Kinija: Geležinkeliu Maskva – Pekinas

Kinija 2015, spalis

Vakare, prieš išvykstant iš Mongolijos sostinės į Kiniją, kojomis išmatavome atstumą nuo mūsų viešbučio iki geležinkelio stoties ir nusprendėme, kad jokio taksi ryte nesikviesim. Grįždami atgal, užėjome į didelę mišrių prekių prikištą krautuvę ir likusius mongoliškus tugrikus pavertėme sausainiais, riešutais ir saldumynais. Prisipirkome daug, mat mūsų laukė dvidešimt septynių valandų kelionė traukiniu. Kai vokiečių aktorius Šliuteris sužinojo, kad iš Ulan Batoro į Kinijos sostinę mes važiuosime garsiuoju maršrutu „Maskva – Pekinas“, labai gailėjosi, kad jau yra nusipirkęs bilietą į Hanoverį. Jis prisipažino, kad nuo vaikystės svajojąs pravažiuoti nors nedidelę šito kelio atkarpą, tik vis kažkaip nepasiseka.

Kėlėmės pusę šešių, išgėrėme stiprios kavos ir likus penkiolikai minučių iki aštuonių, įžengėme į geležinkelio stoties aikštę. Paskutinį mūsų viešnagės Ulan Batore rytą pašalo, nedidelės balutės buvo pasidengusios ledu, ausis žnaibė šaltukas. Traukinys stovėjo ant pirmojo kelio. Maniau, kad palydovais jame dirbs vien rusai, todėl tikėjausi kai ko juos pakamantinėti. Tačiau mano planai nuėjo perniek. Dauguma palydovų buvo vyrai, ir beveik visi – kinai. Angliškai čia niekas nešnekėjo.

Apkūnus uniformuotas vyriškis patikrino mūsų bilietus, kažką mandagiai pasakė ir padėjo man įsikelti lagaminą į vagoną. Kitas, taip pat mandagiai sau po nosimi burbėdamas parodė mūsų vietas kupė, paprašė pasų, pavartė juos, susirado Kinijos ambasados įklijuotas vizas, pasiėmė bilietus ir po kurio laiko atnešė patalynę. Traukinys pajudėjo tiksliai pagal nurodytą grafiką.

Pravažiavome stiklinius Ulan Batoro bokštus, didelius privačių namų ir jurtų, iš kurių kaminų kilo dūmai, kvartalus, ir ilga mūsų vagonų virtinė įpūškavo į kalnuotą miškastepę. Kažkiek laiko dar matėsi Mongolijos sostinės daugiaaukščiai, paskui išbluko, išgaravo, o mes upės kloniu sukinėjomės tarp kalvų, apaugusių retais beržynėliais. Įspūdingas buvo traukinio „kopimas“ į kalną. Iš pradžių jis padarė kažką panašaus į kilpą, paskui pradėjo raitytis kaip žaltys čia į dešinę, čia į kairę, tačiau miegas nugalėjo mano smalsumą ir aš užsnūdau.

Kai pabudau jau buvo praėjusios keturios kelio valandos. Peizažas už lango pakito. Vietoje kalvų ir medžių, vienoje ir kitoje traukinio pusėje plytėjo stepė. Didelė ir be pabaigos. Kažkur netoli horizonto pastebėjau išskydusią bandą avių, paskui išvydau žmogų jojantį arkliu, vėl bandą avių ir daugiau nieko. Stepės žolė buvo jau nurudusi, tačiau graži, dar nesugadinta speigų. Po pusvalandžio tolumoje, paraleliai mūsų traukinio bėgiams, pamačiau važiuojančią lengvąją mašiną. Ar ji važiavo nutiestu keliu ar bekele, žiūrėdamas pro traukinio langą, niekaip negalėjau suprasti.

Paskui mašina vėl išniro horizonte. Lygtai ta pati, lygtai nevisai. Ji riedėjo gana greitai, todėl nusprendžiau, kad ten kažkokio kelio vis tik esama. Ir vėl ilgiausią laiką horizonte nesimatė nieko. Na, visai nieko. Priešais mano akis plytėjo tiktai pradžios ir galo neturintis milžiniškas rudos žolės plotas. Dangui šiek tiek raustelėjus, išvydau plačiai po tą žolę pasklidusias karves, o visai netoli jų – du elnius, paskui – dar du. Žvalgiausi, tikėdamas kažkur netoliese pamatysiantis jurtas, tačiau pastangos buvo bergždžios. Ir tik po kokios valandos, šitoje rudoje dykynėje atsirado namai. Labai nustebau, mat viduryje plyno lauko stovėjo ne jurtos ar nedideli piemenų būstai, o septyni ar devyni nenormaliai ištęsti penkiaaukščiai. Apie tuos penkiaaukščius mėtėsi sukiužusių padargų, keturačių transporto priemonių, geležinių bačkų ir dar bala žino kokių nesuprantamos paskirties gremėzdų. O nuo tų namų, link bėgių, kuriais riedėjo mūsų traukinys, buvo nutiesta ilga į žemę sukastų gelžbetoninių stulpelių ir vielinio tinklo tvora, kuri priartėjusi prie mūsų, toliau bėgo šalia geležinkelio. Paskui garvežio mašinistas įjungė signalą, ir mes kokias dešimt minučių važiavome„kaukdami“. Tikriausiai šitam kaukinimui buvo kokia nors priežastis, tačiau mes jos nežinojom.

