Tarp 4000 salų Mekongo upėje
Sėkmingai įveikus korumpuotą Kambodžos – Laoso pasienio tvarką, šalies keliai tapo atviri. Pirmoji stotelė Laose buvo persikėlimas į Don Det salą. Tik viena iš keturių tūkstančių upėje susitelkusių salų mus priėmė svetingai. Vos už 2,5 EUR susiradome atskirą nedidelį namuką dviems, kuriame nusprendėme likti kelioms dienoms. Juokavome, kad nakvynė šioje saloje kainuoja tiek pat kiek lėkštė keptų ryžių su daržovėmis.
Kelias dienas saloje pasirinkome poilsio sumetimais, tačiau būdami nenuoramos negalėjome nusėdėti vienoje vietoje. Išaušus naujam rytui Juozapui pavyksta numušti kainą už siūlomą ekskursinę programą ir bėgdamas link namelio iš tolo ragino mane paskubėti. Abu bėgte nulėkėme į krantinę, šokę į jūrines baidares ir stvėrę irklus pasileidome į nuotaikingą bei šlapią dieną. Kartu su kitais keliautojais per gerą pusdienį nusiiriame apie 12 kilometrų, vėliau laukę pietūs buvo valgomi nelegaliai išsilaipinus Kambodžai priklausančioje saloje. Tuo metu, kol visi smaguriavo maistu prieš mūsų akis šou surengė trys itin reti gėlavandeniai delfinai, kurie sinchroniškai kas kelias minutes iškildavo įkvėpti oro. Nuotaikingą ir aktyvią dieną vainikavo nuvykimas prie didžiausio pietryčių Azijos krioklio – Khone Phapheng. Drąsiausiems pavyko pasipliuškenti ir šiek tiek mažesnių kriokliukų pursluose.
Būta dienų kaip tyčia
Per gerą savaitę dviračių minimo pradėjome jausti savo galimybes, lengviau nuspręsdavome kada galime ilgiau snausti rytais, o kada turime paskubėti. Po truputį gerėjo ir įveikiamų atstumų laikas. Pačioje pradžioje trukdavome apie valandą kol įveikdavome 10 kilometrų, įsivažiavus į ritmą ir prisijaukinus nuolatinį krūvį tam pačiam atstumui įveikti jau pakakdavo pusvalandžio. Nors galėjome numatyti ir susiplanuoti norimus dienos atstumus, poilsio pertraukas, tačiau susidūrimo su vinimis kelyje išvengti nepavyko.
Vieną iš žygio dienų buvome suplanavę numinti virš 100 kilometrų, tokios minties teko atsisakyti, kai po trumpos poilsio pertraukos kelyje pamatėme nuleistą Juozapo dviračio padangą. Vietinės parduotuvės savininkas sutinka pagelbėti ir pakeičia kamerą, tačiau vietoj senosios įdėjo didesnę kamerą, nes tik tokią turėjo. Tuo metu svarbiausia buvo judėti pirmyn ir vis dėlto vieno iššūkio tą dieną nepakako. Po gerų kelių valandų kelyje, padanga vėl buvo nuleista. Kiekvienas toks sustojimas suvalgydavo po kelias gyvybiškai svarbias valandas, todėl dienos planą teko koreguoti dar ne kartą.
Per visą kelionę dviračius teko remontuoti penkis kartus. Juozapo dviratis turėjo atlaikyti naujos padangos, bei trijų prakiurusių kamerų pakeitimą. Štai mano dviratis buvo paklusnus, tik kartą pakeitėme grandinę, kuri buvo išsitampiusi ir keldavo keblumų perjunginėjant pavaras.
Ieškant maisto įvairovės
Rytus pradėdavome pusryčiams sudorodami po lėkštę vietinės laosietiškos sriubos ir už tokį dubenį palikdavome šiek tiek daugiau nei 1 EUR. Būdavo dienų, kai nebesinori žiūrėti į sriubą, tačiau pasirinkimo nėra, visos namų užeigos tik vieną patiekalą ir tesiūlo. Pavykus apsistoti didesnėje gyvenvietėje pusryčių meniu paįvairindavome prancūziškos bandelės sumuštiniais, kimštais paštetu, daržovėmis, tepamu sūriu ar keptu kiaušiniu. Tai du pigiausi patiekalai sutikti kelionėje per Laosą.
