Kanada: Pasimatymas su mormonais, NB

Kai kurios svajonės pildosi, o štai kitų pildymo geriau imtis pačiam, tinkamoms aplinkybėms susiklosčius. Interneto platybėse betyrinėjant Kanados įdomybes paaiškėjo, kad yra čia vietų, kur gyvena mormonai. Juos jau labai seniai norėjau pamatyti, todėl čia pat ir apsisprendžiau – reikia pagaliau imti ir įgyvendinti šią svajonę, nes mormono ant lėkštės man niekas gyvenime neatneš ir neįteiks. Negalvokite tiktai, kad aš su religiniais veikėjais taip veržiaus pasimatyti, ne. Mano sena svajonė buvo pamatyti Fratercula genties paukščius, tokius nedidukus į pingvinus panašius žavingus spalvotasnapius, kurie angliškai puffins vadinasi. Kas sugalvojo tuos paukščius lietuviškai mormonais pavadint, niekada turbūt nesužinosiu. Kodėl man taip prisireikė tuos paukščius pamatyt jau irgi turbūt nebežinau atsakymo – žinau tik, kad tuos spalvingais snapais gamtos apdovanotus paukščius norėjau pamatyt jau kokius dešimt metų.

Peri tie paukščiai tokioje Machias Seal island saloje, Atlanto vandenyne, pačiame Kanados (New Brunswick provincija) ir JAV pasienyje. Peri jie ir kitur, bet šita vieta pasirodė lengviausiai pasiekiama iš Monrealio. Nesileisiu į smulkmenas apie perėjimus ir neperėjimus, bet tie paukščiai didžiąją metų dalį praleidžia vandenyne ir juos pamatyti galima tiktai tada, kai jie vasarą suskrenda į pamėgtas vietas (dažniausiai labai izoliuotos salos) perėti. Todėl kai tik perskaičiau apie ekskursijas į tą salą, iškart patapo aišku kur važiuosiu paskutinį birželio savaitgalį (jis buvo pailgintas, pirmadienis buvo ne darbo diena). Kelionės planavimas užtruko, nes kaip sako Tukas, sugalvojau padaryti namų darbus ir patyrinėti kas ten dar tose apylinkėse įdomaus yra, nelėksi juk 800 km tik dėl paukščių. Ir čia turiu parašyti didelį ir riebų ačiū Mytripsasms, nes būtent čia perskaičiau apie Fundy bay ir apie Hopewell uolas. O jos pasiruodo yra vos už 200 km nuo tų paukščių.

Kadangi Kanadoje toks atstumas nieko nereiškia, tai taip ir susidėliojau planą:

1 naktis – kelionė iki iš Monrealio į Blacks Harbour

1 diena – pirmas keltas į Grand Manan salą, kuri nebūtų manęs labai sudominusi, bet kad pas tuos paukštelius tik per ten (lyg per skaistyklą) galėjai patekti. Taigi šita diena skirta salai patyrinėt, jei jau esu čia.
2 diena – Machias Seal island ir mormonai

3 diena – pirmas keltas atgal į žemyną ir kelionė į Hopewell

4 diena – ilga kelionė namo.

Beplanuodama kelionę pagalvojau, kad iki šiol keliaudavau labai poniškai – tereikdavo pasižiūrėt, kur xgenomas veža, atiduot vadui pinigėlius ir būdavau tikra, kad visa kelionė eis kaip sviestu patepta. O čia – viską pačiai ieškot, skambinti, užsakinėti – nekas tokiai neorganizuotai personai kaip aš. Bet nieko, mano pirmas kanadietiškas blynas gavosi nė kiek neprisvilęs, ir netgi sakyčiau puikus!

Nedalinsiu dabar čia jokių patarimų apie kelionės planavimo subtilumus Kanadoje, bet jei kils apie tai klausimų, su mielu noru atsakysiu.

Tai štai, paskutinį birželio ketvirtadienį sprukau iš darbo anksčiau ir nudrožiau į automobilių nuomos punktą, kur manęs turėjo laukti nedidukas Yaris. Mandagus ponaitis toje kontoroje man ‚išrašė‘ Toyota Camry, upgreidino jei jau tiesiai šviesiai nelietuviškai. Už tą pačią Yario kainą. Neturėjau priežasčių prieštaraut ir atsisėdau į tą plačią kaip laivas, baltą kaip gulbė toyotą ir visai drebančia drebančia širdele išriedėjau į Monrealio gatves.

Mano tikslas –nudrožti apie 800 km iki nedidelio Blacks Harbour uosto. Pasitariau su GPS‘u (irgi nuomotas) ir nusprendėme važiuot per Ameriką, nes taip arčiau. Kirsiu JAV Meino valstiją, ir jei jau iki negalėjimo suims miegas, teks stoti ir kur nors pamiegoti.

