Kur sutikti Naujuosius per pandemiją? Teisingas atsakymas – Portugalija! Dar teisingesnis – Madeira!

Ką daryti, kai pasaulio šalys lenktyniauja įsivedinėdamos vis naujus atvykimo apribojimus, o Naujus metus norisi sutikti kur nors kur šilta, skanu ir gražu?

Atsakymas – Portugalija!

Tokia yra mano praėjusių ir šių metų išmintis, kuri gali būti taikoma ir kitais, ne tokiais kriziniais, metais.

O viskas buvo taip. 2020 gruodžio viduryje Portugalija buvo viena iš nedaugelio Europos, o greičiausiai – ir pasaulio – šalių, iš atvykstančiųjų nereikalavusi neigiamų PCR testo rezultatų. Ryanair‘as sugalvojo pradžiuginti europiečius 5 eurų akcijomis. Na, ir man jau buvo kiek pabodę kasdien kursuoti penkių metrų maršrutu nuo miegamojo iki darbo kabineto.

Keletas spragtelėjimų pele – ir pašte bilietai kelionei maršrutu Vilnius-Dublinas ir Dublinas-Lisabona. Kadangi Lisabonoje jau teko būti, tai kelionę nusprendėme pratęsti – taip prisidėjo dar Easy Jet‘o skrydis Lisabona-Funchalis. Ir štai šioje vietoje, kaip vėliau paaiškėjo, aš padariau didžiulę klaidą, nusipirkdamas bilietą grįžimui į Lisaboną gruodžio 31 d. Netrukus, beje, padariau dar dvi – pirmą, kai grįžimui jau po naujų metų nusipirkau bilietus Faro-Londonas-Vilnius. Ir antrą, kai paskelbus apie Jungtinėje Karalystėje rastą naują viruso atmainą ir stabdomus skrydžius, lengvai supanikavau ir nusipirkau bilietus grįžimui jau kitu maršrutu – per Ispaniją.

Pokalėdinis skrydis į Dubliną pasirodė visai malonus. Apypilnis lėktuvas, rami publika ir netgi ganėtinai tradicinio plojimo nusileidus nebuvimas. Netgi Ryanair Buzz‘o įgula atrodė kiek atsipalaidavus ir per daug nevaikė keleivių versdama juos lipti pagal jau tikrojo Ryanair‘o sukurtą paeilinį algoritmą. Apytuščiame Dublino oro uoste vienintelis kalėdinis sveikinimas matomas tik keliuose televizoriuose. Nyku ir liūdna. Lisabonoje irgi ne ką geriau, bet kadangi atskridome ne Kalėdų eglučių ieškoti, pakuojamės į metro ir po kiek daugiau nei pusvalandžio išnyrame miesto centre esančioje Martim Moniz aikštėje. Noriu pasakyti labai daug komplimentų Lisabonos oro uosto projektuotojams – tiek kūrusiems tikrai patogų terminalą, tiek ir labai gerai suplanavusiems viešąjį transportą.

Lisabonoje laukia pirmas nusivylimas – smarkiai kovodama su koronavirusu, Portugalijos valdžia visoms viešojo maitinimo įstaigoms nurodė užsidaryti lyg tai nuo 13:00, lyg tai nuo 15:00. Viso to išdavoje, vienintele alternatyva gaminimui savarankiškai liko keletas visą para veikiančių labai „mini“ supermercado‘sų, keletas lyg ir „take-away“ principu veikiančių indų valdomų picas ir kebabus gaminančių greito maisto taškų ir žinoma Uber ir Bolt paslaugos. Pastarosios, beje, puikiai pasiteisina.

