Nors tą vasarą ir neplanavom kažkur važiuot, o verčiau ilsėtis Lietuvoj, (kaip paaiškėjo, oras tam buvo puikiai tinkamas) vistik vos gavom pasiūlymą prisijungt prie vykstančiųjų į Kroatiją, ilgai negalvoję sutikom, ir štai, gražų liepos vakarą susėdę į savo ratus, keturiese pajudėjom lietuvių turistų juodosios skylės, dar Europoje žinomos Lenkijos vardu, kelių kryptim. Nors ilgą laiką planas buvo išvažiuot anksti ryte, galų gale nusprendėm išvažiuot vakare, važiuot pernakt, ir po pietų jau komfortiškai gert alų pirmos kelionės dienos (nakties?) galutiniame taške – Mikulove, geografiškai labai palankioje padėtyje įsikūrusiame miestuke ant Čekijos-Austrijos sienos.
Kadangi apie važiavimą per Lenkiją visi žino viską, apsiribosiu pasakydamas, kad prasikeikiau pasirinkęs Varšuvą pasiekt važiuodamas pro Lomžą. ( Atgal važiavome per Bialystoką, ir nors tame kelyje taip pat netrūko fūrų, ten bent jau nebuvo bjaurių kaimukų kas 2-3 km). Kaip ten bebūtų, Varšuvą pravažiavom naktį ir greitai, ir matosi, kad ateity bus dar greičiau, nes lenkai labai smarkiai dirba konstruodami didelį, tiesų tranzitinį kelią skersai visą Varšuvą.
Kaip ten bebūtų, Mikulovą privažiavom gerokai anksčiau nei planuota – apie 10 ryto buvom vietoj. Viešbutuko administratorė pasitaikė maloni, be problemų sutiko check-in’int mus gerokai anksčiau oficialaus laiko, tad valandėlę praleidę viešbučio kiemelyje siurbčiodami čekišką alutį, gavom savo numerį, ir gerom trim valandom visi iškart išlūžom. Atsikėlę išėjom pasitrint po Mikulovą. Miestukas visai mažytis, turbūt mūsiškio Pasvalio dydžio, bet labai simpatiškas, turi gražią didelę pilį, berods, 14 ar 15 amžiaus. Pavakarieniavę dar viešbučio bare pažiūrėjom futbolą, sulaukdami gausybės keistų žvilgsnių (mat sirgom už Urugvajų, o ne už vokiečius, kurių Mikulove turbūt absoliuti dauguma, na gal dar keli austrai) ir sumigom.
Sekančią dieną gan anksti atsikėlę susipakavom ir patraukėm link Kroatijos. Pakeliui teko kirst Austriją ir Slovėniją. Slovėnija mus labai papiktino, mat teko pirkt vinjetę už kelius, kuri mums kainavo 15 eurų, nors jos tereikėjo nepilnai valandai, pravažiuot ~50 km jų teritorija. Atgal važiuodami tos vinjetės nebepirkom, nes nelabai buvo noro, o ir nusipirkt jos tiesa pasakius nelabai buvo kur – pirmoji proga ją įsigyt pasitaikė telikus 10 km iki sienos. Vėliau mano brolis, pusę metų studijavęs Slovėnijoj sakė, kad tos vinjetės apskritai net nereikia pirkt, bet kadangi tai buvo post factum, iki galo taip ir neišsiaiškinau, kodėl.
Šiaip ar taip susimokėję už kelius galų gale įvažiavom į Kroatiją. Bevažiuodami jų puikiais, tikrai puikiais greitkeliais (už juos ir mokėt gaila nebuvo, ne taip kaip Slovėnijoj) supratom, kad ir šią dieną savo kelionės tikslą pasieksim anksti, todėl greitai perplanavom kelionę, ir nusprendėm pakeliui užsukt į Plitvicų nac. parką, kurį ketinom aplankyt kurią kitą dieną. Kaip tarėm, taip padarėm, ir po pietų jau pirkom bilietus (55 lt žmogui) į šį gamtos stebuklą. Vaizdai tikrai pasakiški, ir buvo ganėtinai gaila, kad negalėjom užtrukt ilgiau, mat norint pilnai apeit visą parką normaliu žingsniu, tam reiktų ~7-8 valandų.