Iki JAV sienos atriedėjau be jokio nuotykėlio, o ant sienos tai įkliuvau. Jau antrą kart gyvenime sugebu įstrigti JAV pasieny su pomidorais. Pirmasis buvo prieš kokių 10 metų, kai Sietlo oro uoste muitininkui sąžiningai pasakiau kad turiu pomidorų. Tasai ryškiai ilgokai nuobodžiavo iki mano pomidorų pasirodymo, todėl apie juos išgirdęs be galo apsidžiaugė apskelbė apie pomidorų ‚kontrabandą‘ visai begalinei patikrinimo salei ir su pasimėgavimu iškrėtė mano kuprinę. Ne visad žmogus sugeba pasimokyt iš savo klaidų, todėl šįkart vežiaus su savim kelias šaldytuve užsilikusias daržoves galvodama suvartoti jas vakarienei. Šitas ponas muitininkas labai garsiai nesijuokė, bet vistiek išsikvietė agriculture products specialistą, o tasai liepė man tuos pomidorus ir visą kitą gėrį mesti lauk. Ir dar patarimą davė – sakė kitą kartą vežkis supjaustytas daržoves, kad matytume, yra jose kokių vabalų ar ne. Niekad gyvenime nesu pamidoruose jokių vabalų mačiusi bet jau nesiginčijau. Šiaip muitininkas draugiškas buvo, perklausė dar ar tikrai ketinu tokį kelią nuvažiuot nesustojus jo šalyje nakvynės, bet tiesiai šviesiai atsakiau, kad nežinau, gal ir sustosiu.

Labai gaila, kad teko važiuoti naktį nes Meino valstija yra baisia graži, o aš daugumos to grožio nepamačiau. GPSas kartais pasiųsdavo tokiais keliais, kad norėjos imtis už galvos, bet neturėjau kito pasirinkimo, tik paklusti. Gilią naktį, kai jau pradėjo vaidentis, kad mane persekioja milžiniška fūra, sustojau kažkokioj poilsio aikštelėj ir porą valandų nusnaudžiau. O penktą ryto vėl išriedėjau į kelią, ir man nuskilo pasigrožėt vienu nuostabesnių saulėtekių gyvenime. Ech, gaila, kad gražiausią paros metą mes kasdien pramiegame…

Tais rytiniame rūke paskendusiais kalnais ir kloniais atsibeldžiau iki Kanados sienos ir įvažiavau į New Brunswick provinciją. Į Blacks Harbour atriedėjau iki pirmo kelto likus 10 minučių. Kelte aišku akis sulipdė miegas, ir valandėlę labai saldžiai nusnaudžiau.

Grand Manan sala yra įsitaisiusi rytinėje pakrantėje, pačiame Kanados ir JAV pasieny, ji yra apie 30 km ilgio. Kažko labai įstabaus toje saloje nėra, turistai ten daugiausiai trenkiasi dėl omarų žvejybos, baidarių žygių, ir banginių ar paukščių stebėjimo. Sala ištysusi iš šiaurės į pietus, rytinė jos dalis yra gana plokščia ir pilnai apgyvendinta, o vakarinė – uolėtais ir stačiais krantais ir apaugusi spygliuočių miškais.

Kiekviename žingsnyje justi, kad esi prie jūros (vandenyno) ir kad jūra užima pagrindinę vietą vietinių gyventojų gyvenime.

Kone kiekvienoje rytinės pakrantės įlankėlėje įsikūrę mažesni ir didesni uostukai, pririkiuoti žvejybinių laivų, kateriukų ir jachtų. Po visą salą bilda sunkvežimiai prikrauti omarų žvejybos įrangos (tokie dideli narvai), pakrantėse riogso parūdiję laivai, inkarai ir kiti vandenynų atributai. Visose reklamose mirga omarai ir kitos jūrinės gėrybės, nekalbant jau apie namų, viešbutėlių puošybos elementus ir suvenyrų krautuves.

Taigi jei jau esi čia, esi dėl jūros. O Jeigu jau nutiko taip, kad neturi ką veikti jūroje (bet man rodos taip nebūna, gal tik man taip nutiko), tai gali pasidairyti ir pasivaikščioti po salą pakankamai gerai nužymėtais takais ir pasigrožėt švyturiais, ir žavingais vaizdais (į jūrą).

