Kambodža – „greituoju būdu”

Kambodža yra viena iš tų šalių, turinčių du-tris popsiniam turizmui įdomius adresus (neklauskit manęs, kiek taikant tokį požiūrį tokių objektų turėtų Lietuva). Šios šalies atveju tai yra sostinė Pnompenis (Phnom Pehn), Siem Reapas – miestas, aptarnaujantis vieną pasaulio stebuklų – Angkor Vato šventyklų ir rūmų kompleksų griuvėsius bei pajūrio kurortas Šianukvilis (Shianukville).

Angkor Vatas

Labai maloniai nuteikia jau vizos gavimo procedūra. Priešingai nei įvairių biurokratinių kvailysčių prisigalvojęs kaimyninis Vietnamas, Kambodžos karalystės konsulinė tarnyba yra sukūrusi efektyvią internetinę vizos gavimo sistemą (https://www.evisa.gov.kh/), kur suvedus savo duomenis, prisegus nuotrauką ir nurodžius sienos kirtimo punktą (tinka ne visi) bei per Singapūre veikiančią elektroninės bankininkystės sistemą sumokėjus 20 dolerių, po dvejų ar trijų dienų elektroniniu paštu gausite elektroninę vizos kopiją. Tiesa, sienos perėjimo punkte, ši sklandi sistema sudirba savotiškai – budriesiems pasieniečiams visgi prireikia parodyti atspausdintą elektroninės vizos patvirtinimo kopiją (kurią būnu sugebėjęs palikti autobuse) bei pasirinkti tinkamą pasų kontrolės eilę.

Pietryčių Kambodžos kraštovaizdis ir kelias – vietomis neasfaltuotas, bet visur lygus

Už muitinės toliau tęsiasi pakankamai geras, nuo Ho Ši Mino einantis kelias, su sustojimu pakelės valgykloje – visokių įmanomų suvenyrų parduotuvėje, galų gale atvedantis į sostinę Pnompenį. Kelio kokybė yra labai svarbus klausimas, nes tiek mano 2008 m. Lonely Planet knyga, tiek prieš keletą metų Pekine sutiktas kambodžietis kolega virkavo apie vis dar baisius Kambodžos kelius. Panašu, kad tai jau praeityje. (kaip supratau, ačiū Kinijai, Japonijai ir Europos Sąjungai).

Pakelės šventykla – panašu, kad išvijus komunistuojančius ateistus – raidonuosius khmerus šalis radikaliai metėsi į kitą pusę – lėšų švaistymas kulto pastatų atnaujinimui ir net aukoms tokiose pakelės koplyčiose probloškia.

Mūsų pasirinktas Lyon d‘Or viešbutukas visų pirma sukelia vidutinę sumaištį Pnompenio autobusų stoties taksistų brolijoje – tokio adreso jie nelabai žino (nors ir dega noru nuvežti). Situaciją išgelbsti kažkokiame infokioske sėdėjusi mergina ir po keleto minučių mes sėdime vietinėje transporto priemonėje – prie motociklo prikabinamoje dvivietėje (nors galėtų būti ir keturvietė) priekaboje, vežančioje mus per miesto sumaištį. Antras dalykas, kuo nuvilia viešbutis – tai, kad be prancūziško kolonijinio šarmo likučių bare-registratūroje, jis pasirodo esąs gana nutrintas. Tiesa, karštas vanduo ir tualeto reikmenys – vietoje, tačiau langų, kaip ir daugelyje tokio tipo apgyvendinimo vietų – nerasta.

Geriausia judėjimo priemonė Kambodžoje – jau minėtas motociklas su priekaba. Dauguma jų pasižymi rimtu tiuningu. Kiti – patogiomis sofomis. Mūsų paslaugusis taksistas su džiaugsmu mus apsiima pavežioti po miestą, už pusdienį sutikdamas gauti 15 JAV dolerių. Beje – doleriai kur kas plačiau naudojami nei vietiniai rielai.

Pnompenis, be karaliaus rūmų (į kuriuos, kaip i į daugelį šventyklų neįleidžiamos „nepadoriai“ apsirengę moterys ir vyrai) turi ir dar vieną kraupiai pagarsėjusią įžymybę – buvusį kalėjimą S-21.

S-21 kiemas

Iš anksto prisiskaičius įvairių baisybių, pats kalėjimas kiek nuvilia – kompleksą sudaro keli šiek tiek aptriušę keturių aukštų pastatai, kažkada statyti gana moderniai vidurinei mokyklai. Net ir tvora atrodo juokinga – dvi poros metrų aukščio vielinio tinklo eilės. Pažįstu žmonių, kurie šunų voljerus rimčiau įrengia.

