Kelionė į turistų vengiamą Iraną – stebėdavomės, jei pora dienų mūsų niekas nebučiuodavo

3 DALIS

Meibod miestas. Čia, hostelyje, buvo apsistojęs vienas iranietis ir mes. Iranietis gerai kalbėjo angliškai ir mums pasiūlė vakare kartu su juo eiti pasivaikščioti po miestą. Jis jau čia gyveno apie porą savaičių ir viską gerai žinojo. Mus bevaikštant pavaišino ledais, užpiltais sultimis. Beje, sulčių spaudyklų Irane ant kiekvieno kampo. Skaniausios yra granatų ir kaina perpus pigesnė, nei, pvz., Stambule. Vėliau užėjom į labai įdomią vietelę, kurioje tik įėjusius mus iš karto pavaišino kava su sausainiais. Čia, sporto salėje, – tradicinis iraniečių sportas – Freestyle Wrestling- Zoorkhāneh. Jis anksčiau buvo skirtas ruošti kariams. Pagal pavadinimą, gal nėra tiek panašus į imtynes, kiek į svarmenų kilnojimą ir mankštą su svarmenimis. Salės pakyloje sėdi būgnininkas ir traukia dainą. Ta daina skirta įkvėpti sportuojančius. Taip pat jos žodžiai skirti diegti teisingas šeimos ir gyvenimo vertybes. Pakilnojus „kuvaldas“, prasideda šokiai-suktukai. Įdomu pažiūrėti, kaip įvairaus amžiaus vyrai sukasi, tarsi žaislinis vilkelis. Dabar tarp jaunimo šis sportas nebėra populiarus.

Kitą dieną su savo naujuoju draugu apėjom miestą, apžiūrėjom net 4000 metų prieš Kristų statytą pilį. Protas nesuvokia, kaip taip gali būti, kai Lietuvai iš viso tik apie 1000 metų. Atsibučiavę ir apdalinę jį dovanomis (tradicinis lietuviškas medus su serbentais), vykstam į kitą miestą – Jazdą. Čia nė vieno balto žmogaus, bet miestas pasakiškas. Didingos šventyklos, spindinčios namų galerijos, didelis ir vėl kitoks turgus. Deja, jo pagrindas buvo uždarytas, nes buvo ketvirtadienis. O Irane savaitgalis – ketvirtadienis ir penktadienis, o šeštadienis ir sekmadienis – eilinės darbo dienos. Čia pirkom skaniausių pasaulyje datulių, tirpstančių burnoje. Tai patvirtino ir jų paragavę draugai, nes partempiau 2 kg datulių namo. Neatsispyrėm vėl užsiropšti ant aladiniško stogo ir išgert arbatos besimėgaujant vaizdais. Pietūs buvo dar ant kito stogo, įrengto lounge. Buvo tikras malonumas tokioj vietoj praleisti pora valandų po saule, kai tuo metu Lietuvoj kovo mėnesį lijo. Einant per turgų prie mūsų priėjo keletas porelių ir dovanojo dovanas. Lietuviško mąstymo žmonėms tai labai jau keista buvo, kaip gali prieiti nepažystamieji ir dovanoti dovanas. Tai buvo suvenyrai, išpuošti veidrodėliai ir kita. Būdami Irane, pradėjom ir mes kitaip į viską žvelgti. Savo šaltą susikaustymą padėjom į šalį ir mielai su visais sveikinomės ir glebėsčiavomės. Dar ir nemažai gavom bučkių į žandus. Aišku, iš vyresnių vyrų, nes moterim mus kalbint draudžiama. Pradžioj buvo keista, bet jei pora dienų nesibučiuodavom, tai net norėdavosi bučinio. Numyluoti ir su dovanom vykstam į naują kanjoną. Google maps pagalbos dėka dykumoj nepasiklystam. Vairuodami gerai prisivalgom dulkių, nes kovinis Renault visas skylėtas. Toliau laukia 7 valandos vairavimo ir 2 salos, kurių kraštovaizdis iš esmė skirsis nuo viso Irano. Pakeliui sustojam Shahzadeh istoriniuose soduose. Vietiniai vaikai laksto aplink fontanus, medžiai pradeda žaliuoti. Pamažu ateina pavasaris ir čia. Taip pat mum pakeliui yra viena didžiausių pasaulyje citadelių, pastatytų iš molio. 2003 m. ją apgadino žemės drebėjimas. Sassanido eros laikais ji stovėjo šalia prekybinio kelio, todėl buvo labai svarbi. Joje kaldavo kardus, peilius ir kitus ginklus. Užsilipau į ginybinį bokštą, tai vaizdai pasakiški. Fone kalnai, leidžiasi saulė. Tokia rami atmosfera aplink.