Aišku, prasisukom gan gudriai, kadangi bilietas galiojo visą dieną visiem įėjimams, tai iš pradžių apsukom ratą vienam gale, tada sėdom į mašiną ir nuvažiavom į kitą parko galą, prie didžiojo krioklio, palikdami mažiausiai įspūdingą vidurinę dalį nelankytą. Apibendrinant, ši vieta tikrai privaloma aplankyt esant Kroatijoj, mat kriokliai, kriokliukai ir smaragdinis vanduo yra tikrai nepamirštami. Be to, visur pilna žuvų, kurios visai nebaikščios, ir mielai maitinasi joms patrupinta duona 🙂
Išėję iš Plitvicų pasukom link Makarskos rivjeros, kur ir buvo galutinis kelių dienų taškas. Bevažiuodami link greitkelio, sustojom prie moteriškės, pakelėje pardavinėjančios rakiją ir vietinės gamybos sūrius. Kadangi Edita neblogai susišneka “balkaniškai”, (tiek serbų, tiek kroatų ir visų aplink esančių kalbos labai giminingos) tai visos kelionės metu ši jos savybė mums labai pravertė, neišskiriant nė šio atvejo. Taigi, nusipirkom litrą rakijos ir galvą sūrio, kurio pusės taip ir nesuvalgėm ir galų gale išmetėm,o sumokėjom už ji gan solidžia suma, gal kokius 20 eurų – tai vadinama didelių akių sindromu, kai nori visko, ką matai. 🙂 Na, bet rakija buvo tikrai puiki, net ir man, nesižavinčiam stipresne produkcija, ji patiko.
Galų gale pasiekę greitkelį šiek tiek paspaudėm, mat vėlavom pasaulio čempionato finalui, kurio praleist jokiu būdu nenorėjau. Žodžiu, galų gale pasiekėm Vodice miestelį, kuriame turėjom praleist artimiausias 5 naktis. Šeimininkai pasitiko ypač džiugiai, nes viena iš mūsų ketveriukės jau buvo pas juos apsistojusi prieš porą metų, tad viskas buvo labai “welcoming”, gavau aš pažiūrėt futbolą, ir šiaip patenkinti nuėjom į savo apartamentus. Apartamentai buvo dideli,su visais patogumais, įskaitant ir kondicionierių, 300 metrų nuo jūros, na, žodžiu, tikrai neblogai.
Pati Vodice yra ganėtinai tipinis kurortinis miestelis, kažkuo primenantis mūsų Palangą – tik vietoj ruspopą grojančių kavinių greta pagrindinės sausakimšos miesto gatvės – krūvos “priparkuotų” jachtų, o vietoj visur kabančių “kambariai, butai nuomai”, etc. kabo plakatai su iškabom “Vino, Rakija”. Nors iš tikro tai reikia pripažint, kad patalpas siūlo irgi ant kiekvieno kampo 🙂
Visą sekančią dieną praleidom pasyviai poilsiaudami. Jūra nerealiai šilta, bet krantas – siaubingas. Akmenys, aštrios uolos, jūrų ežiai. Besimaudydamas slystelėjau, koja nučiuožė į tarpą tarp uolų, kurios, aišku, buvo aštrios : persipjoviau nepaisant netgi to, kad buvau su apavu. Po to grižus buvo labai smagu stebėt, kaip paklaikę aplinkiniai turistai išspoginę akis spokso į krauju krantinę taškantį ir žvengiantį lietuvį 🙂 taip tad mes ir garsinam savo tėvynę užsienyje:)
Vakare iš Vodice nuvažiavom į Splitą, pasitrynėm pačiam centre, Romos imperatoriaus Diokletiano rūmuose – tikrai labai faina vieta, ypatingai graži kai sutemsta. Gigantiškų rūmų likučiai dabar paversti gatvėmis, kavinėmis, netgi gyvenamaisiais namais. Judėjimas didelis, bet aplankyt tikrai verta.
