Kambodža

Azija. Priklausomybę nuo jos supratome turį, kai prieš metus grįžome iš Tailando. Ir štai mes vėl Vilniaus oro uoste, jau Frankfurto oro uoste, Dubajus, Kuala-Lumpuras. Na, tiesiog taip gavosi pigiau. Viena naktis Malaizijos sostinėje ir, na žinoma, vėl lėktuvas. Savo pažintį su Kambodža pradedame standartiškai – Siem Reap’e. Palangos dydžio, gal ir mažesnis oro uostas, pinigų keitimas, stop, va čia mes ir apsišovėm. Ne, kursas geras, pinigai tikri, tik kam jie reikalingi. Pasirodo Kambodžoje galima atsiskaityti tiek vietiniais pinigais – rieliais, tiek ir us doleriais. Santykis toks didelis, kad už 100$ gauni vos ne maišą rielių. Kainas visur sako doleriais, kol perskaičiuoji, tris kartus susipainioji ir galiausiai sumoki daugiau. Turistų informacijoje pasakome savo viešbučio pavadinimą, į taksi ir važiuodami su taksistu aptariam šios (dar rytas) ir kitos dienos planus. Visur Kambodžoje pastebėjome, kad žmogus su kuriuo susitarei, kad jis tave pavėžės, ar tai būtų taksi, ar tuk-tukas, nebepaleis tavęs, kol išvyksi iš miesto. Kantriai lauks tavęs kaip šuniukas prie viešbučio. Na, bet gal taip ir geriau. Atvykstame į labai šaunų viešbutuką, formalumai, dušas, šiek tiek poilsio (prisiminkim, vairuotojas laukia) ir ką gi – Labas Kambodža, pradedam.
Pažintį pradedam nuo tolokai už miesto esančia šventykla džiunglėse. Vairuotojas ją vadina džengol tempol (čia raidę l abiejuose žodžiuose reikia tarti minkštai, kaip žodyje liaunas) Ne, ne tai ne Ankor Vatas. Ši šventykla randasi apie 50, gal 60 km nuo Siem Reap’o. Pravažiuojame daug kaimelių, ryžių laukų, tiesa šiuo metų laiku juose tuščia, sausasis periodas, jokios žolės, viskas geltona. Pasigendu elektros stulpų. Pasirodo kaimuose elektros nėra, nors tv „bliūdai” kai kur matosi. Vairuotojas paaiškina, akumuliatoriai. Tik dabar atkreipiame dėmesį, kad beveik prie kiekvieno namo stovi keli automobiliniai akumuliatoriai. Štai ir atvykom, turistų nedaug, tolokai vis dėl to, ta džengol tempol nuo miesto, su tuk-tuku neatvažiuosi.

Paslapčių sergėtojai

Prie įėjimo į kompleksą, pasirodo tai ne viena šventovė, o visas kompleksas, mus pasitinka iš amžių sugrįžusios karališkosios kobros. Aplink vien džiunglės ir alinantis karštis.

Griuvėsiai

Dalis pastatų atstatoma, kiek tam užtenka prancūzų ir vokiečių finansavimo. Nors gal geriau palikti viską va šitaip, kas sugriuvę, kas kiek atstayta, o kas išsilaikė iki šių dienų.

Kadangi esam tik dviese, džiunglių garsai, karštis, klaidžiojimas griuvėsių labirintais palieka labai stiprų įspūdį, tarsi nežmoniška apokalipsė įvyko ką tik ir tikiesi rasti išgyvenusių šią kraupią tragediją. Ačiū dievui, tokių nerandam. Civilizacija. Ką ji mums reiškia. Šiuo momentu tai kondicionierius taksi automobilyje. Grįžtame dulkinais keliukais atgal į miestą, pietūs. Na ir kam gi tu mus atvežei čia pietauti, jei žinojai, kad neužilgo galėsime mėgautis nuostabiu maistu nuostabioje vietoje. Raudonu moliu grįstais keliais atvažiuojame prie upės, ne upės, kanalo, ne kanalo, daug neklausinėjam, sėdam į valtį ir plaukiam. Kaip paaiškina taksi vairuotojas, pamatysime žvejų kaimelį ir atplauksime į restoraną ežere. Va čia tai bent, pradžioje netenki amo, nesupranti kur esąs, negi tikrai tai realybė, o ne kokio holivudinio filmo dekoracijos. Na bet pradėkime viską nuo pradžių. Vanduo upėje nuo molio gelsvai rudas, o gal rusvai gelsvas. Atrodytų kas apart turistinių valčių gali plaukioti tokiame vandenyje. Tačiau pagal žvejų skaičių galima spręsti, kad žuvies upėje yra. Visi žvejoja tinklais.