Norint patekti į keltą, reikia pravažiuoti kontrolės punktą. Iraniečiam patikra nereikalinga, o lietuvaičiam taip. Žinoma, visiem buvo įdomu pamatyti, ką čia veikiam, kur ir ko važiuojam. Ne tik kontrolės punkto darbuotojam, bet ir automobilių kolonai. Teko mum palakstyti nuo vienos būdelės prie kitos. Susitvarkę dokumentus, įvažiavom į keltą. O čia vėl gaunam gėrio dozę. Kadangi buvo prasidėjęs naujųjų metų šventinis laikotarpis, tai daug iraniečių šeimų vyko prie jūros. Keltas buvo pilnas, visi išlipę iš automobilių. Daug šeimų priėjo prie mūsų, vaišino tuo, ką turėjo: apelsinais, ledais, datulėm, pistacijom. Valgėm vėliau jau iš mandagumo, nes nebetilpo. Dauguma norėjo nusifotografuoti. Tie, kas mokėjo kalbėti angliškai, tai pasidžiugindami mus kalbino. Beje, Irane per visą laiką niekada su mumis nesifotografavo moteris. Jeigu šeimą sudaro tėvai ir vaikas, tai dažniausiai ateina tik vyras nusifotografuoti, žmona gauna tik laikyt fotoaparatą.

QESHM ISLAND

Kešmo saloje pirmą kartą per 2 dvi savaites sutikom užsieniečių turistų! Su jais pusryčiavom namų hostelyje. Vokiečių porelė keliavo autostopu. Pabendravom, prisijuokėm, vokietė pasiskundė, kad nervina nešioti visa laiką skarą viešumoje. Iranas, beje, labai dėkingas keliaujantiems autostopu. Mum papasakojo, kaip jie stabdė automobilius ir vienu metu už 2 minučių stabdymo buvo sustoję net septyni automobiliai – vienu metu! Kol vienų klausė, kur vyksta, eilėj buvo išsirikiavusi virtinė automobilių, norinčių juos pavežti. Lietuvoj turbūt visą dieną septyni nesustoja. Buvo įdomu stebėti vokiečių reakciją, kai pasakėm, kad patys vairuojam automobilį. Taisyklių mėgėjams vokiečiams baisu čia pereiti gatvę, o ką jau kalbėti apie vairavimą. Buvo išpūstos jų akys, kai papasakojau, kokių nutikimų man įvyko gatvėje.

Sunkiausia gal buvo priprasti išvažiuoti iš žiedo šalutiniu keliu. Naktį važiuojantys be šviesų ar priešpriešiniu eismu autostradoje kažkaip nestebino. Pavežiojom savo naujus draugus kartu dienelę, pavalgėm pas vietinius ant vištidės, po to mūsų keliai išsiskyrė. Sala prieš kelis šimtus metų iškilo iš jūros dugno, bejudant plokštėm, todėl gamta buvo visai kitokia nei žemyniniam Irane. Dykumoj gulėjo didžiulės kriauklės, keistai išplautos uolos, druskų urvai. Vieną dieną užėjo smėlio audra, kaip tik tą, kurią mes suplanavom mėgautis jūra. Matant tokią žydrą jūrą, būtų nuodėmė joje nesimaudyt. Iraniečiai irgi labai mėgsta jūrą. Pasidėję pledus ir maistą, sėdi sau ant kranto ir nesvarbu, kad audra pučia smėlį į akis. Važiuodami per salą pro vieną kaimelį matome, kad nepravažiuosime, kelias užtvertas. Pasirodo vyksta kažkokio iranietiško filmo filmavimas. Pasistatėm automobilį, ir iškarto mum išlipus, prie mūsų prieina už kelio užtvarus atsakingi asmenys. Pamatė, kad mes turistai, mus nusivedė į filmavimo užkulisius. Supažindino su režisierium, pagrindiniais aktoriais. Aišku pasipylė „selfiai“. Gavom arbatos, sausainių, visi su mumis fotografuojasi, pasakoja apie savo filmą. Stovim lengvai apšalę. Pasijautėme, kaip to filmo žvaigždės.

