Kenija

Kenijon iškeliavom todėl, kad bilietų į lėktuvą, skrendantį į Indoneziją, negavom. Paprasta. Nairobyje atsidūrėme Kūčių vakarą, ir žinoma Kūčių vakarienė mums nenusisekė – prisipirkom vakare sūrio, kumpio bei vyno ir nuvargę po kelionės blevyzgojom apie šį bei tą. Susikaupimo/šventinė nuotaika pasiliko Lietuvoje – nenumanau kokiu būdu ją reiktų atsivežti čia, į šiltus kraštus. Kalėdų dieną bendraudami su drambliukais, žirafom ir liūtukais, apgyvendintais gyvūnų prieglaudose, Kalėdų dvasios taip pat nesutikom, matėm tik Kalėdų senelį pasiklydusį tarp juodukų.

Taigi, kai Lietuva sėkmingai šventė Kalėdas ir dūsavo pilnai prikimštais pilvais, mes lėkėm į Nakuru nacionalinį parką – rožinių flamingų pažiūrėt. Rožiniai flamingai man visada siejos su kažkuo tokiu svaigiu, tobulu, buvo lyg kokia nepasiekiama svajonė. Panašiai tokie jie liko ir po šio vizito – gudrūs paukščiai įkyrių turistų neprisileidžia arčiau nei per šimtą metrų – lyg norėdami pasakyti : ‘pasigrožėkite mumis iš tolo ir nepraraskite savo rožinių svajonių kada nors paglostyti švelnias, rausvas pasakiško paukščio plunksneles’.

Laimei, Nakuru parke gausu ne tik flamingų, bet ir marabu ir zebrų ir dar raganosių su buivolais. Prisispoksojom į marabu iš arti ir į valias, bet ką tie paukšteliai, kai aplink zebrai ganosi. Kai pirmą kart pastebėjom tikrą gyvą, margą ir nebaikštų zebrą, visi nuščiuvę penkias minutes … spragsėjom fotoaparatais. Nei vienas tikriausiai to gyvulio ne pro fotoaparato langelį taip ir nepamatė. Tik vėliau, Nakuru ežero pakrantėse, kur ganėsi ne viena dryžuota banda iki soties atsigėrėjom nuostabiais zebrų raštais. Man taip norėtūsi suprasti, kaip gamta sukūrė šitokį nuostabų drabužį mažam mielam arkliukui. Koks tikslus raštas, tobulai minimalus – tik juoda ir balta.

Toliau sekė susitikimas su raganosiu. O čia tai padaras. Vaikščiojantis kalnas. Visi kalnai, kokius esu aplankius, man rodos tokie iki begalybės ramūs ir neapsakomai išdidūs. Toks buvo ir šitas raganosis. Ežero pakrante rožinių flamingų fone ramiai ir oriai žingsniavo sau nosies tiesumu – tiesiai į mūsų autobusiuką ir rodės būtų kiaurai pervėręs, jei nebūtume paskatinę vairuotojo važiuot šalin. Ta pačią dieną dar pasisveikinom su gražiausia pasaulyje žirafa, abejingai nusiteikusiais babuinais, pasigrožėjom karūnuotomis gervėmis, o desertui gavome paspoksot į saulėkaitoje snaudžiantį leopardą. Šita kuo dailiausiai išmarginta grožybė jautėsi labai kasdieniškai – kabojo ant šakos lyg padžiautas skuduras mums uodegą atsukusi. Sekundę pagalvojom kad tai apgaulė turistams vilioti – tai tikrai negyvas padaras – bet čia jis pasimuistė ir atsiduso. Mes irgi atsidusom laimingi. Taip baigėsi vizitas Nakuru nacionaliniame parke.

Kitas kelionės etapas buvo puikus tuo, kad patekome į savo mylimą aplinką – kalnus. Išvažiavę iš be proto triukšmingo Nairobio atsidūrėme nuostabiame miške kur spygavo, klykė, čiulbėjo džiungliškosios karalijos gyventojai. Miegot jie mums nedavė lygiai taip pat kaip ir Nairobio gyventojai, bet ką jau padarysi – širdis neleido pykti ant tų mielų padarų.

Kitą rytą prasidėjo kelionė į kalną. Kraštovaizdis kito gana sparčiai – pradžioje kilome drėgnu mišku, paskui jį pakeitė šlapi šabakštynai kerpių barzdom apžėlę, o juos – pievos pažliugusios tirpstančiu sniegu, pilnos nuostabių lobelijų. Lobelijos tai tokie gūžiniai augalai, „kopūstai“ tik dailesniais taisyklingais lapais, labai labai gražūs, trijų rūšių – vieni sidabriniu kailiuku pasipuošę, kiti apvalūs ir pasipūtę, treti – ilgi ir siauri sulig žmogaus ūgiu ištįsę. Ir žingsniavom mes rodos visą amžinybę ta lėtai aukštyn kylančia pieva-pelke, kartais iki pat kelių į vandenį nugrimzdami. Aplink nusidriekusiose platybėse įsisiūbavęs vėjas iškošė mūsų galveles ir išbarstė nieko vertus minčių likučius apie namie pasilikusius darbus ir Kalėdas. Buvome čia ir dabar ir mėgavomės kiekvienu žingsniu.