Žvejai

Tie visi tai daugiausia vaikai, bet yra ir suaugusių. Įsibridęs į upės vidurį žvejas išmeta apvalų tinklą ir laukia.

Žvejas

Visai šalia praplaukiame mes. Iš už eilinio upės vingio pasirodo kaimelio priegos.

Žvejų kaimelis.

Tokio skurdo, bent jau mūsų akimis tai atrodo kaip skurdas, dar neteko matyti niekur. Palaikės trobelės iškeltos į 5 metrų aukštį, aplink begalė šiukšlių.

Kaimelis

Nors yra ir visai padoriai atrodančių „dangoraižių”. Aprinktos šiukšlės, terasėlėje gėlytės.

Dangoraižis

Visi užsiėmę savais darbais, kas laivą remontuoja, kas tinklus taiso ir staiga suvoki, kad visa tai tikra, nes nėra absoliučiai jokios komercijos, jokių suvenyrų, jokių rankdarbių, visiškai nieko. Mūsų laivelis nesustoja prie kokio nors „etnografinio žvejo namelio”. Vietiniai gyventojai šypsosi mums, mojuoja. Gal jie patenkinti savo gyvenimu?

Sausasis dokas

Laivas

Va taip ir atplaukiam į ežere ant plūdurų pastatytą restoraną.

Restoranas

Meniu vyrauja žuvies patiekalai. Nors ir ką tik po pietų, vis tik nutariam paragauti žuvytės. Labai skanu. Dar kiek paviešėję grįžtame į taksi ir atgal į viešbutį. Tikrai vienai dienai įspūdžių net per daug. Nors diena dar nesibaigė, einam į miestelį. Vakarinis Siem Reap’as labai gražus.

Vakaras mieste

Ryte tas pats taksi vairuotojas, tik dabar jau su tuk-tuku, laukia mūsų. O su tuk-tuku todėl, kad šiandien mūsų laukia Ankor Vatas, ten daugiau eisim negu važiuosim, o ir atstumai nėra dideli. Smagiau lėkti su vėjeliu. Turim ir šaldytuvą pilną šalto vandens buteliukų. Šaunuolis mūsų vairuotojas. Apie Ankor Vato kompleksą jau tikrai pakankamai aprašyta, todėl tik keletas foto ir lekiam į kitą nuostabią vietą Ta Prohm.

Ankor Vatas

Ankor Vato gyventojas

Na apie ją gal dar daugiau aprašyta, bet čia mums nusišypso sėkmė. Vairuotojas atveža prie įėjimo į šventyklą, išėjimas gi yra priešingoje pusėje. Susitariam kur susitiksim ir mes pradedam apžiūrą. Vien ko vertas yra kurtinantis cikadų koncertas. O štai ir griuvėsiai. Rankos storumo medžių šaknys apraizgiusios akmenines šventovės sienas. Dalis griuvėsių aptverta, vyksta restauracijos darbai. Kaip ir į pabaigą mūsų pasivaikščiojimas po Ta Prohm. Ir čia kaži koks žmogelis, aiškiai vietinis, rodo čia fotografuok. Ir tikrai, sienoje nuostabus bareljefas, kaip mes jo nepastebėjom? Žmogelis nerimsta, rodo, einam su manim. Lyg ir paėjom nedaug, bet vaizdas atsiveria jau visai kitas.

Dabar rodo lipk čia, o čia matai žmogaus veidą?

Veidas

Einam, einam, tempia vis tolyn. Na ir prasidėjo… Dar kartą apėjom visą šventyklą. Bet jau visai kitaip, pamatėm vaizdų, kurių nei pats vienas eidamas, nei su gidu nepamatysi. Pabuvom visur, net restauruojamoje šventyklos pusėje (visur draudžiantys užeiti užrašai). Užeinam į vieną iš kambarių, mūsų gidas atsistoja į tam tikrą vietą ir daužia sau delnu į krūtinę. Aidas toks, tarsi kas muštų didelį būgną.

Gidas

Pabandom ir mes, veikia. Nuoširdžiai padėkojam (ir finansiškai) gidui už be galo įdomų turą ir keliaujam prie kitos šventyklos, face tempol (nepamirškim, l raidė minkšta). Neskaičiavom, kiek ten veidų, sako, kad 200, gal, žinom tik tai, kad nėra dviejų vienodų.

