Kelionės priežastis – festivalis

(Greičiau komandiruotė, nors su kelionės nuotykiais)

„Tilandsijos sėdi tamsoje su obuoliais iki kovo 9 dienos“ – užrašė Vytas popieriaus skiautėje, užlipino tą popieriuką ant drobinio maišelio ir pastatė prie radiatoriaus. Panašių užrašų jis prikabinėja įvairiose namų vietose, kad pats paskui nesupainiotų kur kas yra, kada turi išdygti, suvešėti, pražysti. Sublerbė telefonas, kibom į lagaminus ir išsikvietėm liftą.

Išvažiavom iš Klaipėdos sningant. Baltuma gurgždėjo lygiai taip pat kaip vaikystėje, snaigės krito mažais kamuoliais, buvo slidu, vietomis pustė, mašiną, ne tokią jau mažą, mėtė kairėn ir dešinėn.

Mėgstu gauti lauktuvių, dar labiau – jas dalinti. Kelionėse „išbarsčiau“ šimtus niekučių susietų su Lietuva: suvenyrų, meno albumų, „paveldo“ – rūkytų dešryčių ir skilandukų pavidalu, visų rūšių mūsų saldumynų ir gėrimų. Šį syk skrydis buvo iš karto po Kaziuko mugės, Daina pasufleravo į Čeliabinską nusivežti verbų. Taigi, Vilniuje jas kišome į kartoninius vamzdžius, kad nugabentume gražias, neapibyrėjusias.

Oro uoste susibėgo visas mūsų dešimtukas, Aerofloto lėktuve pamaitino, pagirdė kava ir išlaipino Maskvoje. Šeremetjevo oro uoste apie žiemą pamiršom. Teko išsirengti iki marškinių ne tik mūsų jaunimui, bet ir man. Beje, „šaltąja“ šalimi vadinamoje Rusijoje, žiemos metu radiatoriai kaitina taip karštai, kad su marškiniais tenka būti visur. O kartais ir be jų. Smagu.

Čeliabinske žengiant pirmuosius žingsnius užpuolė toks bjaurus Sibiro vėjas, toksai nuožmus, geliantis, jog akimirksniu užsidegė skruostai ir viskas, kas buvo nors šiek tiek mažiau pridengta. Nuo negailestingo, įkyraus ir kvapą gniaužiančios pikčiurnos, mane gelbėjo kailiniai. Mūsų grupę pasitiko dvi jaunos mergaitės.

Apgyvendino „Malachite“ – keturių žvaigždžių trylikaaukštyje. Vėl pasidarė karšta. Už lango Uralo-Sibiro žiema, vėjas, o tu vartaisi ant lovos tarsi šildyklėje.

Nuėjome vakarieniauti. Triukšmingas restoranas. Tai vienur tai kitur – ankstesnėse šventėse matyti veidai, apsitapšnojimai, bučiniai, paskui salotos, vietiniai koldūnai, kotlečiukai, dar šis bei tas… Mūsų stalui kažkas atsiuntė „samanės“ butelį – pasirodė – tai festivalio direktoriaus „kabliukas“. Kai kuriuos jis taip užkabino, jog po kelių dienų beveik pateisinome daugiausiai Europoje geriančios tautos vardą, o galiausiai teko patirti ir nemažą gėdos jausmą, kuris naktį pavertė bemiege, nes teko gintis nuo erzinančių minčių: kas žmogų skatina taip kiauliškai elgtis – prigimtis ar nesantaika su kultūra?

Pavakarieniavę, su Vytu nuskubėjom į kambarį. Ant vonios krašto radau kiniškų rožių lapelių, tai ėmiau ir susipyliau juos į vandenį. Lapeliai sudrėko, subliuško, prarado spalvą. Gulėjau ir svarsčiau – tai koks gi čia dabar man malonumas, vartytis vandenyje tarp šiukšlių? Gal kas jį ir patiria, tačiau aš, kažkodėl, ne: nei kvapo, nei vaizdo, nei kokios nors kitos naudos.

