1 diena. Rugpjūčio 8 d.
Pirma diena prasideda vėlai. Naktį grįžau iš Lenkijos, taigi pamiegu iki kokios 12 val. dienos ir lekiu krautis lagaminų į „šiltuosius kraštus“. Džiaugiuosi, kad matomiausiose vietose „išmėčiau“ fotoaparatą, svarbiausias kosmetikos priemones ir pluoštą „maikučių“. Prisimenu, kad reikia įsimesti ir užrašų knygutę su „tušiuku“, juk reikės fiksuoti kelionės išlaidas ir aplankytus objektus, kad jus, mielieji, apšviesčiau apie kelionės išlaidas ir kitas svarbias „smulkmenas“. Paskutinę akimirką įsispraudžiu į apdriskusius šortus ir lekiu iki artimiausios parduotuvės pirkti šeštadieninio „Lietuvos ryto“ ir poros moteriškų skaitalų (bus ką veikti paplūdimyje ).
Paskutinis žvilgsnis į sujauktą kambarį, tačiau kaip niekada švarią virtuvę, ir leidžiuosi žemyn, kur manęs laukia smagiai nusiteikę tėvai ir brolis, ant kaklo išdidžiai pasikabinęs fotoaparatą.
Apie 15 val. Kauną paliekame toli už nugarų. Maniškiame GPS‘e naujas balsas, kuris linksmina visą kelionės laiką – Algis Ramanauskas „nemirtingas savo bajeriais“. Būtinai rekomenduoju įsiinstaliuoti šį „draugelį“, tikrai pagyvins kelionę netikėtais sakiniais netikėčiausiose vietose. „Tik nekraipyk galvos kaip vieversėlis“ arba „Nuimk ranką nuo klyno“ išmuša iš vėžių, bet su laiku pripranti. O tik pabandyk įsukt ne į tą kelią, tai riktels taip, kad iš baimės gali ir vairą iš rankų paleist ar netgi į kelnes prileist.
Taigi judame per Lenkiją, toli už nugarų palikdami Suvalkus, Augustavą, Bialistoką, Liubliną, Rzesovą. Vėlų vakarą užsimanėme kur nors lenkiškos sriubos pasrėbti, tačiau visi moteliai užimti vestuvininkų, o degalinėse tik kava, taigi pasitenkinome ja ir lietuviška dešra. Pora mėtinių cigarečių ir sėdu prie vairo.
Vietos darosi kalvotesnės, sėdu į galą ir bandau „nusmigti“, tačiau pastangos bergždžios: vis atrodo, kad ne taip važiuojame ir bandau „reguliuoti eismą“.
Į Slovakiją įriedame apie 3-4 val. nakties ( tiksliai nepamenu ). Vingiuoti keliai, tuščios pakelės, vos keletas „furų“ ir netikėti kilimai į kalną.
Ankstų rytužėlį kertame Vengrijos sieną. „Išsijuosusi“ vairavau per Slovakiją ir truputėlį bijojau „mentų“ spausdama per šį kraštą, nes piktybiškai nusprendžiu nepirkti slovakiškos vinjetės. „ Aj, pataupom pinigėlių, juk Vengrijoj skanaus vyno yra“.
Apie 6 ryto įvažiuojame į kurortinį Miškolc-Tapolca miestelį. Jame kažkada lankiausi ir žinau, kad kažkur turi būti garsiosios terminių vandenų maudyklės. Rytinė saulutė smagiai spigina, o mes lūkuriuojame prie vieno iš viešbutuko, laukdami tinkamo laiko užsiregistruoti. Pro šalį kaip tik pravažiuoja vietinis vengras, šis mosteli ranka ir vengriškai kalba, kad nuomoja apartamentus. Klausiame kiek, ant lapuko brūkšteli reikiamą sumą ir kviečia važiuoti apžiūrėti kaip ten viskas atrodo.
Apartamentais visi liekame patenkinti: du kambariai antrame aukšte, trečiame aukšte virtuvė ir svetainė su balkonu į kalnelius. Atsiskaitome su šeimininku ir lekiame nusnausti.
Nuvažiuota apie 887 km.
Nuo Kauno iki Miškolc-Tapolca.
Dienos išlaidos:
Benzinas: 355 Lt;
Vengrijos vinjetė 4 dienoms: 8 eurai ( apie 28 Lt );
Kava, alus: 20 zlotų ( apie 16 Lt );
Nakvynė: 38 eurai. ( apie 132 Lt );
Iš viso: 531 Lt. ( + maistas, kurį pirkomės bei gaminomės Lietuvoje, ačiū Mamai ).
2 diena. Rugpjūčio 9 d.
Nusnaudūsi apie 5 val. nieko nesuprasdama pakeliu galvą nuo pagalvės. Miegai greitai išsiblaško kai susivokiu esanti kitoje šalyje. Strykt pastrykt iš lovos ir po valandžiukės lekiam apsidairyti kur čia įsikūrėm. Aišku, pirmiausia užsukam į „Tesco“, papietaujam kiniškoj užeigoj, griebiam ragauti vengriško alaus ir pradedam ieškoti maudyklių.
Pasirodo, maudyklės visai arti mūsų „būsto“, tereikia nusileisti nuo kalvos, kirsti parką ir atsirandame tiesiai prieš SPA, kuriame įsikūrusios garsiosios Miškolc maudyklės. Truputėlį pastovime eilutėje ir mes jau viduje…
Šios maudyklės garsėja jau nuo seniausių laikų, kažkada čia stovėjo benediktų vienuolynas, vėliau palaipsniui Tapolca gyvenvietė virto kurortu. Maudyklės unikalios tuom, kad įrengtos urvuose. 150 m. ilgio pailgas baseinas ( savotiška upė ) vinguriuoja tarp uolų. Kažkuriais momentais įjungiama stipresnė srovė, tai tikra atrakcija visiems – šilto vandens srovė tave pasigauna ir plūkdo ratu. Tikrai labai linksma pramoga. Vienas minusas – daug žmonių, tačiau atsipalaiduoti tikrai įmanoma. Urvuose daugybė tuneliukų, laiptelių, yra vandens salė su nerealia akustika ir švieselėmis ( kukavau aš ten iššijuosusi ), tuneliuku gali išplaukti ir į lauką, kuriame dar keletas baseinų su skirtingų temperatūrų vandeniu. Kaip supratau, žmonės nusiperka bilietus visai dienai, deginasi ant žolytės, maudosi ar užkandžiauja savo atsineštų „gėrybių“. Alkanas ir ištroškęs tikrai neliksi, nes aplinkui net kelios kavinės. Aišku, kainos irgi atitinkamos, bet daugmaž panašios į lietuviškas ( baruose ): hamburgeriai apie 10Lt, alus apie 6 Lt.
