Musu maršrutas buvo toks: pirmiausia nuskridom į Vieną, ten pravaikščiojom visą dieną, o tada – naktinis skrydis i Larnaką Kipre.Ten buvom apie 4ta ryto; kadangi mes taupūs ir viešbučio tai nakčiai
neužsakėm, tai dar pamiegojom kelias valandas triukšmingam oro uoste, kad įsitikintume, jog tvarkaraštyje numatyto autobuso nėra .Tada sutranzavom tokią moteriškę, kuri mus pavežė iki Larnakos centro. Ten suradom mūsų užsakytą viešbutį, o administratorė sutiko mus įleisti anksčiau. Iškart kritom miegoti.
Vėliau išsiruošėm apžiūrėti miesto.Larnakos pliažas mus nuvylė, oras irgi nebuvo daug šiltesnis negu
Belgijoj ar Lietuvoj. Todėl tądien pasivaikščiojom, o kitą dieną autobusu patraukėm i šalies sostinę Nikosiją. Maloniai nustebino jos senamiestis – pesčiūjų gatvelės, kavinukės… labai labai jaukus, daug jaukesnis miestas negu Larnaka! Pamažu priėjom sieną, kuri skiria šią paskutinę pasaulyje padalintą sostinę, o tuo pačiu ir visą šalį. Šiaurinė salos dalis priklauso turkams, kurie po 1974 m. okupacijos čia paskelbė „Kipro turkų respublika”, pripažinta tik Turkijos. O pietinėje dalyje gyvena graikų kilmės kipriečiai. Paradoksas tas, kad 2004 m. Kipras įstojo į ES, o kadangi padalijimo Europa nepripažįsta, tai formaliai visa sala yra ES
dalis. Tačiau de facto ES priklauso tik pietinė salos dalis. Siena iki šiol saugoma kareivių. Iki įstojimo į ES ją pereiti iš pietų į šiaurę būdavo problemiska, o is šiaures i pietus – beveik neįmanoma. Dabar įstatymai susvelnejo: vis delto ES pilieciai gali laisvai buti bet kurioje ES dalyje. Nikosijoje siena pereiti galima tik vienoj
vietoj. Ja surandame paklause kareiviu; pasienieciai uzdeda spaudą lapelyje, ant kurio parašyta „Kipro turku respublikos viza”. Ir… atsiduriame visiškai kitoje šalyje! Dingsta Zaros, Bershkos, Debenham’ai… atsiranda gatveles su turgaus tipo parduotuvėlėmis, maldai kviečiančios mečetes, Atatiurko portretai… beveik niekas nekalba angliškai… atsiskaityti reikia Turkijos liromis, o ne Kipro
svarais…
Maršrutiniu limuzinu (turkiškai jie vadinami „Dolmus”) nuvažiuojame i Girne (graikiškai Kyrenia) – artimiausia pajurio miesteli, o kadangi jame pliazu nera – is ten kitu mikriuku iki artimiausio pliazo.Kur jis -nurodo dolmusu vaziave bendrakeleiviai – stilinga taciau su skarele turke bei jos vyras. Kagi atvažiuojam, o ten vien prabangus viesbuciai ir mazas pliaziukas. Kainos nenormalios, taciau pakeliui sutikom jauna
vaikina (kaip isaiskejo malaizietis), tai jis mus nuvede i pigesni viesbuti ir nusiderejo dar, tai apsidžiaugėm gave kambari uz 25 eur. Pliažas neispudingas, bet vis vien dar liko pora valandų pasideginti ir pasimaudyti (brr…salta).
Kita diena apziureje Girne su jos jaukiu uostu ir pilim, per Nikosija griztam i Larnaka. O dar kita ištranzuojam i Agia Napa – britu pamėgtą jaunimo kurortą, kuriame yra daug klubu ir, kaip sake mus pavezusio
autobuso vairuotojas, „good beach, good sun and good sex”. Vienas vaikinukas, motyvuodamas tuo, jog „dabar Velykos”, nuveza mus iki pat Nissi pliazo. Jis yra tikras rojus palyginti su tuo, ka matem iki tol: baltas
smėlis, palmes, šalia parkas su pelikanais (narve)…Uzkyla vejas, bet mes jo neissigastam, o takeliu nueinam kokius 6 km iki tustoko Agia Napa centro (mat turistu sezonas dar neprasidejes).