Tik dėka dviračių, skrosdami šalį išilgai turėdavome begalę progų sustoti pakalėse pamatę kažką neįprasto. Paragavę bambukuose ištroškintų saldžių ir kibių ryžių juos praminėme vietiniais Snickers batonėliais. Išskirtinai pavyko stebėti vištų pardavimo varžybas, kai į miestelį įvažiavusį automobilį su keleiviais okupuodavo pardavėjų minia aukštai virš galvų laikančių keptas vištas. Pravažiavome miestelius, kurių pagrindinėse gatvėse sutūpę vietiniai siūlo tik vienos rūšies prekę kaip bananus, arbūzus ar džiovintą mėsą. Arčiau Mekongo upės krantų pasitikdavo šalikelės nutiestos džiovintos ir sūdytos žuvies prekystaliais. Bendraudami akis į akį su vietiniais ne tik ragavome išskirtinio maisto, tačiau jo įsigydavome kur kas pigiau, nei turistinėse vietose.
Priverstinis poilsis
Po nedidelių techninių nesklandumų kelyje sėkmingai artėjome mano antrojo užsibrėžto tikslo link – 1000 numintų kilometrų. Likus keliems šimtams kilometrų iki šio gražaus skaičiaus teko lėtinti tempą. Priežastis buvo netikėtai prasidėjęs dešinės kojos kelio skausmas. Skausmo būta tokio stipraus ir intensyvaus, kad paskutiniuosius numatytos dienos kilometrus teko minti su ašaromis akyse. Skausmas, pyktis, nerimas ir visa puokštė įvairiausių emocijų privertė stabdyti įsibėgėjusią kelionę. Nenumatytas kelių dienų poilsis buvo Savannaket miestelyje, kuriame dienos praleistos ramiai ir su gausiu vaistų kiekiu. Kelių dienų pakako, kad nurimtų chaotiškos mintys galvoje ir susitaikyčiau su esama situacija, kad nepratęs organizmas panešti tokio fizinio krūvio tiesiog mane perspėja apie galimas pasekmes.
Kelias dienas tiesiog pragulėti vienoje vietoje nelengva, todėl pajutusi, kad skausmas rimsta pasiryžau kartu su Juozapu palengva pasivaikščioti po gyvenvietę. Aplankėme vakarinį miesto maisto turgų, kuriame po ilgo kelionės laiko save lepinome vakarietiškais patiekalais. Pats miestelis jaukus, įsikūręs šalia Tailando sienos, todėl dažnai aplankomas tranzitinio sustojimo sumetimais. Kaip ir dauguma gyvenviečių Laose, Savannaket miestelis ne išimtis, dvelkia prancūzišku kolonijinius laikus menančios architektūros palikimu.
Kelios svajonės pildosi vienu metu
Trumpos poilsio reabilitacijos pakako, kad galėčiau sėkmingai judėti pirmyn. Kad kartais kelionės monotoniški kilometrai per daug nevargintų, skaičiavau pervažiuotus tiltus. Jų per visą žygį buvo 128 ir riedant per vieną iš jų priešakyje dviratį minęs Juozapas sustojo. Sustojimo priežastis buvo įveiktas mano tūkstantasis dviračių žygio kilometras. Įveikus šią ribą nebeliko abejonių ir minčių, kodėl nepabandžius dviračiais kartu numinti iki sostinės.
Siekdami galutinio tikslo tarpinę nakvynę pasirinkome Thakhek miestelį įsispraudusį tarp nuostabių kalvų. Pavakarę įvažiavę į miestą ir dairydamiesi nakvynės susistabdėme pirmąjį europietiškos išvaizdos asmenį. Tikėdamiesi, kad jis turistas ir galės pasidalinti savo įspūdžiais bei nakvynei skirtomis rekomendacijos, užsimezgęs dialogas pasuko mūsų kelionę šiek tiek kita linkme. Kelių minučių pokalbis tarp Juozapo ir vaikino pažadino viltį įgyvendinti dar vieną mano svajonę. Netrukus išaiškėjo, kad sutiktas vaikinas yra alpinizmo instruktorius, dirbantis vienoje iš laipiotojų pamėgtų stovyklaviečių. Ilgai nesvarstę nuvykome apsidairyti ir apsistojome palapinėje, tuo metu tai buvo vienintelis neišparduotas ir pigiausias nakvynės pasirinkimas. Tiesa, susipažinus su įrangos ir paslaugų kainoraščiu optimizmo sumažėjo. Naudodamiesi proga, kad jau atvykome apžiūrinėjome nuostabaus grožio apylinkes bei įrengtus laipiojimo maršrutus. Susipažinę su begale skirtingų žmonių supratome, kad ir kokie jie visi skirtingi, tačiau meilė gamtai, kalnams ir alpinizmui juos visus vienija.