Klasės, paverstos kameromis. Viduje – iš tuščiavidurių raudonų plytų sumūrytos poros metrų aukščio kamerų sienos, kurias, atrodo, galima nesunkiai išversti vien spustelėjus pečiu. Bent jau man – lengvo viršvorio tuo metu lengvai kamuotam aukštesniam nei statistiniam lietuviui. Tiesa, užtvarrų ir sienų juokingumą mažina tas faktas, jog raudonųjų khmerų valdymo metais Pnompenis buvo visai ištuštėjęs, o ir S-21 įnamiai, sprendžiant iš nuotraukų, nebuvo itin pajėgūs įveikti net ir tokias tvoras. Be to, geriau pasidomėjus paaiškėja, kad itin gailėtis S-21 kalinių nėra labai verta. Ženklią dalį jų sudarė to paties raudonųjų khmerų režimo pareigūnai, kažkuo neįtikę per eilinius partijos gretų valymus. Revoliucija suvalgo savo vaikus – kažkieno komentarą Didžiosios prancūzų revoliucijos terorui galima pritaikyti ir khmerams (ir dar daugybei kitų komunistuojančių judėjimų).

Kambodžos darbo partija. Lyderių veidai taip ir rodo nusiplūkimą rūpinantis liaudies gerove. Nors šiaip – sudorojus vienu metu JAV remtus raudonuosius khmerus (beje, su komunistinio Vietnamo pagalba) ir atkūrus karalystę šalis tapo ganėtinai demokratiška.

Neformalus Kambodžos simbolis – sidabras. Nežinau koks jo santykis su oficialia ideologija, bet šalyje sidabro yra daug ir nebrangaus. Sunkiai pavyksta praeiti pro kelias juvelyrines parduotuves net ir man, šiaip papuošalų nemėgstančiam.

Ankor Vatas – ko gero pagrindinis Kambodžos traukos centras. Kelių dešimčių kvadratinių kilometrų teritorijoje išsidėstę gausybė buvusių rūmų iš šventyklų kompleksų verčia žavėtis senovės khmerų kruopštumu ir meniniais gebėjimais. Tą daryti galima ir pusdienį (pasižiūrėti keletą centrinių šventyklų, kurių dauguma puikuojasi populiariausiose atvirutėse), o galima ir kelias dienas – parduodami ir kelių dienų bilietai.

Bet kuriuo atveju protingiausia yra imti vairuotoją su motociklu, kuris žino visą kompleksą, o jei dar padoriai moka vieną iš jums žinomų kalbų – tada gali ir nuvežti į mažiau turistų apspiestas vietas ar parodyti visai nelankomų griuvėsių. Beje – patarimas – važiuoti kuo anksčiau ryte – aušros ten tikrai gražios. Ir pasirinkti maršrutą, kuris nesutaptų su pagrindine turistine „banga” (turistų grupės juda tam tikru nuoseklumu, kurį nesunku nustatyti pasižiūrėjus į siūlomas kelionės programas).

Klaidžiodamas po Angkor Vatą nenoromis susimąstai ir apie tokio kūrinio ekonomines pasekmes – kiek agrarinei visuomenei turėjo kainuoti tokių akmeninių rūmų ir šventyklų statybos. Žinoma, liūdnoji dalis ta, kad XV a. pabaigoje į šalį įsiveržę tajai (taip, besišypsančių gerųjų tailandiečių protėviai) Ankor Vatą sunaikino taip, kad apie rūmų ir šventyklų interjerus galima tik spėlioti.

Siem Reapo 8-osios ir 2-osios gatvių sankryžos rajonas

Smagioji Angkor Vato dalis – šalia jo esantis visai modernus Siem Reapo miestas. Modernumas ypač pasireiškia barų skaičiumi – 8-osios ir 2-osios gatvių sankryžos rajonas pasižymi neįtikėtina šito gėrio koncentracija. Kokteilius už keletą dolerių harmoningai papildo pusvalandžio trukmės pėdų masažą už pora dolerių siūlančios vietinės (yra ir siūlančių kai ką daugiau, bet kažkaip neįkyriai: norint galima ir nepastebėti). Puiki vieta apsilankyti ir dieną ir vakare. Ir puiki virtuvė.

Krokodilų ferma

Netoli nuo Siem Reapo yra Tonlė Sap – didžiulis, vos ne dešimtadalį šalies teritorijos užimantis ežeras. Ekskursijos į ten siūlomos vos ne ant kiekvieno kampo, norint – galima nusigauti ir savarankiškai. Miestelyje prie ežero vietiniai siūlo ekskursija laivu, pakeliui apžiūrint keliaujančius kaimus ant vandens, aplankant labai neįspūdingai atrodančias nedideles tuose kaimuose įkurtas krokodilų fermas. Žinoma, be privalomos ekskursijos į gerų daiktų parduotuves, išsisukti sunkiai pavyks.

Neatskiriama gatvės dalis – vienuoliai

Turint daugiau laiko (ar pinigų skrydžiui) galima aplankyti ir tikrai įspūdingą ir gražiu paplūdimiu pasižyminti Šianukvilio (Shianukvilee) kurortą. Jis gana toli nuo tiek nuo Pnompenio, tiek ir nuo Siem Reap’o, tačiau tai užtikrina sąlyginai nedidelį turistų skaičių ir vis dar neįkyrius vietinius prekeivius ir paslaugų teikėjus.

Rimta žinia