Dar vis labai stiprus vėjas ir nuolatos pusto smėlį. Važiuojam toliau per salą. Renault turbūt dar neišrado salono filtro, todėl salone panašus dulkių sluoksnis, kaip ir lauke. Tik išlipi laukan ir dulkės iš karto užneša akis. Greitai apeinam vieną gražiausių salos slėnių, vadinamą Žvaigždžių slėnis. Vietiniai tai siūlo padaryti atsisėdus ant kupranugario, bet lėtu žingsniu tai ir ausys nieko nebegirdės nuo tokio kiekio smėlio. Dar užsilipam į kalne esančius tunelius, kuriuose Persų laikais gyveno žmonės ir vakare prieš vykstant į nakvynės kaimelį einam pasivaikščioti vėjuotu pajūriu. Vėjas nuo jūros, todėl smėlio nebepučia. Užklydome į labai jaukų pajūrio kaimelį, nusprendėme jame pernakvoti. Radom vienintelę nakvynės vietą, ir – pasirodo – ypatingą. Jos kieme yra šventas medis, po kurio važiuoja pagulėt žmonės iš viso Irano. Po medžiu patiestas didelis kilimas ir guli iranietė. Pirmą kartą per 2 savaites pamatėm moterį be skaros! Kai pripranti nematyt moters plaukų tiek laiko, tai tikrai tampa keista. Ji papasakojo mums, kodėl medis šventas, tai priguliau ir aš. Nežinau, ar padėjo, ar ne, bet buvo įdomu. Prieš miegą telefone peržiūrėjau labai įdomų filmą apie Iraną. Pagrindinė tema – moterų teisių nebuvimas ir užmėtymas akmenimis už tariamą neištikimybę. Jis vadinasi The Stoning of Soraya.

HORMUZ ISLAND

Porą dienų praleidę didelėje saloje keliamės keltu į mažesnę – Hormuzo – salą, kurioje pagindinė transporto priemonė „tuk-tukas“ arba dviratis. Mes renkamės dviratį. Vienintelėje šioje salone Irane moterys dengia veidus įvairiaspalvėmis kaukėmis. Kur eisi, visur pamatysi vis kitos spalvos kaukę. Daugiau niekur Irane to nepamatysi, netgi didesnėje Qeshm saloje. Beje šiose salose moterys tik neseniai pradėjo dirbti. Iki 2003 m. jos dirbdavo tik namuose ūkio darbus ir neidavo į viešumą. Pastaruosius 15 metų jos įgauna vis daugiau teisių. Mergaitės, kuriom sukanka 9 metai, privalo nešioti skarą. Taip pat ir turistės. Iranietėm taip pat draudžiama nešioti maudymukus, šalia esant priešingos lyties atstovams. Papludimyje maudosi pilnai apsirengę. Merginom leidžiama tuoktis sulaukus 13os metų, o vaikinam 15os. Kai mergina susituokia, jai toliau draudžiama lankyti mokyklą. Dėl pinigų trūkumo daug porų atsisako vedybų, dėl to Irane yra 720 milijonų dolerių vertės vedybų fondas finansuojantis vestuves. Poligamija Irane yra legali, tačiau apribota. Galimos tik 4 žmonos. Fondas turbūt šiuo atveju jau nebepadeda. Keistas dalykas. Lyties keitimo operacijos yra legalios ir dažnai finansuojamos valdžios.

Sala garsėja savo spalvomis. Ji turi net 70 skirtingų spalvų uolienų ir smėlio atspalvių. Iš jų yra supilti įspūdingi piešiniai ant jūros kranto. Prieš dieną pustanti audra sugadino piešinius, todėl mum pasisekė pamatyti, kaip juos iš naujo pylė. Vienintelėje vietoje Irane, šiose salose moterys nešioja spalvotus akių uždangalus. Saloj buvo smagu, bet sunku minti dviratį, nes dažnai tekdavo paleisti vairą sveikinantis, mojuojant „tuk-tukams“, kuriais važiuodavo šeimos ir imant iš jų apelsinus dovanų. Malonus sunkumas. Numynę 30 km aplink salą, išsimaudę jūroje ir išsiteplioję šortus nafta, grįžom į miestelį. Mindami dviračius vingiuotu salos keliu, vis stebėdavomės, kaip pasikeičia uolienų spalva. Už vieno posūkio bordinė, už kito jau balta. Labai įspūdingas kraštovaizdis. Niekur tokio nemačiau. Vakare pažvelgęs, kaip išteplioti batai, pamačiau visą vaivorykštę ant jų.

Ant kranto stovėjo jauki kavinė lūšnelė. Galima buvo parūkyt kaljaną, suvalgyt šašlykų, išgert natūralių sulčių. Mums pasirodė labai tinkama pavakaroti. Prie mūsų prisijungė jos savininkas, jaunas iranietis, metęs ofiso darbą Teherane, ir nusprendęs gyventi sau, o ne kažkam kitam, ramioj, gražioj ir draugiškoj aplinkoj. Su juo praleidom apie 7 valandas. Pakalbėjom ir apie mus, ir apie jį, ir apie Iraną. Tokie pokalbiai daug geresni ir natūralesni už bet kokį „sausą“ gidą. Po to daug dienų jie išlieka atminty.