Mėgautis liovėmės kai mus, sumirkusius iš apačios, iš viršaus pradėjo merkti lietus, pereinantis į šlapdribą. Tą įgrisusią sinoptikų frazę Afrikos dangus mums kuo puikiausiai pailiustravo. Nebeatrodė, kad esame Afrikoje, nebejutome nei aukščio poveikio – iki pirmos stovyklavietės praktiškai bėgte atbėgom permirkę iki paskutinės siūlės.

Po karališkos vakarienės, kurią paruošė virėjas su pora pagalbininkų, sulindome šildytis į miegmaišius. Teisybės dėlei reik pasakyti, kad šioje kelionėje buvome tikri ponai – mūsų kuprines ir maistą nešė nešikai, puikiausius patiekalus gamino gero restorano vyriausiasis virėjas, nežinia kodėl išgrūstas į kalną su keistuoliais turistais, vietoj to, kad maitintų restorano klientus. Mus šešis aptarnavo 12 žmonių. Kiekvienam po du. Buvo sudarytos puikios sąlygos pasijausti silpnais, išlepusiais baltaisiais, be pagalbos negalinčiais žengti nė žingsnio, pagalvotų kai kurie. Mūsų komandos kapitonas, savęs silpnuoliams tikrai nepriskiriantis drėbteltų, kad mes suteikėm galimybę 12 žmonių uždirbti, nes nešiko darbas vietiniams yra viena iš nedaugelio galimybių uždirbti pinigų ir išlaikyti šeimas.

Ankstų rytą pabudus pirmiausia stengiausi išgirsti ar nelyja, nes jeigu lis, tai mes niekur iš čia nepajudėsim. Pasirodė buvo blogiau – lauke snigo. Tuo metu kai Lietuvoj buvo Kalėdos, snigo Afrikoje. Gražuolės Mount Kenya viršūnės dailiai apsigobė balta skraiste, ir taip atsitvėrė nuo turistų. Beliko ieškot pramogų stovyklavetėje – 4300 aukštyje, ankštame tarp kalnų paslėptame slėnyje padabintame akmenimis ir lobelijomis. Visą dieną dalyvavom Dievulio surengtame nieko neveikimo eksperimente – kas miegojo, kas sėdėjo ir meditavo, kas gilinosi į Kenijos švietimo subtilybes, apie kurias noriai pasakojo gidas, kas murkdėsi lietuje… neįtikėtina, koks sunkus yra išbandymas nieko neveikimu. Jis daug sunkesnis nei kopimas aukštyn, ligi kitos stovyklos jau visai prie pat viršūnės. Kopti pradėjom gerai išsimiegoję, pilni entuziazmo. Nebuvo kur skubėt, ėjom visiškai lėtai ir rodos tai buvo pirmasis gyvenime rabždinimasis šlaitu aukštyn, kai nė kart nepagalvojau – ir kurio galo man čia reikia?? Buvo beveik lengva! Ta priverstinė poilsio diena puikiai pradėjo aklimatizuotis ir mes ne tik kad pasiekėm kitą stovyklą (Austrian Hut) bet, atsigėrę arbatos ir į pt. Lenaną užlipom, kuri tiesą sakant ir buvo mūsų tikslas.

Mount Kenija turi tris viršūnes – Batianą su Nelionu (abu aukštesni nei 5000 bet abu pasiekiami tik su alpinistine įranga) ir point Lenana (4985 m) į kurią galima įkopt be jokių kačių, kirtiklių ir kitos alpinistų atributikos. Lipimas į Batianą ir Nelioną kainuoja papildomus 500 USD žmogui, ir čia reiktų perspėti keliautojus būti labai atsargiems, nes gali būti, kad susimokėt teks ir tuo atveju, jei į viršūnes visai nelipote. Toks plėšikavimas pagrindžiamas tuo, kad reikia sumokėti papildomam gidui, kuris yra patyręs alpinistas, kaip sakoma, galintis ir neįgalųjį su virvėmis užkelt į viršūnę. Taigi tas gidas ateina iki Austrian Hut, ir gauna užmokestį už tai, nepriklausomai nuo to, kėlė jis ką nors į tas viršūnes ar ne. Mūsų pora bendrakeleivių gavo susimokėti už norą lipt į viršunes – praktiškai to įgyvendint neleido oras.

Bet grįžkime prie Lenanos, kuri buvo mūsų tikslas. Lipant į ją tą paskutinį kilometrą oras vėl subjuro, apipylė mus šlapiu sniegu, o viršūnėje visas geriausias apžvalgos pozicijas užėmė rūkas. Betgi svaiginantys vaizdai – tai juk viena iš pagrindinių lipimo į kalnus priežasčių – pažiūrėti į pasaulį iš aukštai, iš padebesių. Na, nukabinom nosis sekundei, bet džiaugsmas greit sugrįžo ir strikinėjome toje viršūnėje visas 15 minučių…