Sekančią dieną maloniai pasinaudojom šeimininkų suteikta nuolaida ir už pakankamai padorią sumą, 80 eurų, išsinuomojom jų jachtą, 10 metrų ilgio laivuką, su kuriuo ir praplaukiojom visą dieną. Bent vieną kartą gyvendami Vodice normaliai maudėmės, nes vistik kai laivas išmetęs inkarą 8-9 metrų gylio užutekyje, tai nebebaisu kad persipjausi koją į uolą. Pasimaudžius ir paplaukiojus sužinom nemalonią naujieną : laivas sugedo, šeimininkai bando pataisyt. Gerokai užtrukom, nenuplaukėm į daugumą maršrute numatytų vietų, kita vertus, namo grįžom trim valandom vėliau nei turėjom, o per jas tikrai neliūdėjom. Prieš grįžtant dar užsukome į Prvič salelę, kuri mums labai patiko – ten buvo Kroatija visu savo gražumu : siaurutės gatvelės, akmeniniai namai, palmės, ir krūva laivų, laivelių, laivyčių ir kitų plaukiojančių daiktų. Besėdint prie vienos palmės sugebėjau palikt savo fotiko krepšį su visais jame buvusiais daiktais, ir nors fotiką turėjau su savim, bet paliktų daiktų vertė irgi buvo šiokia tokia ganėtinai nemaža. Leidomės į paiešką – ir nors buvo praėjęs jau geras pusvalandis, krepšį radau nepajudintą ten, kur ir palikau jį. Mažos, turistų negausiai lankomos gyvenvietės – ne taip jau ir blogai 🙂
Sekančią dieną praleidę prie jūros į pavakarę patraukėm link Tribuny, visai greta Vodice esančio mažo žvejų kaimelio. Kadangi “mažas” ir reiškia „mažas”, jį apėję per 15 minučių patraukėm į dar vieną greta esantį miestą, šįsyk jau didesnį – Šibenik. Pasivaikščiojom, palaipiojom krūva laiptuku (mat miestas įsikūręs ant ganėtinai stataus šlaito, protingi žmonės, rašantys į wikipediją tai vadina amfiteatro forma,na o aš nesiruošiu su tuo ginčytis), apžiūrėjom į UNESCO paveldą įtrauktą Šibeniko Šv. Jokūbo katedrą, pasėdėjom ant krantinės. Apibendrinant, šiuo miestu aš ganėtinai nusivyliau, tikėjausi kažko “-esnio”, o jis man pasirodė daugmaž eilinis – matyt čia ir yra visas keliavimo daugelio lankytomis ir žinomomis vietomis smagumas – niekada nežinai, kokį įspūdį kažkuri lankytina vieta tau padarys asmeniškai, mat keliuose skaitytuose pasakojimuose ir girdėtuose atsiliepimuose apie Šibeniką buvo kalbama labai gerai, o štai aš paėmiau ir išdrįsau jį sukritikuoti 🙂
Kitą dieną iš pat ryto planavom važiuot į Zadarą, bet kitą dieną kompanjonės pareiškė, kad nepageidauja niekur važiuot, todėl naudodamiesi proga, mes su Edita perplanavom maršrutą, ir palikę Zadarą šone, aplankėm įstabaus grožio Pag salą. Pago sala yra unikali savo išvaizda – iš šiaurės rytų jos niekas neapsaugo nuo aršaus vėjo, vietinių vadinamo “bora”, todėl viskas, ką tame krante galima pamatyt – tai mėnulio peizažas : viena ant kitos suvirtusių uolų ir akmenų krūvos praktiškai be menkiausios užuominos į augmeniją. Kadangi sala ilga, bet siaura, tai tuo įspūdingiau atrodo važiuojant pagrindiniu ir tuo pačiu vieninteliu jos keliu – žvelgi į kairę, ir matai tipišką Izraelio peizažą, vien baltos uolos ir akmenys ; pasuki galvą į kita pusę, ir matai ganyklas bei vešliai suaugusius alyvmedžius.
Visa sala nuo pradžios iki pabaigos yra apie 60 km ilgio, maždaug per vidurį įsikūręs ir pagrindinis miestas Pag, kuriame trumpam stabtelėjome apsižvalgyt (nors pernelyg daug pamatyt nėra ko, nes Page tegyvena vos per 3000 žmonių). Kita vertus, Pag’as atgyja naktį – neseniai Ryanair žurnale teko skaityti apie jį, na ir pasirodo, kad Pag’as – tai naujoji klubinės kultūros mėgėjų kultinė vieta, privaloma aplankyt, ir jau rikiuojama į vieną gretą su Ibiza, Las Palmu ir Maljorka. Pirmas įspūdis – „ką jie skiedžia”, bet pervertus sezono metu ten atvykstančių dj’ų sarašą, supranti, kad komplimentai Pag’ui – nė kiek neperdėti. Į jį atvažiuoja visos klubinės muzikos žvaigždės : Tiesto, Van Buuren’as, Deep Dish, Symian Mobile Disco, Johnny Digweed, Zabiela, ir visa tai turbūt tik kokių poros savaičių bėgyje (daugiau žvaigždūnų dj’ų paprasčiausiai nebepamenu 🙂
Pervažiavę visą salą pačiame gale smagiai išsimaudėm, ir pasukom atgalios. Beje, gurmanams ar ragautojams turėtų labai patraukliai skambėt dar vienas dalykas, kuo garsėja Pag sala : dėl salos ganyklose gausiai paplitusių rozmarinų ir berods bazilikų, kurių prisiėda ten besiganančios avys, jų sūriai yra labai specifinio ir įdomaus skonio. Na, bet mes neturėjom nei laiko, nei ypatingo noro ieškot tų sūrių, todėl apie tai paliudyt negalim 🙂 Bet kokiu atveju, Pag sala tikrai patenka į trejetuką įspūdingiausių mūsų aplankytų vietų Kroatijoje.