Mano jūriniai nuotykiai turėjo prasidėti kitą dieną, tad tik atplaukus ketinau maklinėti po salą. Apsistojau Maratono viešbutyje, kur mano nuostabai 9 ryto atsitrenkus man iškart davė gražų ir jaukų kambarėlį ir nevertė laukti pusę dienos, kol ateis check-in laikas. Apskritai kelionėje vusur kur sulaukdavau puikaus aptarnavimo ir pagalbos, ir savaime suprantama tai sustiprino ir taip puikios kelionės įspūdį.

Tik įsikrausčius į nediduką kambarėlį su vaizdu į jūrą labai magėjo nugrimzti pataluos, bet negalėjau sau to malonumo leist ir išėjau turizmo ofiso ieškoti. Čia norėjau šį tą sužinot apie pasivaikščiojimų maršrutus, bet ten dirbęs berniukas negalėjo jokio žemėlapio pasiūlyti, bet primygtinai patarinėjo nusipirkti knygelę su visais aprašytais maršrutais, nes be jos vaikščiodama aš tikrai paklysiu ir bus labai baisu. Tipinis vakarietiško krašto perdėtas požiūris į saugumą ir noras nusimesti bet kokią atsakomybę (aš juk tave perspėjau!) – pasakytų viena gera mano draugė. Vieną tik vietą leido jis man aplankyti be knygelės – nediduką iškyšulį su švyturiu šiaurinėj salos daly, visai netoli uosto.

Sakė – nuvažiuoji iki ten ir ten, o tada jau gali eiti. Na, man jau vieną vietą nuo sėdėjimo mašinoj skauda, todėl nupėdinau iki to iškyšulio net padoriais sportbačiais nepersiavusi, dar apėjau porą parduotuvių ir paštą, ir parpyliau į savo viešbutį pietų metui neatėjus. Likau nesupratusi, kurioj čia vietoj būtų prireikę automobilio.

Įsigijau visgi tą minėtąją salos pasivaikščiojimo takų knygelę dėl šventos ramybės. Pravertė ji man, nes ten aiškiai buvo nupasakota, kur kuris takas prasideda. O takai nužymėti tikrai gerai ir norint nuklysti reiktų gerai apie kažin ką užsisvajoti. Nutariau, kad noriu tais vakariniais stačiais šlaitais pasivaikščiot, ir sėdus į mašiną nubildėjau ten, kur takas turėjo prasidėti.. Na, trumpai tariant tas pasivaikščiojimas nebuvo tiksliai toks, kokio tikėjausi, nes visa vakarinė salos dalis apaugusi tankiu lietuviško tipo mišku, kuris neleidžia grožėtis nei skardžiais, nei jūros vaizdais. Įdomiausia maršruto dalis buvo ta, iš kur galėjai paspoksoti į Black Harbour įlanką su lašišų ferma.

O visas kitas pasivaikščiojimas buvo visiškai miškinis, primenantis pasigrybavimą Varėnos miškuose. Augmenija šiose platumose yra labai jau panaši į lietuvišką, todėl vienu metu beveik surietė namų (ir Varėnos miškų) ilgesys. O dar sakai saulėj įkaitę kaip kvepėjo !!!

Taip bimbinėdama po miškus vos nepražiopsojau vakarienės, nes gyvenimo amžinais skubančiuose miestuose įpročiu planavau vakarieniaut apie aštuonias. Pasirodo, Grand Manan laikas teka kitaip, todėl ir įpročiai yra kiti – vakarienės reikia suskubti jau šeštą, nes kitaip liksi nevalgęs. Parsibeldus į viešbutį iškart puoliau klausinėti, kur čia gauti to tikro ir šviežio omaro, nes jeigu jau esu čia, saloje, pačiame omarų sezono viduryje, tai būtų nuodėmė jo neparagauti. Šiaip tai manau, kad apskritai yra nuodėmė yra valgyt tokius nuostabius jūros gyvius, bet aš dažnokai sau prieštarauju, o čia aplink tik ir viliojo visokie kvietimai paragauti tų jūrų gėrybių..

Viešbučio šeimininkė tuoj čiupo telefono ragelį ir paskambino į vieną restoranų pasiteiraut, ar turi jie dar omarų (nes čia vienas svečias iš velniažin kokio krašto norėtų paragaut). Taigi, užsakymas buvo priimtas telefonu o aš ir vėl sėdau už vairo, nes pasirodo restoranas yra kitoje salos pusėje. Nusiteikiau, kad kitaip jau nebus, reikia man pratintis prie komfortiškopjo gyvenimo būdo, kai visur važiuojama su mašina. Nepasakyčiau, kad labai sunku buvo.