Jau kitą dieną susirinkę šmutkes patraukėme žemyn. Eiti turėjome pačiu gražiausiu ir ilgiausiu iš visų šešių takų, siejančių kalną su civilizacija – Chogoria route. Ji prasideda 4700 aukštyje nuo Austrian Hut, ir baigiasi Chogoria gate stovyklavietėje, prie Mount Kenya nacionalinio parko vartų. Takas veda akmenuotu stačiu kalnu žemyn, po to tenka persiverst per porą keterų, nuo vienos iki kitos keliaujam negiliais akmenotais slėniais, kur tarp akmenų atsiranda vis didesni sukietėjusio arba skysto kaip pliurzė purvo – priklausomai nuo sezono. Po to prasideda nuostabūs platūs slėniai apaugę lobelijomis, kertame juos vieną po kito, tada lobelijos pamažu pasitraukia, jų vietą užima smulkesni augalėliai, tada vėl seka akmenuoti slėniai ir keteros, tada… aplink turi prasidėti patys gražiausi vaizdai ir nuostabūs tarpekliai, nes pradedame žygiuoti kalnų grandinės ketera, bet rūkas ir vėl neleidžia mums jais pasigrožėt.

Pagaliau nusileidžiame tiek, kad akmenys beveik visai dingsta, prasideda smilgų ir viksvų pieva, o kalnų grandinė vis tęsias, lėtai žemėdama, vieną keterą keičia kita. Vėjas košia kiaurai, kas pusvalanduką nušniokščia lietaus šuoras. Einam jau nežinia kiek laiko. Kadangi nepaliaujamai leidžiamės žemyn, rūkas pamažu retėja ir tirpsta. Sustojam minutei pailsėt. Gidas parodo mūsų kelionės tikslą – stovyklavietę. Tai ką gidas rodo, yra kažkokia boluojanti dėmė kažkur vos ne palei horizontą… Pagalvoju, kad per dieną tokio atstumo nueit neįmanoma. Bet mes einam. Jau nebepamenu, kiek kartų kito kraštovaizdis, tik žinau kad ėjom gaisro nudegintom keterom, tada gėlėta pieva, tada prasidėjo vaiduokliškas rūko miškas, tada vėl kalnas, tada jau šlapias miškas, kelio beveik neliko tik siauros vėžės, kuriose vandens iki kelių, o aplink aukšta šlaputėlė žolė. Po to kelionę praskaidrino ant kelio nusidriekę šviežutėlės dramblio „bandelės“ didumo sulig futbolo kamuoliu, po to ir patį dramblį aptikom miške.

Po to vėl tęsės miškas, ir kai jau buvom visai šlapi iki tikrai paskutinio siūlelio, ir jau nebuvo likę jėgų, ir neaišku kaip dar tos kojos gebėjo kilnotis bei maknot nesibaigiančiu purvo keliu, mes pagaliau pamatėm stovyklos stogus. Neįtikėtina, bet vos tik pasiekėm stovyklą, nuovargis kažkur išgaravo. Beliko tik kažkoks bukas žinojimas kad turėtume būti pavargę, dėl to išdribom palei namelius ir nejudėjom…Manau tikrai nekaip atrodėm, nes kai pagaliau atžygiavo nešikai su mūsų kuprinėmis, jie su neslepiama ironija paklausė, kaip jaučiamės. Maniškis nešikas nesitikėjo išgirst mano balse šitiek entuziazmo ir nustebo kai pareiškiau, kad tai buvo vienas nuostabiausių žygių mano gyvenime. Aš ir pati tiesą sakant buvau nustebus – kelionė buvo labai sunki, pasirodo nukėblinom beveik 30 km, ir nusileidom iš 2700 m iki 1300 m aukščio. Visą laiką buvo šalta, lijo, o rūkas neleido pamatyti praktiškai nieko. Bet sėdėdama ant medinių priebučio grindų, išsivadavus iš šlapių batų ir spoksodama į tolybėse stūksantį kalną, ir tą kelią, kurį nuėjom, jaučiausi lyg būčiau apdovanota kažkuo dideliu ir neapsakomu.

Beje, apie juodukų požiūrį į turistus. Einant gido paklausiau, ką vietiniai mano apie tuos turistus lipančius į kalnus. Jis ir pasakė, kad vietiniai visiškai nesupranta, kam mums to reikia ir ko mes ten ieškom. Bet, sako, jau baigia priprast, nes tokių turistų daugėja, o tai reiškia pajamas. Nešikai ten susibūrę į asociacijas ir stengiasi dalintis darbais bei užsakymais, kad visi galėtų uždirbt maždaug vienodai.

