Kelionė po Indiją. Atvertus dienoraštį. 4 dalis.

Pasakojame Jums savo dviejų mėnesių kelionės po Indiją įspūdžius. Labai daug išgyvenimų ir emocijų patiriama kelionės metu, todėl stengiamės viską užrašyti, kad nepabėgtų nei viena akimirka.
Dienoraštis bus kelių dalių, kad neprailgtų beskaitant 🙂

*************************************************
(Tęsinys)
INDŲ RITUALAI GANGOS PURSLUOSE

Penktąją savo kelionės po Indiją savaitę praleidome legendomis apipintame, švenčiausiame šios šalies mieste – Varanasyje. Tai vienas seniausių pasaulio miestų. Vietinių gyventojų legendose minima, kad jį prieš 3000 ar net 5000 metų įkūrė pats Šiva – vienas iš indų dievų trejybės, vadinamasis naikintojas.

Varanasis – tai Indijos kultūrinis ir religinis lopšys, į jį keliauja piligrimai iš viso pasaulio, o daugelis vakariečių čia tikisi rasti dvasinę ramybę, išmokti groti tradiciniais Indijos instrumentais, medituoti… Patiems indams šis miestas – religinis centras.

Per Indiją ir per Varanasio miestą teka Gangos upė. Šią upę indai vadina savo motina, laiko ją šventa bei garbina. Jie tiki, kad Ganga yra visa ko pradžia ir pabaiga, šioje upėje indai atlieka meldimosi ceremonijas, kiekvieną rytą ir vakarą maudosi joje, taip pat skalbia rūbus, vandenį naudoja gaminant maistą.

Varanasis įžymus tuo, kad dauguma indų nori buti sudeginti šiame mieste po mirties – kad pelenai būtų išberti į Gangą. Indai mirtį suvokia skirtingai nei vakariečiai. Jie mirtį pasitinka džiaugsmingai, kaip kitą gyvenimo etapą. Teko stebėti mirusių kūnų deginimo ceremoniją. Šis ritualas atliekamas tam tikroje vietoje, upės krante. Čia ugnis negęsta 24 valandas per parą. Kasdien Varanasyje sudeginama apie 300 kūnų. Deginimo ceremonijoje dažniausiai dalyvauja tik šeimos vyrai, nes kaip patys indai teigia, moterys yra silpnesnės ir gali pravirkti, o deginimo ceremonija – džiaugsminga ceremonija, kurioje ašaros nereikalingos. Pirmiausia, mirusiojo kūnas susuktas į įvairiausius spalvotus, ryškius audeklus panardinamas paskutinį kartą į Gangos upę ir padedamas ant kranto nudžiūti. Po to artimieji, pasipuošę spalvotais rūbais, padeda mirusįjį ant paruošto uždegti laužo. Ugnis liepsnoja apie 3 valandas, kol kūnas pavirsta į pelenus, kurie išberiami į Gangos upę. Viso proceso metu girdimi linksmi balsai, kartais net juokas. Paklausinėjau indų ar tikrai jie nejaučia netekties skausmo. Atsakė, kad jie džiaugiasi, nes tai dar vienas gyvenimo etapas. Liūdima tik tuomet, jei žmogus palieka pasaulį ne savo valia.

Karštą dieną upės vandenyje maudosi ir karvės – šventas gyvūnas Indijoje. Teko matyti net mirusias karves, plūdūriuojančias Gangos upėje. Nenuostabu, kad vanduo yra labai užterštas, juk tiek milijonų žmonių gyvena aplink šią upę. Upė turi nepaprastai daug sidabro, jis ją ir gelbsti nuo visiško užterštumo, nors leistina vandens užterštumo norma upėje viršija apie 300 kartų.

Įdomu matyti žmones, gyvenančius kitaip. Tačiau, norint suprasti tikrąjį miesto šventumą, reikia gimti šioje šalyje ir augti šioje kultūroje.
(Bus daugiau)

Šaltinis: www.voyage-voyage.lt