Visgi atvykome ne valgyti (šiaip tai – valgyti – Portugalija yra viena tų šalių, į kurias mąstantys žmonės važiuoja valgyti), tad einam kultūrintis. Geriausia kultūrinimosi priemonė – tramvajus Nr. 28. Iš Martim Moniz aikštės išvykstantis senovinis, panašu, kad už Lietuvos Respubliką vyresnis, geltonas vagonėlis padaro platų ratą aplink senamiestį ir savo kelią užbaigia kažkur XX a. pradžios namų pilname Campo Ourique rajone. Vienkartinis bilietas kainuoja 1,5 euro, kas lyg ir nėra itin malonu, bet šią neteisybę ištaiso galimybė nusipirkti 6 eurų vertės 24 valandų bilietą.

Šiaip 28E (e – electrico – taip portugališkai vadinamas tramvajus) maršruto pradžioje verta išlipti beveik kiekvienoje stotelėje: senamiesčio širdyje Graca verta pasivaikščioti po azulejo plytelėmis išklotų bet vis vien aptrupėjusių namų kvartalus; nuo Portas do Sol stotelės ne taip jau toli reikia lipti iki castelo de Sao Jorge – šv. Jurgio pilies – miesto citadelės – liuzitanų, romėnų, vandalų ir maurų statyta pilis, buvusi net ir karalių rezidencija, į kurią savaitgaliais, pasirodo, reikia pirkti nemokamą bilietą; toliau yra Chiado – itin aptrupėjęs menininkų rajonas, šalia kurio yra ir Bairro Alto – aukštesnio lygio, vakarais atgyjantis pramogų rajonas. Tarp šių – privaloma aplankyti Sė – Mindaugo amžininkė katedra.

Beje, Castelo, gyvena tiesiog orda povų. Pirmą kartą gyvenime mačiau povus, kurie įsitaiso medžiuose.

Beje, visas Lisabonos senamiestis atrodo taip, tarsi mada gerai prižiūrėti istorines miestų dalis būtų išskirtinai lietuvių išradimas. Nors Lisabona po 1755 m. žemės drebėjimo iš esmės buvo atstatyta nuo pamatų, tačiau nesunku save pagauti mąstant, kad nuo statybos dienos pastatai nebuvo bent kiek atnaujinti. Turiu idėją, kur išsiųsti neperrinktus mūsų merus!

Portugališkas karantinas galioja ne vien restoranams. Jis taikomas ir muziejams. Tylu ir nyku 1911 m. šeimininko netekusiuose karaliaus rūmuose (Palacio nacional de Ajuda), kurių vakarinėje pusėje statomas košmariškas „modernus“ priestatas, uždarytas nežmoniško ilgio Mostero dos Jeronimos – šv. Jeronimo vienuolynas ir jo muziejai. Vienintelės veikiančios kultūrinės įstaigos pasirodo greta oro uosto esantis Okeanariumas ir šalia Belem bokšto esantis karo muziejus.

Oras taip pat ne itin džiugina – temperatūra sunkiai viršija +14, bet reguliariai besikeičiantys lietūs, saulė ir debesys su pobjauriu vėju, ne itin prisideda prie džiaugsmo dėl sėkmingo pabėgimo iš dar prastesnių orų varginamos tėvynės.

Visgi Lisabona daro viską, kad kompensuotų šią meteorologinę netaisybę ir džiugina najametinių dekoracijų gausa.

Su sniegu Portugalijoje tradiciškai nekažkas. Todėl tenka virš gatvių kabinti didžiules šviečiančias snaiges.

Pasidžiaugus Lisabona, skrendam į Maderą. Šio autonominio regiono valdžia labai rūpinasi turistais. Pirmas rūpinimosi požymis – kiekvienam atvykusiam įteikiama graži spalvota kaukė. Antras – reikalavimas turėti neigiamą Covid-19 testą. Na, o tiems, kas jo neturi, testas padaromas vietoje, oro uoste. Nemokamai. Laukiant testo rezultatų, tiesa, reikia saviizoliuotis. Tiesa, saviizoliacija vyksta taip, kad apie dešimtą vakaro iškentėjus nuo pat 6 ryto šepetukus atvykstantiems į nosį kaišiojančios pavargusios seselės rankų švelnumą, kam sms žinutė, o kam – elektroninis laiškas apie testo rezultatus ateina apie 6 valandą ryto. Reziumuojant – nelabai turiu argumentų pagrįsti Lietuvos kovotojų su Covid-19 organizacinius gebėjimus.