Traukinys pavargo ir pradėjo slinkti lėtai lėtai. O laikas ėjo greitai. Sustodavome prie niekada negirdėtų mažų miestelių arba didžiulių sandėlių. Aš ir Vytas gulėjome apačioje, Gabrielius ir pakeleivinga prancūzaitė – viršuje. Kažkuriuo momentu ji sugalvojo nušliuožti ant grindų, marškinėliai pasikėlė ir aš išvydau pliką jos nugarą, visą nusėtą mėlynomis tatuiruotėmis. Kažkas yra man sakęs, kad tatuiravosi norėdamas atrasti save. Aš manau, jog žmogus turi būti pats sau velnioniškai nuobodus, jeigu jam reikia ieškoti savęs tokiame pigiame „mene“. Jai sugrįžus sukrutome šnekėtis. Klausiausi savęs, Gabrieliaus, prancūzaitės, ir stebėjausi – kada mes išmokome taip gerai kalbėtis apie „nieką“?. Na visai apie „nieką“. Pirmieji, jeigu neapsirinku, taip šnekėti pradėjo lenkų radijo laidų vedėjai, paskui – mūsų privačios radijo stotys, dabar gi pliurpti valandų valandas nieko nepasakant gali kiekvienas Lietuvos žmogus.

Dardėjome pro dirbtinius kalnus. Čia juos kažkas supylė iš anglies šachtų atliekų, mat ant gretimų bėgių stovėjo kupini anglių vagonai, o greta styrojo supiltos didžiulės jų krūvos. Paskui vėl buvo tik stepė. Žinau, kad dykumoje ir aplink ją esančiose žemėse gyvena daug įdomių gyvūnų, tokių kaip juodauodegė gazelė ir marmurinis šeškas, kartais čia galima išvysti vilkų, rudųjų meškų ar net snieginių leopardų. Įtempiau regėjimą, tačiau pastangos buvo bergždžios – jokios egzotikos man pamatyt nepasisekė. Dar kažkiek laiko stebėjau pakelės žolę, tikėdamasis, jog į akis pateks bent pievų šunytis ar staras. Daugybę jų matėme būdami jurtų stovykloje kalnuose. Tačiau, nors ir kaip stengiausi, šių stepės gyvūnėlių čia taip pat niekur nesimatė.

Daugiausiai į akis krisdavo avių kaimenės. Gyvulių privatizavimas ir urbanistinės ekonomikos sugriuvimas Mongolijoje paskatino žmones grįžti prie senovinio kaimiško gyvenimo būdo; dėl to dykumoje labai padaugėjo klajoklių piemenų ir avių, kurių čia paskutiniu laikotarpiu auginama vis daugiau. Dėl vilnos – kašmyro.

Giliau į vakarą, civilizacijos požymių stepėje matėsi dar mažiau, jau tik retkarčiais išvysdavau besiganančius gyvulius, kartą – rudas karvutes, gulinčias už bėgių tvoros, kartais tarsi vaiduoklis stepėje išnirdavo vienišas namelis, ar koks nors vakaro saulės nušviestas elevatoriaus bokštas. Ir viskas. Mano kupė kaimynai – Vytas, Gabrielius ir prancūzaitė, beveik visos kelionės metu buvo užsiėmę savais reikalais, ir aš iki valiai galėjau pabūti vienas su už lango slenkančiais vaizdais. Vienas su einančiu laiku, ir vienas su savimi. Tai man labai patiko.

Apie 19 val. privažiavome Kinijos sieną. Prasidėjo dokumentų patikra. Mongolai nuobodžiaudami, tingiai atliko visus būtinus formalumus, kinai dirbo visai kitaip. Jų buvo daug ir visi kariškai pasitempę. Nesitikėjau, tačiau po dokumentų patikros, mūsų traukinys buvo pakištas po stogu ratų keitimo procedūrai. Šitokį veiksmą aš dešimtis kartų regėjau Rusijos – Lenkijos pasienyje, o štai į Pekiną vykstantiems vakariečiams, ratų keitimas buvo ne tik staigmena, bet ir nematyta atrakcija. Jie cypė, šūkavo, linksmai kikeno, paveikslavo vienas kitą ir darėsi asmenukes. Ratų keitimo procedūra užtruko ilgai. Pasiklojau savo lovą ir užmigau.

