Pažintis su Kazachstanu prasidėjo Almatoje, kuri pasitiko mus didingomis, snieguotomis kalnų viršūnėmis.
Miestas labai vakarietiškas, taigi didžiulio kultūrinio skirtumo nesijautė. Apsistoję buvom Nice Hostel (vėliau pamatėm, kad tai labai populiarus pavadinimas), gavome didžiulį kambarį, turėjome virtuvę gaminimui, o mergaitės kalbėjo angliškai ir pagamino mums tradicinį arklienos patiekalą, gal ir per anksti užsiminiau apie kultūrinį šoką.
Almata sužavėjo parkais! Tiek žalumos mieste jau seniai nėra tekę matyti. Gigantai medžiai supa kiekvieną aikštę, skersgatvį, kiemą…O tai labai gelbsti maklinėjant po miestą vasaros kaitroje.
Grožėjomės didžiuliais paminklais, dar likusiais iš sovietų laikų.
Aplankėmę Zelionyj Bazar – miesto turgų, kur arklienos pardavėjų daugiau nei jautienos ar avienos, tai buvo unikali patirtis pripildyta emocijomis ir kvapais…
Vykome į didžiausią pasaulyje, atvirą ledo čiuožimo areną, Medeu. Pasikėlėme gondola į Shymbulak slidinėjimo trasas, kur atvėsom po Almatos kaitros, pabraidėm po sniegą ir pamatėm mūsų pirmąją jurtą, saugoma trijų kudločiausių pasaulyje haskių!
Tik palikus Almatą, Kazakstanas atsiskleidė kitomis spalvomis. Žiguliukai, moskvičiai, karvės, mažos užeiginės su rūkstančiais šašlykais…Po kokių 4 val važiavimo prilipdžius nosį prie lango, pasiekėme Saty – palaidų teliukų, arklių, šunų ir vaikų makalynės kaimelį.
Apsistojome pas vietinius ir vakarą leidome žaisdami su šeimininkų vaikais.
Kitą dieną jau 7 ryto sėdėjome Audi 100, kuri labai spyriojosi užsivesti, o po pusvalandžio kelionės iki ežero Kolsai 1, plaučiai buvo persisunkę benzinu.
Ankstyvas rytas padovanojo mums ežerą ramumoje, buvome pirmieji leistis į kelią link Kolsai 2. Sunku buvo žiūrėti po kojomis, nes supantys vaizdai tiesiog užbūrė. Po 5 val lėto kabarojimosi, tarp didžiulių eglių išvydome tikslą, Kalakul 2. Grožis!!!
Išsidrėbėm pakrantėj ir lepinomės tyluma. Atgal parbėgom per 3 val, vis gi nuo kalno riedasi greičiau
Kitą dieną pasiryžome tranzavimo aviantūrai, nes už 80 km iki Charyn kanjono vietiniai užsiprašė laaaabai perdaug. Niekada nesame tranzavę…bet turbūt padėjo pradedančiųjų sėkmė ir po 3 km žingsniavimo keliu, jau sėdėjome nuostabios šeimos, gyvenančios Almatoje, automobilyje, kurie vyko iki pat kanjono!
Šiandien džiaugėmės kiekvienu debesėliu. Pratrypčiojom apie 10 km, o šešėlių kanjone „nesimėtė”. Charyn Kanjonas mus pakerėjo, nesitikėjom tokios didybės ir tokio grožio!
Atgal vykstant, pasisekė dar labiau ir su smagia vokiečių kompanija pardardėjom iki pat mūsų šeimynos namų durų. Nusipirkom šalto alaus ir pakėlėm bokalus už pavykusį tranzavimą, bei nuostabias dienas Kazachstane.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Na, labai gražūs vaizdai, o jau ta apžvalga Pavlova Strana, tai nereali tiesiog
Balkanai turi savo nekartojamo žavesio.
Pavlova Strana užsirašau į sarašą , vadinasi nedavažiavom, kažkur ties Petrovacu per anksti užbaigėm .
tik kaip supratau, privažiavimas nelabai civilizuotas
Iki pačios apžvalgos aikštelės važiuoja ir autobusai, mes tik ne tą kelią važiuojant į priekį pasirinkom
Iki pačios apžvalgos aikštelės važiuoja ir autobusai, mes tik ne tą kelią važiuojant į priekį pasirinkom
Nuotraukos ypatingos, ypač upės vingis- kilpa. Kotoras mažai nusileidžia Dubrovnikui. Užlipimas reiškia pabrango Kotore ant aukščiausios sienos vietos. Kotoro kopėčiomis važiavome į viršų, albanai mynė žemyn kelio viduriu. Buvo , kas atsikratė skrandžio turinio už 30 posūkio.