Visada svajojau aplankyti Italiją, o šiemet pagaliau išsipildė sena svajonė – išvykau savaitei į Romą. Buvau girdėjęs daugybę pasakojimų apie Italijos sostinę, bet niekas neprilygsta asmeninei patirčiai.
Į Romą atskridau saulėtą sekmadienio popietę. Pirmas įspūdis buvo nuostabus – jau oro uoste pasijutau, kad esu Italijoje: šiltesnis oras, palmių medžiai ir itališkos kalbos šurmulys. Iš oro uosto nusigavau į Trastevere rajoną, kuriame buvau išsinuomojęs mažą, jaukų butuką su terasa ant stogo. Trastevere patiko siauros gatvelės, akmeniniai namai ir jaukios kavinukės su terasomis.
Pirmąją dieną skyriau tiesiog pasivaikščiojimui po apylinkes, pasimėgavau espresso vienoje iš vietinių kavinių ir vakarop paragavau autentiškos „cacio e pepe“ pastos. Pastebėjau, kad kovo mėnesį Roma nėra perpildyta turistų, todėl galima ramiai mėgautis vaizdais ir miesto ritmu.
Antrąją dieną pradėjau nuo Koliziejaus. Net ir matydamas jį daugybę kartų nuotraukose, stovėti šalia šio didžiulio amfiteatro buvo neapsakomas jausmas. Įėjau į vidų ir vaikščiodamas po senovines tribūnas įsivaizdavau, kaip prieš du tūkstančius metų čia rinkdavosi minios žiūrovų stebėti gladiatorių kovų. Po Koliziejaus dar aplankiau Romos forumą ir Palatino kalvą – nuo jos atsiveria kvapą gniaužianti miesto panorama.
Trečiąją dieną paskyriau Vatikano lankymui. Labiausiai laukiau Šv. Petro bazilikos – jos kupolas matomas beveik iš bet kurios Romos vietos. Įspūdis buvo didžiulis: didybė, architektūra ir meno kūriniai tiesiog pribloškė. Lipau į kupolą ir nuo viršaus grožėjausi ne tik Vatikano sodais, bet ir pačia Roma. Po to apsilankiau Siksto koplyčioje – Mikelandželo freskos paliko neišdildomą įspūdį. Vakare nusipirkau itališkų ledų – „gelato“ – ir lėtai grįžau į Trastevere.
Ketvirtąją dieną skyriau mažiau žinomoms Romos vietoms. Aplankiau Aventino kalvą ir garsųjį „Bocca della Verità“ – tiesiog smalsumo vedamas įkišau ranką į tą akmeninę burną. Taip pat užsukau į Oranžinį sodą (Giardino degli Aranci), kur radau ramią vietelę su vaizdu į Tiberio upę ir Romos centrą. Vakare Trastevere vėl pakvietė į jaukią trattoria, kur paragavau vietinio vyno ir picą su burrata.
Penktąją dieną skyriau meno mylėtojo svajonei – Borghese galerijai. Čia praleidau kelias valandas žavėdamasis Bernini skulptūromis ir Caravaggio paveikslais. Po muziejaus dar pasivaikščiojau po Borghese sodus, kur kovo mėnesį jau kvepėjo pavasariu. Vėliau nuklydau iki Ispanijos laiptų, o vakare atsisėdau prie Trevi fontano, pasak tradicijos įmečiau monetą ir sugalvojau norą sugrįžti į Romą.
Priešpaskutinę dieną nusprendžiau tiesiog leisti laiką kaip vietinis – ryte išgerti kavos stovint bare, tada užsukti į Campo de’ Fiori turgų, paragauti šviežių vaisių ir sūrių. Pasivaikščiojau po Panteoną, kurio didžiulis kupolas ir šviesos srautas iš viršaus paliko stiprų įspūdį. Popietę užbaigiau prie Piazza Navona – stebėjau menininkus ir gatvės muzikantus.
Paskutinę dieną dar kartą grįžau prie Koliziejaus – tiesiog pasėdėti ant suoliuko ir apmąstyti kelionę. Roma paliko man ne tik įspūdžių kupiną atmintį, bet ir kažkokį jaukų, asmenišką ryšį. Gal dėl to, kad kovo mėnesį Roma buvo ramesnė, mažiau turistiška, ir galėjau iš tiesų pajusti jos dvasią.
79tieji