O vargšelis omaras buvo skanus. Šviežutėlis ir saldutėlis, patiektas su salotomis, kurios buvo pagardintos braškėmis ir šilauogėmis. Atrodo, kad čia tokia mada į salotas uogų prikrauti. Keistas jausmelis tik buvo vakarieniauti visiškai vienai, restorano šeimininkei vis pro kampą stebint kaip man sekasi lukštenti to vėžio šarvus. O tai kur kiti klientai? Nėra ir greičiausiai dėl blogo oro, – atsakymo sulaukiu. Koks čia dabar blogas oras, nesuprantu? Dienelė buvo saulėta, ko daugiau norėti? Nors tiesą sakant, pietinėje salos pusėje kur vakarieniauju, tvyro tirštas rūkas ir yra pakankamai vėsu, kai tuo tarpu ‚mano‘ pusėje, šiaurinėj, saulutė sau dangumi ridinėjasi.

Sukapojusi nemenką omarą nesinori drožti į viešbutį ir keliauti į lovą, norisi dar kur paklaidžioti, ir jau esu tam numačius vietą. Pakeliui į savąją salos dalį matėsi kažkoks pelkėtas paukščių prieglobstis, kur tikrai maga užsukti. Tai ir užsuku, nors į tuos paukštelius nelabai ketinu žvalgytis, nes neturiu jokių žiūronų. Pasivaikščioju nutykusiu paplūdimiu, prisirenku kriauklelių, ir kažkodėl vaidenasi man, kad vaikštau Kuršių Nerijoj, pamariu.

Kas čia per šito krašto panašumai su namais.. o po to pamatau labai įdomų dalyką. Atvažiuoja toks nemenkas visureigis ir iš jo išlipa žmogus su dar nemenkesniu teleskopu. Man atrodo, kad tai teleskopas, nors iš tiesų yra tai fotoaparatas, su milžinišku teleskopiniu objektyvu. Man iš kart pasidaro aišku, ką jis čia medžioja ir tuoj pat prisistatau prie jo, iškart pagalvojusi, kad ryt tai jau tikrai susitiksim. Ir tikrai paukščių mylėtojas iš Tenesio patvirtina, kad atvažiavo čia lygiai dėl tos pat priežasties kaip ir aš – į mormonus paspoksot. Na, tamstele, pro labai neblogą objektyvą spoksosi, pagalvoju, o slapčia jau planuoju prašyti jo nuotraukų. Dar persimetam pora žodžių, užmetam akį į pakrantėje susibūrusias gagas (tokie paukščiai) ir sakom iki pasimatymo.

Vakaras baigias visai gerai, dar pabraidau ramunių pievoj prie uosto

o po to su viešbučio šeimininke prisėdam puodelio arbatos ir aptarinėjam gyvenimo spalvas, viešbutėlio likimą. Šis viešbutis priklauso jai ir jos šeimai, ir jie jį puoselėja jau 36 metus. Bet jų jėgoms senkant kyla sunkus klausimas, kas perims tą verslą. O kad viešbutėlis su meile puoselėjimas tikrai jaučiasi, ir truputį apšiurusiame ir suklypusiame viešbutyje visur tvyro labai jauki šiltų namų dvasia. Man ta vieta kažkodėl labai priminė mano mėgiamiausio vaikystės romano „Mes Varnų Saloje“ herojus ir jų nuotykius.

Ryte atsikeliu visa laiminga, nes juk netrukus trauksiu į pasimatymą su spalvingasnapiais paukščiais. Patyliukais viliuos, kad oro salygos bus geros ir mes galėsime prisišvartuot prie salos ir išlipti į krantą. Machias Seal island sala gana nemažai nutolus nuo Grand Manan, iki jos apie pusantros valandos laivu. Sala negyvenama, tem testovi švyturys, bene vienintelis visoje New Brunswick provincijoje žmonių prižiūrimas ir valdomas, nes visi kiti jau seniai automatizuoti. Paukščiai saloje saugomi, todėk ir vizitai ten limituoti. Kanadoje tik viena turizmo įmonė turi teisę ten vežioti ir išlaipinti turistus, Amerikoje taip pat tėra viena. Kiekviena per dieną gali atvežti 15 paukščių mylėtojų. Taigis paukščių apsauga rimta, ir vietelę laive jau geriau užsisakyti kiek galima anksčiau.

Lekiu į mažą uostelį pietinėje salos daly, kurią vakar gaubė rūkas. Šįryt rūkas tebetvyro todėl nelabai ką tematau.