Kai išrūšiavau atsivežtus drabužius, lauktuves, verbas ir dėželes saldainių, buvo jau dvi po vidurnakčio. Tylomis išgėrėme po puodelį kavos ir dribom į lovas. Miego šauktis nereikėjo. Po valandos pabudino triukšmas. Už sienos vyro ir moters balsai aiškinosi kuris kurį labiau myli. Ji mylėjo stipriau, todėl durys trinktelėjo, ir koridoriumi nušlumsėjo jo žingsniai. Penktą ryto tie žingsniai paršlumsėjo atgal. Dabar kavalierius tyliai ir įkyriai beldė į duris, kad mylimoji įsileistų. Nesulaukęs jos apsisprendimo vėl užmigau.

II

Čeliabinsko „CHELoBEK ТЕАТРА“ nėra pats didžiausias teatrinis Rusijos forumas. Tačiau ir nemažas, raiškus ir prasmingas Uralo ir Sibiro ribų reiškinys. Nė vienas kitas šitos šalies miestas neturi tokios apčiuopiamos padalijimo linijos (tektoninio lūžio), Čeliabinskas yra tikras anomalijų magnetas, išsiplėtęs tarp keturių didelių ežerų – niekada nesibaigiančių branduolinių katastrofų vieta. Pastarasis sakinys gal veikiau tiktų čia pat esančiam Oziorskui. Tačiau jis anksčiau taip pat buvo vadintas Čeliabinsku, Čeliabinsku-40, iki 1994 – Čeliabinsku 65. Būtent čia veikusioje branduolinėje gamykloje „Majak“ 2013 m. įvyko eilinis didelis sprogimas, apie kurį, kaip ir apie visas kitas branduolines nelaimes, buvo mėginama nutylėti. Čeliabinską dažnai krečia ne tik žmogaus rankomis sukurtos katastrofos, bet ir meteoritų kritimai, žemės drebėjimai. Tai vis dėl to nelemto tektoninio lūžio…

Čialiabinske buvome antrą kartą. Tačiau tik dėl to geliančio, iki kaulų prasiskverbti gebančio šalčio, šį kartą suvokiau, kas gi yra tas tikrasis Čeliabinskas – kas gi yra ta Sibiro ir Uralo riba – keturių ežerų duburys, kurio kraštuose į priešingas puses pradeda tekėti upės. Gal dėl tų srovių priešpriešos, šitoje vietoje gyvenantys žmonės skundžiasi dažnais sveikatos trikdžiais, neatspėtais poelgiais ir dvasinėmis patologijomis.

Festivalio ekspertų grupėje buvo žinomi šalyje ir už jos ribų, visokiomis regalijomis turtingi žmonės: menotyros daktarė, maskvietė Nina Šalimova, teatrologė iš Hanoverio Nina Mazur, žurnalo „Teatro klausimai“ vyresnysis mokslinis bendradarbis Aleksandras Vyslovas, teatro ir literatūros kritikė, taip pat maskvietė, Kapitolina Kokšeniova, ir aš, jokių stambių titulų neturintis, lietuvis, Klaipėdos pilies teatro režisierius Alvydas Vizgirda.

Šventės garbės svečius gaudė visų festivalio dalyvių ir žiūrovų žvilgsniai, radijo stočių mikrofonai ir televizijų kameros: jų tarpe – TSRS liaudies artistas Vladimiras Andrejevas, nusipelniusi Rusijos aktorė, „Auksinės kaukės“ laureatė Natalija Blagych, nusipelniusi Kazachstano kultūros ir meno veikėja Sanija Kabdijeva, Kazachstano Valstybinio akademinio muzikinio-dramos teatro direktorius Aibolatas Sektenbajevas, Rusijos kino akademijos garbės narys gruzinas Elgudža Burduly( kažkada buvęs mūsų „Šermukšnio“ festivalyje), kinotyrininkė, Tarptautinio kinoforumo „Auksinis riteris“ vadovė – Dali Okripiridzė.