Restoranuose vien angliski uzrasai: „Fast food”, „Fish and chips”, „Live football”… Vienam is ju uzsakom vakariene…ir tik tada pastebim, kad uz valandos prades temti… o mums butinai reikia partranzuoti i Larnaka, nes nakti is jos skrendam… Siaip taip citystopu isvaziuojam uz miesto… ten ilgokai stringam…
nuvejam įkyrius taksistus, sustabdom dzipą iki Ksilofagou kaimo, esancio pakeliui link Larnakos. Stovim salia ivaziavimo i greitkeli, temsta, o toliau niekas mums nestoja… visai sutemo… Pravarom taksista ir policija, kurie niekaip negali suprasti, ko mes tikimes sulaukti… 🙂 Mašinos visai dingsta… bandom stabdyti greta esanciam greitkely, bet dar karta įsitikinam, kad Kipras – tai ne Azorai, kur stoja kas antra masina…
Pagaliau vel griztam i sena vietą; viena masina pravaziavusi sustoja ir privaziuoja atbuliniu begiu… taip, i Larnaka!! Apsidziaugem nerealiai, pagaliau.. Tik ilipus, pasipila lietus (o mes jam visai
nebuvom pasiruose…).Mano vaikinas vienmarskinis, o as biski gudresnė striuke isimeciau, taciau iskeliavau su basutem. Pasieme viesbuty paliktus daiktus ir truputi pasibaste po Larnaka, iskvieciam taksi vaziuoti i oro uosta. „Velykos – bus brangiau”, – įspeja taksistas. Pradedam su juo sneketis – jis zino kur Lietuva, o
pats yra kilęs is Famagustos. Kadangi Famagusta dabar valdo turkai, uzklausiame, ar jis turku kilmes, ar graiku. Ir cia zmogus pasikeicia. „Tu mane žudai tokiu klausimu!! Turkai mano šeimą išvarė iš namų –
kaip tu drįsti mane vadinti turku?!” – varo jis greitakalbe ir alsuoja is susinervinimo. Išsigastam ir aš draugo prašau jo daugiau nieko neklausineti,bet jis vistiek dar užklausia: „Kaip manai, ar gerai, kad Kipras
istojo i ES?”. Jis mane,kad vis dėl to ES palaiko graikus, tai gal jis bus pozityvesnis. „Labai blogai! – atsako taksistas savo greitakalbe. – ES palaiko turkus, nes jie yra pigi darbo jega. O cia Kipre nuo to viskas tik pabrango! Jus vedę? Ne? Tai va, jums reikės namo, pirkit greičiau, nes kainos vis kyla del tos suknistos Europos Sajungos!!” Padėkojam pasnekovui už jo svarią nuomonę, o jisai mums pasako „tikra” (mažesnę,
ne velykinę) kainą už kelionę… Tas taksistas tikras fanatikas, ir gal kiek psichopatas. .Jau po pirmo klausimo pamaciau kad kazkas jam negerai,geriau su juo apie ora ar lietuva sneket, pagyriau ji kad jis daug zino ir net visas Baltijos salis isvardijo, biski atsileido. Su tokiais žmonėm reikia atsargiai! Ir nenorėdamas gali jam priepolį iššaukti !
Toliau problema: mes nusipirkę pigiausius skrydžius, tarp kuriu Vienoje lieka tik 50 minuciu persėdimui i kita lektuvą skrendanti i Briuseli. Seniai supratom, kad rizikuojam, bet… mes mėgstam rizikuoti, tame ir įdomumas.! Musu lėktuvas turi išskristi iš Larnakos 03:50, o oro uosto svieslenteje kazkodel raso „04:40″… Jei
taip is tikrųjų – persesti nespėjame, tektu po nemiegotos nakties tranzuoti is Vienos i Briuseli… Informacijoj niekas nieko nezino. Na, bet po valandos informacija švieslentėje pasitaiso, o kita informatore net pasiziuri, kad lėktuvas is Vienos pakilo laiku… vel atsiranda viltis persėsti.
Atsidarius registracijai, nusiziurime maloniausią check-in merginą ir jos paklausiam, ar nebūtu galima gauti įsodinimo kortelių abiem skrydžiams. Pabandžiusi pati, ji iškviečia savo šefą, kuris tai padaro!! Viltys stiprėja… kol lėktuvo kapitonas nepraneša, kad del stipraus priešinio vėjo veluosim nusileisti Vienoje 20 minučių!