Vakarą praleidę beždžionių apsupty, kurios įsitaisė nuostabią pramogą – nuo medžio šakos šokinėt ant mūsų palapinių – smagiai sumigom, o kitą dieną (Naujųjų išvakarėse) apturėjom patį purviniausią nuotykį. Pagal susitarimą stovykloje mus turėjo pasiimti džipai ir parvežti į viešbutį. Praktiškai, dėl lietingo oro ir pažliugusių kelių jie iki stovyklos privažiuot negalėjo, tad dalį kelio reikėjo nukeliaut patiems. Ta dalis pasirodė visai nemenka, ėjom ilgai, man pasitaikė proga paspoksoti į paukščius. Kai pagaliau sutikome mūsų paimti važiavusius automobilius prasidėjo nuotykis. Mašinose kaip valtyse mes plaukėm purvo upe, viskas siūbavo ir bangavo kaip per didžiausią audrą jūroj ir kas minutę laukėm, kol kas nors iškris už borto. Klyksmu ir juoku užkrėtėm savo bendrakeleivius afrikiečius, ir sutartinai, vis naujai balai artėjat, vairuotojui įsibėgėjant ir neriant į ją, mašinose kildavo entuziastingi klyksmai. Užklimpus vairuotojas lipdavo lauk, domkratu pakeldavo mašiną, po ratu kišdavo kokį kelmą, ir tada mašina kažkokiu būdu iššokdavo iš duobės, kad tuoj pat nertų į kitą. Po kiek laiko į priekį žiūrėt jau nebedrįsom, tik laukėm, kada purvas pradės veržtis į kabiną, arba kada apvirsim. Dideliam mūsų džiaugsmui (ir slaptam nusivylimui?) iš to pragarėlio išvažiavom sveiki gyvi. Už tai vairuotojas neliko neapdovanotas. Paskutinį kart žvilgtelėjom į mašinas, kuriomis tą žygį atlikom – tai buvo ar kokių 76 metų Land roveriai. Mus tikino, kad tai vienintelis modelis galintis įveikt tokius kelius ir jei tik pasigirsta skelbimai apie parduodamą tokį automobilį, kyla mūšiai dėl jo pirkimo..

Taigi šiandien sausio 31 d. į viešbutį parvykstam ar kokią ketvirtą vakaro. Po ilgų švarinimosi procedūrų ir sočios šventinės vakarienės Naujametinio vidurnakčio sulaukia ne visi. Bet Naujieji vistiek ateina, tik mums ne tas galvoj. Mes jau planuojam pažintis su liūtais ir drambliais.

Atsisveikinę su kalnais važiuojam į Samburu nacionalinį parką. Kelias ilgas ir dulkėtas, aplink matosi bekraštė savana su kupranugarių ir antilopių kaimenėm, darosi karšta ir man atrodo, kad tik dabar patekom į Afriką. Tai ta Afrika kokią aš įsivaizdavau – sausa, karšta, dulkėta ir tuščia, nematyt nieko kas primintų civilizaciją. Kelionė ilga, atrodo jau tuoj pasieksim pasaulio kraštą ir pagalvojus, kas nutiktų jei čia staiga sugestų mūsų varganas autobusėlis, apima šiurpas. Vaizduojuosi, kaip randa mus kas nors po savaitės, nusigalavusiuos nuo karščio ir troškulio. Kai pagaliau pasiekiam nacionalinį parką jau vakarėja ir po ilgų bei brangių procedūrų (nemaloni naujiena – neseniai pabrangę leidimai aplankyti nacionalinius parkus – 40 USD parai) pagaliau atidundam į stovyklavietę prie upės. O čia malonumas – aplink medžiai ir pavėsis, nuo upės sklinda gaiva. Upė srauni ir gidas ramina, kad krokodilai čia negyvena, nes mes pirmiausia paklausėm ar galima čia jų draugija. Gyvensime palapinėse, maistą ruošia virėjai. Sistema tokiuose kempinguose puiki. Atvažiuodamas į stovyklą turi atsivežt pakankamai maisto, anglių ir vandens tam laikui, kiek ketini čia būti. Atvykęs maistą ir anglius atiduodi „bendrai virtuvei po atviru dangum“ ir ten pora jaunų vyrukų kasdien ruošia puikius pusryčius, pietus ir vakarienes. Virtuvės rūpesčiai nuo galvų nukrinta ir mum belieka pramogaut – spoksot į žvėris. Ir čia būtų galima leistis į begalinį pasakojimą kaip pamačiau tą ir aną, bet tiek to, pabandysim susivaldyt.

Praktiškai kiekvienas parkas turi savo „Big five“ t.y. penkis didžiuosius žymiausius žvėris. Samburu tai berods buvo liūtas, dramblys, zebras, leopardas ir žirafa. O gal zebras, žirafa, krokodilas, geopardas ir dramblys? Nebepamenu. Tik pamenu, kad Samburu gyvenantys zebrai ir žirafos skiriasi nuo kituose parkuose gyvenančių rūšių. Skirtinga rūšis tai skirtingas kailio raštas. Niekad nebūčiau pagalvojus, kad yra skirtingos zebrų rūšys, ir kad jų kailiai skirias. Bet tikrai taip buvo. Samburu zebriukas buvo plačiais juodais dryžiais ir siauresniais baltais, o kitur gyvenantys pasižymi plačiais baltais dryžiais. Namie per Animal planet dar mačiau zebrų su juodais siauriais ir platesniais dryžiais – dar viena rūšis :). Taigi per porą dienų Samburu pamatėme beveik visą „Big five“, nematėm tik geopardo ir leopardo.