Kinija

Pabudau brėkštant. Už lango jau nebebuvo rudosios mongoliškos stepės. Užtat dabar akį džiugino kalnai, tikrų tikriausi, gražūs, dar žali, nors tai vienur tai kitur jau galėjai įžiūrėti čia atėjusio rudens pėdsakus. Po pusvalandžio privažiavome šiuolaikinį miestą, irgi tikrą, naują ir didelį. Kur galvą besukau, visur akys atsimušdavo į labai aukštus gyvenamuosius namus ir į daugybę blizgančio stiklo. Peizažas buvo pasikeitęs neatpažįstamai.

Paskui šiuolaikinį miestą vėl pakeitė kalnai, kalnus – gyvenvietės, gyvenvietes – pilni vaismedžių ir vaiskrūmių sodai, jau sunokinę obuolius ir užauginę moliūgus. Kiekvienoje žemės pėdoje buvo juntama netoliese esančio darbštaus šeimininko ranka. Net anglių krūvos čia buvo visai kitokios nei Mongolijoje: supiltos į tam reikalui skirtus aptvarus, kiekvienai krūvai suteikta daili kūgio forma, ir švariai nušluoti tarp jų takai. Iki Pekino liko dvi valandos kelio. Vaizdai kito tarsi kaleidoskope: čia pušimis čia lapuočiais apaugusios kalnų viršūnės, vešlūs jau parudavusių kukurūzų laukai, gražiai nudažyti nauji daugiaaukščiai, vėl kalnai ir vėl kukurūzai.

Paskui sodai ir daržai pradėjo užleisti vietą išsišakojusiems keliams, autostradoms, vienoje ar kitoje traukinio pusėje šmėščiojantiems dideliems šilkmedžiams. Neprisimenu kito miesto, į kurį atvykstant būčiau regėjęs tokią daugybę visokiausių tiltų ir tunelių. Pusvalandį važiavome upės krantu. Kitame jos krante buvo nutiestas kelias automobiliams ir dar vienas geležinkelis. Kelis kartus mes peršokome į tą kitą upės krantą, o toje pusėje, kuria ką tik patys riedėjome , matydavome jau kitus kelius ir kitus geležinkelio bėgius. Tos dvi rytmečio valandos artėjant prie Kinijos sostinės, man buvo tarsi ekskursija, įsigyta Ulan Batore kartu su traukinio bilietu.

Įsikūrėme savo viešbutyje, o vakare išėjome pasivaikščioti po miestą. Patraukėme tiesiai nuo mūsų viešbučio durų einančiu plačiu bulvaru, pristatytu modernių formų namų ir bokštų. Įspūdinga. Kol savimi patenkintas ir ciniškas Lu Siunis kritikavo pramogine vadinamą „drugelių ir mandarininių ančių” kinų literatūrą, ir smerkė ją kaip neatitinkančią tuometinės visuomenės poreikių, o reformistiškai nusiteikę „Judėjimo už naująją kultūrą“ atstovai vadino ją ne tik atsilikusia bet ir kanibalistine, kita kinų tautos dalis kantriai ir sunkiai dirbo. Ir šiandien, pirmą kartą išėję pasivaikščioti po vakarinį Pekiną, mes turėjome galimybę pamatyti to sunkaus ir pasiaukojamo darbo vaisius. Kinija kyla į dangų ne tik savo pastatais, bet ir pačiais moderniausiais bei įžūliausiais kultūriniais moksliniais bei technologiniais pasiekimais. Dangoraižinis Kinijos rojus, man gal ir neteikia ypatingo susižavėjimo, tačiau kelia nuostabą ir pagarbą šitai šaliai ir joje gyvenančiai tautai.

Uždraustasis miestas

Daug keliavę ir daug ko matę žmonės pataria pažintį su Pekinu pradėti nuo Tiananmenio (Dangaus ramybės vartų) aikštės. Jie sako, kad šita aikštė yra pirmoji vieta, į kurią reikėtų nukakti vos atvykus į Kiniją. Čia yra visas tuzinas Kinijos įžymybių, kurios vienaip ar kitaip susijusios su kinų tautos istorija ir kultūra. Čia atvykusį viskas stebina savo dydžiu ir monumentalumu, ir tai visai suprantama, nes Tiananmenio aikštė yra ne šiaip sau didelė, o pati didžiausia pasaulyje. Jos plote galėtų sutilpti šešiasdešimt viena futbolo aikštė arba visas milijonas šalies gyventojų. Jos ilgis – beveik kilometras, plotis – pusė kilometro.

Jau beveik penki amžiai Tiananmenio aikštė yra kinų susitikimo vieta, būtent čia šiandien vyksta visi masiniai – kultūriniai komunistinės Kinijos renginiai, čia pekiniečiai ateina praleisti savo išeiginių dienų, mat Tiananmenio aikštėje dažnai vyksta visoje Kinijoje mylimas nacionalinis žaidimas – aitvarų paleidimas į dangų, čia bindzinėja užsienio turistai, kurie ypač dievina paveiksluotis prie aikštės centre stovinčios milžiniškos dirbtinių gėlių puokštės, Nacionalinio muziejaus, Mao Ce Duno memorialo ir fontano.