Kai pagaliau privažiuoju uostą ten rikiuojas milžiniški visureigiai, mano balta toyota nelabai įsipaišo į bendrą paveikslėlį bet man nei motais. Susirenku savo mantą ir pirmyn ant lieptelio, kur jau būriuojasi žmonės. Mūsų bus penkiolika. Pradedame sveikintis ir pažindintis, pasirodo mano keleiviai iš labai skirtingų vietų susirinkę, patys irgi yra labai skirtingi – senelių pora su anūkais, dvi pagyvenę moterytės, linksma kanadiečių pora, keli vienišiai ir tylūs vyriokai, bet visi su vienu vieninteliu tikslu – į paukščius paspoksoti. Kai kas paukščius stebi kone visą gyvenimą, kiti šiaip nori mormonus pamatyt, nes jie gražūs, viena ponia gimtadienio proga gavo šią kelionę dovanų. Atidunda ir mano vakarykštis kolega su savo įspūdinguoju fotoaparatu.

Sulipus į nediduką žvejybinį laivelį kaip ir lėktuve pirmiausia išklausom saugumo instrukcijas. Po to kapitonas pasakoja, kad jo pagrindinis verslas yra omarų gaudymas, o išvykos pas paukštelius, tik pagalbinis. Paruošti žvejybai laivą jam tereik pusės dienos, kai išmontuoja nuo denio keleiviams skirtus suolus. Ogi po omarų žvejybos sezono pasiruošimas keleiviams vežioti yra sunkesnis ir ilgesnis, nes reik nemenkai purvo nuo laivo šonų ir denio nugramdyt. Bet vistiek jis to verslo laikosi, nes jis toks išskirtinis. Kapitono tėvas ilgus metus pristatinėdavo laivu maistą Machias salos švyturio prižiūrėtojams ir vis atsirasdavo kas nors, norintis plaukti kartu, kad salą ir jos paukščius pamatytų. Taip jam ir kilo mintis pradėti turistų vežiojimo pas mormonus versliuką.

Kai išjudam iš uosto viskas aplink tebesislepia rūko paklodėj. Nepažįstamų žmonių grupelė vieno tikslo suvienyta smagiai sau plepam lyg seni bičiulai būtume. Karts nuo karto pro šalį praskrenda koks paukštelis tuoj sukeldamas šurmulį laive. Ir štai pagaliau po geros valandos pakankamai banguoto plaukimo (yra net jūros ligos aukų) mes priartėjame prie salos.

Šalia jau plūduriuoja laivelis iš Amerikės (jei abiejuos laivuos užduotumėt tą patį klausimą, katrai šaliai ta sala priklauso, amerikonai atsakytų kad jiems, o kanadiečiai, žinoma, kad jiems). Mano draugas iš Tenesio prisipažįsta, kad norėjo plaukti su amerikonais iš Meino, bet nebuvo vietų, tad jam teko skambinti kanadiečiams, ir gavus vietą sukarti papildomus 300 km iki New Brunswick, kad tik tuos paukščius pamatytų. O paukščiai visur – vandeny ir ore ir ant žemės.

Kapitonas su padėjėju sėda į nedidukę valtelę, kuri sėkmingai atidundėjo su mumis virve pririšta prie mūsų laivo paskuigalio (lyg paklusnus šuniukas), ir plaukia į salą apsidairyt. Sugrįžta su visai nekokiomis žiniomis – jūra per daug banguota ir jie net nebandys mūsų plukdyti į salą. Visi nukabinam nosis, bet toks jau likimas, turbūt.

Džiaugiamės nors galimybe paplaukioti aplink ta nediduke valtele, kas irgi nėra labai blogai, nes toje valtelėje sėdėdami atsiduriam visai greta mormonų ir apžiūrinėjam juos be jokių žiūronų ir kitokių pagalbinių priemonių. Juokingi tie paukšteliai, kapitonui pašaukus jų balsu, subruzda ir atsisuka tiesiai į valtį nesuprasdami kas čia dabar juos kalbina. O snapelių spalvingumas, kojyčių raudonumas! Snapeliai pražioti, kojelės mala vandenį lyg maži motoriukai. Norėtūsi pasigaut kokį vieną ir paniurkyti :).

Mano bendrakeleivis iš Tenesio, Bala su savo galinguoju fotiku pyškina nesustodamas ir pridaro visai neblogų kadrų. Kadangi jis maloniai sutiko jais pasidalinti su manimi, aš vieną skiriu Jums.

Tai štai taip ir išpildžiau savo seną svajonę. Smagu būtų buvę išsilipti į krantą ir paspoksoti į tuos margasnapius dar iš arčiau (ranką paduoti, paplepėti, anot kapitono), bet ką jau, ir taip esu laiminga. Ir pakeleiviai mano laimingi – tokie skirtingi žmonės, norėję vieną ir tą patį paukštį pamatyt.