Viskas būtų gražu tuose parkuose, jei ne tas nuolatinis kratymasis mašinoje. Ji vis bilda duobėtu keliu ir nuolat burzgia, viskas kratosi, fotografuot galimybių jokių. Sustojus pasimėgaujam minute tylos, bet vairuotojas tuoj ir vėl pajuda, vis ieškodamas ką čia dar parodyt. Iš tikrųjų galimybė pamatyti gyvūnus yra laimės dalykas. Pasiseks ant ko nors „užšokti“ ar nepasiseks. Štai nepasisekė su geopardu, bet „pasisekė“ su liūtu. Vienoj vietoj pamatę susigrūdusias gal 20 mašinų supratom, kad ten jie mato kažką įdomaus. Kai pagaliau prisibrovėm ir stojom į autobusų eilę, pamatėm liūtę su liūtukais gulinčią palei kelią. Bet matyt ją, paskendusią automobilių sukeltose dulkėse buvo liūdna. Nesijautė kad tai liūtė – savanos karalienė. Ji buvo labiau panaši į varganą sulysią katę, iki beprotybės nuvargintą nuolatinio dėmesio. O turistai savuosiuose autobusuose lyg sužvėrėję vis grūdos aplink paspoksot į tą varganą žvėrį. Nesuprantu iki pat dabar, kodėl ta liūtė guli ne kur nors krūmuose, pasislėpus nuo žiūrovų, o drybso palei kelią ir kenčia tą burzgimą bei važiavimą ant galvos?

Per porą dienų pasibičiuliavom su žirafom, drambliais, liūtais, 5 rūšių antilopėmis, dik dik‘ais (mažiausia pasauly antilopė) kuriuos praminėme „vieno kąsnio antilope“. Matėm ir krokodilą prie tos pačios upės kuri šiaip krokodilams turėtų būti per srauni. Ir kovojom su babuinais, kurie tiesiai mum iš po nosių vogė uogienę ir bananus. Virėjai pasakė, kad babuinai baltųjų žmonių nebijo, nes suvokia, kad tai turistai kurie su malonumu krykštauja iš beždžionių pokštų ir nekelia jokios grėsmės. O štai vietiniui užtenka ranka mostelt ir beždžionės išsilaksto į šalis.

Kitas parkas kurį aplankėm buvo Masai Mara. Kelionę tenai mum ir vėl sutrukdė lietus. Šis sezonas buvo neįtikėtinai lietingas, anot vietinių pirmas toks per 20 metų. Kadangi keliai į Masai Marą buvo užtvindyti, teko ten skrist lėktuvu. Čia apsigyvenom karališkai – dėl turistų antplūdžio vietos kempinguose buvo užimtos ir teko „prisiglaust“ 4 žvaigždučių viešbuty. Pripažinsiu, kad mėgautis ta prabanga po Samburu su palapine ir baisiausios stadijos lauko tualetu buvo be galo malonu. Tik kažin ar buvo verta. Na, nors Masai Mara yra didžiausias ir svarbiausias parkas, bet gyvūnai čia tokie patys kaip ir kituose parkuose. Na gal tik zebrų raštai skirias. Ir savana daugiau atviresnė, ne tokia krūmais apaugus. Bet čia sutikti drambliai ir antilopės atrodė lygiai taip pačiai, o liūtus gainiojo automobilių pulkai.

Bet kad jau buvom čia, tai reikėjo išnaudoti progą ir vėl mėgautis gyvūnijos pasauliu. Čia į apžvalginę kelionę paprastai veža dukart per dieną – ryte ir vakare, kai gyvūnų aktyvumas didžiausias. Važiuodamas lauko keliuku saulei tekant, kai dar vėsu ir kvepia žemė, antilopės bunda iš miego o dramblių šeimyna sau tingiai rupšnoja žolę, pamatai tą kasdienį nerūpestingą laikinį gyvenimą. Sustoji sau dešimčiai minučių ir stebi, kaip antilopės dūksta po rasotą pievą. Ta gaiva ir tyla ir erdvės pojūtis svaigina. Taip noris spjaut į taisykles, lipt lauk ir eiti žvėrių pramintais keliais. Bet aišku palaimos momentai trumpi, nes su kiekviena minute turistų automobilių vis daugėja ir jie kelia vis didesnį triukšmą.

Dar apie liūtus. Tikriausiai dėl to, kad įtiktų turistams, vairuotojai daro bet ką, kad tave atvežtų pas liūtą. Pristatytų tiesiai į glėbį. Dėl to jie aptikę žvėries pėdsakus spjauna į taisykles, suka iš kelio ir tiesiai per krūmus braunas artyn liūto. Mūsų vairuotojas buvo kaip tik toks – atvežė tiesiai prie liūtės ir išgąsdino ją, bežaidžiančią su liūtuku, praktiškai ratu įsiremdamas į galvą. Mes pakraupom, pradėjom ant jo rėkt, bet buvo vėlu. Liūtė pabėgo o mašinos ratas įstrigo duobėj. Įstrigom taip, kad teko lipt lauk ir persėst į kitą mašiną. Galima sakyti, kad pora minučių buvom liūtų valioje, nes jie lindėjo gretimam krūme, o jie žmones jei jau puola tai tik tada, kai šie yra išlipę iš automobilio. Buvom baisiai pikti, nors supratom, kad neverta to vairuotojo kaltint – jis gi norėjo mums įspūdį padaryt. Pagalvojau, kad jeigu tokios atrakcijos parkuose vyksta kiekvieną mielą dieną ( o jos vyksta, na nebent išskyrus lietaus sezoną) tai mano nuomone visi ten gyvenantys gyvūnai turi būti nukvakę nuo jiem skiriamo dėmesio. Juk kitaip kodėl jie sėdėtų tiesiai ant turistinio tako ir buku žvilgsniu sektų džipų ratelį dardantį aplink… Tokie safariai yra absoliučiai neleistinas dalykas, bet, kad ir kaip gaila – mes turistai, tą dainelę užsakom o vietiniai ją groja.