Mes tądien pasielgėme šiek tiek kitaip, nei įprasta. Praėjome tik Tiananmenio aikštės kraštu. Tiesa, trumpam stabtelėjome pasižiūrėti į Liaudies didvyrių paminklą, Mao Ce Duno mauzoliejų ir centre kėpsančią gėlių puokštę. Tačiau nuodugniau viską apžiūrėti nusprendėme po to, kai jau būsime pamatę pačią įdomiausią Pekino ir visos Kinijos įžymybę – Uždraustąjį miestą. Kadangi apie šią aikštę rašinyje daugiau neužsiminsiu, tai noriu pasakyti tik tiek, kad visumoje ji man padarė visai neblogą įspūdį. Nepatiko tik patekimo į aikštę procedūra. Čia dažnai tikrinami dokumentai. Eidami pro vieną užtvarą, buvome paprašyti parodyti pasus ir mes. Dar blogesnį įspūdį teko patirti, kai antrąjį kartą į ją atėję, panorome išeiti. Vienoje vietoje radome užbarikaduotą požeminę perėją, kitoje – nepraleido policininkas, tai iš aikštės išeiti trukdė eisena, tai sargybos pasikeitimo ceremonialas…

Uždraustasis miestas – Nuostabūs Kinijos imperatorių rūmai, kuriuos penkis šimtmečius nuo žmonių slėpė dvylikos metrų aukščio mūro siena, visą tą laiką buvo neprieinami jokiam paprastam žmogui. Šimtmečius čia gyveno ir valdė dviejų galingų Mingų ir Cingų dinastijų palikuonys. Kinų valdovai laikė save pasaulio viešpačiais, todėl niekam nebuvo leidžiama matyti nei jų veidų, nei būstų. Šioje paslaptingoje ir perdėm sureikšmintoje vietoje galėjo lankytis nebent tie, kurie tenai darbavosi ar būdavo pakviesti į pokylius bei priėmimus. Per penkis šimtmečius šiuose rūmuose gyveno ir mirė dvidešimt keturi Kinijos, tada dominavusios Tolimuosiuose Rytuose, imperatoriai. Tauta juos privalėjo tituluoti „dangaus sūnumis“. Tuo metu akylai saugomame uždraustajame mieste vyko tai, kas turėjo įtakos milžiniškos valstybės, žemyno ir viso Pasaulio likimams.

Visoje Uždrausto miesto teritorijoje yra 9999 kambariai. Juose gyveno ir imperatorius aptarnaujantis personalas. Pagal nusistovėjusius kinų papročius, valdovas galėjo turėti tris žmonas, šešias meilužes ir septyniasdešimt dvi suguloves. Tačiau įvairiose knygose ir dokumentuose yra minima, jog pasitaikydavo tokių, kuriems to neužtekdavo. Buvo išaiškinta, kad kai kurie Kinijos valdovai turėdavę arti 2000 sugulovių. Kad nekiltų painiavos, jos dėvėdavo aukso pakabukus, kuriuose būdavo nurodytas sugulovės vardas, gimimo laikas ir vieta. Tokių pakabukų Uždraustame mieste ir šiandien galima išvysti ne vieną.

Uždraustasis miestas stovi pačioje Pekino širdyje ir yra didžiausias rūmų kompleksas visame pasaulyje. Yra legenda, kad šitie rūmai pastatyti pačiame žemės centre.
Jų statyba pradėta 1420 metais, rūmai susideda iš daugybės vartų, paviljonų, vidinių ir išorinių parkų, ežerėlių ir pagodų. Visi uždraustojo miesto paviljonai turi labai romantiškus pavadinimus: Aukščiausios harmonijos paviljonas, Vidurinės ir Išsaugotos harmonijos paviljonai, Dangiško švarumo paviljonas, Imperatoriškasis sodas, Paviljonas skirtas savo asmenybės tobulinimui ir t.t. Nors miesto istorijoje būta visokių nutikimų, visi jo pastatai iki šiandienos išsaugojo savo pirmykštį vaizdą.

1925 metais draudimas lankytis rūmuose buvo nuimtas ir čia pradėjo veikti Guguno muziejus. Šiandien rūmų kambariuose muziejaus tarnautojai organizuoja įvairiausias senovinių meno dirbinių parodas. Čia galima pamatyti daug akiai mielų eksponatų iš porceliano, bronzos, spalvotos keramikos, nefrito, nuostabių drobių, Kinijos kaligrafijos šedevrų, kurie čia buvo saugomi jau ir anksčiau. Daugiau nei dešimt tūkstančių šių dirbinių turi valstybės saugomų eksponatų statusą.

Šiandien Guguno muziejaus kolekcijose daugiau nei milijonas skirtingiems šimtmečiams ir epochoms priklausančių neįkainuojamų vertybių. Visi šie eksponatai yra labai svarbūs Kinijai, jos istorijai, tačiau ne mažiau svarbūs ir reikšmingi šaliai yra ir patys Imperatorių rūmai. Uždraustasis miestas įeina į aukščiausių ir svarbiausių visos Kinijos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, kompleksas taip pat yra saugomas JONESKU.