Po trijų valandų paliekame maudykles ir pasivaikščiodami grįžtame per parką, tvenkinuke plūduriuoja keletas valčių ir vandens dviračių ( norintys gali čia pat juos išsinuomoti ).
Vakarą praleidžiame balkone, degustuodami vengrišką alų ir aptardami įspūdžius…
Dienos išlaidos:
Pietūs kinų užeigoje: 5080 forintų ( apie 65 Lt );
Maisto prekės „Tesco“: 8600 forintų ( apie 110 Lt );
Alus maudyklėse ( 4 vnt ): 2000 forintų ( apie 26 Lt );
Bilietai į maudykles 4 asmenims ( suaugę ) 3 val.: 9600 forintų ( apie 123 Lt ).
Iš viso: 324 Lt.
3 diena. Rugpjūčio 10 d.
Šiandien pasiruošę visą dieną praleisti kelyje: norėtusi pasiekti Sibiu, nuo kurio netoli ir Transfagarasan.
Išsimiegoje, papusryčiavę, atsisveikinam su šeimininku ( jis vengriškai, mes angliškai ) ir paliekam Miškolc toli už nugarų. Prieš akis tvarkinga autostrada, taigi lekiame su vėjeliu beveik iki pat Debrecen. GPS pagalba greitai kertame šį pramoninį miestą ir jau už geros valandos įvažiuojame į Rumunijos teritoriją.
„Sveika, Rumunija !“
Pasienyje išsikeičiame pinigėlių, nusiperkame vinjetę ir judame toliau. Beje, pasienyje pilna šiukšlių, išdžiūvusi žemė ir tamsaus gymio žmonių žvilgsniai. Pirma mintis, kad komentarai Internete pasitvirtino, taigi stipriau rankoje sugniaužiu rankinę ir įtariai dairausi aplink.
Važiuojant iki Oradea „kraštovaizdis“ beveik nesikeičia: pakelėse šiukšlių kalnai, pagausėja „Dacių“, begalės „furų“ ir karštis, slogiai užgulantis pečius. Kaip ir kažkas iš keliautojų minėjo, kažkur 200 km kelio atkarpa „važiuojasi“ žiauriai lėtai: prie Oradea keletas „kamštukų“, blokais „grįstas“ kelias, daug dulkių, visokie išvingiavimai ir pan. Kuo toliau, tuo važiuoti darosi idomiau: kelias vis dar siaurokokas, tačiau vaizdai atperka viską – prieš akis veriasi Karpatai. Visą laiką važiuojame prisiploję prie stiklo, katkartėmis sušukdami: „O, pažiūrėk ten, o ten kaip gražu!“
Vidurdieny pradedame dairytis vietos papietauti. Šiandien neišlaidaujame, bandysim išgyventi su „Tesco“ maistu ir jau šilančiu ( nors ir šalkrepšyje ) alumi. Pakelės aikštelės visos netvarkingos, kalnai šiukšlių ir dulkių, kurias aplink suka pravažiuojančios mašinos. Ir čia ateina „išganymas“: tarp kalnų pamatau vienišą kemperį prie akmenuotos upės. Čia pat keliukas, į kurį tuoj pat pasukame ir žvirkeliu privažiuojame mūsų būsimo pikniko vietą. Netoliese įsitaisiusi vokiečių porelė, taip pat pietauja. Ech, tikras gamtos prieglobstis ir kokie gardūs pietūs. Netoliese senas tiltas per upę, šiek tiek apgriuvęs, tačiau iš kažkur išdygęs džipas jį pervažiuoja be baimės jausmo.
Pasidžiaugę gamta, pakuojamės ir judame toliau. Prariedame pro mažas gyvenvietes, kai kuriose jų įvairiausių daiktų turgūs tiesiog pagrindinėje gatvėje, be vargo ištiesus ranką gali pačiupinėti kailius, ornamentuotus drabužius, įspūdingo dydžio pintines. Labai gražūs jaukiai atrodantys namai. Kai kuriose gyvenvietėse matosi, kas „ant bangos“: vienur matėm begalės „japoniško stiliaus“ ( ornamentuotų, užriestais į viršų kampais ) stogų, kitur „pailgų namų kvartalai“. Žodžiu, kiekviena gyvenvietė, kaimas turi kažką specifinio, bet viskas bendrai labai gražiai dera. Beje, jokių čigonų taip ir nepamačiau. Kas buvo labai keista, nors Internetas „lūžta“ nuo kai kurių komentatorių pasisakymų, kad tai „šlykščių čigonų, laukinių šunų“ ir šiaip „skurdi bei neidomi šalis“. Ką gi, mielieji, manau, kad po tokių vaizdų, kuriuos aš pamačiau, tai man Rumunija paliko labai gerą įspūdį ir tokios nuotaikos neišnyko visą kelionės laiką.
Pravažiuojame Cluj Napocą, Alba lulią ir, jau vakarėjant, įvažiuojame į Sibiu. Šiandien galime pernakvoti ir kempinge, taigi dairomės kokių nors nuorodų. Netoli „Hilton“ viešbučio vietinio vaikino paklausiu kelio iki artimiausio kempingo. Šis mosteli ranka važiuoti tiesiai, sukti į kairę ir vėl toliau važiuoti kol pamatysime nuorodą. Už kokių 10 km. ir intensyvaus kilimo į kalną, įvažiuojame į Cisnadioara gyvenvietę. Prieš akis atsiveria nuostabus vaizdas – kaimas įsikūręs tarp kalnų, tolumoje matosi bažnytėlės bokštas ir ant kalvos pūpsantis senovinis dvaras. Čia pat nuoroda į kempingą „Ananas“. Pamatę vadinamuosius „bungalus“ pliaukštelime delnais, tačiau šeimininkė nuvilia: nameliai išnuomoti. Taigi, jau sutemus, pradedame statyti palapinę. Aplinkui vizgindami uodegas suka bent penki šunys, nesusilaikau ir numetu dešros gabaliuką, tegu pasilepina…
Naktį pasitinkame degustuodami rumunišką vyną ir kramsnodami sūrį. Iš apačios ataidi bažnyčios varpai: nuskambėjo lygiai vienuoliką kartų. „Galbūt vyksta kokios vėlyvos pamaldos“, – šmėkšteli mintis. Šypteliu ir įkvėpiu gaivaus nakties oro. Virš galvos sukasi žvaigždės ir ką tik patekėjęs mėnulis…
Nuvažiuota apie 515 km.