Festivalio sumanymas buvo neįmantrus, tačiau aiškus ir suprantamas – KĄ ŠIANDIEN GALI ŠIUOLAIKINIS TEATRAS? Šiam sumanymui puikiai atitarė ir pasirinkti kolektyvai bei jų spektakliai: Maskvos Jarmolovos teatras parodė D.Steinbeko „Rančą“, Vologdos trupė – N.Mazur pjesę „Edit Piaf – tai aš“, Vladimiro akademinis – tos pačios autorės „Hamleto sapnus“, Maskvos Skvorcovo teatras į forumą atvežė F.Dostojevskio kūrinį „Romioji“ (pas mus šiandien vadinamą „Nuolankioji), Zlatousko teatras „Omnibus“ parodė keistą šiuolaikinę pjesę „Meilė iki…“ , Omsko valstybinis šiaurės teatras „Košmarą“ pagal A. P. Čechovo apsakymus, Astanos muzikinis N. Orlovos dramos teatras žiūrovams pristatė Ž. Rasino „Fedrą“, serbai iš savo sostinės atvežė šiuolaikinę T.Kempinskio satyrą „Duetas solistei“. O mes – vieną iš paskutiniųjų savo premjerų, H.Levino epatažinę komediją „Vienišiai ir vienišės“…

Kartu su mumis festivalyje buvusi Žvejų rūmų meno vadovė šiek tiek suabejojo, ar šita šventė turi savo „koncepciją“. Aš šituo klausimu susvyravęs nebuvau. Šeimininkų sumanymas, kaip jau minėjau, – pristatyti ŠIANDIENINĮ (šiuolaikinį) teatrą. Pagrindinės jo problemos sukosi apie žmogų, jo tikėjimą, krikščioniškųjų vertybių paieškas, jų apraiškas šiandienos buityje, apie pasirinkimą tarp meilės ir pinigų, tarp pačios meilės atspalvių: meilė – pasiaukojimas, meilė – kančia, motinos – vaiko, gyvo gyvenimo ir nemeilės. Tai spektakliai adresuoti protingam žiūrovui, turintys auginti ir dauginti sukauptą išmintį.

Kadangi pats nebe vienerius metus organizavau tarptautinį Klaipėdos „Šermukšnį“, tai jau iki soties prisiklausiau šnekų apie tas „koncepcijas“ (lietuviškai turėtume sakyti – sumanymus). Kas žiūrėjo visus šito festivalio spektaklius puikiai suprato, kad čeliabinskiečiai savo festivalyje demonstruoja (rodo) tikrai šiuolaikinį teatrą. O kurie betarpiškai patys organizuoja panašias šventes gerai žino, jog net grakščiausiai išvedžiotoje „koncepcijoje“ pasitaiko properšų. Jos atsiranda dėl pačių įvairiausių priežasčių. Čeliabinsko šventėje keli „kitokie“ spektakliai prasiskverbė dėl paprasto (nuoširdaus) organizatorių noro festivalyje parodyti nuo didelių teatrinių miestų geografiškai labai nutolusius, nuskriaustus, dievų ir žmonių pamirštus Rusijos ir netolimųjų kaimyninių valstybių teatrus. Ir niekas dėl to nesijaudino.

O aš netgi džiaugiuosi kai kuriais afišos formavimo nukrypimais, nes tų „neįtilpusiųjų į koncepciją“ tarpe buvo Sergievo Pasado dramos teatro studija, į festivalį atvežusi A.Anisimovos ir M.Zaicevo tekstais paremtą „Obuolių krytį“, spektaklį sukurtą apie savo žemės rėžį, kaimo žmones, nedrąsias jų meiles, troškimus ir paskutinę obelį, vis dar vedančią didelius ir saldžius vaisius. Tai retas, mūsuose šiandien beveik neįsivaizduojamas teatras, o jų spektaklis negudrus savo apiforminimu, tačiau jautrus, beveik genialus nepaprastu aktorių ansambliškumu ir darna. Prie „neįtilpusiųjų“ į formatą buvo galima priskirti ir susitikimą su Vladimiru Andrejevu (ir ne tik). Sklidinas emocijų vakaras su jau greitai „išeisiančiu iš gyvenimo kultūros dinozauru“… Žmonės stebėjo šios asmenybės viražus scenoje, žavėjosi ir verkė…tai kurgi čia tas nusikaltimas?

