Spalio pradžioje nusprendėme su draugu Tomu ištrūkti iš kasdienybės ir pasimėgauti rudens spalvomis ne Lietuvoje, o viename iš gražiausių Prancūzijos miestų – Lione. Miestas garsėja savo gastronomija, kultūriniu paveldu bei ypatingu jaukumu, kuris tarsi apkabina vos atvykus. Tai buvo mūsų pirma kelionė į Lioną, ir ji viršijo visus lūkesčius.
Į Lioną atskridome sekmadienio rytą, kai miestas dar tik budo. Mūsų butas buvo įsikūręs Croix-Rousse rajone – bohemiškame kvartale su spalvingais grafičiais, mažais sendaikčių turgeliais ir vietinėmis kepyklėlėmis. Vos atvykę, jau pirmą rytą pasitikome su šviežiais kruasanais ir kava, kurią gėrėme sėdėdami ant laiptų su vaizdu į miestą.
Pirmąją dieną praleidome tyrinėdami senamiestį – Vieux Lyon. Siauros, akmenimis grįstos gatvės, gotikinės bažnyčios ir žavūs traboulės (slaptieji perėjimai) atvėrė mums miesto istoriją. Užlipome į Fourvière kalvą, kur stovi įspūdinga Notre-Dame de Fourvière bazilika. Iš čia atsivėrė kvapą gniaužianti panorama – visas Lionas po kojomis. Tai buvo ta akimirka, kai supratome, kad šita kelionė bus ypatinga.
Kitą dieną nusprendėme skirti gamtai ir aplankyti „Parc de la Tête d’Or“ – vieną didžiausių miesto parkų visoje Prancūzijoje. Pasivaikščiojome palei ežerą, aplankėme nedidelį zoologijos sodą ir tiesiog mėgavomės rudens spalvomis.
Trečią dieną mūsų laukė tikras kulinarinis nuotykis – apsilankymas garsiajame Les Halles de Lyon Paul Bocuse. Tai ne šiaip turgus, o tikras gurmanų rojus. Čia ragavome visko – nuo vietinių sūrių ir vyno iki žinomų Lyono delikatesų, kaip andouillette de Lyon ar quenelles. Tomas, kuris šiaip jau skeptiškai žiūri į neįprastą maistą, buvo nustebintas, kaip skaniai gali būti pagaminta tai, ko net nesupranti, iš ko padaryta.
Vėlesnėmis dienomis aplankėme dar keletą muziejų – Musée des Confluences ypač sužavėjo futuristine architektūra ir ekspozicijomis apie žmogaus raidą, civilizacijas ir gamtą. Taip pat užsukome į Musée des Beaux-Arts, kur grožėjomės Monet, Picasso ir kitų didžiųjų meistrų darbais.
Vieną vakarą nusprendėme leisti kitaip – prisijungėme prie vietinių vyno degustacijos vakarėlio netoliese mūsų rajono. Prancūzai, kaip visada, buvo atviri, šilti ir labai žingeidūs – vos tik sužinojo, kad esame iš Lietuvos, ėmė klausinėti apie mūsų šalį, kalbą, net Vilniaus senamiestį. Vakaras baigėsi dainomis, juoku ir pažadais dar susitikti.
Paskutinę dieną prieš išvykimą leidome lėtai – vėl pasivaikščiojome po senamiestį, nupirkome lauktuvių (daug sūrio, vyno ir prieskonių), ir dar kartą užlipome į Fourvière kalvą. Norėjosi dar pabūti, sustabdyti laiką. Kelionė į Prancūziją, į Lioną, tapo ne tik pažintine išvyka, bet ir savotišku pabėgimu nuo rutinos, priminimu, kaip svarbu kartais tiesiog pabūti.
79tieji