Taip jau susiklostė 2013 vasara, kad dėl įvairių aplinkybių „nuplaukė“ ilgai dėliota kelionė į Norvegijos Lofotenų salas. Jau maniau iš vis niekur nebeišvažiuosiąs, bet kelioninis „kirminas“ nedavė ramiai gyventi, tad rugpjūčio pradžioje pavyko nors trumpam išvykti iš mūsų lygumų. Pirmą kartą į kelionę kartu negalėjo vykti žmona. Tad ekipažą sudariau aš ir ilgametis mūsų kelionių kompanionas Vytas. Apie tai, kad važiuosim į kalnus, klausimų nekilo, išskyrus – į kuriuos, nes turėjome tik savaitę laiko. Pradžioje mąstėme apie Slovakiją, bet vis tik pasirinkome tolimesnes Alpes.
Taigi, vieną rugpjūčio naktį apie 1h pajudėjome iš Palangos. Kelionės tikslas- Zell am See kalnų kurortas Austrijoje buvo pasiektas apie 19h vakare. Kelyje netikėtumų nebuvo, nuo Varšuvos link Čekijos greitkelis renovuotas, galima pralėkti su vėjeliu. Čekijoje autobanai man pasirodė bauginančiai tuštoki, kartais buvo beveik net nejauku važiuoti:) Austrijoje vienoje vietoje teko pasiraityti paprastu keliu per miestelius, bet įlindus į magistralę sparčiai priartėjome prie Zalcburgo, nuo kurio iki Zell am See jau buvo „ranka paduoti“.
Zell am See pasirinkau dėl kelių priežasčių. Visų pirma, dėl apriboto mūsų laiko, tai vienas arčiausių Austrijos kalnų kurortų. Be to, šalia jo, yra jau senai mano planuose šmėžavęs garsusis Grossgloknerio Alpių kelias.
O Zell am see mūsų laukė staigmena – jų laiku apie 20h vakare temperatūra siekė 36 laipsnius karščio. Užbėgant įvykiams už akių pasakysiu, kad visas 4 dienas, kiek ten gyvenome, toks karštis ir laikėsi. Maksimumas buvo 38 laipsniai kitą dieną. Kiek pamenu save kalnuose, tokių karščių neteko juose prisiminti. Vieną vakarą buvo atslinkęs gana įspūdingas štormas, patvindęs mūsų kempingą. Atvykę įsikūrėme palapinių kempinge netoli ežero, aplink vyravo draugiški olandų keliautojai. Paklausėm, kodėl jų Europoje tiek daug keliaujančių automobiliais, kemperiais ir pan. Atsakymą gavom paprastą – nuobodu jiems savo beribėse lygumose… Prisiminėme ko patys čia atvažiavome:)
Kitą dieną, kadangi prognozės rodė saulutę ir +38 laipsnius, nusprendėme bėgti kuo aukščiau. Ryte automobiliu pajudėjome link Grosgloknerio kelio. Pasisekė ,kad diena buvo giedra, todėl vaizdais galėjome gėrėtis netaupydami nei laiko, nei akių. Buvau skaitęs keliautojų atsiliepimus, kad debesuotą dieną viršuje nieko nesimato, pabūni debesyje ir viskas. O kaina gana nemaža – kelias kainuoja 33 eurus automobiliui. Aukščiausia jo vieta – Edelweisspitze viršūnė siekia 2571m.
Mes ten atvykome vieni pirmųjų. Kadangi buvo šeštadienis, tai po pietų tas kelias virto beveik judria autostrada – tikrai daug mašinų, ypač motociklų, kurių blerbimas gal kiek ir atsibodo. Bet prabėgus kiek laiko paprasčiausiai nebegirdi triukšmo.
Buvome nuvažiavę iki Pasterzee ledyno. Gaila, bet ten buvo uždarytas pėsčiųjų apžvalginis takas, kuriuo galima pavaikščioti šlaitais.
Taip ir prabėgo mūsų diena tame kelyje. Stabtelėjome dar keliose vietose ir nelabai norom, bet turėjome leistis į „Afriką“ apačioje iš komfortiškos maždaug +17 laipsnių zonos.
Kitą dieną vykome keletą kilometrų į kaimyninį Kapruno miestuką, iš kurio nusipirkome keltuvo bilietus į vieną pusę t.y. į viršų. Nusileisti planavome savomis kojomis. Tik grįžęs iš kelionės pasiskaičiau, kad šalia keltuvo, kuriuo kėlėmės link Kitzsteinhorn viršūnės, yra neveikiantis funikulierius viršun, kurį matėme. Pasirodo, ten buvo įvykusi baisi tragedija. 2000 metais 161 keleivis ir funikulieriaus konduktorius kilo ant ledyno. Iškart po to, kai traukinys įvažiavo į tunelį, dėl perkaitimo užsidegė jo gale buvęs elektrinis oro šildytuvas. Ugnis akimirksniu pažeidė hidraulinę sistemą, kuri valdė funikulieriaus stabdžius ir duris. Dėl slėgio kritimo hidraulinėje sistemoje suveikė traukinio saugos sistemos ir jis sustojo pakilęs 600m tuneliu. Po kelių minučių konduktorius suprato, kad kilo gaisras ir informavo apie tai kontrolės centrą, bei pabandė atidaryti keleivinių vagonų duris. Tačiau, dėl kritusio hidraulinės sistemos slėgio jos neatsidarė. Dar po akimirkos dėl pradegusio elektros kabelio dingo ryšys su kontrolės centru. Neatsidarant durims, žmonės bandė išdaužti langus, bet tai padaryti sunkiai sekėsi, nes jie buvo pagaminti iš smūgiams atsparaus akrilo. Tačiau 12 žmonių iš paskutinio funikulieriaus vagono pavyko išdaužti langą. Jiems pasisekė, kad tarp jų buvo vienas slidininkas, turėjęs 20 metų gaisrininko savanorio patirtį. Jo nurodymų vedini, žmonės patraukė žemyn ir perėję ugnį bei nuodingus dūmus, ištrūko iš tunelio. Žuvo 155 žmonės. Funikulierius po šios katastrofos taip ir nebuvo rekonstruotas ir vėl pradėtas naudoti. Jį pakeitė nauja gondola. Tunelis ir šiandien yra uždarytas ir nenaudojamas.
