Artėja atostogų metas, gal ne visi gali išlėkti kur nors toliau, todėl noriu pareklamuoti Latvijos pajūrį. Senokai buvome, gal kiek pasikeitę kainos, bet mano pažįstami ten važiuoja kasmet ir vis dar Ventspiliu neatsidžiaugia.
Nuotraukos, deja, kažkur prapuolė kompiuterio gelmėse:)
Kelionę į Ventspilį per vieną dieną sugalvojom, susimetėm daiktus ir sekančios dienos ryte išvažiavome. Jau seniai ir labai daug vis girdžiu pasakojimų apie Ventspilį, kaip apie nuostabų miestą, kuriame viskas sukurta vaikams, šeimoms. Juo labiau, kad turėjome tik 4 dienas, kažin kur nenukeliausi. Labiau, aišku, aš norėjau į Saremos ir Hiumo salas Estijoje, bet išsigandau vėjuoto, atšiauraus oro salose. Juk vyras dabar kaip kiaušinis po trišakio veido nervo uždegimo, saugomas labai. Bet jei būtume žinoję, kokie vėjai draskysis Ventspilyje…. kažin, ar dar įmanoma, kad Estijoje būtų vėjuočiau.
Ventspilyje buvome apie 18 val. ir pradėjome ieškoti nakvynės. Per Latvijoje praleistas tris dienas supratome, kad jei atvažiuoji vasarą, sezono metu, per išeigines, nesi užsirezervavęs kažkokio kambario ir neturi palapinės, tai labai didelė tikimybė, kad teks miegoti mašinoje. Mums pasisekė. Bet su apsigyvenimu šiame Latvijos krašte – Kuršžemėje, problematiška. Tai ne mūsų Palanga, kur siūlantys kambarius tiesiog krenta po mašinos ratais. 1 : 0 Lietuvos naudai.
Susiradome TIC, pasiėmėme visų įmanomų nakvynės vietų adresus ir telefonus, mums išbraukė vietas, kur jau vietų tikrai nėra, atmetėme per brangius ir pirmyn skambinti. Trečiasis viešbutis, į kurį paskambinome, sutiko vienai nakčiai priimti, bet 9 ryto jau turėtume išsikraustyti. Ketvirtasis pasakė, kad vienai nakčiai yra dvivietis kambarys. Kol suradome tą viešbutį, praėjo kokia 15 minučių, registratūroje pamatėme krūvą tokių pačių kaip mes lietuvių ir administratorė „pradžiugino“, kad vietų jau nebėra. Nutaisiau labai graudų veidą, pasakiau, kad „mums gi sakėte atvažiuoti“ ir mus kažkaip tai priėmė. Valio! Jautėmės labai išdidžiai, kai kiti mūsų broliai nieko nepešę išėjo ieškoti laimės kitur.
Viešbutis, o iš tikrųjų buvęs profesinės mokyklos bendrabutis, aišku, toli gražu ne penkiažvaigždis, bet svarbiausia, yra lova, nusiprausti, bendro naudojimo virtuvėlė, kur galima gamintis maistą, ir visiškai neblogoj vietoj. Ir kainuoja para tik 14 latų mums visiems trims.
Nors ir tie viešbučiai, kuriuos atmetėme kaip per brangius, gal ne tokie ir brangūs, palyginus su lietuviškomis kainomis. Dvivietis puikus kambarys naujame viešbutyje miesto centre, su TV, internetu, pusryčiais ir visais kitais privalumais – 33 latai arba 165 litai.
Atsinešėme būtiniausius daiktus ir išėjome į miestą. Vėjas neapsakomas! Rovė nuo galvų net užrištus kapišonus, bet nešaltas, nors tiek gerai. Jau vos ne temo, todėl niekur toli ir nenuėjom, juo labiau, radom fantastišką vaikų žaidimų parką, tai jame ir likom. Dirba iki 22 valandos vasarą, nesuskaičiuojama daugybė naujutėlaičių kalnelių, sūpuoklių, pilių, čiuožyklų. Martynas nežinojo, kur pulti. Ir nemokamas! Ir tokia švara ir tvarka, žolytė, smėliukas, nėra visu garsu plyšaujančios muzikos, gėlių skulptūros! Neįtikėtina. Ir visiškai tuščia, ramu. Čia Latvijai iš karto duodu tris balus ir rezultatas 1 : 3, ne mūsų naudai, deja.
Apie tuos vaikų miestelius galima pasakoti ir pasakoti. Kaip ir apie daugybę skverelių, parkų, paminklų, skulptūrų – medinių, metalinių, akmeninių, ir unikalių gyvų gėlių skulptūrų, nuotykių bei vandens parkų. Vandens parkas ten po atviru dangumi; kai geras oras labai smagu, bet kai lyja ar šalta jau jame nebūsi. Išnaudotas kiekvienas miesto lopinėlis, išpuoštas, išpuoselėtas. Skulptūros labai nuotaikingos, linksmos, juokingos. Ko verta jau vien plastikinių karvučių alėja. O visos miesto centro gatvės, ne tik šaligatviai, bet ir važiuojamoji dalis, išklotos mažutėmis plytelėmis. Ventspilis neveltui vadinamas žydinčia Latvijos sostine. Ir kas man tiesiog neapsakomai patinka – niekur negirdėjau tos baisios, klykiančios, bumčikinės muzikos. Ten tylu visur.