Džiaugiaus tik, kad bent drambliai čia yra padėties šeimininkai. Jie nepaiso tų įkyriai it musės zirziančių mašinų ir tiesiog gyvena savo gyvenimą. Na, gal tik maži drambliukai kiek prisibijo, pvz pereit kelią šalia stypsant turistams. Bet tada vyresnieji apsupa mažiulį ir lėtai lėtai, drąsinančiai straubliais per nugarą patapšnodami, pervedą jį per kelią. Tai gali užtrukti kad ir gerą pusę valandos, nes mažiulis yra ilgai įkalbinėjamas, porą kart stumteltas žengia kelis žingsnelius pirmyn, tada persigalvoja ir žengia tris žingsnius atgal. Tada vyresnėliai vėl jį stumteli ir šiaip ne taip kompanija persirita į kitą kelio pusę. Žavus ir nepaprastai jaudinantis vaizdelis. Va tokie momentai yra nepakartojami ir jie niekada nepasimirš.

A, dar gi varlės, negaliu nepapasakot apie varles Masai Mara parke! Jos gyveno viešbučio teritorijoj, tvenkiny-pelkėj, kartu su begemotais. Kas vakarą ten, prie tvenkinuko skambėdavo varpeliai. Tokie malonūs ir melodingi. Sėdėdavom vakare, karščiui nuslūgus ir klausydavom varpelių melodijų, ir atrodė kad esam rojuj. Nuojauta sakė, kad tai greičiausiai bus varlės, ir ją patvirtino viešbučio darbuotojai. Visai būčiau norėjus nugvelbt porą tokių varlyčių ir įkurdint savo kaime, baloj..

Darydama išvadas apie nacionalinius parkus galiu pasakyti, kad geriausia turbūt būtų pasirinkt vieną parką ir ilgėliau jame pabūti, negu maišytis po kelis. Turint daugiau laiko galima tiesiog pasimėgauti ilgesniais pasivažinėjimais po savaną leidžiant sau dažniau sustot ir tiesiog stebėt aplink vykstantį gyvenimą. Galima pamatyti daugybę dramblių kaimenių trijuose parkuose bet galima pabūti viename ir vos ne valandą stebėt vieną vienintelį dramblį. Jeigu jis geros nuotaikos ir ramiai rupšnoja žolę pakelėj, atrodo stebėtum jį taip amžinybę. Sau mėgautumeis vaizdu, spėliotum, kas dedas toje didelėje galvoje arba skaičiuotum, kiek kuokštų žolės gali sutilpt tame solidžiame pilve. Ir visai neatsibostų, nes dramblį, stovintį per penkis metrus nuo savęs, matai ir užuodi jo kvapą, ko gero vieną kartą gyvenime.

Viskas, su safariais baigta. Mes keliaujam prie jūros! Bonifacijaus atostogos prasideda. Visa kelionė buvo pakankamai intensyvi, nuolat judėjom iš vienos vietos į kitą, o dabar važiavom prie jūros drybsoti pliaže ištisoms trim dienom. Kai kam iš mūsų grupės toks laiko leidimas buvo absoliuti kančia. Bet gal apie viską nuo pradžių.

Į Mombasą iš Nairobio skridom ir gavom progą paspoksot į Kilimandžarą. Dar vienas kalnas kurį norisi pažinti, pasiekti jo viršūnę. Kada nors. O dabar leidžiamės Mombasoj ir lėktuvo liukui atsivėrus patenkam į šiltnamį. Karšta, drėgna, tuoj pat visi pasidengiam lipnaus prakaito plėvele. Mūsų laukia kankinanti kelionė per miestą iki Diani paplūdimio, kur mums išnuomotas kotedžas. Diani paplūdimiai yra lyg ir didžiausi, prestižiniai, garsūs, bet mes arba nesugebam to įvertint, arba patenkam ne į tą Diani. Atvažiuojam į viešbutuką, kurio teritorija aptverta, o jam priklauso nedidelis paplūdimys, potvynio metu atskirtas nuo viso likusio begalinio Diani paplūdimio natūralia uolų užtvara. Taigi turime privatų paplūdimį!!!!!

Vietelė išties yra puiki, aplink žydi egzotiški medžiai, auga baobabai. Nusisamdome virėją, užsakome kitos dienos ekskursijas ir puolam prie jūros. O vanduo šiltutėlis kaip arbata, teliūskuojame sau kaip medūzos, kol pradeda temti. Patamsyje prasideda cirkas – pastebiu kažkokius padarus, mikliai šmirinėjančius po smėlį. Pasirodo tai mažutėlaičiai krabukai, tie kur šonu bėgioja. Juokingi baisiausiai, ir juos stebėdama apturėsiu be galo malonių akimirkų. Kiti malonūs padarėliai – tai gekonai ant mūsų namelio sienų. Spoksojimas į juos, gaudančius lempos šviesos priviliotus vabzdžius yra daug geriau nei spoksojimas į televizorių. Neįtikėtina kaip tie padarai juda, to judesio pamatyt negalima, na nebent stebėsi baisiai įdėmiai. O tada pamatysi, kaip lėtai lėtai slenka viena kojelė pirmyn, po to kita kojelė pirmyn ir taip gekoniukas atsiduria prie nieko nespėjusio suvokt vabzdžio, stveria jį ir tupi laukdamas, kol tas baigs draskytis burnoje..