Dėl tų „koncepcijų“ nebuvimo, ypatingai „trydaliojama“ mūsų mieste, Klaipėdoje. O dėl Tarptautinio festivalio „Šermukšnis“ – teatrai ant grindinio – ypač. Nesunkiai galėčiau apipasakoti visų tų „neįtilpimų“ ir „neatitikimų“ priežastis. Priešpaskutiniame festivalyje (2015 m.) į koncepciją tikrai „neįtilpo“ prancūzai – vaidino itin padrikai, netgi neprofesionaliai. Viską žinau ir pats, juk akis dar turiu. Tačiau šitas teatras iš Lijono, ko gero, yra vienintelis Lietuvos kultūros ambasadorius, ne tik mylintis mus, bet ir populiarinantis Lietuvos (Klaipėdos taip pat) kultūrą ir meną savo mieste ir visoje Prancūzijoje. Tai kaipgi jiems galėtume atsakyti „ne“?

Prieš tai buvusiame „Šermukšnyje“ (2013 m.), „koncepcijų dievintojams“ užkliuvo mūsų festivalio svečiai iš Kirgizijos. Atseit, kokį ryšį šiuolaikinio teatro kontekste, turi „Šermukšnyje“ parodytas jų spektaklis? Ogi jokio ryšio, ir vėl nusižengėme. Su šiuolaikine dramaturgija kirgizų spektaklis jokių saitų tikrai nedemonstravo. Tačiau užtat jų parodytas vaidinimas buvo nacionalus, gilus, platus, iškentėtas, apie savo šalies ir savo krašto istoriją, papročius, moralines priedermes, kurias mes šiandien  baigiame galutinai išbarstyti visose Europos pakampėse. Į savo festivalį aš ir vėl mielai juos pakviesčiau. Tegul jie ir vėl neišsitektų mūsų „konceptualistų“ makaulėse, tačiau ko puikiausiai susilietų su mano ir daugelio klaipėdiečių lūkesčiais.

Nuolat „trydaliojantys“ apie koncepcijas, dažniausiai mato tik „kitokius“ spektaklius, neįžvelgdami jų privalumų. Ir jau visai nieko nenori žinoti apie festivalių pinigus. Mūsų mieste kultūrai seikėjama nemažai, tačiau teatro šventės finansavimas iki 2017 m. būdavo nepakankamas, kartais koreguojamas žemiau stovinčių instancijų ir tokiu būdu dar labiau nuskurdinamas. Užtat reiškiamų nuomonių nors vežimu vežk. Ir visuomet iš tų pačių asmenų. Labiausiai įsiminė (ir padarė didelį įspūdį) mūsų „Šermukšnio“ kritika, išgirsta maždaug apie 2002 metus, iš tuometinės Klaipėdos kultūros skyriaus vedėjos Nijolės Laužikienės lūpų. Tų metų „Šermukšnis“ buvo tikrai neblogas. Tačiau ji, gal prabėgomis mačiusi kokį spektaklį, o gal ir nieko nemačiusi, pasakė:

– Viskas ne taip jau blogai, tačiau MES NORIME „Life“. Biudžete „Šermukšnio“ festivaliui skiriame liūto dalį, remiame, ir todėl norime šventės iškilios.

Tų metų „Šermukšnio“ savivaldybės biudžeto „liūto dalis“ buvo 13 000 litų. Mes, (pastatymo dalies vedėjas ir aš) landžiodami su portfeluku pas rėmėjus surinkome dar tiek pat. O tą patį rudenį vykusio garsiojo Vilniaus teatrų festivalio „Life“ vieno spektaklio (VIENO) finansavimas siekė apie 200 000. Aš čia regiu šiokį tokį finansinį skirtumą, tikiuosi tai matote ir jūs.