Nuo Miškolc iki kempingo Sibiu apylinkėse.
Kempingo nuoroda: http://ananas7b.de/en/camping.htm
Dienos išlaidos:
Benzinas: 9966 forintai ( apie 128 Lt );
Rumunijos vinjetė savaitei: 4 eurai ( apie 14 Lt );
Nakvynė kempinge „Ananas“( palapinė, mašina, 4 žmonės ): 70 RON ( apie 58 Lt );
Maistas ( „Lidl“ ir „Super“): 935 forintai ir 35,32 RON ( apie 41 Lt ).
Iš viso: 241 Lt.
4 diena. Rugpjūčio11 d.
Išaušo gražus saulėtas rytas. Tingiai slenku iš palapinės ir rąžausi. Aplinkui dar ankstyvas metas, bet kai kurie poilsiautojai taip pat pakirdę, ardo palapines ar gurkšnoja gardžiai kvepiančią kavą.
Po valandžiukes mes irgi pajudame. Šiandien pamatysime tą garsųjį Transfagarasano kelią – patį aukščiausią Rumunijoje, dar kitaip vadinamą „karo keliu“. Čaušesku įsakė pastatyti kelią per kalnus, kad pagreitintų karinės technikos gabenimą. Statybos vyko apie 5 metus, panaudota begalės dinamito, per nelaimingus atsitikimus žuvo apie 40 kareivių.
Prieš išsukdami iš E68 kelio ( vedančio į Fagarą ), dar stojame paragauti rumuniškos „čiorbos“ pakelės kavinukėje. Pasistiprinę sukame į 7C kelią ir nerimastingai dairomės aplink: suabejojam ar užteks benzino važiuojant per kalnus. Turime pusę bako, bet juk prieš akis 100 km trasa per kalnus, juk gali ir neužtekti. Kaip tyčia, šalia kelio esantis „Lukoil“ remontuojamas, o grįžti atgal nesinori. Taigi riedame pirmyn, Cartisoaroje sustojame pirkti vandens ir klausti dėl benzino, draugiškai nusiteikusi moteriškė rumuniškai kažką aiškina ir rodo pirštu atgal iš kur atvažiavome. Nusprendžiame: „Tikrai negrįšim atgal, o benzino TURI užtekti…“
Artėjame prie kalnų, o pakelėje matome daugybė stovyklaujančių žmonių. Truputi gaila dėl mūsų nakties kempinge, būtume žinoję, tikrai dar galėtume pavažiuoti ir įsikurti štai tokiame gamtos kampelyje. O gamta, vis artėjant kalnams, darosi įstabesnė, mes gi lietuviai, lygumų krašto gyventojai, normalu, kad negalime nuleisti akių ir aikčiojame iš susižavėjimo.
Kiek skaičiau Internete, visur Transfagarasan‘o aprašymas prasideda nuo Vidraru ežero, tačiau mes į kelionę leidomės „iš kito galo“…
Ūksmingų miškų sūpami kilame į kalnus. Ypatingai gaivus rytinis oras ir mažai automobilių. Šiandien atsipalaidavimo ir niekur neskubėjimo diena, taigi stojame labai dažnai, fotografuojame, užsilipę ant akmenų stebime visai šalia pūpsančius kalnus ir ten, tolumoje, paliktas lygumas. Greitis minimalus, bet ir nėra ko skubėti. Pirma ilgesnė stotelė – kunkuliuoja nuo turistų ( daugiausiai rumunai ), pakeliu galvą aukštyn ir matau krioklį. Vaizdas nuostabus…
Ir vėl kilame aukštyn… Augalija jau šiek tiek skurdėja, baigiasi tankūs eglynai ir mes stabtelime antrojoje ( ilgesniojoje ) stotelėje. Apačioje, žemai žemai, blyškios bei susiliejusios lygumos. Iš ten mes ir pakylome…Atsigręži atgal ir žiopteli iš susižavėjimo: vingiuotas, vis dar kylantis kelias gelsvų kalnų fone, o viršūnes dengia debesys…Beje, vėjas didžiulis, tenka ieškotis šiltesnių rūbų, nes tikrai nešilta. Skubiai papietaujame ir toliau kilame aukštyn…
Keliamės aukštyn į 2 km aukštį. Didžiulį aukštį išduoda ranka pasiekiami debesys ir užsikimšusios ausys. Išsproginę akis „atkimšinėjame ausis“ ir susižavėję žvelgiame žemyn, kur ką tik pravažiuotas mūsų kelias – vinguriuoja kaip bet kaip numestas kaspinėlis. Mažytės mašinytės ir vos vos įžvelgiami žmogeliukai…. Ką tik įveikėme 2 km aukštį ir pradedame leistis žemyn. Įlendame į 887 metrų tunelį, drėgna ir jokios švieselės, tik priešais mirkteli atvažiuojančių mašinų žibintai. Tunelis kerta Paltin kalną, o jo važiavimo juosta siekia 6 metrus + dar 1 metras savotiško šaligatvio.
Išlendame iš tunelio, o netoliese didžiulė avių banda. Niekaip neįsivaizduoju kaip jos ir piemuo įsirioglina į tokį aukštį. Kaip tik laiku kertame kelio atkarpą, kuria jos pradeda leistis. Stebime jas iš žemesnio taško: srovelėmis, kaip krioklys nuo kalnų, avys sau leidžiasi, trumpam sustabdo eismą, tačiau niekas nepyksta, nes vaizdas unikalus. Kažkurią akimirką išties pajunti, kad visai šalia „kvėpuoja“ laukinė gamta…
Besileidžiant užtinkame kalnų šaltinėlį, kurio vandeniu pripildome jau tuščią mineralinio butelį. Vanduo tikrai skanus, neapsinuodijome, taigi, jei bus proga, ir jums siūlau pasipildyti „atsargas“…
Visai pamiršau paminėti Balea krioklį, kuris krenta iš 68 metrų aukščio, o visas jo ilgis siekia net 1234 metrus. Beje, pačioje „karo kelio“ viršūnėje – Balea ežeras, ne visada pasiekiamas dėl blogų oro sąlygų, tačiau žymus savo grožiu bei lankomas daugybės „drąsių“ turistų.