Po šios dienos pernakvojus atėjo laikas keliaut į sekančius “namus” – Podgorą. Podgora yra mažytis turistinis miestukas už ~10 km nuo Makarskos. Skaitydami lankstinukus sužinojom, kad turistams jame yra nuomojama 2000 vietų viešbučiuose, ir dar 3000 pas vietinius gyventojus, kurių pačių ten tėra mažiau nei pusantro tūkstantėlio – nenuostabu, kad viskas orientuota vien į turizmą.
Kadangi važiuot buvo netoli, bene tik apie 130-140 km, išvažiavom vėlai, atvažiavom anksti, prieš tai dar sustoję apsipirkt prekybcentryje (beje, maisto požiūriu Kroatija yra labai brangi šalis, vertėtų pasirūpint atsargom iš anksto) ir iškart puolėm į jūra. Krantas ten daug geresnis nei prieš tai, Vodicoje, tik smulkiais akmenukais dengtas, nėra jokių uolų ar ežių. Įsikurti pavyko labai geroje vietoje, pačiame miestuko pakraštyje, per maždaug aštuonis metrus nuo jūros 🙂 Džiugu, kad Kroatija bent jau apgyvendinimo prasme nėra itin brangi – tokie apartamentai ant pačio kranto su kondicionierium ir šiaip visais patogumais mums atsiejo po 21 eurą žmogui nakčiai. Turint omeny vietą, aplinką, ir visa kita, manau, tai pakankamai racionali kaina.
Iš Podgoros turistaut išvažiavom tik du kartus. Pirmą kartą vykom į buvusią Ragūzą, dabar vadinamą Dubrovniku – miesto pernelyg pristatinėt nereikia, jo pravardė (beje, pelnyta) – Adrijos perlas, viską apie jį ir pasako 🙂 Labai įspūdingas ir kelias link Dubrovniko – vingiai, įkalnės, nuokalnės, įlankos, užutėkiai, namukai raudonais stogais, jachtos, jūra – nuolatiniai palydovai per visus 150 kilometrų. Pats miestas, kaip ir galima tikėtis, knibžda turistų. Senamiestis smagus ir įtraukiantis, o nepagailėjus 35 litų ir pasikėlus ant visą jį juosiančių gynybinių sienų, darosi dar fainesnis. Visąlaik manėte, kad “raudonų stogų miestas” yra Praha? Pamirškit. Pasikėlus aukštai ant sienų, po apačia atsiveria tiesiog raudonas kilimas. Nemanau, kad visame senamiestyje yra bent vienas namas ne raudonu čerpiniu stogu 🙂
Beje, nepaisant to, kad iki Dubrovniko buvo tik 150 km, pirmyn ir atgal nuvažiuot užtruko apie 6 valandas. Jau anksčiau minėta kelio specifika užtikrina, kad pernelyg įsivažiuot nepavyks, o jei ir pavyks, lieka tik tikėtis, kad negreit pasivysi priekyje lėtai bešliaužiantį kemperį ar autobusiuką.
Atskiro paminėjimo kalbant apie Dubrovniką verti dar trys dalykai : pirmas, tai važiuojant link šio miesto yra nuostabaus grožio ežerai – Bačina Jezera, prie kurių tikrai verta stabtelt ir pasigrožėt, tuolab, kad niekur į šoną važiuot ar nukrypt nuo kelio nereikia. Antra, tai visur pakelėse stoviniuojantys prekeiviai, siūlantys visokius savo gamybos gėrimus bei vaisius ir daržoves – puiki vieta nusipirkt siuvenyrų, tik reikia nepamiršt, jog derėtis ir pas juos galima, o be to, pasakius stebuklingą žodį “proba”, dar galėsi ir pusę jo siūlomų gėrybių išragaut bei nusipirkt labiausiai patikusį. Šiaip ką mes galėtume pasakyt, tai kad verčiausi pirkt dalykai yra Šlivovice (slyvinė rakija), Travarica (Rakija, varyta su prieskoninėm žolelėm) ir jų pačių namų gamybos alyvuogių aliejus.