Pirmąjį vakarą savo viešbutyje, truputį pasikalbėjome su turistu, atvykusiu iš Bulgarijos. Jis jau buvo aplankęs Guguno muziejų ir mums užsidegęs pasakojo, kad nieko įdomesnio, didingesnio ir savitesnio pasaulyje nėra regėjęs. Sutinku, muziejus iš tiesų daro didelį įspūdį: fantastiškai suplanuotos erdvės, nepamirštami fasadų ornamentai, nematytos spalvos ir atspalviai, unikaliausi ir išraiškingiausi baldai, puikūs sodai, patys keisčiausi ir niekur kitur nematyti budistų kultūros reliktai, deja… Beveik visa tai aš jau buvau matęs televizijos laidose, meniniuose filmuose. O man labiausiai norėjosi pamatyti pačias rūmų menes: išblukusį paviljonų ir jų kolonų tinką, nučiupinėtus baldus, dūlėti pradėjusius kilimus, sutrūkinėjusius veidrodžius ir sostus – pajusti niekada nesugrįšiantį laiką. Tačiau į jas turistų niekas neleidžia. Į apartamentus galima pažvelgti tik pro langus, atidarytas duris ir specialiai tam reikalui sienose padarytas nišas. Suprantu, kad milžiniškas turistų srautas, ko gero, labai nuniokotų ar net neatpažįstamai pakeistų paviljonų vaizdą ir eksponatus. Visa tai aš suprantu, tačiau pabūti jų viduje vis tiek labai norėjosi.

Uždraustojo miesto teritorijoje yra daug suvenyrų krautuvių, tačiau jose nieko sau tinkamo neradau. Visi suvenyrai čia yra labai nuobodūs, daug kičo. Kur kas įdomesnių ir vertingesnių darbelių galima atrasti Pekino sendaikčių ir akmenų turguje, kuris įsikūręs ne taip jau toli nuo miesto centro, ir kuriame kitą kartą aš mielai užtrukčiau kur kas ilgiau. Uždraustasis miestas ir jo teritorija tikrai yra labai didelė. Visos jo dalys sujungtos griežta rūmų, šventyklų ir kitų statinių sistema, kurie yra tam tikra tvarka išdėstyti iš pietų į šiaurę. Imperatorių miesto komplekse, dar yra įdomi Taimiao arba Protėvių paminėjimo šventykla, „Trijų jūrų“ parkai, tarp jų – Beihajaus parkas prie Beihajo ežero kranto ir jame esančioje saloje, o taip pat gana savotiška Baltoji pagoda.

Visur vaikštinėti buvo miela ir malonu. Tačiau pavargęs užsinori namo. Tik tada įvertini tikrąjį šių rūmų dydį, nes juos apžiūrinėjant nuo įėjimo vartų nueini didelį kelio gabalą, kurį reikia įveikti grįžtant.

Siena

Pekine buvome dešimt dienų, daugiau vaikščiojome nei ilsėjomės, užtat ir pamatyti suspėjome ne taip jau mažai. Grandiozinį įspūdį paliko ekskursija prie Didžiosios kinų sienos.

Turbūt visai ne be reikalo Didžioji kinų siena yra laikoma vienu iš pagrindinių žmogaus rankomis sukurtų pasaulio stebuklų. Labai ilgai svarstėme, į kokią jos atkarpą mums reikia nuvykti, ir ko gero padarėme teisingą sprendimą. Mes žiūrėsime Muntianyu , nutarėm. Tai kol kas dar nėra taip gausiai turistų lankoma, tačiau pati tapybiškiausia ir kalnuočiausia vieta iš visų trijų, skirtų turistų apžvalgai. Be to čia galima pasinaudoti specialiai įrengtomis kabinomis – keltuvais, kurie silpnesniam keliauninkui palengvina ekskursijos pradžią.

Tačiau iš ryto, į viešbutį mūsų paimti atvykusi ekskursijos vadovė pasakė, kad mes vyksime ne į mūsų pasirinktą Muntianyu, o į šiek tiek arčiau esantį, lengviau pasiekiamą ir, žinoma, turistų labiau lankomą – Badalingą. Iš pradžių supykome ir puolėme ieškoti teisybės, tačiau Kinijoje ją atrasti kartais būna nelengva. Jau gerai neatsimenu mūsų vadovės argumentų, tačiau ji kalbėjo, kad mūsų yra per mažai, pinigai, kuriuos ji gauna už ekskursijos pravedimą taip pat nėra tokie jau dideli, ir bendrai, Badalingo sienos atkarpa yra ne tokia jau prasta, kaip mes manome, o be to ji yra šiek tiek arčiau Pekino, todėl mums dar liks laiko aplankyti kažkokius pakelėje esančius rūmus ir šilko fabriką. Teko nusileist.