Vieni iš tokių buvo lenkų pora, kurie dėl laipiojimo lankėsi Kinijoje, atvyko į Laosą, o toliau patraukė ir į Tailandą. Susibičiuliavus artimiau, sulaukėme pasiūlymo pasiskolinti visą alpinistinę įrangą. Nenorėdami likti skolingi sutarėme, kad vykdome sandorį ir alpinistinę įrangą iškeičiame dienai į savo dviračius. Nors prieš pusmetį baigiau kalnų kelionių technikos kursus, tačiau neturėjau progos išbandyti savęs tikromis sąlygomis. Atsiradusios galimybės buvo išnaudotos su kaupu ir visą dieną praleidžiame laipiodami įvairiais uolų maršrutais. Su Juozapu pradėję nuo lengviausių judėjimo vis sudėtingesnėmis. Sėkmingai įveikus devynias skirtingas trasas ties vienu maršrutu strigau. Kelios poilsio pertraukos, keletas prakritimų, tačiau vieno maršruto taip ir nepavyko šturmuoti. Po tokios dienos kišenes papildžiau dar viena patirtimi ir pirmo karto džiaugsmu.
Džiaugsmas ir liūdesys finišo tiesiojoje
Paskutiniąsias dienas pradedame nekantrauti. Jaučiame nuovargį ir norą kuo greičiau pasiekti galutinį tikslą. Keliaudami per Laosą, šalį praminame dviratininkų greitkeliu, nes kelyje jų sutikome daug, o tam priežasčių tikrai yra. Visa šalis santykinai yra itin patogi dviračių turizmui, geras kelias, geros oro sąlygos, o ir kelyje pasitinkančios kalvos nesunkiai įveikiamos net ir nepatyrusiems dviratininkams. Sutiktų dviratininkų lyderiais galime laikyti prancūzus, čia jų buvo daugiausia, taip pat sutikome olandus bei pietų korėjietį.
Paskutiniąją nakvynę prieš finišą ramaus poilsio negauname. Laose gyvena apie 7 milijonai žmonių. Keliaujant per šalį tie milijonai atrodo nesuvokiamas skaičius, nes visada tave supa ramybė, atrodo, kad vis važiuoji per nesibaigiančias atostogas pas močiutę kaime. Vis dėlto paskutiniąją naktį prieš finišą ramaus poilsio negauname. Įvažiuodami į nedidelį miestelį nesuprantame kas vyksta, pilnos gatvės žmonių, mašinų, motorolerių, tolumoje sklinda muzika ir šviesos. Išsiaiškinome, kad atvykome į miestelio šventę, visi linksminasi nuo mažiausiųjų iki vyriausiųjų, o linksmybės tęsis iki paryčių. Nedidelėje teritorijoje įrengta scena, prekybinė mugė, kurioje radome vėlyvą vakarienę bei stebėdamiesi žiūrėjome kaip maži vaikai žaidžia azartinius žaidimus. Kiti pramogauja skanaudami spragintus kukurūzus, saldžius blynelius ar tiesiog išbando rankos taiklumų į balionų sieną paleisdami strėles.
Paskutiniąją žygio dieną neskubame, reikalingas įveikti atstumas nedidelis, tad pakilia nuotaika prieš vidurdienį įvažiuojame į Laoso sostinę. Triumfuodami savo žygį įamžinome šalia miesto pažibos – Laoso pergalę prieš prancūzus mininčio Patuxay paminklo. Džiaugsmingos nuotaikos kupini vakarą švenčiame naktiniame turguje ragaudami viską iš eilės.
Nors mūsų žygis sėkmingai buvo įveiktas, tačiau su dviračiais dar atsisveikinti neskubėjome. Nusprendę juos parduoti internetiniuose forumuose Juozapas talpino skelbimus, o kelias dienas Laoso sostine dar džiaugėmės sukdami paskutiniuosius ratus savo prisijaukintais ratais. Ilgai laukti neteko ir pirkę dviračius už 85 dolerius, juos atidavėme į naująsias savininko rankas už 100 dolerių. Susumavus kelionės metu pirktas naujas detales, remonto darbus nei praturtėjome, nei nuskurdome.