Madeira – vulkaninė sala, tad čia gana beprasmiška ieškoti balto smėlio pliažų. Pliažų su smėliu yra, bet jie – labiau žvyro ar visai akmenų ir … juodi. Balnojame žirgelį, t.y. sėdame į mažylį Renault Twingo ir traukiame į rytus. Keliai Madeiroje – puikūs. Išskyrus nebent tą dalį, kad rasti daugiau nei kilometro tiesią atkarpą yra ganėtinai neįmanoma misija, lygus asfaltas tiltais ir tuneliais tikrai neša neša per kalnus ir slėnius įspūdingo aukščio viadukais ir ne mažiau įspūdingo ilgio tuneliais.  Jau po keleto kilometrų įsitikinu, kad automobilių nuomos punkto darbuotojos mėginimas vietoje 0,9 l variklį turinčio Twingo man įsiūlyti Audi A3 su 1,6 l varikliu nebuvo eilinis turistų numelžimo triukas. Mažylis Twingo dūsta kopdamas ir į magistraliniuose keliuose esančias kalvas. Tiesa, pirma pavara jis visgi sugebėjo įveikti ir ganėtinai bjaurius šunkelius pakeliui į aukščiausią salos tašką Pico Ruivo.

Pirmas sustojimas – Cabo Girão. Ant 580 m. aukščio į vandenyną smingančio skardžio įrengtas stiklinis tiltas. Gražu, baisoka ir smagu pasijuokti iš kitų. Galima užkilti dar aukščiau, iki ant kalvos esančios bažnyčios, bet vaizdas nuo jos – tikrai ne kažkoks.

Toliau – daug mažų gražių miestelių. Tvarkinga, gražu, tikrai geriau sutvarkyta nei Lisabonoje. Visgi, jei kas klaustų manęs, dėl provincialaus urbanistinio grožio rekomenduočiau keliauti į Azorus. Pietums nusigauname į Puerto Moniz. Viešbutis Aqua Natura ir į Michelin sąrašą patenkantis restoranas Sea View yra įsikūrę ant kranto, kuriame, tarp akmenų, labai išmaningai įrengti dirbtiniai baseinai. Bangos dūžta į akmenis, ir baseinus reguliariai užpila baltos putos. Vieta, kur tikrai verta praleisti vasaros pusdienį ir vaizdas, kuriuo tikrai verta pasigėrėti „šaltą“ žiemą. Pietūs, kaip galima atspėti, gaunasi ne iš pigiausių, bet leidžia įsitikinti, kad žuvį gaminti Madeiroje tikrai mokama.

Beje, restoranai ant jūros kranto Maderoje yra ganėtinai dažnas reiškinys ir, kaip rodo patirtis, kai kam prireikia stiprių nervų norint patikėti, kad už poros dešimčių metrų lūžtančios bangos nepraturtins kasdieninės mūsų žuvienės jūros druska.

Madeira yra kalnų grandinės viršūnė. Todėl beveik bet kuris posūkis į salos vidų atves prie kokio nors krioklio. Turistiniai takai yra tikrai puikiai įrengti ir sudaro puikias galimybes deginti valandas žygiuojat žaliais tarpekliais. Maderoje, kaip ilgą laiką izoliuotoje saloje, auga ir daug endeminių medžių rūšių, todėl kiekvienas tikras gamtos mylėtojas gali rengtis žygiui per senovinius miškus, vadinamus laurasilva.

Portugalija – žemės ūkio šalis. Ir todėl, važiuojant debesyse paskendusiais keliais tampa visai nekeista susitikti iš debesų baltumos išnirusią taikių ir sueprmasyvių žalmargių kompaniją.