Kad nebūtų per maža, kapitonas dar nulakina mus iki dar vienos salos kur karaliauja ruoniai. Nedidukė sala tirštutėliai nugulta tų riebių padarų, kurie drybso saulėje neįtikėtinomis pozomis išsidraikę, be jokis baimės pasirodyti begaliniais tinginiais. O mes tokiais juos iškart ir pakrikštijom, nes ką daugiau gali galvoti apie saulėje visiškai begėdiškose pozose išdribusius padarus. Kad ir tingūs, ruoniai susidomavo mūsų vizitu (nors teisingiau būtų sakyti juos tas vizitas suneramino). Smalsumas buvo abipusis, ruoniai stebelyjosi į mus o mes į juos. Beveik užpavydėjom jiems tingaus gyvenimo ir tada jau kapitonas pasuko laivą atgal į Grand Manan.

Artėjant prie kranto mano pragmatiškoji pusė jau svarsto, ką dar čia nuveikus nes dar tik trys valandos po piet, o taip toli atsibeldus dykai leist laiko nevalia. Apsižiūriu iš laivo, kad pietinė salos pakrantė labai viliojanti ir jos skardžiai neapaugę tokiu mišku, kaip tie vakariniai.

Ką gi, viskas tampa aišku ir tik atsisveikinusi su savo pakeleiviais aš jau lekiu į patį piečiausią salos tašką. Pralekiu jaukutėlį Seal Cove.

Sprendimas puikus ir pavakarę praleidžiu bevaikščiodama ko gero pačiu gražiausiu tos salos maršrutu. Aplink mane – įkaitusios ir kvepiančios pušaitės, tada jas keičia eglaitės, tada pieva, o dešinėje tik jūra, žėrintis vanduo, skardžiai, akmenys ir horizontas. Mano tikslas – nukeliauti iki ‚avių bandos‘ kurią matėme iš laivo. Avių banda – tai krūva baltų ir aptakių akmenų, atbogintų ir numestų ant kranto paskutiniojo ledynmečio metu. Labai akivaizdžia matosi, kad jos atneštos iš kažkur pakankamai toli nes visiškai nedera prie šios salos geologinių struktūrų.

Kai jau pagaliau sumoju žvilgtelt į laikrodį, beveik pakraupstu, nes jau vėloka ir man gręsia likt be vakarienės. Atgal gražiuoju taku kone bėgte parbėgu, sėdu į savo geldą ir dumiu atgal į viešbutį. Ten aišku į mano klausimą ką jie man dabar parekomenduotų vakarienei jie atsako galvų palingavimais, kad jau greičiausiai pavėlavau.
Na, pasigailėjus šeimininkė dar paskambina į vieną geresnių salos restoranų, bet sulaukia neigiamo atsakymo. Ryšiai nesuveikia. Belieka traukt į vienintelį ilgiau veikiantį šeimyninį restoraną. Ką reiškia šeimyninis nežinau, bet pažiūrėjus į menių paaiškėja kad tai tokia vieta, labai panaši į greito maisto restoranus kur galima rasti tik nesveiko maisto. Pavyzdžiui jie visą šviežią žuvį, kalmarus ir kitokį gėrį tirštai apvolioję miltuose kepa gruzdintuvėse (baisu).

Vakare viešbutėlyje vėl gaunu arbatos, bet šįkart mano pašnekovais tampa viešbučio šeimininkas ir kažkoks ponulis čekas ar pusiau čekas, kuris labai susidomi mano darbo tema ir tenka man per atostogas aptarinėti aviacijos poveikį aplinkai. Kai čekas išeina miegot, su šeimininku paplepam apie politiką, ekonomiką ir gyvenimą. Susimoku už viešbutį, nes ryte turėsiu išvažiuoti labai anksti. Ir vistiek gaunu pažadą, kad ryte man bus išvirta kavos.

Pažadas išpildomas, ir kavos man pripila ne tik puodelį, bet dar ir termosą kelionei. Gaila palikt šį viešbutį, kur dirba tokie nuostabūs žmonės. Vien dėl jų norėčiau sugrįžti.