Naktimis čia miegot nelabai įmanoma dėl tvankumo, tad ryto laukiam kaip išsigelbėjimo. O ryte nusimaudę vandenyne skubam ekskursijon, į Wasini salą. Mano manymu ta kelionė buvo tokia labai negudri. Visų pirma pamačius „gidus“ lydinčius į kelionę kyla klausimas kiek jiems metų, ir ar tai nėra koks jaunų mafijozų bizniukas. O bizniuko mastai nerealūs. Jie sugrūda mus visus į laivus (viename gal kokių virš 20 žmonių), ir mes pajudame pirmyn kartu su kitais dešimčia laivų. Atrodo tai bus masinis pasinardymas „koralų rezervate“. Tai kažin koks tas rezervatas, jei ten leidžiama tokiai turistų masei turkštis? Pamažėliais aiplaukiam Wasini salą ir lekiam daugiau mažiau atviro vandenyno link, kur prie vienos, pačios tolimiausios mažytės salelės mūsų laivai pakimba ant inkarų.

Laivo vidury sumesta krūva akinių, vamzdelių ir ląstų, kurią mums išdalija gidai ir liepia šokti į vandenį. Nepaaiškina, kaip reikia tą įrangą užsidėt, nepaklausia ar esi nardęs anksčiau ir neaiškina, kur plaukti, nesako kaip pateksim atgal į laivą. Tik išaiškina, kad turite valandą mėgautis koralais. Na o mes, patiklūs turistai ir supuolam su savo ląstais ir vamzdeliais vandenin. Net ir tie, kurie vargiai plaukt temoka… Bandau spoksot pro tuos akinius į vandenį, bet ten gilu jokio dugno anei koralų nesimato. Kažkas moja plaukti paskui, aplink žmonės iš skirtingų laivų, ir kokie šeši juodukai raginantys plaukt paskui juos. Pasimetu, nes nebežinau, kuris jų yra iš mūsų laivo. Plaukiu kol prisiveju vieną grupę, bet paaiškėja, kad tai ne mano laivo gidas, tada puolu plaukt link kitos grupelės, o mintyse knibžda mintis, kad turiu ir koralus suspėt pamatyt. O jų nesimato, pro akinius veržias vanduo, vamzdelis kliba. Matau, kad laivai kažkur plaukia, vandeny chaosas. Apima šiokia tokia panika, nors atrodo plaukt moku. Pro šalį plaukia gidas ir paklausia kaip sekas. Aprėkiu jį dėl kiauro akvalango, o jam tai nei motais. Bet pagaliau, pagaliau lyg iš niekus nieko pasirodo sala. Prasidėjo potvynis, atsivėrė sekluma ir išaiškėjo, jog būtent ten mes ir plaukiam. Kažin, kodėl to nieks nepaaiškino laive? Visų laivų visi keleiviai išplaukia seklumon. Kai kurie, patyrę šoką daugiau į vandenį nebelenda. Drąsesni tuoj puola nardyt nes aplink tikrai – nuostabiausi koralai, o vandens tik pusmetris ar metras gylio. Deja mano akvalangas kiauras, tik protarpiais, kol vanduo neapsemia akių paspoksau į nuostabiausių spalvų ir formų koralus ir žuvis. Noris pamatyt daugiau, bet nepavyksta, pykstu, širstu ir žaviuosi tuo pat metu. Laikas baigias ir mes sulipam atgal į laivą. Prasideda diskusijos apie beprotišką nuotykį, nesuprantam, kodėl aklai paklusom tiem vaikigaliams ir sušokom į vandenį nesuprasdami ką darom. Gal čia buvo kokia masinė hipnozė?

Kai atplaukiam į Wasini mus į krantą plukdo maži laiveliai „taksi“, o ten mūsų laukia restoranas ir tikrai puikūs pietūs. Čia buvo geroji išvykos dalis. Kol bendrakeleiviai vaikščiojo po Wasini, aš aiškinaus su vietiniais vaikigaliais kodėl turėčiau juos šelpti. Pagaliau valtelė sugražino mus į laivą. Parplaukiam atgal į Diani ir grįžtam į mūsų saugų viešbutėlį. Čia išsinuomojam porą akvalangų ir normaliai panardom, be jokio streso. Koralai ir žuvys ne prastesni ir nebesuprantam, ko beldėmės į tą beprotišką kelionę, kur viskas sukasi konvejeriu. Kažin, kiek tie vyrukai, suteikę minimalias absoliučiai nekokybiškas paslaugas uždirba (vienas žmogus už kelionę mokėjo po 30 eurų)?