Apie kasdien „besikoncepcijuojančius“ klaipėdiečius kalbėti nenoriu. Nes dažniausiai tai yra piktoki ir pavyduliauti linkę, nepajėgūs išanalizuoti net paprasto teatrinio proceso, užimantys geras vietas, tačiau nuolat trokštantys dar geresnių. Kai girdžiu tokių šnekėtojų kalbas apie tai, kiek daug jie duotų miesto kultūrai, jeigu gautų daugiau pinigų ar galėtų atsisėsti į kai kurių vyresniųjų kolegų užimtas kėdes, mane suima juokas ir, kažkodėl, visada prisimenu Bulgakovo „Šuns širdį“… Prigimties nepakaitaliosi…

Man gi niekada netrukdydavo nei kiti teatrai, nei vyresnieji jų žmonės. Niekad neįsivaizdavau gyvenimo be jų. Bendravau, gerbiau ir mokiausi. Tą patį tęsiu iki šiol… Jaunesnieji taip pat niekada netrukdydavo. Visada vengiau tik vienos padermės – kvailių. Nes su jais negalima atrasti bendros kalbos. Jokios kalbos negalima rasti su kvailiais. Ir su stabiliai provincialiais – taip pat…

III

Daug patyriau šitoje kelionėje, dar daugiau pasimokiau. Laisvo laiko nebuvo visiškai. Ne festivalis, o nepertraukiamas išbandymas mano (nebejaunėjančiai) ištvermei. Nuotykinga kelione šitos išvykos pavadinti negalėčiau. Tai tikrų tikriausia komandiruotė, perkrauta susitikimų, konferencijų, darbinių rūpesčių. Ir džiaugsmo taip pat. Dėl kai kurių spektaklių tikrai vertėjo nukakti tuos tris tūkstančius kilometrų, dėl Skvorcovo Teatro (СкворцовТеатр) iš Maskvos – ypač. Jų pasirodymą, paprastu vaidinimu, spektakliu ar drama pavadinti per kuklu. Jie tikrai galėtų prisiimti sau – Aukštosios aktorių meno mokyklos vardą. Tai sakau nenorėdamas nė pataikauti, nė susireikšminti, tariu tai linkėdamas kolegoms iš Maskvos nepavargti, ir tikėdamasis naujų susitikimų.

Šitas festivalis buvo trečiasis, kuriame aš buvau ne tik savo spektaklio režisieriumi, bet ir ekspertu. Fantastiškai šaunu būti tarp iškilių asmenybių. Gailiuosi neužsirašęs jų minčių, šituo požiūriu mano buvimas šioje šventėje buvo tingus.

Paskui festivalio ekspertę, menotyros daktarę, Rusijos teatro instituto (GITIS) profesorę Niną Šalimovą, reikėtų vaikščioti su užrašų knygele. 2018-ųjų metų Čeliabinsko forume ji man patiko labiausiai, gal dėl to, kad dažniausiai sutapdavo mano ir jos galvojimai. O gal dėl mūsų pamario moterims nebūdingo jos mąstymo. Kartais, spektaklio įkarštyje, ji į ausį man pašnibždėdavo tokias savo išvadas, jog maža nepasirodydavo. Tarpais net baiminausi tų „neredaguotų“ minčių skvarbumos. Stebėdama scenoje užsitęsusias Kazachstano „Fedros“ herojės meilės kančias, Šalimova pasilenkė prie manęs ir pakomentavo: “Geriau jau atsiduoti, nei taip ilgai kankintis“. Žodžiai tiesmuki, tačiau galintys atstoti recenziją. Aptarime, žinoma, buvo kalbėta kur kas aptakiau. Tik Bernardas Šou gebėdavo taip lakoniškai apibūdinti kai kuriuos sceninius procesus. Kažkas iš anglų klasiko kirba ir šioje moteryje, kartais pasireiškiančio begaline šiluma, pirmarūšiu humoru, o kartais praplyštančio taiklia ir netgi šiek tiek piktoka kritika. Kai viena jos kolegė pasiskundė, jog mirtinai norinti miego, tačiau spektaklyje užmigti negalinti, Šalimova pasižiūrėjo į ją, atsiduso ir pareiškė, jog teatro kritikas, negebantis nusnausti spektaklio metu, yra NEPROFESIONALUS.