Pats miestas nemažas, tai juk stambus uostamiestis ir uostas pačiame miesto centre, priešais garsiąją Livonijos ordino pilį; kažkoks keistas tarpinis variantas tarp kurortinio miesto ir didmiesčio. Absoliučiai visur gali privažiuoti mašina – į senamiestį, iki paplūdimio. Visur parkavimas nemokamas (1 : 4), visur mieste bent kiek didesnėse žmonių susibūrimo vietose stovi biotualetai su tualetinio popieriaus rulonėliais, ir vėl – tuščia, švaru, labai ramu. Ir labai geras kempingas yra prie pat vandens parko, ant jūros kranto, bet norint gauti namuką, reikia jau kovo mėn. užsisakyti.
Visos kelionės metu šita ramybė, švara ir pojūtis, kad tu čia esi vos ne vienas poilsiautojas, man taip ir liko paslaptis. Užimtos visos įmanomos nakvynės vietos, savaitgalis, Palanga oštų. Čia vaikščiojome tuščiomis gatvėmis, tuščiais parkais ir tuščiu paplūdimiu. Ventspilio pliažai, besidriekiantys daugelį kilometrų, gavę Mėlynosios vėliavos įvertinimą. Tai tarptautinis įvertinimas, suteikiamas ypatingai švariems paplūdimiams. Vanduo jūroje ledinis – 15 laipsnių, todėl mes tiesiog mėgavomės, sėdėdami ir žiūrėdami į rūsčią, audringą jūrą, o Martynas lakstė basas ir dirigavo bangoms.
Ir ne tik Ventspilyje, visur buvome vieni: Elnių parke buvome dvi lietuvių šeimos, jiems pritrūko kantrybės laukti, kol pasirodys elnias ar šernas ir išėjo, likom trise; Laumu parke vieni klaidžiojom miško takais; tuščia buvo Jūrmalos parke (tai Ventspilis, tik parkas taip vadinasi); vieni laipiojom virvinėm kopėčiom Džiunglių take. Išimtis buvo tik Riežupės smėlio kasyklos – ten net teko laukti eilėje apie 20 minučių.
Ir dar kas stebino: gausybė lietuvių. Antrą nakvynės naktį kempingo šeimininkė pasakojo, kad jie patys neatsistebi, iš kur šiais metais tiek keliaujančių lietuvių pas juos. Sako: „ar pas jus internete skelbiama, koks gražus mūsų kraštas, ar iš kur čia jūs taip plūstat“. Visur, menkiausiame užkampyje, jie buvo.
Kraštas iš tikrųjų turi ką parodyti ir kuo pasigirti. Šitame Kuršžemės lopinėlyje, apribotame 6 miestais: Liepoja, Ventspiliu, Tukums, Talsi, Saldus ir Kuldiga, žemėlapyje sužymėta virš 200 žiūrimų, įdomių objektų, poilsio, sporto vietų, pramogų. Ten galima jodinėti žirgais, nuomotis dviračius, keturračius, plaustus, yra banglenčių klubai, SPA ir rekreacijos centrai, astronomijos centras, ekskursijos laivu, „saldusis“ turas, kurio metu ragaujama ir stebima ledų, saldainių „Karvutė“ gamyba, meno istorijos, žemės ūkio, etnografinis, karo metų technikos, kortų (!) muziejai, nemažai pilių, natūralių gamtos parkų, vyksta vyno festivalis, grybų degustacija. Aš, kai visada noriu viską pamatyti maksimaliai, truputį susierzinau, kad nepavyks. Ir dauguma iš jų – iš tikrųjų įdomūs, kažkuo netikėti, nematyti. Kai supratom, kad visko tikrai neaplėksim, tada nutarėm orientuotis į Martyną ir rinkomės tai, kas būtų įdomu jam. Nes mums su vyru iš tikrųjų labiausiai reikia pačio kelio, kelionės, sėsti į mašiną ir važiuoti, važiuoti, važiuoti…
Ką pamatėme:
1290 m. Livonijos ordino pilį apžiūrėjome tik iš išorės. Mokama, jei eini į vidų.
Inkarų alėja – yra tokių gigantų, sveriančių 23 tonas ir 6 metrų aukščio. Nemokama.
Džiunglių takas – labai smagi pramoga, paprasta, bet puiki. Nemokama.
Ventspilio promenada su daugybe netikėtų linksmų akcentų.
Du didelius vaikų parkus. Nemokama.
16 km už Talsi esantį Laumu parką. Fantastiškas gamtos kampelis, net ne kampelis, o didžiulė poilsio, sporto ir pramogų bazė. Be įvairiausių sporto atrakcijų, tvenkinių su žydinčiomis vandens lelijomis (ach, kokios lelijos, baltos, rožinės, didžiulės!), varlių „baseino“, ten 4 pažintiniai miško takai: vabzdžių, paukščių, augalų, ir grybų (mes patys sau taip išsiaiškinome pagal nupieštus simboliukus, nes takai vadinasi taip: Bišu, Putnu, Augu ir Meža). Ten yra medinis skrendantis dinozauras, ne, pterodaktilis, ir didžiulė medinė bitė. Ir dar atskiras sporto takas. Ir dar, apsirengęs specialia bitininkų apranga, gali pamatyti visą bičių gyvenimą aviliuose. Ten galima praleisti visą dieną. Tik šeštadienį lijo smulkus, šiltas lietus ir, matyt, ten lyja jau seniai ir gausiai. Todėl visi miško takai išmirkę, pasidarę klampūs, mano ploni odiniai bateliai permirko iš karto. Bet Martynas su guminiais botukais (kokia aš protinga mama, kad juos paėmiau) lakstė kaip briedis. Sūnui dar nereikėjo bilieto, mums kainavo 12 latų – 60 litų. Ir dar tris latus reikia mokėti papildomai už bičių gyvenimo stebėjimą. Bičių nestebėjom, Martynas jų bijo paniškai, nesveikai, jis būtų miręs tame kostiume. Nors sakė, kad labai nori.