Trečias paminėjimo vertas dalykas yra tas, kad kelias veda ir per Bosnijos-Hercegovinos teritoriją. Nors tos teritorijos tėra kokie 6-7 kilometrai, muitinės veikia iš abiejų pusių, o kadangi BiH nėra ES narė, tai be pasų gali ir nepraleist (nors mūsų atveju nei pirmyn nei atgal pasų net nereikėjo rodyt, muitininkams užteko žvilgtelt į mūsų mašinos numerius su išganinguoju “LT”, ir iškart mosteldavo pravažiuot. Įdomiausia iš pradžių buvo, kad visus turistus praleidžia, bet iškrato kiekvieną kroatą, bet sustoję Bosnijoj nusipirkt cigarečių supratom kur šuo pakastas 🙂 Kroatams Bosnija yra maždaug tas pats, kas lietuviams, bent jau iki šios vasaros buvo, Baltarusija. Taigi, galų gale, važiuojant ta kryptim gali tekt ir ant sienos šiek tiek sugaišt, tą irgi reikia įsidėmėt.
Antra vieta, kur buvom išvykę, tai į Biokovo nac. parką Biokovo kalnų masyve. Per nac. parką vedančiu keliuku pasiekiama Sveto Jure viršukalnė, esanti 1762 m. aukštyje, tad į ją ir važiavome palydėti saulės. Keliukas, beje, itin vertas dėmesio. Iš tiesų, tai ten ne keliukas, o paasfaltuotas kalnų takelis :)23 kilometrai nuolatinio vairo sukiojimo į visas puses ir važiavimo prie keliolikos-keliasdešimt metrų aukščio beveik vertikalių šlaitų, kurių ne vienas net neatitvertas jokiais atitvarais – ne veltui prie įvažiavimo kabo iškaba, kad už save atsakote pats, parkas jokios atsakomybes neneša. Man, vairuojančiam, buvo dar pakankamai normalu, bet keleivės aikčiojo, prakaitavo ir šiaip.. šiek tiek drebėjo 🙂 Taipogi, nemažą efektą dar pdaro faktas, jog keliukas tokio pločio, kad kaip tik įsitenka viena mašina, bet eismas – dvipusis. Kas kelis šimtus metrų padaryti prasilenkimai, ir sukis, kaip išmanai. Kildami į kalną pasivijom pora lenkų ekipažu, po to pora čekų ekipažų, tad taip visos penkios mašinos ir važiavom kartu, prasilenkt buvo daug lengviau, nes automatiškai mus praleidinėt turėjo visi,kas leidosi nuo kalno – mes juk penki, o leidosi praktiškai tik pavieniai automobiliai.
Galų gale, pasiekėm tą išganingają, išlauktą ir išdrebėtą viršukalnę, iš ten tikrai puikūs vaizdai atsivėrė. Ir saulę spėjom palydėt, ir apsižvalgyt, ir sušalt, nes nei vienas nepagalvojom, kad beveik 2 km aukštyje vistik ne įprasti 36 laipsniai bus, o tik kokie 17-18 🙂 Šiek tiek tik gaila, kad buvo truputį debesys ar pakilęs rūkas, nes visiškai giedrą dieną žiūrint į žemyno pusę galima pamatyt net Splitą, kuris yra per gerus 80 km nuo tos vietos. Na, nepamatėm, tai nepamatėm, vistiek įspūdingų vaizdų prisižiūrėjom sočiai.
Vėliau, sustoję prie Bačina Jezera, ten dar šnektelėjom su keliais čekais, kurie mums pasakė, kad Prahoj beveik 40 laipsnių karštis. Kadangi iš pradžių planavom nuo Podgoros važiuot į Prahą, ten nakvot dvi naktis ir visą dieną skirt jai, persvarstėm planą, grįžę iš šeimininkų sužinojom, kad galim likt dar vieną naktį, nes apartamentai laisvi, taip ir padarėm : atšaukėm viešbutį Prahoj, pasižvalgę po žemėlapį nuspendėm, kad iš Podgoros minant tiesiai į Lietuvą geriausia nakvynės vieta bus Katowicuose, ir iškart už labai gerą kainą, berods, ~150 litų už du numerius, radom juose viešbutuką kurį ir užsakėm. Iš Katowicų išvažiavom anksti, kelią šį kartą pasirinkau per Bialystoką, ir jau apie 16 valandą įvažiavom į Lietuva, kuo labai džiaugėmės, nes neužtrukom iki vėlumos. Tokios tad buvo mūsų atostogos 🙂
pirmas 
79tieji 
ipvoisas