Kroatija: Adršpatai, Istrija ir Aukštieji Tatrai

Šįkart kelionės kryptis nebuvo ypatingai svarbi. Svarbiau buvo pats keliavimo faktas, kelio alkis. Tai nulėmė kelios asmeninės priežastys. Paprastai laikausi taisyklės negrįžti į tas pačias vietas. Deja, šiek tiek sulaužiau savo pačios susikurtas taisykles. Viskas buvo jau lyg tai matyta, bet dabar šiek tiek kitu kampu.
Kelionė prasidėjo 2017 m. liepos 6 d. dviese automobiliu. Kelionės tikslas – aplankyti Adršpatų uolų parką Čekijoje, pasimėgauti vasara Rovinij Kroatijoje ir grįžtant – Štrbske Pleso Aukštuose Tatruose Slovakijoje.
Kelionės rytas Lietuvoje šaltas, bet kuo toliau nuo Lietuvos, tuo šilčiau. Pravažiavus Lietuvos-Lenkijos sieną užplūsta pažįstamas atostogų ir laisvės jausmas, nuotykių, būsimų reginių ir įspūdžių atmosfera.
Šiek tiek nenumatytai sugaišina kelio remontas už Varšuvos, todėl nakvynės pradedam dairytis dar nepasiekę Vroclavo. Šioje autostrados vietoje motelių nėra, tenka šiek tiek nusukti nuo kelio, surandam motelį “U Kazimierža”.
Kitą dieną važiuojam tolyn, link Čekijos. GPS veda nedideliais vaizdingais keliukais ties Lenkijos-Čekijos pasieniu. Čekijoje, netoli Adršpatų uolų parko, randam nakvynę simpatiškame pensione “Pension skaly” gražiame miško ir kalnų prieglobstyje. Pietaujam vietiniame nacionalinių patiekalų restoranėlyje. Puiku, yra ir syr smažonyj. Čekai jį skaniai ruošia. Nuo čia iki Adršpatų uolų parko tik 7 km. Šiame parke kažkada jau buvau

. Vėl atgijo nuostabūs, tobuli uolų ir ežeriuko vaizdai.

Beveik kiekviena nugludinta uola savo forma ką nors primena ir turi pavadinimą

. Unikalu ir didinga.

Būtina, pasikėlus siauru kalnų tarpekliu perplaukti ir kalnų ežeriuku. Čekas valtininkas vaizdingai ir su jumoru pasakoja apie praplaukiamus objektus,. Nuotaika garantuota! Vakarą praleidžiam vaikščiodami po miestelį ir apylinkes netoli mūsų pensiono. Miške randu net mėlynių.
Pusryčiai pensione tikrai geri, nors šeimininkas, atrodo, viena akim stebi bepusryčiaujančius… Ne, ne su savim tikrai nieko neimam, o valgom tiek, kiek norisi.
Kitą dieną leidžiamės keliauti į Europos pietus. Iš Adršpatų iki Prahos kelio važiuojam gana siauru ir vingiuotu kalnų keliu šiek tiek aplinkui, nes iki Trutnov kelias uždarytas. Degalinėj nusiperkam Čekijos kelių vinjetę, bet po to, degalinės darbuotojai patikslina, kad iki Brno nėra autostrados, taigi ir vinjetės kaip ir nereiktų, bet atgal lipduko nebeima. Ką gi, gal veltui sumokėjom 12 eurų? Bet paskui įsitikinom kad ne veltui, buvo visokių kelių, ir autostradų, ir ne. Ties Austrijos siena pasitinka jau virš 30 laipsnių karštis. Kelių vinjetės reikia ir čia, bet tai išsiaiškinom nuvažiavę tik per pusę Austrijos. Kiek atsimenu, anksčiau to nereikėjo, bet nuo 2013 m. reikia. Nuo Čekijos pasienio iki Vienos driekiasi neaprėpiami geltoni saulėgrąžų laukai ir vynuogynai. Vakaras pasitinka jau įpusėjus Slovėniją. Nakvynės irgi teko gana ilgai ieškoti jau nusukus nuo greitkelio. Šiaip taip įsiprašėm pas vieną slovėną, turintį restoranėlį ir kambarius nakvynei. Matyt kažką ne taip supratau, sakė, kad vietų neturi,bet jei labai reikia – duos kažkokį prancūzišką numerį. Neklausiam net kainos, nes nuovargis ir karštis lenkia prie žemės. Mus laiptų labirintais nuveda į tokį tarsi bendrabutį su bendru dušu. Bus gerai, nors kaina su pusryčiais irgi gera – 50 eurų J Ryte sutartu laiku – 7 val. ateinam pusryčių, bet čia valytoja dar tik tvarkosi. Šiaip ne taip išsiaiškinam ko norim ir mums leidžia pasirinkti norimus patiekalus iš meniu. Keista, visur sava tvarka. Bet pusryčiais liekam patenkinti J.
Pasienyje – dar viena jau pamiršta procedūra – kroatai tikrina pasus, bet visa tai daro gana atsainiai. Privažiuojam žydrąją Adriją. Daug nesiblaškom ir pasukam į vieną iš pirmųjų miestelių – Umag.