Ir vėl keltas, kelias ir kilometrai. Kilometrai puikia New Bruinswick autostrada, su kuria Kvebeko duobėtkelių nepalyginsi. Tokiu keliu važiuojant taisyklių laikytis nelabai išeina todėl dumiu ir tik pastebiu kad visos kitos mašinos lieka kažkur už manęs. Kraštovaizdis aplink nuostabus. Kelias eina palei Fendžio įlanką, vingiuoja kairėn dešinėn ir banguoja aukštyn žemyn, kaip toj dainoj. Stengiuosi nesidairyt, nes kaskart užsižiopsojus į eilinį pasakišką vaizdelį rizikuoju išlėkt iš kelio. Prieš pat St John miestą labai užsimanau kavos ir ieškau kur sustoti. Čia pat pasimaišo aikštelė su informaciniu regiono centru – tokiu trikampiu statinuku baisiai primenančiu tarybinius poilsio namelius. Iš pradžių net negalvoju ten užsukti, bet paskui kažkokio vidinio balso paraginta (jei jau sustojai čia tai gal ir užeik), užsuku vidun. Ir ką jūs manot – puikiausias informacijos centras pilnas informacijos (žemėlapiai, brošiūrėlės, lankstinukai apie visas provincijos įžymybes, nakvynes ir dar bala žino ką)! Kadangi man nelabai ko reikia, žvalgausi į bet ką, kol manęs garbaus amžiaus ponas paklausia kuo galėtų padėti (what can I do for you?). Nereik man pagalbos, žinau kur važiuoju, bet kai taip paslaugiai klausia, aš ir atsakau – važiuoju į Hopewell, bet nežinau kur apsistot nakvynės, gal sakau ką patart galite? Žinoma galiu, – jis man sako ir ištraukia motelio, įsitaisiusio prie pat to nacionalinio parko, brošiūrą. Negana to, dar pasisiūlo paskambinti ir paklaust, ar yra ten laisvų vietų. Taigi nakvynę turiu! Dievulėliau, padaryk taip, kad visi viso pasaulio informacijos centrai taip veiktų!!

Atsisveikinu su garbiuoju ponu, palinkime viens kitam geros Kanados dienos, nes juk šiandien visa klevo lapo šalis švenčia Canada Day, ir visur kur tik įmanoma naktį pokšės fejerverkai.

Nors man gerbiamas informacijos centro ponulis ir prisakė neskubėt, nes turiu pakankamai laiko iki tol, kol atoslūgis Hopewellyje pasieks žemiausią tašką, aš neskubėt kažkaip nemoku. Todėl net ir pakeliui pasitaikiusį Fendy national park aš pravažiuoju beveik nesustojus, dėl ko vėliau baisiai gailiuos ir graužiu nagus. O vaizdai už lango vėl keičiasi, ten žemai saulėje žaižaruoja Fendžio įlankos vandenys, tik ir norisi lipt lauk ir nert į tas platybes.

Į Hopewell atbildu apie 2 valandą dienos, nusiperku bilietėlį ir kažkodėl sunepatoginu jauną bilietus parduodantį bernioką. Kai jis paklausia iš kur esu aš ir atsakau, kad iš Lietuvos, jis staiga pasimeta (greičiausiai nežino, kaip pavadinimas rašosi). Noriu klaust, ar žinai, kur ta šalis yra, bet matau, kad dar labiau sunepatoginsiu. Tik pasvarstau balsiai, kad turbūt neturi jis daug lankytojų iš tos šalies.

Ir dabar galima būtų porą žodžių apie Hopewellį parašyt, bet manau, kad dauguma jau perskaitė apie jį įdomybių skyrelyje. Parkas įsikūręs Fendžio įlankoj, kur galima stebėti vienus didžiausių pasaulyje potvynius ir atoslūgius. Jau gal radote panašius žodžius mano kitame pasakojime apie Džersio salą. Kažkaip mane paskutiniu metu kažkas kryptingai veda į tokias vietas.

Pats parkas nedidelis ir nieks Lietuvoj nacionaliniu jo vadinti nesiimtų. Bet čia beveik visi parkai turi nacionalinį statusą. Net ir tasai Karališkasis Kalnas (Mount Royal) stūksantis vidury Monrealio.

Taigi Hopewell žymiosios uolos, kurias čia gėlių vazonais (flowerpots) pravardžiuoja susiformavo per daugybę metų kai nuolat aukštyn-žemyn judantis vanduo išplovė tirpias uolienas, o netirpios taip ir liko stovėt keisčiausias figūras suformavę. Kažkaip galvojau, kad kaip ir daugelis įžymybių gali ta vieta nuvilt, bet tik pamačius vaizdelį apačioje, patapo aišku, kad šita vieta yra tikras smagumėlis.

Pirmiausias privalumas yra tai, kad esu prie Atlanto vandenyno (nors raudonai dažytas vanduo ir aplink stūksantys visokie iškyšuliai verčia tuo netikėti). Bet jausmas, kad esi prie jūros yra. O prie jūros juk visad nuostabu! Čia girdisi tasai ausiai malonus ošimas, čia kvepia jūra. Čia gali pasirankiot akmenėlių ir visokiausių kriauklyčių. O aplink dar akyse maišosi tie neįtikėtini gamtos dariniai.