Kita diena – paskutinė, tad nusprendžiam niekur kojos nekelt iš savo viešbučio. O čia tiek veiklos – ryte maudynės, vėliau teritorijos šniukštinėjimas. Aš skaičiuoju paukščiukus, bendrakeleivė – augalus. Įdėmiai apžiūrime baobabą. Va kur medis! O storumas, o gražumas, o plikumas. Randam baobabo vaisių, ir mum prisireikia sužinot, kas viduje. Bet kaip jį suskaldyt? Atsinešam prie namelio, prie akmeninių laiptų. Užsimoju aš tuo vaisium ir skeliu į akmenį. Skyla akmuo. Užsikvatojam, bet skeliam dar, ir dar. Ir vis tik tas vaisius palūžo – skilo pusiau. Viduje neradom nieko įdomaus, tik kažkokius gelsvus plaušus. Kai prisikasam iki sėklų, jos pasirodo juodos ir kietos. Susirinkam visas sėkleles alei vienos ir kemšam į kuprines kaip didžiausią turtą. Sodinsim Lietuvoj baobabų girią (beje, sėklas namie buvau pamiršus, pasodinau tik po kelių metų nuo kelionės ir dabar namie auga baobabas)…

Tuo laiku prasideda ir įsibėgėja atoslūgis. Kažkas, ko dar nemačiau savo gyvenime. Atsiveria pora šimtų metrų jūros dugno, kur galimybės tyrinėjimams – neišsenkamos. Kadangi iš prigimties esu didžioji gamtininkė ir manyje vis dar gyvena smalsus vaikas, apsimuturiuoju galvą skara, užsidedu saulės akinius, guminius sandalus – apsauga nuo jūrų ežių ir pirmyn. Ir o dievulėliau, kokį povandeninį pasaulį atradau. Su puikiaisiais jūrų ežiais, kuriuos galima čiupinėt ir net kilstelėt sekundėlei iš vandens, kad galėčiau apžiūrėt iš arčiau; su daugybe spalvingų kriauklyčių, su jūrų žvaigždėmis, kurias irgi reik pačiupinėt, su visokiom kirmėlėm ir kirmėliukėm, kai kurios yra neįtikėtinai spalvingos, ir man prisireikia fotoaparato, bet jis ten kažkur toli krante. Žengiu nuo vieno ežio prie kito, nuo koralo prie koralo. Skreite – šūsnis kriauklyčių. Paimu vieną, kad paspoksočiau įdėmiau, o ji užsidengus įėjimą. Kaip tai? Kriauklė gi buvo tuščia kai ją ėmiau. O pasirodo ne, ten įsikūręs vėžiukas atsiskyrėlis, ir dabar, atsidūręs jam nepažįstamoje aplinkoje, prigriebė skreite kitą kriaukliukę ir užsivožė įėjimą. Teko tą ponaitį si visa kriaukle palydėt atgal į vandenį. Patikrinau kitas kriaukleles, ir pasirodė, kad pusė jų buvo užimtos. Man liko vos kelios.. Apžiūrinėju kiekvieną įdubėlę, grįžtu arčiau kranto pasidalinti įspūdžiais su draugais. Prasideda potvynis, vandenynas po truputėlį grįžta, skandindamas visus koralinius „staliukus“, kurie ką tik kyšojo paviršiuj. Kažkas užsilipa ant tokio stalo, ir atrodo, kad žmogus stovi ant vandens. Tuoj darom išvadas, kad ir Jėzus Kristus tik taip o ne kaip kitaip ėjo vandeniu anais stebuklų laikais.

Pavakare, krantams metant vis ilgesnius šešėlius smėlyje pasirodo krabukai. Persikraustau pas juos. Tie padarai baisiai greiti, neprisileidžia nei per žingsnį. Nuo menko krustelėjimo tuoj metasi šalin. Prisėdu prie vieno urvelio ir nejudu. Praeina pora minučių ir staiga kyšt iš ten pora akelių ant kojelių. Krabukas patiki, kad aš ne grėsmė, nes nejudu ir puola gilint urvą. Neria gilyn ir išlenda lauk su glėbiu smėlio, stumteli jį tolyn po to vėl neria. Ir taip be sustojimo. Šalia praropoja kitas, ir suprantu, kad nėr sunku juos apgauti, tereikia tik nurimt minutėlei. Tie krabukai yra ne mažiau įspūdingi nei drambliai ir atrodo galėčiau juos stebėt visą amžinybę.

Taip ir baigias ta atradimų diena. Ne visos įdubėlės vandeny dar išnaršytos, ne visi krabai suskaičiuoti, ne kiekvieno medžio pavadinimas įmintas. Ne visi ananasai su kokosais suvalgyti. O diena – paskutinė. Taip trūksta laiko, taip norėtųs čia dar pabūt ir patyrinėt fantastišką Indijos vandenyno pasaulį. Arba dar kartą sugrįžt. Bet žinau kad to nebus, nes dar labai daug manęs laukia šalių, kiekviena užslėpus krūvas stebuklų savo paplūdimiuose, pievose ir kalnuose.

Kitą rytą lėktuvas skraidina mus atgal į Nairobį, vėl pamojam Kilimandžarui. Oro uoste perpakuojamos kuprinės, šlepetes keičia žieminiai batai, trumpus sijonus – džinsai. Merginos rūpinasi, kaip reiks darbe kolegoms įdegusias kojas demonstruot. Krepšyje atrandu netikėtą svečią – 10 cm ilgio šliužą, kuris tikriausiai tikėjos į Europą emigruot. Labai gaila, bet nukeliavo jis į šiukšliadėžę. O mes keliaujam namo.

Kelionės laikas: 2006 gruodis – 2007 sausis.