Parkuojamės valandai prie pat krantinės. Maloniai nuteikia rami apytuštė krantinė, jaukus senamiestis ir niekur neskubantys krantinės kavinių padavėjai ir barmenai, nes diena tik prasideda, klijentų dar tik vienas kitas. Išgeriam skanios espresso ir nutariam išsimaudyti čia pat esančiame pliažiuke. Vanduo skaidrus ir šiltas. Nakvynę susirandam užėję į vietinę Info agentūrą. Prašau pigesnio varianto. Atvažiuoja kroatas, maloniai pasisveikina ir pakviečia važiuoti kartu. Jo apartamentai šiek tiek už Umago, gal 2 km – Finidoje. Gaunam puikų kambarį su balkonu, kondicionierium, šaldytuvu, šampūnais, netgi šlepetėm už 50 eurų. Popietę leidžiam prie jūros. Randam netgi nemokamą aikštelę automobiliui. Pradžioj pataikom į smėlėto, bet gana dumblino dugno pliažą, bet paėję į kitą pusę patenkam į puikų akmenuotą pliažiuką. Vakare vaikštom po Umago senamiestį, valgom ledus, gėrimės vaizdais, stebim laivus. Nusiperkam butelį makedonietiško vyno ir su vyno taure vakarojam savo balkonėlyje.
Iš ryto – pakrantės keliu pasiekiam Rovinij, kur nesunkiai randam mūsų užsakytą viešbutuką. Tai privat apartamentai. Gaunam gana kuklų kambariuką, bet yra šaldytuvas ir jaukus kiemelis su figų ir kivių pavėsiu.

Šeimininkė duoda miesto planą, išaiškina kur yra pliažas, kur senamiestis. Pasirodo, apsistojom gana patogioje vietoje – į vieną pusę už 15 min. kelio pėsčiomis – pliažas, o į kitą – senamiestis. Nueinam į gražų akmenuotą pliažą su pušų pavėsiu (jei nori). Ta vieta vadinasi Park Šuma Zlatni Rt

. Nuostabu, nebesijaučia to karščio, kuris tvyro miestelyje, vanduo šiltas, bet nusimaudžius atsigauna ne tik kūnas, bet ir siela. Relaksas. Kitą dieną jūroje jau nemažos bangos, todėl maudytis vienas malonumas, sunku iš vandens išlysti. Pietauti važiuojam į netoliese esantį miestelį, kur vietinėse tavernose ketami ant iešmo paršeliai ir ėriukai.

Karališki pietūs, visko net neįveikiam, pasiimam su savim. Bet šeimininkas dar pavaišina slivovica ir karštomis bandelėmis. Labai malonu. Grįžtant į Rovinij, sustojam pakelėje, kur kroatai parduoda visokias gėrybes. Yra konservuotų miniatiūriniuose stiklainiuose trumų. Visada norėjau paragauti – koks šio stebuklo skonis. Pardavėjas pavaišina, bet skonis ypatingai nesužavi.
Rovinij senamiestis nuostabus, na, toks, su itališku prieskoniu

. Ant aukšto kalno, įveikus siauras senamiesčio gatveles, prieinam šv. Eufenijos bažnyčią su aukštu bokštu. Atsiveria užburianti panorama.