Kiekvienas Kinijos svečias laiko savo privaloma pareiga aplankyti Didžiąją kinų sieną. Sienos akmenimis įvairiose jos vietose per metus praeina milijonai lankytojų. Badalingo atkarpa buvo rekonstruota 1957 metais, o jos ilgis yra 50 kilometrų. Čia galima atvykti savarankiškai, tačiau dažną išgąsdina baimė nesusišnekėti ir taksistų tarifai. Mes pasirinkome ekskursiją ir manau, kad gerai padarėme. Važiuojant vadovė papasakojo su siena susijusių, interneto platybėse neskaitytų istorijų, tuo pačiu aplankėme dar kelias įdomias vietas, buvome nuvežti ir į šilko fabriką. Na, tas fabrikas, pasirodė, esąs visai ne šilką gaminanti įstaiga, o viso labo didelė parduotuvė, turinti šiek tiek vaizdinės informacijos apie kokonų virsmą šilku. „Fabriko tarnautoja“ mus trumpai supažindino su šilko gamybos procesu, o paskui ėmėsi svarbiausio – savo produkcijos reklamos. Nežinau kodėl, bet man, Vytui ir Gabrieliui ji ilgiausiai kalbėjo apie lengvą ir šiltą šilko patalynę. Galima sakyti, jog ji mums ją tiesiog brukte bruko, tačiau mes nieko nepirkom.

Grįžtu prie sienos. Kai mes išlipome iš mikroautobuso ir aš pakėlęs galvą pamačiau aukštai kalnuose besiraitantį mūrą, visai nenusivyliau. Siena tai kyla į viršų, tai leidžiasi žemyn, neproporcingais atstumais joje yra įsprausti gynybiniai bokštai. Jų iš mūsų aikštelės matėsi visas tuzinas, na, gal šiek tiek mažiau. Labiausiai šitoje kopimo atrakcijoje man patiko pasaulio stebuklą šturmuojantys žmonės. Daug jaunimo, tačiau dar daugiau brandaus amžiaus ir pagyvenusių. Visai nesitikėjau čia pamatyti senukų ir senučių, blogai matančių, sunkiai judančių, su ramentais ir kitokiais padargais, lengvinančiais jiems galimybę judėti, visiškai luošų. Nežinau kokie mitai, legendos ir monai juos traukia į šituos kalnus, prie šitos akmeninės tūkstančius kilometrų besirangančios kinų gyvatės, tačiau matyti tiek daug susirinkusių žmonių buvo labai miela.

Kadangi esu po dviejų sudėtingų operacijų ir pasigirti stipria sveikata taip pat negaliu, tai galvojau užlipsiąs iki pirmojo gynybinio bokšto ir tuo užbaigsiąs savo ekskursiją. Tačiau lipant, tikrai nelengvai lipant turiu pasakyti, manyje užvirė ambicijos. Na, jeigu jau bejėgės senutės kariasi į viršų, seniai kaukšėdami protezais, jauni tėveliai su savo ikimokyklinėmis atžalomis, tai ir man reikia pasistengti. Taip mastydamas ir save visokiais būdais skatindamas, sukaitęs ir permirkęs prakaitu aš užsikoriau tikrai aukštai. Kuo aukščiau kilau, tuo lipančiųjų į viršų mažėjo, o paskui jie ir visai kažkur išnyko. Atsisėdau ant akmeninės sienos krašto ir neskubėdamas pradėjau ją apžiūrinėti. Pamačiau, kad pro medžių ir krūmų šaknis, šviečiasi akmenys, iš kurių ji yra sumūryta. Besižvalgydamas toliau įsitikinau, kad akmuo šios sienos statyboms buvo kasamas čia pat, mat būtent iš tokio yra sudaryti kalnai, per kuriuos ji vingiuoja.

Kad apsaugotų šiaurinius imperijos rajonus, šią sieną statė, tvirtinto ir perstatė masė žmonių. Atokvėpio valandėlėmis galvojau apie pagrindinius šios šalies priešus mongolus, galingųjų įgeidžius, čia žuvusius tūkstančius kinų, Lietuvą ir jos žmones, savo darbą ir toli gražu ne visada kūrybingą atmosferą jame. Ir apie tai, kad kartais velnioniškai gera pasilikti vienam. Pamintijęs ir iki valios pasižvalgęs po apylinkes, pradėjau leistis žemyn. Nors laiptai yra labai skirtingo aukščio, vistiek leistis žemyn yra kur kas lengviau. Paskutinį tarpubokštį įveikti reikėjo šiokių tokių pastangų, mat staiga pajutau kojų silpnumą, o paskui jos pasidarė, kaip liaudis sako – tarsi vatinės. Niekada nebuvau patyręs tokio jausmo. Aš jų beveik nejutau. Paskutinės pakopos buvo gana aukštos, ir aš pagalvojau apie dar vieną pasisėdėjimą, tačiau nebuvo kur, tai laiptelis po laiptelio nusileidau žemyn.

Į mūsų ekskursijos kainą įskaičiuoti pietūs buvo tikrai karališki. Keturi gražiai atrodantys patiekalai keturiose didelėse lėkštėse buvo ne tik dailūs pažiūrėti, bet ir labai skanūs. Visi apgailestavome, kad mūsų lietuviškieji kinų restoranai ir kavinės, yra tik pasigailėtinos originalo kopijos.