Na, o mes vis dar leidžiamės. Aplinkui „gamta atsigauna“ – kelią vėl pradeda supti tankūs miškai, kelias vis dar vingiuoja, tačiau dabar jau atvirkščiai – leidžiamės… Jaučiu, kaip mane pradeda supti, akys merkiasi, tuoj tuoj užsnausiu… Tik staiga tėvukas, kad riktels: „Meška!!!“. „Nissan‘as“ čiuožtelėjęs sustoja ir, akurat, kitoje kelio pusėje sėdi sau ruda meškutė, drąsiai sau dairosi aplinkui, o šalia dar vienas „mažylis“. Už mūsų važiavusi mašina irgi stabteli, priešpriešinėje eismo juostoje dar pora mašiniukų sustoję. Kažkurią akimirką girdisi tik fotoaparatų pleškėjimas ir filmavimo kameros dūzgimas. Meškutė tikrai gražutė tokia buvo, neagresyvi, drąsi ir fotogeniška – galvą tik kraipo, tik maivosi, demonstruojasi. Žodžiu, padarė turistams tikrą atrakciją. Paliekame mešką ramybėje ir toliau riedame nuo kalno, netoliese sumėlynuoja Vidraru užtvankos vandenys. Vėlgi šiek tiek nuobodžiai važiuojame šios didžiulės užtvankos pakrante, vaizdai akių neberėžia, taigi vėl pradedu snūduriuoti…
Sukruntame tik pamatę Vidraru užtvankos „pradžią“. Šiek tiek įdomybių, pagal dydį Europoje ši užtvanka užima 5- ąją vietą, o pasaulyje 9- ąją. Aukštis siekia 166 metrus,o „žiedo“ ilgis – 307 metrai. Naktimis užtvanką apšviečia lempos, kurios matomos netgi iš lėktuvo.
Aplinkui aktyviai „uostinėjamės“, man asmeniškai labai smagu pabūti tokioje vietoje, nes net keliuose žurnaluose skaičiau apie įspūdingiausias pasaulio užtvankas,o čia pati savo akimis pamačiau vieną iš didžiausių. Kaip tik dar prisiminiau „didžiai gerbiamą“ Džeimsą Bondą ir jo leidimąsi nuo tokios užtvankos. Filmas ne filmas, bet stovėti ir žvelgti žemyn su tokiomis mintimis labai smagu.
Netoliese užuodžiame skrudinamų kukurūzų kvapą ir nusprendžiame jų paragauti. Kažkaip nieko įspūdingo, netgi nelabai skanu, tačiau aplinkiniai ( daugiausiai rumunai ) triauškina tuos kukurūzus „kaip reikalas“. Turbūt organizmai pripratę prie tokio maisto, iš mūsiškių tai nė vienam nepatiko tie virti bei apkepinti kukurūzai, tikrai ne lietuviškam skrandžiui skirti. Tačiau prisipirkom plonyčių baronkų už 10 RON bei avies sūrio ( pusė kepalo apie 16 RON ).
Pasigrožėję užtvanka, važiuojame toliau. Tačiau greitai vėl stabtelime: aukštai ant kalno stūkso Drakulos rezidencija ( „Poenari Fortress“ ). Pilis yra 80 metrų aukštyje, o pasiekti ją galima užlipus NET 1480 laiptelių. Pasišokinėdama pradėjau jais lipti, tačiau pridūsau jau po trečdalio laiptelių. Prisipažinsiu, į viršų neužlipau, tačiau šeiminykščiai įveikė laiptelius ir prifotografavo vaizdų. Tėvukas man netgi mojavo nuo kalno, bet kur aš ten juos matysiu – skruzdėlytes? Beje, šios pilies griuvėsiai garsėja kaip viena baisiausių pasaulio vietų: joje daug vaidenasi ir pan. Kada reiktų tokioje viečiukėje apsistoti nakčiai, kad „linksmiau būtų“….
Paliekame kalnus toli už nugarų ir „skrendame“ per kaimus bei gyvenvietes. Sėkmingai prisipildome benzino baką, įsigyjame vietinės rakijos, pomidorų, arbūzų bei dūmiam toliau. Prie Pitešti nepataikome į autostradą, taigi link Bukarešto „slenkame“ apie 100 km greičiu ( kaip tyčia nebuvo nei vieno normalaus įvažiavimo į autostradą, o mūsų GPS neturi labai tikslaus Rumunijos žemėlapio, taigi teko naudotis atlasu ). Pagaliau pasiekėme Bukarešto prieigas, aplinkelis „baisus“: „furų“ daugybė, nesąmoningi kelių ženklai, remontai, daug dulkių, visi pypsi, nėra šviesaforų ( o reikėtų, nes kai kur šalutiniu keliu važiuoja tiek pat auto kaip ir pagrindiniu, todėl susidaro nemaži kamščiai). Jau vakarėja, todėl dairomės kur nors nakvynės. Aplinkelyje alei nei vieno motelio ar kažko panašaus į tai, be to, nesinorėtų nakvoti tokiame triukšme. Pagaliau įriedame į autostradą ir „paspaudžiame“. Sparčiai temsta, o mes lekiame beveik tuščiu keliu, aktyviai lenkdami „furas“. Aplinkui lygumos, lygumos ir dar kartelį lygumos, žodžiu, nuobodoka, be to ir nuovargis ima viršų. Jau sutemus, už Fitesti, susimokame už tiltą ir kertame Dunojų. Norisi privažiuoti Konstantą, tačiau stojame pakelės motelyje. Pasiklausiame kainos ir, per daug nesiderėdami, pasiimam du kambarius. Lovoje dar bandau skaityti žurnalą, tačiau palūžtu. Prieš užmigdama dar girdžiu rumunišką šnektą ir galutinai „nulūžtu“…
Nuvažiuota apie 450 km ( labai tiksliai nežinau, nes mano Autoroute neranda Transfagarasan‘o, taigi gali būti šiokia tokia paklaida ).
Nuo kempingo Sibiu prieigose iki motelio kažkur DN22C kelyje ( iki Konstantos liko apie 30 km. ).
Nuoroda kaip surasti Transfagarasan‘o kelią:
http://wikimapia.org/9065854/Crossroad-DN-1-and-7C-Transfagarasan-Road-From-here-the-Transfagarasan-road-starts-on-the-map-to-the-south
Dienos išlaidos:
Benzinas: 180 RON ( apie 148 Lt );
Rakija iš vietinio: 20 RON 2 litrų butelis ( apie 16 Lt );
Avies sūris ( pusė kepalo ): 16 RON ( apie 13 Lt );
Mineralinis: 2,8 RON ( apie 2,3 Lt );
Kepti kukurūzai ( 2vnt.): 8 RON ( apie 7 Lt );
Baronkos: 10 RON ( apie 8 Lt );
Pomidorai: 2 RON ( apie 1,7 lt );
Arbūzas: 5 RON ( apie 4 Lt );
Pusryčiai („čiorba“): 28 RON ( 23 Lt );
Mokestis už tiltą: 10 RON ( apie 8 Lt );
Bilietai į Drakulos griuvėsius: 9 RON ( apie 8 Lt ), žmogui kaina 3 RON;
Nakvynė motelyje 160 RON ( apie 132 Lt );
Iš viso: 371 Lt.