Elnių parką – be elnių ten dar laisvai, sąlyginai laisvai, gyvena šernai. Elniai baikštūs, jie jaučia žmones ir retai pasirodo, o didelės šernų šeimynos mes sulaukėme. Buvo įdomu jų gyvenimą stebėti nuo apžvalgos bokštelio. Ir bilietai labai pigūs: suaugusiam 0,50 lato, Martynui bilieto nereikėjo. Panašiai pas mus įkurtas Stumbrynas Panevėžio rajone.
Rygos zoologijos sodo filialą esantį 4 km nuo Kuldigos-Liepojos kelio, iki Liepojos lieka dar kokia 30 km. Buvo sugriautas mano supratimas apie tradicinį zoosodą. Narvuose ir nedideliuose aptvaruose laikomi tik keletas gyvūnų: lokiai, lapės, triušiai ir kitokie graužikai, lamos, antilopės. O po zoologijos sodo kiemą laisvai sau krypavo žąsys, kalakutai – todėl žiūrėjau ne tiek į juos, o sau po kojomis, kad tik neįsilipti į jų „tortą“. Šernai, stumbrai, stirnos, briedžiai ten gyvena, tarkim, laisvėje. Teritorija aptverta, bet jų valdos tęsiasi ištisus kilometrus, per mišką. Mes taip ir neapėjom visko, ten apvažiuoti reiktų. O maži šerniukai, pralindę pro aptvaro skyles, nardė tiesiog po kojomis. Kaina suaugusiam 3 latai, vaikui 2 latai, bet jei šeima – daroma vieno lato nuolaida. Mums zoologijos sodas kainavo 7 latus – 35 litus.
Riežupės smėlio kasyklos – 5 km nuo Kuldigos miestelio. Mes jas jau norėjom aplankyti atvažiuojant, bet neradom. Labai aktyviai ir neieškojom, nes jau buvo apie 17 val. ir suabejojom, ar jos dar dirba. O grįžtant susiradom. Tikrai įdomu, einama tik su gidais, leidiesi 12 metrų po žeme, su žvakėm, temperatūra tiek žiemą, tiek vasarą 8 laipsniai. Truputį šiurpoka, yra tokių koridorių, kur eini keturiomis, taip siaura ir žema; gidė buvo puiki, pribaugino ir prijuokino, atlikom galybę visokių ritualų ir užkeikimų, mus paleisdavo vienus klaidingu keliu, kol atsitrenkdavom į akliną sieną ir tekdavo grįžti. Vienu metu, kai užgesinom jos prašymu visas žvakes ir absoliučioj tamsoj, gal 3 minutes, ant kelių atsiklaupę, rausėm smėlį – galvojau tuoj pradėsiu rėkti. Kaip Martynas ten atlaikė? Sakė, bijojo, ir iš balsiuko supratau, kad bijo, bet susitvarkė su savo baime, išlaikė. Ir dabar kalba, kad jam labiausiai patiko būtent ten.
Tai ilgiausias požeminis urvas Baltijos šalyse, bendras ilgis apie 2 km, turistinės trasos apie 460 m. Ten išgaunamas smėlis buvo naudojamas stiklo gamybai. Dabar žiemos metu požeminiuose labirintuose gyvena šikšnosparniai. Sūnui bilieto nereikėjo, mums kainavo po 4 latus.
Senovinis Kuldigos miestelis, pretenduojantis į UNESCO globą, labai žavus, tarsi iš kino filmų, gatvėmis važinėja karieta. To senamiesčio nedaug, pora gatvių, bet jos nuostabios. Dar miestukas garsus savo 1874 m pastatytu, vienu iš pačių ilgiausių, 166 metrų ilgio tiltu iš raudonų plytų ir pačiu didžiausiu Europoje vandens kriokliu per Ventos upę: 249 metrų pločio ir 2,5 metrų aukščio.
Praktiškai, visą laiką praleidome gamtoje, miške, parkuose. Latviai, turbūt, yra tikri gamtos vaikai. Jie labai myli gamtą, ją puoselėja, o natūralių gamtos parkų, tokių kaip Laumu, vien šiame krašte priskaičiavau 11. Ko nepamatėme iš to, buvome suplanavę pamatyti? Aš norėjau nuvažiuoti iki Kolkos rago – šiauriausio Latvijos iškyšulio. Bet nuo Ventspilio iki jo 81 km, o iš jų 50 km būtų tekę kratytis žvyrkeliu.