Sukeliam ant kojų visa ekipažą; palydove pasako musu situacija pilotui, tas radijo rysiu susisiekia su Viena ir paprašo užlaikyti kitą lėktuvą… Persėsti spėjom, nors ir bėgte. Nesitikėjom tokios pagalbos! Valio, ačiū SkyEurope!!
Tai vat tokie atsiminimai apie Kiprą ir mūsų išbandytą pigių skrydžių kompaniją SkyEurope.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Panašu į neblogą pasivažinėjimą ir gana informatyviai pristatyta. Įdomu, ar fotografuojant niekas negrasino šaudymu? 🙂
Gan pretenzingai žiūriu į kelionių aprašymus ir skaitau tik mažą jų dalį, nes mano skoniui įtinka tikrai nedaug, bet šį perskaičiau su ypatingu susidomėjimu. Visų pirma – įdomi šalis, antra – labai gerai išdėstytas pasakojimas (be nereikalingų ir nuobodžių smulkmenų ir be dar nuobodesnio kiekvieno objekto aprašymo randamo bet kur internete). Be viso to – pakankamai informatyvu. Labai norėčiau nuvykti į Izraelį. Žodžiu, man tikrai patiko. Ačiū.
P.S. Apie tą ypatingą jausmą Jeruzalėje girdžiu jau ne iš pirmų lūpų. Mano pažįstama į viską žiūrinti su ironija ir kritika, netikinti į dievą, netgi prisipažino, kad Jeruzalėje, pasijautė kažkaip ypatingai.
O keliom šalim užsidedame „ban’ą” nuvykę į Izraelį? Kurios daugiau nebeįsileis, jei turi Izraelio vizą?
Pasikartosiu:
Asmenys, kurių pasuose yra galiojančios arba pasibaigusios Sirijos Arabų Respublikos, Jungtinių Arabų Emyratų, Libano, Libijos, Irano, Sudano, Jemeno vizos ar spaudai, vadovaujantis Izraelio Respublikoje galiojančiais teisės aktais, gali būti neįleisti į Izraelio Respublikos teritoriją. Šiems asmenims iki kelionės pradžios rekomenduojama pasikeisti pasą.
Į Izraelį. O turintiems Izraelio vizą, kur gresia nebepakliūti? Ir ar užtenka pasikeisti pasą? Kitų įrašų kompiuteryje jie neturi?
Į minėtas šalis turint pase Izraelio vizą taip pat gali neįleisti.
Sako, kad užtenka tik pasikeisti pasą, bet konkrečiau gal reikėtų oficialiose institucijose pasitikslinti.
Aaaaaaa. Abipusė „meilė” 🙂 Labai daug bėdų su tuo Izraeliu. Vykstant kitur suk sau poto galvą : įleis ar neįleis. Matyt geriausia jį būtų pasilikti paskutinei kelionei.
Paskutinė kelionė – tai kojomis į priekį… Dar nenoriu, nors tai ir būtų Izraelis :).
Mums teko sutikti keliautoją iš Vengrijos, kuris į Izraelį užsuko turėdamas Sirijos, Libano ir kitų panašių valstybių štampus. Ant sienos jį pralaikė tis valandas, bet įleido. Mūsų draugai Arminas ir Dalius turėjo JAE vizas. Arminas ten yra net gyvenęs. Įleido taip pat 🙂
Tačiau, turint Izraelio štampą, Sirija, Libanas ir kitos panašios šalys tikrai neįsileis. Tai beveik faktas, nors patys to nebandėm. Tad jei planuose po Izraelio nusimato platus arabų pasaulis, Izraelis, labai draugiškai nusiteikęs šituo klausimu. Ant sienos paprašius, jie jokių štampų į pasą nedės.
Su Jordanija ir Egiptu viskas labai paprasta. Netgi žydai po jas keliauja ir vargo nemato 🙂
Dėl vizų, taisyklė paprasta: jei turi Izraelio spaudą pase, gali važiuoti tik į Egiptą ir Jordaniją. Pagal Camp David susitarimą tik šios šalys pripažino Izraelio valstybę ir pasirašė su juo taiką. Visas kitas arabų pasaulis žydų valstybę ignoruoja.