5 diena. Rugpjūčio 12 d.
Pirmas vaizdas per langą – tai baltai švytinti cerkvė ir pravažiuojančios „furos“, kurios visą naktį trukdė miegoti. Prisimenu, pabudau ir dėl apačioje esančios plovyklos garsų. Ir koks velnias juos verčia plauti automobilius vidury nakties? Bet užtai aplink visos mašinos blizga, ech, pižonai…
Susitvarkę lekiam toliau. Visai čia pat Konstantos priemesčiai, juos kertam greitai ir lendam į E87 kelią, vedantį Bulgarijos sienos link. Prieš akis mėlynuoja Juodoji jūra, greitai pajuntame ir jūros kvapą. Visur tvyrantis karštis „prievartauja“ tuoj pat pasinaudoti proga ir nerti į bangas, tačiau judame į priekį, praslinkdami per nedidukus Rumunijos kurortėlius. Kaip supratau, surasti nakvynę pajūryje labai lengva – prie kelio, kaip „Palangos bobutės“ sutūpę nuomotojai, iškėlę rodo raktus: „typo suprask, pas mane yra laisvas kambarys“. Sprendžiant iš tokių nuomotojų gausybės – pasirinkimas turėtų būti platus, o kainos derinamos. Mangalijoje stojame pusryčiauti-pietauti, pasimėgaujame „griliniais viščiukais“ ir vėl toliau į trasą. Jau čia pat ir Vama Veche, kurioje turėjau planų apsistoti, tačiau kai planai taip greitai kinta, paliekame ją už nugarų. Šiek tiek apie Vama Veche: labai superinė hipiška aplinka, rugpjūtį vykstantis roko festivalis, nesikandžiojančios kainos ir draugiški žmonės. Žodžiu, jei turit progos, užsukit. Aš tik pavydžiai nulydėjau akimis visokius tenais „hard rock“ viešbutukus ir pan.
Ir pagaliau…pagaliau įriedame į Bulgarijos teritoriją. Čia pat įsigijame vinjetę, išsikeičiame valiutą ir dūmiam toliau. Šiandienos planas: susirasti kokį nebrangų kurortą ir jame šiek tiek pailsėti.
Važiuojant per Gorun gyvenvietę, prisimenu, kad kažkur skaičiau, jog visai šalia yra nuostabia gamta garsėjantis Kamden brjak. Įsukame į nežymų keliuką ir dardame per pievas. Aplinkui nei vienos mašinos, garsiai čirpia svirpliai ir čiulba paukštukai. Pririedame prie aprūdijusios Tjulenovo gyvenvietės iškabos. Gyvenvietė kaip išmirusi, turbūt bulgarai išsislapstė nuo karščio, tik mes čia tokie aktyvūs. Jau čia pat keliuku pririedame prie Juodosios jūros kranto, kuris neįtikėtinai status. Šalia dar keletas automobilių, kaip spėju, žvejai. Tolumoje matosi dar keletas stovyklautojų.
Pasivaikščiodami tyrinėjame akmenuotą krantą bei žavimės didžiuliais rieduliais. Gamta išties šiek tiek laukinė: atšiaurios bangos daužosi į krantą, status šlaitas, pavojingai vinguriuojantis takelis žemyn. Tėvukas didvyriškai leidžiasi juo žemyn, peršoka keletą akmenų ir pagaliau mojuoja nuo didžiulės uolos. Prisifotografavę, prisifilmavę, ramiai pasėdėję, važiuojame toliau. Prasukame pro Kavarną, kurioje mano akys užkliūna už įdomiai „pagražintų“ namų: ant penkiaaukščių ištapyti didžiuliai muzikantų bei dainininkų paveikslai. Atrodo išties įspūdingai…
Visai netoliese ir populiarūs Bulgarijos kurortai. Aktyviai dairomės nuomojamų apartamentų, tačiau matome tik viešbučių iškabas. Kranevo kurorte užsukame į vieną tokį šeimyninį viešbutį ir, šiek tiek pamąstę, pasiimame porą kambarių dviem nakvynėms. Šeimininkės paklausiam kaip prie jūros greičiau nusigauti, o ši sako, kad galima drąsiai su automobiliu privažiuoti. Iššplečiam akis: „Su auto prie pat jūros?“ Teisybė – nusileidę nuo stataus kalno, pravažiavę akmenuota pakrantės juosta, statome „Nissan‘ą“ prie pat smėlėto paplūdimio ir visai šalia tiesiame rankšluoščius. Jau vakarėja, todėl maudytis nei vienas nedrįstame eiti.
„Parelaksavę“ dūmiam apžiūrėti kaip atrodo judriausia Kranevo gatvelė. Vakaras, taigi gatvelė šurmuliuoja. Šiek tiek apeiname, apžiūrime parduodamas prekes ir sėdame pirmoje pasitaikiusioje kavinėje ragauti picų. Nelabai kokios pasitaikė – storapadės- tačiau smagiai padegustuojame bulgarišką „Zagorka“ alų ir judame į viešbutį.
Beje, kas nustebino kavinėje – tai nesikandžiojančios kainos. Alus kainavo 2 RON (kavinėje!!!) ir šiaip maistas nebrangus.
Viešbutyje dar pasėdėjome lauke įrengtoje terasoje, pasišnekučiavome ir į lovytes…
Nuvažiuota apie 170 km.
Nuo motelio netoli Konstantos iki Kranevo.
Dienos išlaidos:
Benzinas: 78 levai ( apie 138 Lt );
Bulgarijos vinjetė: 25 RON ( apie 20 Lt );
Pietūs Rumunijoje: 78 RON ( apie 64 Lt );
Vakarienė Kranevo: 38 levai ( apie 65 Lt );
Cigaretės: 3,2 levai ( apie 5,5 Lt );
Maistas parduotuvėje: 18,5 levai ( apie 32 Lt );
Fotoaparato juostelė: 7 levai ( apie 12 Lt );
Suvenyrai (rožių džemas, magnetukai,mediniai dirbiniai ): 16,5 levai ( apie 28 Lt );
Nakvynė šeimos viešbutyje ( 2 naktys, 2 super geri kambariai ): 200 levų ( apie 340 Lt).