Matant, kaip nuvažiuoja automobilis ir pikapo bagažinėje įsodinti dviračiai dingsta iš akių aplanko ir džiaugsmas ir liūdesys. Džiaugsmo daug, nes pradėję nuo mažų tikslų įgyvendinome mano slapčiausius ir liūdna, nes viskas baigta. Kad liūdesys ilgai nekamuotų, likusią šiaurinę ir mažiausiai apgyvendintą šalies dalį nusprendžiame apkeliauti autostopu.
Kviečiu sekti ir kitus kelionės pasakojimus bei įspūdžius www.kelionrastis.lt arba socialioje medijoje kelionrastis
Na, tikrai daug pamatėte, o jau Kaložos cerkvė tai tikra gražuolė. Bet dauguma tų sovietinių vaizdų man tiesiog atgrasūs – visos tos vėliavėlės, paminklai, statiniai…
Jų avižinė košė bei ledai mums taip pat labai patiko, o ir blynų, žiūriu, atsivalgėt visokių iki soties 🙂
Tai jau tikrai- objektų begalė. O dėl vaizdų- tai man kažkaip visai vienodai))) . Tiesiog yra kaip yra. Ir tiesa sakant, jei kaimynas vėl suorganizuos kokį maršrutą, tikrai neatsisakyčiau vėl nuvažiuoti ))
Nežinau, nesusigaudžiau, kuri čia ta pilis yra kuri? Jei ta raudonoji, iš abiejų pusių yra Myro, tai toje „kampinėje”nuotraukoje labai gražiai atrodo. Kažkuo panaši turėtų būti ir atstatyta Klaipėdos pilis, tačiau aš į tuos atstatymus taip pat ne visada su pagarba žiūriu. Nors Klaipėdai velniškai reikėtų įdomios, super įdomios architektūros pastato, gi šiandien statome tiktai dėžes. Mūsų miestas galėtų patraukt turistus ir kultūros renginiais, tik kad valdžia iki šiol to nesupranta…
O man Klaipėda graži – aš ten randu daug mielų vietelių. Nors kita vertus, mūsų miestams bet kokiu atveju reikia pasitempti. Kurią dieną važiavau per Užupį ir sakau- juk jei Vilnių padabinti gėlėmis, kaip pvz yra Vokietijoj, Prancūzijoj, Austrijoj, tai nebūtų lygių šiam miestui. Klaipėdai manau irgi tas dalykas tiktų )))
Arūna, o tau yra negražių miestų, be mielų vietelių? :)))) Tau juk visur gražu, nes tu toks žmogus, o be to – ko ieškai, tą ir randi – kas šiukšles, o kas gėles 🙂
Klaipėdą aš labai myliu, nes ten prabėgo visos mano vaikystės vasaros pas močiutę, bet jei turėčiau svečių, kuriems reikėtų parodyt Lietuvą, tai kažin ar ten važiuočiau, nes tų gražių vietelių, kaip tokiam dideliam miestui, tikrai per mažai.
O kas dėl atstatytų pilių, tai geriau tokios, negu nieko – kaip ir dėl Valdovų rūmų – gal ir nereikėjo, gal ir nėra ten ką eksponuoti, bet jūs apžiūrėkite juos su gidu(būtinai!) – ten toks šaunus jaunimas dirba, kad sudomins net ir didžiausią skeptiką. Ne taip, kaip Kauno Zoologijos muziejuj prieš kelis metus tokios piktos tetos dėl smulkmenų barasi – kažkokia stagnacija – reiktų jas pačias nuvežt į muziejų kokioj Švedijoj kelti kvalifikacijos 🙂
Žinok yra)))) Ir toj pačioj Baltarusijoj buvo visokių momentų- bet kažkaip pakreipi viską juokų forma ir tiek))) Valdovų rūmuose buvau ir net su archeologu, kuris ten kasinėjo, bet, man tie rūmaū be gyvybės. O jei pažiūrėti plačiau- tai va tokiam abejotino autentiškumo objektui įkišti milijonai, kai tuo tarpu griūva tikrai be galo gražūs tikri dvarai pas mus. Buvau prieš šią kelionė Rokiškio krašte – radom ir labai gražiai sutvarkytų vietų, bet daugumoje, tai apverktinos būklės dvarai su didžiausia lenta- Valstybės saugomas objektas.