Balandžio mėnesį, kai Lietuvoje dar tvyrojo šaltukas ir nekantriai laukėme pavasario, nusprendėme – metas trumpam pabėgti nuo darganoto oro ir išvykti ten, kur saulė šildo jau gerokai stipriau. Taip prasidėjo mūsų, mažos dviejų asmenų šeimos – manęs ir mano žmonos Ingridos – kelionė į Kipro sostinę Nikosiją. Norėjome ne tik pasimėgauti šiluma, bet ir pažinti šį kultūriškai turtingą miestą, kur susipina graikų ir turkų tradicijos.
Atvykome į Nikosiją balandžio antrąją – mus pasitiko maloniai šiltas oras, apie +24°C, ir pavasariu kvepiantis oras. Iš oro uosto iki viešbučio važiavome automobiliu, o kelionės metu pro langą grožėjomės alyvmedžių laukais ir švelniai kalvotu kraštovaizdžiu. Apsistojome mažame boutique stiliaus viešbutyje pačioje Nikosijos senamiesčio širdyje – siauros gatvelės, tradiciniai nameliai su spalvotomis langinėmis ir jaukūs kiemeliai suteikė miestui ypatingo žavesio.
Pirmąsias dienas skyrėme Nikosijos senamiesčiui – vaikščiojome Ledros gatve, kuri yra viena garsiausių pėsčiųjų gatvių mieste. Nustebino tai, kad ši gatvė jungia dvi miesto dalis – graikiškąją ir turkiškąją Nikosijas. Sieną tarp jų sudaro garsioji „Žalioji linija“ su Jungtinių Tautų stebėjimo postu. Kirtę patikros punktą, patekom į Šiaurės Kipro turkų respublikos teritoriją. Ten aplankėme Selimiye mečetę – buvusią gotikinę Šv. Sofijos katedrą, kuri vėliau buvo paversta į mečetę. Tą akimirką jautėmės lyg keliaudami laiku – architektūra ir atmosfera buvo visiškai kitokia nei graikiškoje pusėje.
Vieną iš dienų skyrėme Kipro muziejui – tai vienas svarbiausių archeologinių muziejų saloje, kuriame saugoma daugybė eksponatų nuo neolito laikų iki Bizantijos laikotarpio. Ingridai ypač patiko senoviniai keramikos dirbiniai, o aš susižavėjau senoviniais monetų rinkiniais.
Balandžio vidurys pasitaikė ypač šiltas, tad nusprendėme ištrūkti iš miesto ir nuvykti į netoliese esantį Troodos kalnų masyvą. Išsinuomoję automobilį, kilome vingiuotais kalnų keliais aukštyn ir patekome į ramius, žalumos apsuptus kaimelius. Aplankėme Kakopetrią – vaizdingą kaimą su tradiciniais akmeniniais namais ir vingiuotomis gatvelėmis. Pietavome vietinėje tavernoje, kur paragavome šviežiai kepto ėrienos souvlaki su vietiniais vynais – skonis buvo nepamirštamas.
Sugrįžę į Nikosiją, paskutines kelionės dienas skyrėme tiesiog ramiai mėgautis miestu – jaukiose kavinukėse gėrėme kiprietišką kavą, ragavome loukoumades (mažus medaus spurgelius) ir stebėjome vietinių kasdienybę. Netikėtai susipažinome su vietine pora – Andreu ir Eleni, kurie pakvietė mus vakare į jų namus. Ten praleidome jaukų vakarą, valgydami mezze – įvairius užkandžius, dalinomės istorijomis ir juokėmės iki vėlumos.
Mūsų kelionė į Kiprą, Nikosiją, balandžio mėnesį buvo kupina ne tik kultūrinių atradimų, bet ir nuoširdžių žmogiškų ryšių. Išvykdami jautėmės lyg paliktume nedidelę širdies dalelę čia – mieste, kuriame susitinka dvi kultūros ir kuris, nepaisant padalijimo, alsuoja gyvybe ir svetingumu.
Grįžę į Lietuvą, dar ilgai šnekėjome apie Nikosiją – apie jos senovės sienas, apie šiltus žmones ir nepamirštamas patirtis. O gal jau kitą balandį vėl sugrįšime?
79tieji 
Robe 
pirmas