Veidai

Nusiplūkę, bet laimingi grįžtame į viešbutį. Valandėlė pailsinti kojas ir vėl į vakarinį miestą. Daug suvenyrų parduotuvių, didelis Budų atvaizdų pasirinkimas, bet negi iš čia veši, taigi kelionė tik prasidėjo, gal geriau sostinėje nusipirksim. Praktinis patarimas, pirkit čia. Daugiau nebus. Radom tiesa ir Phnom Penh-yje, bet tik vienoje vietoje ir pasirinkimas prastas, arba šitas Buda, arba jokio. Aštuonios valandos ryto, laukiam kol mus paims ir nuveš į prieplauką, šiandien laivu plauksim į Phnom Penh-į. Įdomiai surėdyta keliavimo sistema. Viešbutyje nusiperki bilietą kelionei autobusu ar laivu, tau pasako kada turi būti pasiruošęs, atvažiuoja transportas, paima tave ir nuveža ar tai į prieplauką, ar prie autobuso. Jau ir 15 minučių laukiam, 20, 25, nervai nebelaiko, einam į registratūrą aiškintis. Viešbučio darbuotojas užjaučiančiai palinksi galva, bet kažkam paskambina. Ramai mums praneša, kad viskas gerai, mūsų niekas nepametė, tuoj tuoj atvažiuos autobusiukas. Dar už 15 minučių važiuojame link prieplaukos (bent mums taip atrodo). Vat ir ne, atveža mus į kokį tai tarpinį punktą iš kurio jau ir važiuosim į prieplauką. Biliete parašyta, kad laivas išplaukia 10 valandą, dabar jau 10:30, o mes dar tik pakeliui į prieplauką. Va taip mes pirmą kartą susidūrėm su kambodžietišku punktualumu. Savaime suprantama, be mūsų niekas niekur neišplaukė. Keli menki formalumai ir didžioji kelionė į sostinę prasideda. Laivas (greitaeigis) žinoma ne pirmos jaunystės, bet kondicionierius viduje veikia, plaukia smagiai. Apie saugumo techniką čia niekas nieko negirdėjo. Keleiviams leidžiama užsiropšti ant laivo stogo, ką beveik visi ir padarėm. Pusę kelio plaukėme Tonle Sap ežeru, kitą pusę to paties pavadinimo upe. Upe plaukti gerokai smagiau, apart vandens dar ir vargingas šalies gyvenimas pro šalį teka.

Kaimas ežere

Pasirodymas

Keliautojas

Gerokai pavėlavę atplaukiame į Phnom Penh’į. Vos tik išlipame iš laivo, iškart pripuola tuk-tuko vairuotojas, čiumpa lagaminus ir nieko naklausinėdamas tempia juos į tuk-tuką. Va jau ir turim savo personalinį tuk-tuką iki rytojaus ryto, kol išvyksim iš miesto. Tikrai labai patogu. Vairuotojas gi viską žino, nuveža mus į nebrangų, bet padorų viešbutuką (na gal truputį skylė), palaukęs mūsų apie gerą valandą nuveža į autobusų stotį, kur nusiperkame rytdienai bilietukus į Sihanoukville, tuomet nuveža į centrinį turgų, paaiškina kaip parsirasti iki mūsų viešbučio ir dar kartą primena mums, kad rytoj ryte lauks mūsų prie viešbučio. Viso to pasivažinėjimo kaina tikrai juokinga, kaip įsitikinom vėliau, lygiai tokia pati, kokia būtų jei važiuotum su „svetimu” tuk-tuku. Na į Phnom Penh’į dar grįšim, apie jį vėliau. Kaip ir sutarta, ryte vairuotojas jau laukia, nuveža mus į autobusų stotį ir pasiūlo savo brolio gyvenančio Sihanoukville transporto paslaugas. Už labai, reikėtų sakyti laaaabai, gerą kainą vežios mus miestelyje. Ką gi, tu tikrai malonus žmogus, kodėl gi ne,užrašau savo vardą, vis tik sunki ta mūsų kalba, ir atsisveikiname iki kol grįšime atgal. Laukiame autobuso. Šalia sėdi vokiečių pora. Taip pat laukia savo autobuso. Dar tik 15 minučių vėluoja jų autobusas, o jau panika baisiausia, „žali” dar matyt. Pajudam ir pavėlavę 4 (keturias) valandas atvykstam į Sihanouk. Stotyje kantriai laukia žmogus su lentele, ant kurios užrašytas žodis šiek tiek panašus į mano vardą. Čia ne brolis, brolis negalėjo pasitikti, tai paprašė draugo, kad tas mus paimtų. Iki viešbučio tikrai toli ir sumokėti už atvežimą tik tiek kiek suderėjom Phnom Penh’yje, na, neleidžia padorumas, sumokam dvigubai. Na gerai, išduosiu paslaptį, bet tik šį kartą, suderėta buvo 1 USD. Juokinga – nejuokinga, bet taip jau buvo. Sihanouk tai kurortinis miestelis. Gyvenam miesto pakraštyje, prie pat vandenyno. Na gerai, gerai, vandenynas gal už kokių trijų – keturių šimtų metrų. Net penkias dienas kaitinamės pavėsiuose, maudomės vandenyne, vaikštom šiukšlinais paplūdymiais. Visa pakrantė nusėta plastiko šiukšlėm. Skirtingai nuo Tailando, kur bent jau prie viešbučio esančio paplūdymio teritoriją sutvarko, čia nešluojama niekur. Vieną dieną susipažinom su vienu rusų turistu, jis pasidalino savo patirtim šiukšlių klausimu. Jis paprašo viešbutyje šiukšlių maišų, pats ar su prijaučiančiais surenka šiukšles toje vietoje kur žada poilsiauti. Ir tikrai, kitą dieną kranto gabaliukas, kur buvo apsistojęs mūsų naujasis draugas, buvo švarus. Super.