Iš viso: 705 Lt.
6 diena. Rugpjūčio 13 d.
Strykt iš lovų, po dušu ir jau po valandžiukės gulinėjame paplūdimyje. Žmonių dar nedaug, tačiau kas valandą jų palaipsniui daugėja. Visai šalia kelios lauko kavinukės, kuriose gan pigus alus ir įvairūs gardumynai. Mes „praktikavome“ fri bulvytes su sūriu, tikrai labai skanu ir nėra brangu.
Pasivartalioję, iki sočiai prisimaudę super šiltame vandenyje, pakuojamės ir planuojame ką veiksime kitą pusdienį. Pasyvus gulėjimas be išimties vargina visus mus keturis, taigi nusprendžiame lėkti apžiūrėti Aladžos vienuolyno.
Vienuolynas įsikūręs visai netoli, rodos ką tik išriedėjome, o jau esame ūksmingame parke. Laipteliais kopiame aukštyn, kol prieš akis suboluoja vienuolyno sienos. Tiesą sakant, boluoja didžiulė uola, kurioje ir iškaltas vienuolynas. Vienuolyno vardas aukština Švenčiausiąją Trejybę nuo pat 12 amžiaus.
Metaliniais laiptais užkopiame į viršutinį aukštą, tolumoje sumėlynuoja jūra. Vaizdas tikrai žavus ir jaudinantis, rodos, šios šventos ramybės nesudrumsčia net katkartėmis pasirodantys turistai. Lėtai apvaikštome visus aukštus, aišku bandome visą grožį įamžinti nuotraukose, tačiau sunkiai sekasi – tikras keliautojas žino, kad fotografuoti reikia tik savo akimis, nes juostoje atsispindi tik mažytė dalelė viso matyto vaizdo.
Beje, netoliese yra ir katakombos, tačiau mes iki jų nėjome, o prižiūrėtoja moteriškė „parekomendavo“ jų nelankyti, nes „nieko įdomaus“…
„Pasižmonėję“ lekiame Varnos link. Jokių žemėlapių, „skurdus GPS matomas kelias“, žodžiu, be jokių „pagelbų“ surengiame trumputes žvalgytuves po šį didžiulį kurortinį miestą. Nieko pernelyg įspūdingo, be to, klaidžiojimas be žemėlapio šiek tiek trikdo, taigi lendame į pagrindinį kelią ir grįžtame į Kranevo. Šiandien viešbutyje, kuriame apsistojome, nakvosime paskutinį kartą, taigi sumanome grįžtant pakeliui pasidairyti „pigesnių ir šaunesnių apartamentų“. Aišku, geriausias variantas pasitaiko visai šalia Kranevo centriuko. Jau nuo rytojaus užsisakome keturviečius apartamentus 3 žvaigždučių viešbutuke „Sirene“. Kaina įkandama + dar gausime pusryčius ( ko ankstesniame viešbutyje nebuvo ). Taigi, patenkinti pasirinkimu lekiame vakarieniauti. Kaip tik linksmas bulgaras padavėjas pakviečia užsukti į vieną restoranėlį. Pasiduodame įkalbinėjimams ir tikrai…nė vieno nelieka nusivilusio puikiu aptarnavimu ir skania vakariene: pupelių „čiorba“, salotos, vištiena, keptas ryklys. O visa tai „nuliejame“ rekomenduotu baltu vynu.
Vakarą praleidžiame ant didžiulės kalvos, ant kurios įsikuręs šeimyninis viešbutis. Sėdime ant žolytės, gurkšnojame vyną ir stebime kaip nuostabiai aplinkui vakarėja…
Nuvažiuota vos 10-20 km. Iki Aladžos vienuolyno ir Varnos.
Dienos išlaidos:
Pusryčiai-pietūs prie jūros: 19 lėvai ( apie 33 Lt );
Vakarienė restorane 4 asmenims: 55 lėvai ( apie 94 Lt );
Bilietai į Aladžos vienuolyną: 5*4= 20 lėvų ( 34 Lt );
Maistas ( užkandžiai, vynas, alus ): 30,60 lėvai ( apie 52 Lt );
Viešbučio „Sirene“ rezervacija ( mokestis už sekančią nakvynę): 110 lėvai ( apie 187 Lt).
Iš viso: 400 Lt
7 diena. Rugpjūčio 14 d.
Ryte susipakuojame ir iš karto dumiame prie jūros. Ten, aišku, įprastinis deginimasis, maudynės ir „relaksas“…
Sugalvojame aplankyti ir tą garsųjį Kaliakros kyšulį. Per Kavarną dūmiame jo link, truputėlį ne ten nusukame, tačiau pagaliau pasiekiame kelionės tikslą. Pravažiuojame pro užkardą, susimokame po 3 lėvus ir statome automobilį aikštutėje. Prieš akis veriasi plati jūra. Pėsčiomis, deginami kaitrios saulės, kulniuojame iki pat kyšulio. Akis „žiauriai bado“ primėtytos šiukšlės, kurios tikrai gadina bendrą vaizdą. Keista apskritai jų matyti tokioje vietoje, nes, kaip suprantu, mokestis už bilietus renkamas, taigi turėtų kažkas ir aplinką prižiūrėti….
Kažko įspūdingo taip ir nepamačiau ( subjektyvi nuomonė ), nes prieš kelias dienas lankytas Kamden brajn taip pat „turėjo“ stačius skardžius, įspūdingai į krantą dūžtančias bangas ir pan. Žodžiu, „nenaujas grožis“.
Aišku, žavi „kelios smulkmenos“ – tai prie vartų stovintis muzikantas, likusių pastatų griuvėsiai, ir ta pati mėlynoji jūra. Praeiname nemažai suvenyrų kioskelių, tačiau kokių ypatingų daikčiukų nelabai pastebiu. Galbūt tik verta įsigyti rankų darbo mezginių, nėrinių, kaimo moteriškės juos aktyviai pardavinėja, netgi ir nuolaidų suteikia.
Toliau žingsniuojame akmeniniu grindiniu, pralenkdami kavinukę, muziejų ir atsiduriame pačiame kyšulyje. Laiptukais nusileidžiame į akmeninę „pavėsinę“, dairomės ir „fiksuojame vaizdus“.