Didžioji kinų siena – viena iš pačių seniausių Kinijos architektūros paminklų yra laikoma visos Kinijos civilizacijos galybės simboliu. Tikriausiai, pasaulyje nėra nė vieno raštingo žmogaus, kuris nieko nebūtų apie ją girdėjęs. Sienos mūras prasideda prie Leduno įlankos šiaurės rytų Pekine, nusidriekia per Šiaurės Kiniją ir pasiekia net Gobio dykumą. Yra keletas nuomonių apie tikrą jos ilgį, tačiau tiksliai galima pasakyti tiek: ji tęsiasi daugiau nei du tūkstančius kilometrų, o jeigu prie pagrindinės sienos pridėsime nusidriekusias atšakas ir bokštus, sumoje gausime 6000 – 6500 kilometrų ilgio kelią. Įspūdingas statinys. Ir mes jį matėme, na, tegul labai nedidelę, netgi miniatiūrinę atkarpą, tačiau vis tik tenai mes buvom.

Mergina – karpis skrido į Taliną

Pirmą vakarą eidami plačiu Pekino bulvaru, dėmesį atkreipėme į netoliese šimtais langų viliojantį modernų kompleksą. Jis buvo užapvalintų formų, panašus į keturias dugnu į viršų apverstas salotines, ir traukte traukė prieiti. Tą dieną prie „salotinių“ nenuėjome, o apžiūrėjome jas vėliau. Iš arti įspūdis dar padidėjo. Jeigu tokius galingus namus pastatytume Klaipėdoje, tai neabejoju, kad jie būtų laikomi visiškai atskiru miestu. Tarpusavyje terasomis sujungtose „salotinėse“ įsikūrę dešimtys firmų, yra daug kavinių, restoranų, kirpyklų, ir dirba tūkstančiai žmonių, o tose terasose be didelio vargo galėtų važinėtis autobusai.

Pekinas – tai miestas kurio negalima neaplankyti. Milžiniškas megapolis, išraižytas šešių – aštuonių juostų magistralėmis, yra namai penkiolikai milijonų žmonių. Jis laikomas labiausiai perpildytos pasaulio šalies širdimi. Aprėpti viso Pekino per dešimtį dienų neįmanoma. Vien tik „Uždraustasis miestas“ iš mūsų atėmė dieną, kitą dieną pasigvelbė Tiananmenio aikštė, trečiąją – pasivaikščiojimas Dashilan bulvaru, ketvirtąją – žvilgsnis į Didžiąją sieną… O juk į Pekiną atvykome ne tik dėl šių įžymybių, norėjosi pamatyti ir kažką visai nežinomo, atrasti sau mielą vietą.

Miestas patraukė veidrodiniais dangoraižiais, idealiais keliais, šaligatviuose stovinčiais rikšų vežimais, arbatos ceremonijomis, bandelėmis gatvėse, gėjų barų gausa, raudonųjų žibintų kvartalais, o labiausiai – žmonėmis. Kai pirmą kartą buvome Kinijos Šen Dženyje, tai labiausiai susižavėjome jo gyventojais. Pekino žmonės neabejotinai yra daug šaltesni, daugiau skubantys, užimtesni, dažnai nepaleidžiantys iš rankų mobiliųjų telefonų, tačiau vis vien labai patrauklūs ir įdomūs. Dideli, platūs, šurmuliuojantys Pekino bulvarai yra pilni studentų ir moksleivių, hip – hopo stiliaus vaikinų ir merginų, aktyvių seksualinės revoliucijos pasekėjų, kukliais aseksualiais drabužiais, paprasta avalyne tačiau stebinančiais aksesuarais pasipuošusių senučių, atviros nuodėmės bei aistros.

Pekino gatvės turi tik šiam vienam pasaulio miestui būdingas spalvas, kvapus ir charakterį.

Tai yra miestas, kuriame jums gali pasiūlyti ant pagaliukų sumautų tarakonų, tik vieniems kinams žinomų vikšrų ar jų kiaušinėlių. Šitomis keistybėmis užkandžiauti mėgsta vietinių kontorų klerkai, kitų šalies miestų piliečiai. Paskutinę viešnagės dieną į gatves išėjau vienas. Norėjau netrukdomas pasibastyti po parką, užeiti į krautuves, suvalgyti ką nors neragauto. Vytas su Gabrieliumi vaikščiojo atskirai. Savo troškimą pavalgyti Pekino anties Vytas jau buvo patenkinęs, juk Pekino antis pačiame Pekino centre, tai kiekvieno atvykėlio būtinoji kelionės programa. Jos neparagauti būtų neatleistina turistinė nuodėmė. Patys teisingiausi Pekino anties gamybos receptai paslėpti būtent čia. Juos kinai saugoja nuo keturioliktojo amžiaus, nuo tų laikų, kai šaliai pradėjo vadovauti Yuanių dinastija. Antis įtrinama medumi ir kepama specialiai šitam reikalui sumūrytose krosnyse. Į stalą paduodama supjaustyta labai plonomis riekelėmis, jos odelė išlieka sausa ir traški.

