to, kai kažkada Neapolyje buvau gerai valandai atsistojęs ant tilto tam, kad stebėt apačioje sankryžoje vykstantį judėjimą ir veiksmą, galiu drasiai pasakyt : aš, vairuodamas Italijoj ir esant greičio apribojimui 30 km/h irgi būčiau labai nepatenkintas, jei priekyje kažkoks flegma tempųsi ant 90km/h ir man trukdytų normaliai važiuot :)))) tokie jau jie yra. kažkas per vidurį tarp užknisančių, fainų ir užknisančiai fainų 🙂
Pas italus ypač pasireiškia nesąmoningų ženklų statymas – 30 km/h kur nėra kažko tokio kad taip radikaliai apriboti greitį, todėl dauguma ir nesilaiko jų. Policija tą toleruoja. Ten bardakas įprastas. O va pas kokius prancūzus ar austrus, tai jei yra ženklas 30 km/h, tai dar būna ir greičio mažinimo kalneliai, kad jei nesumažinsi greičio tai gerai pašokinės automobilis.
Smagu, kad patiko pirma dalis.
Taip, as susidariau tokia nuomone, kad zenklai statomi visiskai nelogiskai. Toks vaizdas, kur buvo atliekamas zenklas 30, ji ir pastate. Pastate ne tam, kad apriboti greiti iki 30, o tam, kad perspeti vairuotojus, jog priekyje kazkas vyksta ir reikia vaziuoti atidziau.
Is pradziu italiskas vairavimas panaseja i chaosa. Veliau supranti, kad tame chaose yra sistema. Jei lendi is salutinio i pragrindini, tai nereiskia, jog tu nori uzlisti pries kazka. Tai tiesiog reiskia, jog tau reikia isukti i pagrindini ir tu suki. Butinai praleis. Neipratus atrodo, kad atsitrenks, bet ne. Sustos, kai tik labiau iskisi. Svarbu baime nugalet, judet letai, bet uztikrinai 🙂 Man po savaites toks vairavimas netgi pradejo kazkuo patikti.
Smagiai suskaičiau. O dar tas juodai baltas „archyvas” tokio šarmo prideda.
Šįmet kaip matau, Tomas visą laiką gavo šilto maisto :):))))))
Ačiū, Aruna 🙂
Taip, Tomas baisiausiai laimingas ir patenkintas atostogomis. Vis prisimena „silietiškus” makaronus, ryklius ir jūra 🙂
bene geriausi pasakojimai iš visų skaitytų. Italija – mano didžioji meilė/ O dar taip smulkiai ir vaizdingai aprašyta, atrodo, kad pati ten pabuvojau. Ačiū 🙂