Nudelbusi žvilgsnį žemyn aktyviai dairausi, gal pamatysiu delfinus, tačiau nelabai sekasi. Apačioje, gaudydami žuvis, nardo pora kormoranų. Ech, kaip smagu būtų išsimaudyti, tačiau tuoj tokią mintį atmetu – net iš tokio aukščio matau apačioje susitelkusias didžiules medūzas, moja savo čiuopikliais, žaižaruoja…
Judame atgal, šį kartą tempas lėtesnis, nes reik kopti. Ant galvos užsipilu beveik visą mineralinį vandenį, nes karštis neišpasakytas. Todėl, tik grįžę į naująjį viešbutį, lekiam gaivintis į baseiną. Labai linksmai praleidžiame laiką, o atsigaivinę „neriam“ į centriuką.
Šiandien keičiame „valgymo dislokacijos vietą“, užsukame į viečiukę, kurią garsiai giria kažkoks vyriokas. Aišku, tenka truputuką nusivilti: įdarytos paprikos ne tokios skanios kaip tikėjomės. Pasižmonėję, pasižvalgę po pagrindinę gatvę, traukiame į viešbutį degustuoti raudonojo vyno.
Nuvažiuota nuo viešbučio iki Kaliakros kyšulio.
Dienos išlaidos:
Pusryčiai-pietūs: 23 lėvai ( apie 39 Lt );
Maistas ( alus, ledai, vanduo, vynas ): 16,40 lėvai ( apie 28 Lt );
Persikai: 2 lėvai ( apie 3,4 lt );
Melionas: 2 lėvai ( apie 3,4 Lt );
Vakarienė ( 3 sriubos, 3 įdarytos paprikos, troškinys ): 35 lėvai (apie 60 Lt );
Saldūs blyneliai gatvėje: 6,5 lėvai ( apie 11 Lt );
Bilietai į Kaliakros kyšulį: 3*4= 12 lėvų ( apie 20 Lt );
Suvenyrai ( pakabutis-atidarytuvas, puodelis): 9 lėvai ( apie 15 Lt );
Nakvynė „Sirene“ viešbutyje ( dar viena naktis ): 110 lėvai ( apie 187 Lt ).
Iš viso: 367 Lt
8 diena. Rugpjūčio 15 d.
Karšta diena….
Pėsčiomis einame jūros link, čia pirmą sykį išsinuomojame skėtį ir gulamės jo pavėsyje. Be jo pagalbos, vargu ar išgyventume ištisai skrudinami saulės.
Įsikniaubiu į knygą „Ką daiktai sako apie jus“ ir slapčia tyrinėju aplinkui įsikūrusius poilsiautojus, bandydama pritaikyti knygoje aprašytą testą.
Ištvėrę vos kelias valandžiukes, pakuojamės ir traukiame į viešbutį. Vėl atsigaiviname baseine ir vakare degustuojame jūrų gėrybes žuvų restorane.
Beje, pirmą kartą paragauju bulgariškos rakijos, kuri, mano subjektyvia nuomone, ne tokia skani kaip rumuniška. Šaltą žiemos vakarą gal ją ir gurkšnočiau, tačiau svilinant tokiai saulei norisi kitokio gėrimo…
Papildome lauktuvių bagažą bulgarišku vynu, rakija bei saldainiais.
Dienos išlaidos:
Skėčio nuoma dienai: 7 lėvai ( apie 12 Lt );
Maistas ( alus, ledai, salotos, fri, cigaretės ): 19,5 lėvai ( apie 33 Lt );
Pietūs ( spagečiai, vištiena, rakija, kola ): 28 lėvai ( apie 48 Lt );
Vakarienė ( midijos, kepti kalmaro žiedai, žuvis, alus, vyno butelis ): 37 lėvai (apie 63Lt)
Parduotuvėje ( vynai lauktuvėms ): 25,87 lėvai ( apie 44 Lt );
Saldainiai lauktuvėms: 15 lėvų ( apie 26 Lt ).
Iš viso: 226 Lt
9 diena. Rugpjūčio 16 d.
Keliamės anksti, pusryčiaujame ir paliekame Kranevo toli už nugarų. Per Varną lekiame link A2 greitkelio, kuris padės greičiau nusigauti iki Rusės…
Su vėjeliu skrendame greitkeliu, kol prieš akis sušmėžuoja lentelė, jog netoliese yra kažkos lankomas objektas. Sukame link Madaros kaimelio, vingiuojame keliukais ir po truputuką kilame į kalną. Aikštelėje pasistatome automobilį, kasoje nusiperkame bilietus ir pradedame kopti laipteliais į viršų. Aplinkui tankiai augantys medžiai teikia ūksmingą pavėsį, taigi kopimas nepasirodo toks varginantis kaip pažvelgus iš pirmo karto.
Viršuje keletas suoliukų, šalia vieno iš jų sėdi dėdulė, pardavinėjantis knygas. Tuoj pat sužinome, kad vieną iš knygų jis pats ir parašęs: Madaros riterio tyrinėjimai.
Beje, reikėtų ir pristatyti kas tas Madaros riteris yra. Tai ant uolos iškaltas riteris, kuris laiko „pritvojęs“ liūtą, o jį lydi ištikimas šuo. Ši scena simbolizuoja kariuomenės triumpfą. Monumentas datuojamas 7-8 a.
Toliau keliuku, sekdami žymes, traukiame pasižvalgyti toliau. Vaikštinėjame tarp uolų, žvilgtelėjome į kelias olas. Pirštais liečiu apsamanojusius akmenis, vėsinančius savo drėgme.
Grįždami išgirstame kažin kokią muziką ir per garsiakalbį sklindančius balsus. Priartėjame prie tvoros ir pro rakto skylutę žvilgtelime į tradicines bulgariškas vestuves…
Paskanavę ledų ( nemažai jie tokioj vietoj kainavo ), sėdame į prikaitintą Nissan‘ą ir lekiame link Bulgarijos-Rumunijos sienos. Pakeliui dar trumpam stabtelime pasidairyti po Abritus ( buvusi romėnų gyvenvietė prie Razgrad miesto ). Rusėje išleidžiame paskutinius lėvus benzinui ir lauktuvėms. Susimokame 6 eurus ir kertame tiltą per Dunojų, kuris skiria Bulgariją ir Rumuniją.