Trokšdami paskutiniąją viešnagės dieną suvalgyti dar ką nors gardesnio, abudu nuėjo į netoli mūsų viešbučio esančią kavinę. Užsisakė patiekalą, kuriame buvo daug daržovių, sezamo sėklų, anyžių, į dobiliukų žiedus panašių gėlyčių, ir vienas nežinomas indigrientas. Pamanė jog tai mėsa. Kadangi patiekalas buvo skanus, atsirado noras sužinoti mėsos pavadinimą. Pavalgę jie nuėjo į virtuvę išsiaiškinti. Kalba tai raktas atidarantis kitus gyvenimus, tačiau kinai nešnekėjo angliškai, o Gabrielius su Vytu kinietiškai. Vis tik jiems pavyko sužinoti, jog skanusis produktas yra ne kokia nors neragauta egzotiška mėsa, o kuilio kiaušiniai.

Man padarė didžiulį įspūdį tai, jog visi pekiniečiai gatvėse yra labai skirtingi, nepilki, nekasdieniški, ir tuo pat metu gana paprasti. Tikri. Nieko nebeždžioniaujantys.

Atskridę į Kijevą tuojau pat pastebėjome, kad publika pasikeitė neatpažįstamai. Ir kas gi čia tokio, pamaniau, juk parvykome į Europą. Tačiau po Pekino gatvių, mūsų europiečių apdaras mums pasirodė labai jau keistas. Susidarė toks įspūdis, jog čia žmonės deda milžiniškas pastangas tam, kad būtų nepanašūs vieni į kitus, tačiau tomis pastangomis pasiekiamas visiškai atvirkščias rezultatas. Oro uosto salėje tuojau pat pamatėme labai besistengiančių išsiskirti, tačiau itin supanašėjusių. Į galvą lindo mintis, kad esame kažkokie netikri, mėgždžiotojai. Ir labai labai…provincialūs. Žinau, kad už šitą palyginimą susilauksiu priekaištų, deja, mano įspūdis buvo būtent toks. Kažkuris iš greta buvusių vyrų pasakė:

– Verslininkai iš Kinijos atveža pigiausių drabužių vagonus, ir aprengia pusę šalies. Tai iš kur čia atsiras tie skirtumai.

Sėdėjom. Netoliese pasirodė labai trapi, labai liesutė, plastiška ukrainietė (o gal rusaitė) ant koturnų, su butulino pagalba padidintomis lūpomis. Už nugaros sėdėjęs vyras konstatavo, jog prie mūsų suolo atplaukia karpis. Mergina iš tiesų priėjo prie mūsų , apžiūrėjo visas laisvas vietas, ir atsisėdo į šalia Gabrieliaus esančią laisvą kėdę.

Paskui kompiuterinis balsas pakvietė keleivius į lėktuvą, turėjusį mus nuskraidinti į Rygą. Įlipęs į saloną tuojau pat pastebėjau merginą – karpį sėdinčią aštuntoje eilėje prie lango. Įsitaisiau savo vietoje greta jos. Mačiau valiūkiškus mano bendrų žvilgčiojimus ir tarsi „girdėjau“jų draugišką kikenimą.

Kai mes pakilome, mano kaimynė pasikvietė stiuardesę ir pradėjo klausinėti, ar ji suspėsianti Rygoje persėsti į Taliną skrendantį lėktuvą, ar nereikia jai imtis kokių nors priemonių, gal stiuardesė galėtų pranešti apie jos atvykimą, ar bent suieškot jai Rygos terminalo planą. Stiuardesė merginą nuramino, paaiškino, kad skrendame pagal grafiką, o Rygos oro uostas yra nedidelis ir jos būgštavimai neturi jokios priežasties.

Laikas nuo laiko aš vis pažiūrėdavau į savo kaimynę. Sėdinti savo kėdėje ji atrodė dar mažesnė, smulkesnė, na beveik mergina skiedrelė, be menkiausių jėgų. Paskui ji atsistojo, ir atsiprašiusi kad trukdo, nuėjo į lėktuvo galą, vėl keletą minučių pasikalbėjo su mūsų lėktuvo stiuardese, ir pranyko tualeto kambaryje. Grįžo pasileidusi plaukus, lengvai spyruokliuodama ant savo pusmetrinių koturnų. Ir man, kažkodėl, pasidarė labai graudu, o paskui jau juokinga. Akimirką pasivaideno, jog mes europiečiai ( lietuviai juo labiau) esame kažkuo panašūs į šitą menką, liesutę merginą – karpį, vis ieškome ko nepametę, blaškomės, dedame milžiniškas pastangas norėdami atrasti save ir prisistatyti pasauliui, tačiau iš tiesų tik tuščiai spurdame ir vis tolstame nuo užsibrėžto tikslo. Ir nuo savęs taip pat.