Čia pat pievelėje, pavėsyje galima pailsėti ir stebėti praeinančius įvairaus amžiaus turistus. Beveik siesta J. Viename iš krantinės kavos barų, gauname labai skanios šaltos kavos. Rovinij praleidom dvi nuostabias dienas. Paskutinį vakarą buvo šiltas lietus ir gana stiprus vėjas, bet saulei leidžiantis viskas nušvito, nurimo. Mūsų kiemelyje prikrito figų, bet jos dar neprinokusios. Šeimininkė paaiškino, kad kiviai ir figos prinoksta tik spalio- lapkričio mėnesį.
Gaila buvo palikti Kroatiją, bet atėjo laikas sukti atgal. Istrijos pusiasalį pervažiavom skersai, pro mokamą “Učka” tunelį išlindom ties Rijeka. Dar keletas vaizdų su Adrija, ir nutolom nuo jos krantų vaizdingais keliais link Slovėnijos. Ties Lendava patekom į Vengriją, o pavakary privažiavom Slovakiją. GPS vedė mus gana pilkais Slovakijos keliukais ir miesteliais. Visai ne turistinėm vietovėm. Motelių jokių. Ir staiga pamatom užrašą “Restauracija 1,5 km” į dešinę. Na, gal nors pavalgysim. Pravažiavus abrikosų sodą, visai netikėtai išniro nuostabus pastatas – pilaitė. Šalia ūkis, gagendamos vaikšto žasys. Užeinam į vidų. Maloniai priima. Taip, taip yra ir pavalgyti ir nakvoti. Gaunam kambarį, tikriausiai prabangiausią per visą šią kelionę. Net aikteliu, viskas nauja, švaru, šiuolaikiška, skoninga. 30 eurų.Vakarienei gaunu brinzos virtinukų (brynzove halušky). Tai vienas iš nacionalinių slovakų pateikalų. Skanu. Pusryčiai irgi nenuvylė. Naktį buvo smarki liūtis. Sode prikrito abrikosų. Pasirinkom. Sultingi ir saldūs, tirpsta burnoje.
Aukštuosius Tatrus pasiekėm dvelkiant lengvam lietučiui. Štrbske Pleso, išlipus iš automobilio, net nustėrau – tebuvo +10 laipsnių. Atsirengėm viską, ką turim ir patraukėm apsižiūrėti. Štrbske Pleso – kurortinis miestelis kalnuose prie ežero, 1300 m virš jūros lygio. Užėjom į pirmą pasitaikiusį restoranėlį, užsisakėm tradicinės česnakinės sriubos (česnakova polievka). INFO centre gavom žemėlapius ir patraukėm taku apie ežerą. Buvęs rūkas prasisklaidė, išniro saulė ir, tuo pačiu, vaizdas į viršukalnes. Žygis apie ežerą truko 1 val. Nutarėm keltuvu pasikelti iki Chata Solisko (1830 m). Pasikėlus iki čia, atsiveria akį džiuginanti panorama: kalnai, toli apačioje likęs miestelis ir ežeriukas. Nebetoli ir Predne Solisko viršūnė (2117 m). Šalia – slidinėjimo tramplinai. Oras vaiskus ir grynas, čia pat sėdmaišiai, galima atsikvėpti ir pasigėrėti vaizdais.
Paganę akis nuostabiais vaizdais, leidomės į kelionę palei Aukštųjų Tatrų grandinę (27 km) link Lenkijos

. Pravažiavom Krivanio (2495 m), Gerlacho (2654 m), Lomnicos (2634 m) viršūnes. Atsisveikinome su kalnais iki sekančių susitikimų. Liko nepamirštami įspūdžiai, vaizdai, skoniai, kvapai….