Dar nenusileidus į paplūdimį pastebiu kelis uniformuotus vyrukus, parko darbuotojus/gidus, kurie kaip suprantu visiems norintiems papasakoja apie tas uolas, atsako į visus klausimus ir net aplink pavedžioja. Nuostabu, niekur tokio prašmatnumo nesu mačiusi. Noriu jų pasiklaust, kiek valandų skiria potvynį ir atoslūgį ir ar verta čia ilgiau pasibūti, iki sulauksiu kada uolas apsems vanduo. Atsakymas – skirtumas tarp low ir high yra 6 su puse valandos. Potvynis ateis, kai parkas bus uždarytas. Pasiguodžiu kad neteisinga turėt tokias trumpas darbo valandas, bet tie ponai maloniai paaiškina, kad gali ateiti čia ir ne darbo valandomis, ir klaidžioti/plaukiot aplink tas uolas kiek tinkamas! ‚At your own risk‘ jie būtinai pabrėžia. Dar man pasiūlo pažiūrėt filmuką – parko darbuotojai yra nufilmavę pilną vandens slūgimo ir kilimo ciklą, ir parodo jį pagreitintame filmuke. Vaizdelis superinis – ryte saulei tekant vanduo pabėga į jūrą, pradeda rinktis ankstyvi turistai, uolos fantastiškai apšviestos rytinės saulės. Tada vandenukas lėtai grįžta ir turistai palieka paplūdimį nes ten jau vanduo, po to labai greit toje pat vietoje kur ką tik kažkas vaikščiojo, iš kažikur atplaukia turistėliai su kanojomis ir plaukioja aplink tas uolas, kol vanduo nuslūgsta antrąkart ir turistėliai sugrįžta pėsti. Jei kas nors kada nors lankysitės šiame parke, visai būtų verta pasibūti čia ilgėliau, ir pamatyti abu – potvynį ir atoslūgį.

Aš tokios prabangos nelabai galėjau sau leisti. Bet vistiek pramaklinėjau po parką geras porą valandų apeidama kiekvieną uolelę, kiekvieną žavingais maurais apaugusį akmenį, įlysdama į kiekvieną užkaborį, ir pyškindama fotiku iki baterija nusmigo. Kaip jau sakiau, galėtum viską apeit ganėtinai greitai, bet taip yra smagu pasėdėt ten ant kokio akmens ir pasimėgauti grynu pajūrio (paatlančio) oru.

Kai visas smalsumas buvo patenkintas, galvoje pradėjo zyzti įkyri lyg musė mintis apie tolimą kelią namo. Sumintijau, kad nėr prasmės man dabar laukti čia beveik pusdienį ir nakvoti, kad kitą dieną 10 valandų kelyje praleisčiau. Geriau jau iškeliausiu tuoj pat. Užsuku į motelį padėkoti už rezervaciją ir jos atsisakyt, o tada – vėl į kelią.

Pasirinkau kitą maršrutą ir grįždama nusprendžiau ne kirsti JAV bet daryt lanką ir grįžti pro Kvebeką. Autostrada numeris 2 buvo tokia pat gera kaip ir numeris 1, vaizdai nors ir ne pajūriu važiojant – žavingiausi. Kelias ilgą laiką eina palei upę, ir vis prieš akis atsiverdavo nuostabiausi kloniai su vakarėjančioj saulėj švytinčia upe. Aš vėl rizikavau išlėkt iš kelio, spoksodama į tuos gražumynus. Užtai galiu dabar labai atsakingai pareikšti kad New Brunswick provincija yra nuostabi ir norėčiau ten apsilankyti kokį desėtką kartų. Kadangi Hopewelio parke įsitaisiau neblogą žurnalėlį su visos provincijos žemėlapiu ir žymiomis vietomis, pakeliui nusprendžiu sustoti dvejose vietose – Woodstock (vien dėl pavadinimo, bet čia ne Tas Woodstock‘as)

ir dar prie pačio ilgiausio pasaulyje dengto tilto. Priminė man tasai tiltas kažkurį C Eastwood filmą apie dengtus tiltus, bet jis tikrai ne čia filmavo. Iki šitos vietos atsibeldžiu jau gerokai pavargus tai net nebėr jėgų juo labai domėtis, ar eiti pasivaikščioti. Pykšteliu fotiku kurio batareikė išsikrovus (išmokau jį apgaudinėt) ir toliau į kelią.

Kažkoks kvailas užsispyrimas neleidžia sustot kokiam motelį ir pamiegot, tai vėl važiuoju per naktį. Devintą ryto pirmadienį aš jau buvau Monrealyje.