Nėjome Ventspilyje į Pajūrio muziejų. Tai mūsiškių Rumšiškių latviškas variantas. Ir ten dar važinėja traukinukas siaurais bėgiais. Bet jis važinėja tik šeštadieniais ir sekmadieniais, tomis dienomis vyksta visokios amatų dienos, liaudiškos vakaronės, tai tikrai būtų įdomu. O penktadienį visai tuščia, medines trobeles ir valtis apžiūrėjom pro tvorą. Nes mums labiausiai reikėjo būtent to traukinuko.
Gal be reikalo vyras nėjo į nuotykių parką. Tai jau pramoga paaugusiems adrenalino mėgėjams. Tik jis už miesto, aplink jį nelabai yra ką veikti ar kur vaikščioti, mums su Martynu būtų nusibodę laukti. Žiemą ten – slidinėjimo trasos, yra keltuvai.
Tiesa, latviai nelabai rūpinasi turistais ir savo krašto grožybių populiarinimu, nes visa informacija, tiek spausdintinė, tiek vizuali, pagrinde tik latvių kalba. Iš bėdos galima susigaudyti. Jauni latviai nekalba rusiškai, tik angliškai, o vyresni – nekalba rusiškai tie, kurie rusiškai nekalba iš principo. Porą tokių teko sutikti. Bet šiaip labai malonūs, paslaugūs ir dėmesingi.
Keliai, nuorodos be jokios abejonės žymiai geresni Lietuvoje (2 : 4). Ir kelias Latvijoje visą laiką ėjo per miškus. Arba miestas, arba miškas. Pakelės miestukų, kaimelių pravažiavome labai nedaug. Ir toks skurdus vaizdas: labai seni, ko gero, dar prieš karą statyti, apgriuvę namai. O tų miškų man jau buvo truputį per daug. Ypač važiuojant vakare, temstant, dar toks niūrus, juodas dangus… net kažkaip nejauku. Bet tikriausiai todėl ten labai švarus ir grynas oras. Šią protingą išvadą padariau dėl gandrų. Beveik ant kiekvieno stulpo sukrautas lizdas, kolonijos gandrų, o jie gyvena ten, kur neužterštas oras.
Toli nukrypau nuo mūsų nakvynės paieškų, apie ką buvau pradėjusi pasakoti pradžioje. Kai prisižaidę, sutemus grįžome į viešbutį, administratorė nudžiugino, kad dar ir sekančią naktį galėsime pernakvoti. Nesumokėjome iš karto už antrą naktį. Klaida. Nors sumokėti nelabai ir būtume galėję, nes buvom nuėmę iš bankomato tik 20 latų. Mes iš viso išvažiavome į Latviją, kišenėje teturėdami pusantro lato, užsilikusius nuo vyro komandiruočių į Rygą. Veikėme pagal principą: ai, kaip nors. Su bankomatais tame krašte tikrai nėra problemų, gal populiariausias yra Hansabankas. Kai pas mus abu SEB kortelės, tai šiek tiek paieškojome jo bankomatų. Kortelėmis atsiskaityti galima tikrai ne visur.
Tą naktį beveik nemiegojau. Nuo vėjo tiesiog tratėjo ir langai, ir, atrodo, visas namas. Aš vis laukiau, kada mums ant galvų pradės byrėti stiklai. O ryte jau kita administratorė labai nustebo, kaip mums kas galėjo pažadėti tokią nesąmonę – dar vieną nakvynę, kai ji neturi kur apgyvendinti tų, kurie vietas iš anksto užsirezervavę. Ir teko išsikraustyti. Visiškai ramiai sureagavome, juk tai nuotykis. Bet supratom, kad Ventspilyje penktadienį (jeigu jau ketvirtadienio vakare buvo viskas užimta) rasti nakvynę – be šansų. Todėl visą dieną pramogavome mieste ir po 18 val. susiruošėme važiuoti link Talsi. Jau po pietų visiškai nurimo vėjas, oras švelnus švelnus, šiltas, švietė saulė.
Važiuojant užsukome į dvejus svečių namus – vietų nėra. Keista, jau toli nuo Ventspilio, nuo jūros, vienas viešbutukas iš viso baisiame užkampyje, plyname lauke, 5 km nuo pagrindinio kelio. Ką ten jame veikti? Bandant laimę dar viename kempinge, pasukome ne tuo miško keliuku ir privažiavome sodybą. Kieme moteriškė pradėjo moti ranka ir kviesti. Pasirodo, pataikėme į dar tik besikuriantį kempingą ir mes jame buvome vieninteliai gyventojai, neskaitant milijono mašalų. Jau pastatyti 6 mediniai namukai, pirtis, vanduo tik šaltas iš krano lauke, ir tualetas – būdelė lauke. Vieta puiki, ąžuolynas, prie didžiulio Usmos ežero, valtis, laužavietė. Būtum žinoję, būtume prisipirkę bent dešrelių ir išsikepę lauže. Labai miela šeima, pasiėmusi didelį kreditą iš banko, savo tėvų žemėje bandys verstis iš turizmo. Dabar dar pas juos atvyksta tik pažįstamų pažįstami, draugai. Visas keturvietis namelis mums kainavo 20 latų.