Visgi pagrindinis Madeiros grožis yra Ponta de São Lourenço – ryčiausias salos taškas. Iš čia puikiai matosi visa sala ir netgi galima stebėti, kaip šiaurinę jos pusę skalbia lietūs, o pietinė maudosi saulės spinduliuose. Pastaroji taisyklė veikia visais metų laikais. Tiesa, Maderoje galioja ir kitų pajūrio vietovių taisyklė – jei kam nepatinka oras – palaukite 10 minčių.

Minėjau, kad Madeiros valdžia itin rūpinasi turistais. To rūpesnio kvintescencija – kalėdinės ir naujametinės Funchalio dekoracijos. Naujuosius esu sutikęs ne vienoj šalyje ir ne vienam žemyne, bet tokių girliandynų tikrai niekur nesu matęs.

Kažkaip įtariu, kad miestas galėtų ramiai sau išjungti gatvių apšvietimą – pakaktų vien girliandų. Ir su dideliu vargu galiu įsivaizduoti, kaip visas šitas gėris yra sandėliuojamas ne švenčių metu. Panašu, kad neatsilieka ir gyventojai ir visi Madeiros miestai yra kažkuo, ką tikrai galima naudoti kalėdinei atvirutei.

Kažkur pradžioje minėjau, kad šios kelionės planavime padariau klaidų. Viena didžiausių jų – sprendimas naujų metų fejerverkus žiūrėti Lisabonoje. Fejerverkai iš tiesų buvo, tik juo šaudė nuo kito Tacho upės kranto ir, švelniai tariant, bent jau žiūrint nuo krantinės ties Praca do Comercio, jie nebuvo patys įspūdingiausi.

O štai Funchalio dangus kasmet naujųjų vakarą tampa tikra fejerverkų fijerija. Deja, tą sužinojau per vėlai ir tegaliu tik kitiems rekomenduoti nekartoti mano klaidos ir, esant Portugalijoje, naujųjų sutikimui sulakioti į Madeirą.

Sutaupytą dieną paaukojam kelionei į Sintrą – savotiškus Portugalijos Trakus. Deja, pandemijos grėsmė sėkmingai ištuštino ir šį, paprastai nuo turistų sausakimšą miestuką. Net pavalgyti surtasti tampa iššūkiu. 

Kadangi kai kam darbe reikia būti jau pirmą metų pirmadienį, atgal išskrendam šeštadienį, sausio 2. Į oro uostą vykstam su šiek tiek nerimo. Skrydžiai per Jungtinę Karalystę lyg ir atšaukti, o lyg ir ne. (paskui pasirodė, kad jau neatšaukti, bet būtų sąlygoję 10 dienų saviizoliacijos prievolę). Tad nupirkau bilietus per Madridą ir Alikantę. Ispanija irgi įsivedė savo tvarką – visi atvykstantys turi turėti neigiamą Covid-19 testą. Ir kažkur mažom raidėm parašė, kad tranzitu skrendantiems tas reikalavimas netaikomas. Raidės pasirodė tokios mažos, kad prie įlaipinimo vartų stovinčiam portugalui prireikia didelio viršininko pagalbos tam, kad šią paslaptį išsiaiškinti. Toliau – viskas sklandu, iki pat Alikantės oro uosto vartų, kur mus į lėktuvą laipinanti dama mūsų paprašo … lietuviško (NVSC) QR kodo. Kaip tikri turistai esame pamiršę šį reikalavimą, na bet dama pasirodo pernelyg plačiai perskaičius ispaniškas instrukcijas ir … nusprendžia, kad dėl Ispanijos taisyklių tranzitu per Ispaniją į Lietuvą atvykstantiems lietuviams šis Lietuvos reikalavimas … netaikomas. Tegyvuoja lietuviškas žavesys ispanių akyse!