SHIRAZ

Paskutinis miestas, 4 000 metų senumo, naujųjų metų sostinė – Širazas. Čion šventiniu periodu plūsta visas Iranas. Šventyklos, sodai, kapavietės, turgus – ideali vieta kultūros mėgėjams. Šalia jo yra garsusis, Dariaus I pastatytas Persepolis. Perskaičius jo istoriją, buvo įdomu pasivaikščiot, kur kadaise gyveno istorinės asmenybės. Taip pat įdomios ir miesto prieigos, kavinukės, kuriose prie pat akių pjaunamas avinas, lupamas kailis. Išdarinėja, pakabina nusivarvėt čia pat, gatvėje. Ir prašom – šviežias avienos šašlykas. Kol kapoja mėsą, mes dalyvajam fotosesijoje. Iraniečiai supuolę kepa barbekiu, gink Dieve, kad nesusviltų. Užsienio turistai ne kasdien užsuka, tai, matyt, nori kuo geriau mums pasirodyt. Kol valgom, vyksta šokiai, šoka ir vaikai, ir garbaus amžiaus vyrai. Irano kavinėj būtų neįdomu tiesiog ateiti ir prisikišt pilvą.

Irane kovo 21 d. švenčiami Persų naujieji metai. Švenčiami daugiau nei 3000 metų. Ši diena žymi lygiadienį ir pavasario pradžią. Shiraz miestas yra vienas populiariausių švesti naujuosius metus su šeima. Vakarieniaudami valgo daug patiekalų, buna apsirengę naujais drabužiais. Dienos metu labai populiaru piknikauti su šeima. Pastebėjau įdomų dalyką šventės išvakarėse, kad beveik visi žmonės nešasi maišeliuose auksines žuveles. Pasirodo tai yra šventės simbolis, kaip pas mus eglutė per kalėdas. Vėliau žuveles paleidžia į laisvę.

Vakare išeinam į miestą apžiūrėt šventimo. Vyksta koncertai, mugės, daug žmonių plūsta į mečetes ir iš jų. Kuo daugiau iraniečių, tuo daugiau gaunam dėmesio. Mugėse mus vaišina arbata ir skanėstais. Gavę dėmesio bombą, grįžtam į hostelį ilsėtis.

Paskutinė diena Irane. Shiraze aplankom daug gražių objektų. Rožinę mečetę, kurios virtražiniai langai yra miesto vizitinė kortelė. Eramo žydinčius sodus su daugybe išpuoselėtų palmių. Istorinį turgų, kurio vidinėse aikštėse auga pilni vaisių apelsinmedžiai. Nuostabus turgus, pilnas vietinių rankdarbių, nuostabūs žmonės. Iraniečiams šiandien Naujųjų metų atostogos, objektai pilni poilsiaujančių iraniečių. Po pietų apsilankom Qalat kalnų kaimelyje. Labai savitas šalia Shirazo esantis senovinis kaimelis. Ant stogų įrengtos terasėlės, kuriose galima išgerti arbatos ir pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais.

Įdomūs faktai apie Iraną:

Iranas iki 1930m. buvo vadinamas Persija.

Nešioti šortus ir kaklaraiščius yra draudžiama. Nors ir kaklaraištis buvo išrastas Persijoje, bet dabar jo nešioti neleidžia, nes tai simbolizuoja vakarų kultūrą.

Alkoholis yra uždraustas, tačiau parduodamos kontrabandos vertė kasmet yra 700 milijonų dolerių.

Irane leidžiama balsuoti sulaukus 15 metų.

Iranas yra antras didžiausias dujų ir ketvirtas naftos išgavėjas pasaulyje. Tačiau yra viena skurdžiausių vidurio rytų šalių.

Nepaisant Irano politinės situacijos ir visos dezinformacijos, pučiamos apie šalį, Iranas yra nuostabi šalis. Nors ir sausa su mažai žalumos, bet jos gamta labai graži. Galvojau per 3 savaites atsibos žiūrėti į smėlį, bet vairuojant po visą šalį, dažnai pervažiavę per kokį kalnagūbrį net aiktelėdavom iš nuostabos, kaip pasikeitė gamta. Laukiniai kupranugariai, skorpionai, bėgiojantys šaligatviu, dar labiau ją papuošia. Šašlykai, kebabai, troškinta aviena nugali kiekvieną dieną vienodus pusryčius. Labiausiai būna įdomi aplinka, kurioje valgai, ir žmonės, kurie supo, mus, valgančius. Važiuojant į Iraną, turbūt reikia pasiimt didelį maišą lauktuvių. Mūsų medaus ir gintarinių apyrankių buvo tikrai per mažai, lyginant, kiek sutikom nuostabių žmonių. Jie yra visos šalies pagrindas.

Tikiuosi, kad patiko mano įspūdžiai apie Iraną. Kelionės filmą ir kitus kelionių įspūdžius galite rasti Journey.lt, o sekti mane galite ČIA.