Tiesa, vakare sėdėjom prie ežero, Martynas žvejojo vandens čiuožikus, tokia romantiška aplinka, nuteikianti prisiminimams. Pasakojom vienas kitam kaip ir kur mes, vaikai, keliavom su savo tėvais. Ateina šeimininkė pasižiūrėti, ką veikiame, sako, visi, tik atvažiavę, pirmiausia išsitraukia butelius. Žodžiu, užsidirbome dideliausią pliusą, nors namukyje po puodelį martinio išgėrėme.
Kai prabudom, lijo lietus. Martynas toks laimingas lakstė per lietų po visą teritoriją, rinko giles ir niekaip nenorėjo iš ten išvažiuoti. Jam gi toks įvykis praustis lauke šaltu vandeniu, miegoti dviaukštėje lovoje. Šeimininkė Solveiga atnešė mums kelionei krepšį slyvų.
Nors ir pakankamai anksti iš ryto išvažiavome, bet kol vaikščiojome Laumu parke, Kuldigoje ir ropojom keliais smėlio urve, praėjo beveik visa diena. Į zoologijos sodą atvažiavome, likus valandai iki kasų darbo pabaigos. Ten, pasirodo, tik reikia spėti iki 18 valandos atvykti ir nusipirkti bilietą (kurio niekas net nepatikrino, iš darbuotojų, be kasininkės, matėme tik vieną moterį, šeriančią gyvulius), o paskui ta bekrašte teritorija gali vaikščioti kiek nori, išėjimas laisvas.
Liepojoje buvome apie 19.30 ir reikėjo apsispręsti, ar ieškom nakvynės ir rytojaus dieną apžiūrinėjam miestą ar varom į Lietuvą. Už Liepojos yra Šiaurės fortas, kuriame su fakelais gali klaidžioti buvusio kalėjimo ir karinio uosto labirintais. Liepojos paplūdimiai taip pat turi „Mėlynąją vėliavą“, o krantinė – Latvijos muzikantų šlovės alėja.
Ir vis tiktai pasukom į namus. Palangoje dar pasvyravę – gal nakvoti, – šovėme į autostradą. Iki Kauno atlėkėm labai greitai, o už Kauno lūžo vienas ratą laikantis varžtas, teko greitį mažinti. Važiuojant, pirmą kartą gyvenime stebėjau kaip mėnulis, iš pradžių buvęs tik siauras siauras ant pilvo gulintis pjautuvas, akyse pilnėjo, pilnėjo ir per kokias penkias minutes virto dideliu apvaliu blynu.
Dėl maisto kainų: pusryčiams, vakarienei ir kramsnojimui važiuojant kažką pirkdavom parduotuvėse, o pietus valgydavome kavinėse. Ventspilyje pietūs mums kainavo 12 latų, Kuldigoje – 8,50 lato. Valgėme ne restoranuose, bet normaliose kavinėse miestų centruose su sriubom, kava (gera), arbata, sultimis, karštais patiekalais. O porcijos kokio didumo! Ventspilyje pasiėmiau vištienos kepsnį alaus padaže, atnešė tris didžiulius filė gabalus, kalną bulvių fri ir daržovių. Aš tikrai mėgstu pavalgyti, o kadangi turiu suvalkietiško kraujo, tai nors ir pirštu pastumdama, bet suvalgau viską. Šito maisto kalno neįveikiau. Kuldigoje Martynui paėmėm pusę porcijos koldūnų. Iš tos pusės prisivalgė jis, po kelis suvalgėme mes ir dar liko. Pas mus visa porcija yra daug mažesnė. Komentarai nereikalingi (2 : 5).
Man nepatinka grįžti į tas vietas, kuriose jau buvau, paprasčiausiai neįdomu. Bet į Ventspilį dar atvažiuosiu. Ten rojus vaikams, daugybė pramogų suaugusiems, ypatingo švarumo paplūdimys, nebrangu, nėra madų demonstravimo, chaoso, ramu. Nes jei atostogauti prie Baltijos jūros Lietuvoje, tai su vienintele sąlyga: jei geras oras. Ventspilio pajūryje galima būti ilgai ir bet kokiu oru. Tai paskutinis taškas Latvijos Kuršžemės pajūrio naudai ir jis laimi triuškinančiu rezultatu 2 : 6.
O štai į Jūrmalą nevažiuočiau atostogauti. Nepatiko man ten, kažkoks snobiškas, pasipūtęs, su didelėm pretenzijom, bet vis tiek kvepiantis sovietiniais laikais, miestas.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Tai mes prasilenkėme 1 savaitę. 01.16- 01.23 oras buvo+12 +15. Reiškia Jūs atskridote į pavasarį. Mūsų atveju kartais šilumos trūko, o ypač 1 lietaus dieną. Čia tiesiog Barsos turistinė enciklopedija. O namo su skėčiais turiu kelias virš 4 MB nuotraukas, duokit el.p., atsiųsiu.
Čia ne enciklopedija, o internetinių platybių chaosas sureziumuotas iki man patogios formos 🙂 Iki enciklopedijos čia taaaaaaaaaaaaaaaaaaip toli. Aš iš tikrųjų Barseloną net bijojau giliau pakrapštyti, nes ten tieeeeeeeeeeek daug visko – prie ko nagus prikišdavau, ten vis kažkas įdomaus. Tai nusprendžiau šiai kelionei palikt tradicinius turistinius maršrutus. Prisegiau žemėlapį.
