Kelionė į turistų vengiamą Iraną – šiurpių mirties bausmių vieta stebino svetingumu

Keliauti į Iraną sugalvojau tada, kai perskaičiau daug informacijos apie tenykščius žmones, jų draugiškumą, natūralumą. Senos tradicijos, mažai turistų. Sudomino Irano santykiai su JAV ir apskritai jo politika. Iranas yra pašalintas iš tarptautinės bankinės sitemos dėl teroristų finansavimų ir kitų dalykų. Taip pat draudžiama Europos Sąjungos ir kitoms šalims turėti su ja verslo reikalų. Aišku, tokioms jų kaimyninėms šalims kaip Afganistanas ir Pakistanas tai negalioja. Jos yra dar skurdesnės ir, norėdamos prasimatinti, į Iraną eksportuoja savo prekes. Sėkmės tarptautinei bendruomenei baudžiant Afganistaną ir Pakistaną, kurie ir taip jau nubausti… Taigi Iranas praktiškai gyvena savo sultyse.

Į Iraną skridome su Turkish Airlines, kurių lėktuvai ir aptarnavimas puikūs. Irano lėktuvams, beje, uždrausta skraidyti į Europos Sąjungą, skraido tik į aplink savo šalį esančias kaimynes. Gal toliau ir nenuskristų, nes lėktuvai seni, dažniausiai rusiški. Savo senų Boeing’ų ir Airbus’ų remontuoti negali, nes Europa ir JAV yra uždraudusi tiekti Iranui detales. Turbūt ir dėl to, kad jų detalės tinkamos ir išmaniųjų raketų gamybai. Kol buvome Irane, nukrito 2 vietiniai lėktuvai, tai džiaugėmės, kad neturėjom vidinių skrydžių.

Dar kas įdomu tai, kad Irane yra labai keistų mirties bausmių. Kartuvės ar sušaudymas yra dažniausi – turbūt jau nieko nenustebinsi. Bet, pavyzdžiui, nustūmimas nuo uolos, jau kitas reikalas. Tik šis metodas jau pora metų nebepraktikuojamas. Bent jau pagal oficialią statistiką. Kitą metodą turbūt esate girdėję – tai užmėtymas akmenimis. Dažniausiai tai vyksta atokesnėse vietovėse. Vyras užkasamas iki pusės, o moters tik galva paliekama kyšoti. Ir, prašau, visas kaimas smaginasi su akmenim, turbūt ir vaikai dar prisijungia, kad neatitoltų nuo tradicijų puoselėjimo. Dažniausiai ši mirties bausmė įvykdoma moterims, už smagiai praleistą laiką su kaimynu.

Tai trumpai keletas įdomybių, dėl kurių turbūt vengtumėte kelionės į Iraną. O toliau straipsnelis apie tai, dėl ko bus verta važiuoti.

Lietuviams vykstant į Iraną, reikia el. vizos. Anglams ir kitiems, kurie tiesiogiai pykstasi su Iranu, reikia normalios vizos, kurią padaro ambasada. Bet Lietuviam užtenka Irano el. vizos; puslapyje reikia užpildyti anketą, nusiųsti nuotrauką ir nuskenuotą pasą, tuomet gauni patvirtinimo numerį, kurį po to padavęs Teherano oro uoste, gausi antspaudą į pasą. Nieko sudėtingo.

TEHERANAS

Kelionę pradėjom sostinėj Teherane. Pustuščiame lėktuve iš Stambulo atskrido dar vienas turistas, neskaičiuojant mūsų su broliu. Išsikeitėm pinigų oro uoste, nes kadangi turistų nėra, niekas neatveža deficitinės užsienio valiutos, tai mieste beveik nėra ir keityklų. Nuvykom į hostelį, kuris yra tetulytes privatus namas. Už 10 dolerių gavom nakvynę su pusryčiais. Viską mum papasakojo, ranka nupiešė miesto žemėlapį, nors man jo ir nereikėjo, nes nusipirkau oro uoste telefono kortelę su mobiliais duomenim, bet leidau, nes tiesiog gražiai piešė. Sunku rast lietuvę, kurį gerai orientuojasi žemelapiuose, bet dar ir gražiai piešia vietas, kurias verta aplankyti. Pas tetulytę dar išsikeitėm pinigų, nes pasiūlė pagal geresnį kursą nei oro uoste, ir dar primokėjo daugiau nei oficialus kursas – nes jai verta laikyt santaupas eurais. Irano valiuta nuvertėja per metus nuo 10 iki 40 procentų.