Mes ta naująja gondola ir kilome iki Alpincenter 2500m aukštyje. Ten vaikštinėjome spengiant tylai ausyse, ne taip kaip vakar Grosglokneryje. Mūsų palydovės buvo avys, nuo kaitros besislapstančios už didesnių akmenų.
Apačioje matėsi mūsų ežeras, su žiūronais „datraukiau“ ir kempingą.
Taip atsipūtus kopinėjant, danguje pastebėjau kiek grasinančias debesėlių sankaupas. Tada atrodė, kad gal nieko baisaus nebus ir nusileisime patys. Bet tarpinėje keltuvų stotelėje pastebėjau sukabintų lauke rūbų pardavėjo patyrusį žvilgsnį į dangų ir po to sekusius jo veiksmus stumiant visas rūbų kabyklas parduotuvės vidun. Pasidalinau savo pastebėjimu su Vytu. Jis, turintis kiek mažiau patirties kalnuose, džiaugsmingai pritarė minčiai leistis keltuvu žemyn. Mačiau, kad vyriokas jau ir gerai nusikalęs buvo:) Be to, likęs leidimasis būtų buvęs gana status ir jau miško zonoje, be vaizdų, nebe toks patrauklus. O tikimybė būti užkluptiems audros buvo nemaža. Nuėjome pirkti bilietų ,bet niekas mums nepardavė, nes jų šioje stotyje paprasčiausiai nepardavinėja. Darbuotojai ranka numojo, parodė kur perlipti tvoreles ir leido važiuoti dykai. Ačiū jiems už supratingumą. Nes grįžus į kempingą neužilgo atslinko ir audra, kuri siautėjo valandą, temperatūra nukrito nuo +35 iki +15. Džiaugėmės, kad stichiją galėjome stebėti pro mašinos langus kempinge, o ne po egle nusileidinėjant šlaitu Kaprune. Svarstėme, ar srovė būtų mus nunešusi nuo kalno, ar būtume stipriai apsikabinę eglutes ir atsilaikę. Žodžiu, pasijutome vos ne antrą kartą gimę:)
Vakare grįžo nauji kaimynai – 3 vyrukai kroatai, kurie apylinkes tyrinėjo dviračiais. Nežinau, ar dėl to, kad mes jų daiktus sukišome prieš audrą į palapinę, ar šiaip dėl kitų priežasčių, bet pamatę, kad aš su Vytu aptarinėjame dieną su alaus bokalais rankose, pakvietė vakaroti kartu. Pasirodo, jie yra iš tų daugybės dviratininkų, kuriuos matėme sunkiai minančius Grosgklokneriu viršun. Vakarėlis vyko anglų-rusų-lietuvių-kroatų kalbomis. Alaus buvo daug. Pamenu, kvietėm išbandyti Lietuvos pamario ir pajūrio dviračių takus. Jie atsakė, kad per lengva lygumomis važinėti. Mes stebėjomės jų ištverme ir užsispyrimu. Žodžiu, smagiai pasisėdėjome.
Kitą rytą kroatai išvažiavo namo. Mes vairuoti negalėjome dėl aiškių priežasčių , todėl nusprendėme palipti kur nors aukščiau tiesiai iš kempingo. Paprasčiausiai pasižiūrėti kaip iš viršaus atrodo mūsų ežeras. Tai ir palaipiojome tiek, kiek jėgos leido.
Vėl grįžo karštis, prakaitas žliaugė upeliais. Priėjome kažkokią užeigą, labai skaniai suvalgėme po Vienos šnicelį.
Nusprendėme, kad gana eikvoti fizines jėgas, geriau nusileisti žemyn ir pasipliuškenti ežere, nes temperatūra vėl pasiekė įprastus 35 laipsnius.
Kitą dieną 06:30 palikome kempingą. Nebuvome planavę, bet nusprendėme, kad pakeliui reiktų kur nors dar užsukti. Pažiūrėję žemėlapin pamatėm, kad kelias driekiasi šalia Osvencimo. Ten ir užsukome. Šioje vietoje daug kalbėti nesinori.
Pakeliui nakvynei užsukome į gerai pažįstamą Hotel Gorski Lenkijoje. Nes ten skanus maistus ir sotūs pusryčiai. Šeštos kelionės dienos vakare grįžome namo. Kelionė paliko gerą įspūdį. Iki tol visos kelionės buvo ilgesnės, aplankant daug skirtingų vietų, beveik kasnakt miegant vis kitoje vietoje. Pirmą kartą apsistojome vienoje vietoje, kurioje nakvojome 4 naktis ir lankėme objektus, kurie yra šalia. Šįkart mes matėme susirūpinusius besikeičiančius „naujakurių“ kaimynų veidus, o patys mėgavomės romiu senbuvių vaidmeniu. Visai patiko. Gal jau senstu? 🙂
pirmas 
79tieji 
ipvoisas