Man atrodo orai sausio, vasario mėn. Barselonoje yra gan sunkiai prognozuojami. Pirmas vakaras ir pirmoji diena Barselonoje mums buvo neįtikėtinai šilti, kad dieną iki trumpų rankovių be didelio diskomforto išsinėrėm. Bet antrą viešnagės dieną staiga temperatūra nukrito iki +12 ir pasidarė žiauriai žvarbu ir šalta, kad net su termo džemperiais dantys kalenosi. 3 dieną temp vėl šoktelėjo iki 15 ar 16 – ir vėl ant saulutės buvo jėga, bet nebe taip gera, kaip pirmą vakarą ir dieną – iš džemperių tikrai nebekilo noras išsinerti. Man atrodo, mums tiesiog pasisekė su ta temperatūra, nes išvykus lygtais vėl sekė atšalimas.
El.adresą išsiųsiu į až. Užtektų 1 nuotraukos iliustracijai
Jo, Aušra, padarei didžiulį darbą. Manau , kad daugelis vykstančių į Barseloną ir prieš tai atradę šį tavo kūrinį, bus be galo dėkingi. Aš ir pats mielai pasinaudosiu kitą kartą vykdamas tenai, nes praeitą vasarą per 1 dieną tik apsižiūrėjom, kad reikia atvykti ilgesniam laikui. Bet, atleisk, dabar tikrai neperskaičiau visko, nes pasidarė be galo nuobodu:(((
Aš irgi manau, kad čia atliktas milžiniškas darbas.Pats buvau Barselonoje tik pusdienį, todėl nelabai ką pamačiau. Kada nors vėl grįšiu ten, aišku pasinaudojęs šiuo pasakojimu 🙂
Aaaa, jo Apokai, – tai naturalu, aš pamiršau paminėti, man pačiai akivaizdų faktą, kad šitas straipsnis neskirtas vakaro skaitiniams ir jame bus sukrauta tik praktinė informacija, aktuali vykstantiems į Barseloną, bet nuobodi šiaip mėgstantiems paskaitinėti kelionių įspūdžius 🙂 Apie Barseloną prigražbyliauta pakankamai ir be manęs, taigi aš nieko negalėčiau pridėti tik visiems pritarti, kad tai įspūdingas miestas, vertas aplankyti 🙂
Ačiū Cesiau už skėčių namo nuotrauką.
Sutinku, kelionės vadovo po Barseloną jau pirkti nebereikės, bet pasigedau TAVO ĮSPŪDŽIŲ : patiko, nepatiko, kažkokie nutikimai, pastebėjimai, vertinimai…Tikiuosi dar bus 🙂
Koks titaniškas darbas….bet ar Jūs pati jautėte malonumą taip registruodama viską iš eilės?
Kelionių prasmė, ta razinka ir nesvarumo būsena, kuri veža – tai jausmas, kurį kelionėje patiri ir išgyveni (arba ne); kai viską atrandi pats, per klaidžiojimus, nugrybavimus, gal kažko svarbaus ir neatrandi, bet ar tai esmė? Kaip nelabai svarbu yra ir visi tie enciklopediniai faktai: ilgiai, pločiai, aukščiai ir t.t.
Barselona – gal vienintelis iš didžiųjų Europos miestų, į kurį aš norėčiau sugrįžti, bet perskaityti informacijos nepajėgiau.
Atsiprašau:)
Ooo ne, man atrodo, kad prisiviriau košės pakeitusi pasakojimo formatą 🙂 Šiaip tai, gan didelėmis raidėmis pasakojimo pradžioje užrašiau, kad tai bus BARSELONOS GIDAS BE TRADICINĖS mano BELETRISTIKOS ir tai tikrai turėtų puikiai nusakyti, apie ką šis straipsnis yra. Nemanau, kad vykstantiems į Barseloną ir ieškantiems informacijos apie ją, yra įdomūs ir aktualūs mano asmeniniai paporinimai, juolab, kaip jau minėjau, – gražbilysčių apie šį miestą prirašyta tikrai nemažai ir aš nenoriu kartotis. O reziumuoto aprašymo su vykstantiems aktualiais dalykais – niekur surasti pačiai nepavyko. Už tat klausimų visuose forumuose: kaip savarankiškai nuvykti, kur apsistoti, ką galima pamatyti ir t.t. – sutikau sočiai ir pačiai teko išnaršyti šimtus puslapių, kol pavyko surasti atsakymus į visus man rūpimus klausimus. Tad lai šis straipsnis išlieka atspirties tašku visiems norintiems savarankiškai atrasti Barseloną ir sužinoti apie ją, galbūt šiek tiek daugiau nei “va, įveikiau La Ramblos gatvę nuo vieno galo iki kito… uh galiu atsižymėti, kad aplankiau… buvo faina faina… mimai, akrobatai, ui, ai… barai, restoranai… wow… vėl kišenvagis ištraukė piniginę iš mano galinės džinsų kišenės… fuuuuuui… na ir bjauri gatvė… negaliu suprasti, ko turistai į ją veržiasi…”. Norėčiau manyti, kad iš tokio scenarijaus kelionėse aš jau išaugau 🙂
