Kataras, kaip puiki tarpinė stotelė

Didžiausia Persų (arabų nuomone – Arabų) įlankos sala savaime gal ir nėra itin didelio dėmesio vertas kelionių objektas, tačiau siūlo puikią galimybę pramankštinti nuo sėdėjimo lėktuvo sėdynėje, medikų kartais vadinamo ekonominės klasės sindromu, sustingusias kojas. Tam visokeriopai padeda nacionalinės Kataro avialinijos, už gerą kainą siūlančios daug ir gerų skrydžių tarp Europos ir likusio pasaulio. 2019-ųjų pradžioje ėjo kalbos, kad netrukus Qatar pradės skraidyti į Taliną, o ilgainiui – gal ir į Vilnių.  Tikimės ir laukiam.

Turint daugiau nei ketvertą valandų persėdimo yra verta išeiti iš labai gražaus oro uosto ir nuvažiuoti į miestą. Tarp terminalo ir skirtingų Dohos vietų kursuoja labai „aviaciniai“ autobusai, numeriais 727, 737, 747, 757 (dar nesupratusiems – tai Boeing‘ų modeliai) ir į šia kompaniją neįsipaišantis numeris 109. Kelionės kainos nedidelės, bet apmokėti reikia naudojant čia pat įsigyjamą kortelę, beveik lietuvišku pavadinimu Karwa.

Žinoma, galima nuomotis ir automobilį ir apvažiuoti daugiau nei vien Dohą. Tiesa, ypatingo istorinio paveldo Katare panašiai tiek, kiek kitoje saloje – Bahreine – t.y. beveik visai nėra. Yra tik daugiau laukinių pliažų ir daugiau tuščios dykumos. Kuro kainos – maždaug perpus pigesnės nei Lietuvoje, automobiliai irgi nebrangūs. Arabų vairavimas niekuomet nebuvo laikomas pavyzdiniu, nors man susidarė įspūdis, kad Katare vairuojama pakankamai ramiai.

Kelionė autobusu iki miesto trunka apie ketvirtį valandos. Iš autobuso išlipti tikslinga Souq‘e – tame, kas panašiausia į senamiestį. Iš jo galima pasirikti kelionę į čia pat esantį nuostabų islamo meno muziejų arba į patį Souq‘ą senamiesčio ir turgaus mišinį. Norintiems modernesnių vaizdų tikslinga tęsti kelionę iki pat maršruto pabaigos – dangoraižių rajono West Bay.

Dohos senamiestis nėra didelis – apie ketvertas kvartalų, bet yra ganėtinai iščiustytas. Vidurio Rytų stiliaus prekyvietė visų pajėgumu veikia ir šiandien, už pakankamai padorias kainas siūlydama labai didelį pasirinkimą įdomių audinių (N.B. prieš keliaudami į Dohą buvome Indijoje, todėl audinių tikrai buvome prisižiūrėję), sidabro ir aukso, nacionalinę ypatybę – paukščiukų narveliuose ir, kas netikėta, pakankamai neblogą gatvės maisto pasirinkimą.

Souq’e galima rasti keletą senovinių mečečių, porą tvirtovių, vieną-kitą muziejų, daug-daug parduotuvių ir visai padorių restoranų.

Doha pastaruoju aspektu maloniai išsiskyrė iš kitų Persijos įlankos pajūrio miestų. Ypač dėl to, jog senamiestyje pasirodžius labai anksti – apie 7 val. ryto, restoranai jau veikė ir siūlė tikrai gerą vietinės virtuvės meniu pusryčiams. Asmeniškai, šiuo klausimu išbandęs kaimyninių šalių  tradicijas, aš buvau pasirengęs eiti ieškoti kokio nors supermarketo.

Dohoje atsidūrėme tuo metu, kai jau keletą metų tęsėsi kaimyninių šalių įvestas Kataro embargas. Sprendžiant iš iškeltų vėliavų ir šeichų portretų, sankcijos suvienijo tautą ir visi tokiu vizualiu būdu savo ištikimybę valdovui ir valstybei.

Prie senamiesčio yra paminklas moliuskui ir dou (Dhow) uostas. Dou – tradicinis medinis burinis Persų įlankos laivas. Kažkada klaidžiodamas Omane esu užtikęs jų statybos procesą. Katare jų labai daug, daugiausiai – kaip pramogų laiveliai.

Saulėje įdegę vietiniai ar nevietiniai šiek tiek įkyri siūlydami pavežiojimo po jūrą ar perkėlimo į West Bay paslaugas. Tiesa, vieno „shukram, no“ paprastai užtenka ir siūlytojas eina ieškoti kitos aukos. Dou puikiai atrodo dangoraižių fone. Jiems puikia tinka ir Kataro vėliava. Tikrai gražus tradicijos ir modernybės derinys.

O štai paminklas moliuskui yra skirtas dvigeldžiam moliuskui, kurie gamina buvusį Kataro turto šaltinį – perlus. Iki naftos atradimo šis biologinės kilmės mineralas buvo vienas iš nedaugelio arabų žvejų eksporto produktas. Arabams labai pasisekė, kad tuo metu, kai japonai atrado perlų dirbtinio auginimo būdus, anglai Persų įlankoje atrado naftos.

Kiek toliau keliaujant pakrante yra valstybinių pastatų kompleksas ir didžiulės mečetės.

O štai grįžus krantine (Corniche Rd.) atgal, galima patekti į pusiasalyje įkurtą supermodernų ir nemokamą Islamo meno muziejų. Įstaiga tikrai verta aplankymo net ir per daug nesidomintiems meno istorija.

 Surinkta kolekcija yra itin įvairiapusė, nuo Bauhaus‘o stilių primenančio IX a. persiško stalo porceliano iki gerokai labiau įprastų turkiškų raižinių ar labai įmantrių astronomijos prietaisų – astroliabijų.

Astroliabija atrodo daugmaž taip ir sukelia daug nevilties pagalvojus, jog tuo metu kai arabai jas konstravo ir jų pagalba darė tai, kad mes dabar darom su GPS imtuvais, t.y. nustatinėjo savo vietą žemėlapyje, mūsų protėviai dar nelabai save vargino net rašto užuomazgomis. 

Pasigrožėjus negyva istorija muziejuje ir gyva istorija souq‘e, trumpą ekskursiją verta baigti West Bay‘juje. Bent kelių dangoraižių viršutiniuose aukštuose yra barai. Su gerais kokteliais ir gražiom barmenėm. Klabama, kad yra ir lietuvaičių. Gerti alkoholinius kokteilius ganėtinai griežtoje islamiškoje šalyje jau savaime yra įdomi pramoga. O Doha dar siūlo ir įspūdingus vaizdus pro langus.