Susitikime su regiono valdžios vyrais ir kultūros ministru, ji labai įdomiai pakalbėjo apie miestų įvaizdžių kūrimą ir miestus – kultūros sostines, kaip apie madingus, dažnai nieko bendro su kultūra ir menu neturinčius reiškinius. Ir apie žmonių grupuotes, kurios su didele nauda nuosavoms kišenėms, „melžia“ ir „įsisavina“ „miestų įvaizdžiams“ ir „sostinėms“ skirtus biudžetų pinigus. Manyčiau, jog šitą kalbą būtinai reikėtų išgirsti ir mūsų kovotojams/ojoms už čia tik ką išvardytas „vertybes“, be perstojo kuriantiems/čioms ir naujinantiems/čioms tai, kas atsinaujina ir be jų pastangų, miestiečius ir inteligentiją stebinančiais/iomis brangiais pseudo meno reiškiniais ir „neregėto“ modernumo formatais.

IV

Pabaigai.

Čeliabinsko Naujojo meno teatro dailininkei padovanojau Klaipėdos ME KU SA (meno kūrėjų sąjungos) išleistą knygą – įdomų ir vertą dėmesio leidinį. Tai moderni Klaipėdoje išleista knyga apie šiuolaikines-madingas-meno apraškas uostamiestyje. Dailininkė susidomėjusi vertė lapą po lapo, ilgam sustojo ties nuotrauka, vaizduojančia dvi plikas vyrų subines. Pakėlė akis į mane, nusišypsojo…

„Niekur nepabėgame nuo savęs ir savojo „aš“ , – pasakė, – kuris ne visada padeda suprasti kitą. Tačiau kartais, pernelyg didelė meilė „sau“, trukdo suprasti ir patį save. Neaprėpiama savimyla, neprisileidžia artyn. Gerai tik tiek, kad jiems, dažniausiai, nereikia kitų pagalbos“.

Nors daugiau nei 40 metų sukuosi teatro kultūroj ir nuo pradžių pradžios girdžiu apie visokių „eksperimentų“, „andegraundų“, „opozicijų“ ir „alternatyvų“ reikšmę, tačiau ir aš dar nepajutau nors šiek tiek prasmingesnio tų šurmulių rezultato. Gal jis visai ir nebūtinas, tačiau nors kokios prasmės siekimas yra ne toks jau bereikšmis dalykas.

Festivalio organizatoriai mūsų neprašyti ėmė ir pagamino spektakliui „Vienišiai ir vienišės“ scenografiją. Padarė viską taip, kaip yra pas mus. Įsivaizduoju kas nutiktų, jeigu aš sugalvočiau į mūsų teatrų festivalį atvykstančiam teatrui paprašyti pagaminti ką nors panašaus…

Maloni akimirka…

… vienas mūsų dešimtuko narys, ne aktorius, išėjo pasivaikščioti po miestą. Grįžo nustebintas: stebėjosi plačiomis gatvėmis, prekių gausa parduotuvėse, architektūros įvairove, spalvomis, o taip pat ir sutiktų žmonių paprastumu, gebėjimu patarti, paslaugumu ir širdingumu… Gerai, – pagalvojau, – tai žingsnis pirmyn nuo kasdieninių lietuviškų šablonų ir vis labiau mus slegiančio provincialumo. Regėti ne tik akimis yra didelis dalykas, kartais beveik neįmanomas vartotojų visuomenėje.