Suvalkiete, labai puikiai žinau, ką reiškia ekspromtai ir atradimai. Turbūt netgi daugiau nei to norėtų mano draugai ir šeima 🙂 Su manim visai nesunku kelionę pradėti į Kernavę, bet visai netikėtai ją baigti pajūryje. Ir tokių visiškai avantiūrinių kelionių į užsienį “na ura” be jokio pasiruošimo, be žemėlapių ir be jokios informacijos mes jau turėjome sočiai – netgi nemažai apie jas buvau prirašiusi pradedant klajokliu, road’u ir užbaigiant mytrips’ais. Tačiau laikui bėgant mano prioritetai keičiasi, pradeda dominti įvairios smulkmenos, nes bendri dalykai jau visur matyti ir pažįstami. Vykdama į didesnius miestus, dabar aš daug mieliau pasidomiu, ką noriu ir ką įdomaus galiu juose rasti ir aplankyti, nes būtent miestuose pasigesdavome kokybiškiau ir turinigiau praleisto laiko. Kur kas įdomiau aplankyti, kažką naujo ir įdomaus, nei betiksliai sukti ratus mieste vien tik todėl, kad patingėjome susirankioti informaciją. Ir nors šitas gidas skamba labai oficialiai, bet tai nereiškia, kad rytais, nepalikdavau viešbučio kambary, mėgstančio bent iki 9 ar 10 val. atostogų metu paparpti savo vyro, ir nepablūdinėdavau po bundantį miestą 3-4 valandas viena, be jokio užsibrėžto tikslo. Ar, kad kartu vaikštinėdami, nenuklysdavome kažkur ne į temą, jei akys kažką įdomaus pamatydavo. Bet ar ta informacija yra kam nors įdomi? Kartais gal, bet Barselonos atveju esu įsitikinusi, kad labai nedaug kam 🙂 Kaip matote, lankytinų vietų sąraše pilna muziejų. Bet ar kažkur parašyta, kad mes nors vieną iš jų aplankėme? Ne. Nes mūsų jie nei tą, nei kitą dieną nedomino. Būtų pliaupęs lietus (kas labai tikėtina žiemos mėnesiais) – būtų dominę. Kaip perspėjau straipsnio pradžioje, lankytinų vietų sąraše jie palikti todėl, kad kitiems galbūt jie bus labiau patrauklūs ar aktualūs. Kiekvienas atsirenka sau įdomias vietas. Pirmą dieną mes realiai palankėme vos 4 vietoves: La Ramblą (su visom jos įdomybėm, nes mums buvo smalsu ir įdomu apie jas daugiau sužinoti), Barselonetą, Citadelės parką (neaprašiau, nes sugrįšime čia dar kitą dieną, o tą dieną užklydome į jį atsitiktinai, ieškodami kur įdomiau prastumti laiką gamtoje, kai Barselonetos paplūdimyje voliotis atsibodo) ir Montžuiką, ant kurio mus užmetė Transbordabor Aeri – ir tai buvo vienintelis suplanuotas lankytinas objektas tą dieną, nes turiu silpnybę tokiems senoviniams inžinieriniams/technikos įrenginiams. Visa kita pasitaikė tiesiog pakeliui. Kai, kurios smulkmenos žemėlapyje atsirado po kelionės, kadangi man užkliūna visokios tokios neįprastos vietos ir man jų istorija būna per daug įdomi, kad grįžusi apie jas nepasidomėčiau plačiau. Aš toks žmogus, – La Rambloje greičiau pastebėsiu ir atkreipsiu dėmesį į keistą šaligatvio plytelę, neįprastą namo fasadą ar žibintą, nei daugumos kitų turistų dėmesį pritraukiančius prekystalius, parduotuvių vitrinas ar gyvas gatvės statulas, kurios man visiškai neįdomios ir neprikausto dėmesio, nes 100 kartų buvo matytos anksčiau, kituose miestuose.
Taigi, brangieji kelionių fanatai, aš puikiai suprantu, kad jums toks formatas nuobodus, bet mano Barselona lieka be beletristikos, vardan daugybės tų, kurie ruošiasi kelionei į Barseloną ir klaidžiose interneto platybėse ieško tik labai konkrečių faktų 🙂
Aušra, mes tau tikrai labai dėkingi už šį neįkainojamą vadovą ir būtinai jį atsispausdinsime prieš vykstant į šį miestą, bet tu labai klysti, kad mums neįdomūs tavo įspūdžiai. Mes norim ne ,, TRADICINĖS BELETRISTIKOS”, bet TAVO BELETRISTIKOS, be La Ramblos ir mimų, bet apie ,,keistą šaligatvio plytelę, neįprastą namo fasadą ar žibintą” :)))
Šį kartą linosa mano mintis išsakė, ką darysi , kad taip jau išeina, o Aušra ir komentarą parašė didesnį už kaikuriuos pasakojimus, gaila, kad prie komentarų nuotraukų negalima pridėti, tai visai kaip savarankišką vienetą užskaityti galima būtų:)))