Sihanouk

Dar būnant Lietuvoje pasižadėjau, kad paragausiu Azijos vaisių karaliaus duriano (gal sirgau, o gal šiek tiek padauginęs tuo metu buvau). Kai kas turi per daug gerą atmintį ir pamačiusi parduodamus šiuos nuostabius vaisius, pigdžiugiškai priminė kadais duotą pasižadėjimą. Ką gi, perkam.

Duriano pirkimas

Vos pradėjau valgyti, išgirdau klausimą, tai ar ne neplautom kojinėm atsiduoda? Norėjau atsikirsti, kad niekad neplautų kojinių nesu ragavęs. Kaip ne keista, bet nepaisant tikrai ne kokio kvapo, šiaip skonis geras. Tiesa, po to visą dieną burnoje jaučiau švinktelėjusių svogūnų tvaiką. Na ne mums durianas, ne mums. Maistas.

Kalmarų pardavėja

Viskas šviežia ir nebrangu. Ir žinoma skanu.

Maistas

Ir vėl į kelionę. Važiuojam atgal į Phnom Penh’į. Pusiaukelėje autobusas sustoja pietums. Visi išlipame ir kas kur eina pietauti. Po pietų turgelyje vietiniai prisiperka durianų ir su jais į autobusą. Likusi kelio dalis buvo kvapni. Nors po kiek laiko šiek tiek apsipranti su „maloniu” kvapu. Dabar supratom, kodėl šių vaisių Tailande negalima įsinešti į viešbutį, nekalbant apie lėktuvus. Kaip jau minėjau, brolis negalėjo pasitikti mūsų kai atvykom į Sihanouk, vėliau nesurado mūsų viešbutyje, taip ir nutrūko ryšys su tuk-tuko vairuotoju Phno Penh’yje. Nieko tokio, vos tik išlipame iš autobuso, jau turim naują personalinį vairuotoją. Vakare aplankome naktinį turgų.

Naktinis turgus

Jau rašiau, padorių suvenyrų radom tik vienoje vietoje, tai ką tu čia žmogus nuderėsi. Stengiamės prieš važiuojant į kokią šalį išmokti bent pora žodžių tos šalies kalba. Ir kai padėkoju turguje pardavėjui khmerų kalba, truputį pamąstęs žmogelis atsako prancūziškai, prašau, va taip. Rytą pradedame mankšta upės pakrantėje.

Mankšta.

Pasimankštinę sėdam į savo personalinį tuk-tuką, važiuojam apžiūrinėti miesto įžymybių. Senamiestis tikrai labai gražus, vėl praktinis patarimas, rinkitės geriau tik karaliaus rūmus, miesto muziejuje tie patys eksponatai kaip ir karaliaus rūmuose.

Karaliaus rūmai

Rūmų sargyba

Buda

Pinigų medis

Kambodža

Paskutinį vakarą praleidžiame nuostabioje upės pakrantėje. Ryt tarsim – sudie Kambodža.

P.S. Pagrindinis klausimas grįžus- ar ten nešaudo? Ne, nešaudo, jau senai nešaudo, nors ginkluotos apsaugos sostinės turguje gana daug. Nutarėm nesujungti Tailando ir Kambodžos į vieną kelionę ir tai pasiteisino, tikrai yra ką pamatyti Kambodžoje ir dviejų ar trijų dienų praleistų Siem Reap’e, Ankor Vate, tikrai yra per mažai, nepajusit tikros Kambodžos dvasios.