Teherane apžiūrėjom 16 amžiaus rūmus, televizijos bokštą, didįjį turgų, karo muziejų. Keista buvo vaikščioti po turgų Sambule ir Teherane. Atrodo, abu „Grand Bazarai“, bet Stambule viskas skirta turistams, o Teherane – vietiniams. Gražūs suvenyrai, indai ir kita. Vietiniai puošia jais namus. Visai kitokios prekes nei Stambule ir niekas nelenda į akis ir įkyriai prekių nesiūlo. Po rūmus vaikščiojom, žinoma, tik du baltieji ir dar buvo vietos vaikų ekskursija, kuriems mes buvom įdomesni nei jų sultonų rūmai. Smagu, kai su tavim visi nori pasisveikinti ar ranką paspausti. Papuošimų gausa tikrai padarė didelį įspūdį. Pompastika beveik kaip Versalio rūmų, tik kito stiliaus. Veidrodėliai, blizgučiai, rankų darbo plytelės. Ir dar nereikia plaukt su mase ir stumdytis su kinų turistais.

Teherane buvo suplanuota viena diena, nes visada noriu stengtis greitai pabėgti į natūralesnes vietas negu didmiesčio kamsčiai. Didmiesčiai turi vieną pliusą – kad gali skaniai pavalgyti, išragauti įvairaus nacionalinio maisto. Provincijose dažniausiai valgai, ką valgo vietiniai, nes nėra gerų kavinių. O didmiesčiuose vienas kitas turistas jau duoda savo reitingus TripAdvisor’iuje esančioms kavinėms. Po Teheraną važinėjom taksi ir metro. Vakare skubėjom į metro, įbėgam į vagoną, o ten stovi tik moterys ir išpūtusios akis žiūri į mus. Oi, galvojam, kažkas netaip. Greitai išbėgom iš vagono ir įlindom į kitą, čia viskas gerai, yra ir vyrų. Kaip vėliau sužinojom, metro moterys turi pirmą ir paskutinį vagoną, kiti visi mišrūs.

Kitą rytą nuvažiavom į automobilių nuomos įmonę, kurioje turėjom gauti vietinės gamybos automobilį – Renault Tondar (pas mus jis atrodo kaip Dacia Logan). Renault ir Peugeot įmonės turbūt įkišo koją į automobilių gamybos verslą prieš apkraunant Iraną sankcijom. Todėl gatvėse važinėja praktiškai tik dviejų modelių automobiliai. Jie atrodo kaip 20-ies metų, bet gaminami dar ir šiuo metu. Įmonės savininkas – jaunas vaikinukas, pasakė, kad mūsų automobilio dar nėra, nes nespėjo traukiniu jo parvežti iš už 7 valandų kelio esančio miesto. Čia turbūt klasikinė situacija, kaip iš visų Radzevičiaus ir Starkaus filmų, kai automobilis vėluoja. Už tai mus įsisodino pas save į automobilį ir pusdienį pavežiojo po kalnus, esančius šiaurinėje Teherano pusėje. Labai gražūs vaizdai. Džiaugėmės su broliu, kad dar neatvyko mūsų Renault. Taip pat ir pavaiįino geruose vietiniuose restoranuose su vaizdu į kalnus. Tai pusdienis laukimo nenuėjo veltui.

Beje, Irane draudžiama nusipirkti alkoholio, jis parduodamas tik juodojoje rinkoje. Ir manydamas, kad keliaujant tris savaites, norėsis bent jau alaus, iš anksto prašiau auto nuomos, kad suorganizuotų. Bet čia ir pačiam buvo juokinga prašyti el. laiškais automobilių nuomotojų alkoholio. Savaime aišku, jo negavom ir nusiteikėm šią kelionę praleisti tik su pypke.

Gavę automobilį, išvykome is Teherano į Kašano (Kashan) miestą. Kas galėjo pagalvot, kad prieš išvykstant reikia patikrinti automobilio pakrovėjo lizdą. Jis neveikė. Po telefono pokalbių su nuomos įmonės darbuotojais, kalbančiais iraniečių-anglų kalba, ir jiems ‘supratus’ mūsų baltic-english, nusprendėm, kad bus paprasčiau patiems susitvarkyti. Išsiardėm Renault plokštes, pasikeitėm saugiklius ir, savim patenkinti, vykom toliau.

Daugiau skaitykite Journey.lt, o autorių sekti galite ČIA.

Daugiau skaitykite Journey.lt, o autorių sekti galite ČIA.