Jei rašyčiau įspūdžius iš Barselonos, tai pasakojimas labiau vadintųsi „Barselonos metro – gyvenimo po žemėmis ypatumai“. Nes, kai mes pagaliau įsidrasinę nusileidome į jį pirmos dienos vakare, tai bent jau mane Marius sunkiai sugebėdavo iš jo iškrapštyti. Kaip kurmis išlįsdavau į žemės paviršių, apsidairydavau ir tuojau pat vėl nerdavau atgal. Vis dar įdomu? Skirtingos stotelės, linijos, liftai, jungtys, įvairūs vagonų mygtukai ir užrašai, elektroniai laikrodžiai ir sekundžių tikslumu atidundantys traukiniai (pradžioje žaisadavome „atspėk iš kurios pusės atvažiuos“), vagonuose snaudžiantys benamiai, kartais išsibudinantys ir nerišliai bandantys išsiaiškinti, ką tu čia iš vis darai. Kelionę pralinksminantys muzikantai, mobiliųjų telefonų ekranus be perstojo minkantys jaunuoliai (iki šiol neįtikėtina, kaip ten ryšys veikia, jei pas mus net į menką rūsį nusileidus būna retkarčiais prastai), tarpusavyje čiauškančios bobutės ir vietiniai emocionaliai įspėjantys, per petį rankinuką persimetusią moterį, kad ji elgiasi labai neapdairiai. Nieko nepadarysi, jei jai labiau rūpi akis pavartyti prieš kavalierių – nepadeda net emocionalūs gestai, įrodyti, kaip lengvai iš jos gali dingti vertingi daiktai… Už tat karštos diskusijos apie tai sukyla visame vagone… Niekur, taip nesimėgavau metro kaip Barselonoje. Nei Londone, nei Paryžiuje, nei Kopenhagoje, nei Maskvoje ar Sankt Peterburge, nei kažkur kitur, kur jau nebeatsimenu. Nežinau, kokia man fazė buvo užplaukusi, bet požeminis Barselonos gyvenimas suintrigavo labai. Tiesa, jame sutikome labai mažai turistų – visi prigąsdinti, kad čia veisiasi tik vagys. Nu ir gerai. Už tat čia verda gan uždaras barseloniečių gyvenimas. Kaip ir sakiau, – nieko įdomaus tradiciniams turistams 🙂
Tai, kad čia iš tradicinių turistų gal vienas Magelanas :))))))))
O man labai tinka straipsnis. Nes buvau neseniai Barsoje, įspūdžiai neišblėsę, turiu savo nuomonę apie pamatytas vietas, o dėl kitų savo požiūrio nesinori keisti. Emociškai indiferentiškas , bet su tikslia informacija straipsnis man kaip tik. Aš jau žinau pro ką aprašytą praėjau nepamatęs. Ir jau žinau ką apžiūrėsiu, jei kada dieną būsiu Barsoje su atspausdintu autorės straipsniu.
Na, man straipsnis irgi lyg tai visai neblogas, bet aš visuose visada ieškau ir itin asmeninių nutikimų, pamatymų, pamąstymų, pačiuožimų, užkliuvimų, nugirdimų…Tada būnu visiškai patenkintas.
Ačiū labai už išsamų pasakojimą, labai daug vertingos informacijos, ir klipukas – sužadinantis norą kuo greičiau keliauti į Barseloną. Sėkmės Jums ir lauksime naujų įspūdžių 🙂
Džiugu, kad netyčia atradau šį pasakojimą, nes planuojant vasaros kelionę, dar nepavyko atrast taip sėkmingai susistemintos naudingos ir aktualios informacijos, kuri čia pateikta itin kruopščiai. Ačiū:)
Visuomet piktina komentaruose perskaitomi ”lietuviški kabliukai”. arba kitaip tariant, kai didieji straipsnio (patiekalo) „degustatoriai” ir „hurmanai” atranda, kokio išskirtinio prieskonio vis gi trūksta tam patiekalui, o kitas, kadangi buvo skanu ir per daug, tai persivalgęs pajuto tingumą ir nuobodulį. Ar bet kuris iš čia ,savo nuomonę reiškusių ,galėtų duoti nuorodą į savo straipsnį , bent puse savo apimties, turinio, gramatikos , stiliaus ir t.t. atitinkančiu perskaitytą straipsnį.
Negalėčiau pasigirti esanti labai didelė keliautoja, bet tris keturis kartus per metus į Europos šalis išvykstu, tačiau nors ir labai geranoriškai dalinuosi sukaupta patirtimi su pažįstamais ir draugais, niekada neprisiversčiau sėsti, sudėlioti, susisteminti, apipavidalinti, pagrįsti ir pateikti tokios apimties medžiagą, nes žinočiau vien laiko kiek bus sugaišta.
Todėl labai vertinu autorės atliktą darbą, tariu didžiulį ačiū, ir nors ne pirmą kart būsiu Barselonoj, turėjau tiek didžiulį malonumą skaitant, tiek naudingos informacijos būsimai kelionei, pvz. paieškosiu ten būdama La Cathedral del Mar . Dar kartą ačiū.
Be reikalo jūs čia ponia piktinatės. Visi komentavusieji ne vienerius metus čia rašo, yra seniai pažįstami (kai kurie netgi ne tik virtualiai) ir puikiai supranta kokį darbą čia atliko Aušra. O komentarais mes kartais siekiam paprasčiausiai pabendrauti, padiskutuoti ir pastūmėti autorę rašyti dar, nes mes juk žinom kur ji buvo ir laukiam jos įdomių straipsnių 🙂 O jūs čia atsirandate ir vadinate mus visokiais vardais…čia ne koks Delfis, mes čia nesipykstame 🙂
Ausra, sėdžiu dabar Barselonoj, ir puikiai pasinaudojau Tavuoju 88lankytinų vietų gidu. Labai labai ačiū už jį!