Ir vėl Rumunijoje…Pasienis ir vėlgi nežavi: daugybė furų, šiukšlės ir tvankuma. Ir vėlgi tas pats aplinkelis per Bukareštą, kur stoviniuojame kamščiuose, tačiau šį kartą teisingai išvažiuojame į E70 greitkelį, kas pagreitina važiavimą bent jau iki Pitesti. Toliau vėl „lėstesni“ magistraliniai keliai, bent jau tiek gerai, kad aplinkui vėl „gražėja“ vaizdai, juk prasideda kalnai. Smagu, kad atgal grįžtame kitu keliu, taigi vėl godžiai dairomės per langus ir vis gilyn lendame į kalnus. Važiuojame palei Olt upę, kuri suteikia dar daugiau žavesio visai aplinkai. Tik įsivaizduokite, riedame sau tarp aukštų kalnų vingiuojančiu keliu, kurio kraštus „skalauja“ rami upė. Vaizdas tikrai žavus…
Po truputuką temsta, taigi pradedame ieškotis nakvynės. Nors galvojome apsistoti tame pačiame Sibiu kempinge, tačiau naktį važiuoti per kalnus nelabai norisi. Taigi stabtelime pirmame pasitaikiusiame motelyje ir derinamės kainą. Kambariai sutvarkyti, kaina nesikandžiojanti, gal tik kiek trikdo tas, kad kambariai pamatiniame aukšte, galima sakyti rūsyje. Įsikūriame, skaniai pavakarieniaujame kavinėje ir skirstomės miegoti. Aš dar negalėjau susilaikyti neišbandžiusi žaidimo automatų. Šiek tiek pakvailioję, atsilošę pinigėlius, pagaliau įsitaisome lovose.
P.S. Beje, dar važiuodami per Rumunijos kaimus, vėl stojame pirkti jų naminės rakijos. Klausiame angliškai, rusiškai, vokiškai ir ženklais kiek „gradusų“ ta jų rakija turi. Kol jie suprato ko klausiame, tai prisijuokėme iš mūsų visų šnektos tai nemažai, dar tuo pačiu ir tos rakijos padegustavome.
Nuvažiuota apie 510 km. Nuo Kranevo iki motelio Rumunijoje ( iki Sibiu liko apie 50km).
Dienos išlaidos:
Benzinas: 68 lėvai ( apie 116 Lt );
Bilietai į Madaros riterį: 10 lėvų ( apie 17 Lt );
Mokestis per tiltą: 6 eurai ( apie 20 Lt );
Parduotuvėje ( maistas, lauktuvės, vanduo ): 83 lėvai ir 6 RON ( apie 146 Lt );
Rakija ( 2 l butelis ): 20 RON ( apie 16 Lt );
Vakarienė Rumunijoje ( butelis vyno, alus, vištienos kepsniai ): 92 RON ( apie 74 Lt );
Nakvynė motelyje ( 2 kambariai ): 30 eurų ( apie 105 Lt );
Iš viso: 494 Lt
10 diena. Rugpjūčio 17 d.
Jeigu šiandien pasieksime Vengrijoje esantį Tokajaus regioną, bus nuostabu. Aišku, reikia ruoštis ilgam važiavimui, be neplanuotų sustojimų pakelėje esančiuose idomesniuose objektuose.
Kol važiuojame juosiami kalnų, stebėdami visai šalia vinguriuojančią upę, važiavimas visiškai nevargina. Trumpam stabtelime apsipirkti rumuniškų suvenyrų ir prisiminimo dovanėlių artimiausiems žmonėms. Beje, visuomet suvenyrus perku paskutinę kelionės dieną. Paprastai jau būni apsiuostęs, apsižiūrėjęs kainas ir žinai ką norėtum TIKRAI parsivežti. Grįžti iš Rumunijos ir neparsivežti ko nors su Drakula – būtų grubus pažeidimas. Nesilankiau „netikroje“ Drakulos pilyje Brasove, tačiau nesusilaikėme neprigriebę pora molinių niekučių su „vampyro“ atvaizdu…
Dumiame toliau, už nugarų palikdami kalnus. Rumuniškas karštis pradeda po truputėlį varginti, o atstumas bent jau iki Vengrijos, rodos, netrumpėja…
Į vakarą kertame sieną netoli Gyula. Beje, gailiuosi, kad atgal negrįžome tuo pačiu keliu kaip atvažiavome, nes naujai pasirinkta atkarpa ryškiai pailgėja. Na, bet kaip sakoma, mokomasi iš klaidų, be to, pakeliui žvilgtelėjome ir į kito regiono Rumuniją.
Dar viena klaida Vengrijoje, kad nusipirkau kelių vinjetę. Ji reikalinga tuo metu, jei planuoji važiuoti greitkeliais, o mes iki pat Tokajaus važiavome vietinės reikšmės keliukais. 7 eurai ant kelio nesimėto, bet ką jau čia…
Riedame vakarėjančia Vengrija ir nerimastingai žvilgčiojame į GPS. Kada gi atvyksime į vietą? Ar nebus per vėlu? Ar rasime kur nakvoti? Apie 9 vakaro, jau sutemus, įriedame į Tokaji miestuką. Aktyviai dairomės nuorodų su nakvynėmis, tačiau sunkiai sekasi. GPS pagalba įvedu keletą adresų, kuriuos buvau „pagooglinusi“, tačiau prisibelsti neįmanoma, langai tamsūs, jokių gyvybės ženklų. Nerimastingai žvilgtelime į laikrodį, galbūt pas juos visi LABAI anksti eina miegoti? Prisimenu, kad netoliese mačiau viešbučio iškabą, grįžtame atgal ir įsukame į siaurą gatvelę. Čia jau sušmėžuoja keletas praeivių. Pagaliau pamatome ir kelias iškabas, siūlančias apartamentus. Pasirinkimas tokį vėlų vakarą skurdokas, be to, nebesinori toliau klaidžioti po miestą, taigi pasiimame visai neblogus apartamentus, bet už aukštesnę kainą nei norėjome skirti šiandienos nakvynei.
Vakarą užbaigiame ragaudami rumunišką vyną bei skanaudami „sangriją“.
Tvankų miegą „pralinksmina“ kambaryje stovintis „vėjelis“…
Nuvažiuota apie 600 km. Nuo motelio Karpatuose iki Tokaji miestelio.
Dienos išlaidos:
Benzinas: 132,58 RON ( apie 106 Lt );
Rumuniški suvenyrai: 24 RON ( apie 19 Lt );
Vengrijos vinjetė: 7 eurai ( apie 24 Lt );
Pietūs Rumunijoje: 37,5 RON ( apie 30 Lt )
Maistas ( vanduo, vynai lauktuvėms ir kt ): 58,48 RON ( apie 47 Lt );
Maistas Vengrijoje: 1140 forintų ( apie 14 Lt );
Nakvynė Tokajaus pensione ( 4-viečiai apartamentai ): 15000 forintų ( apie 180 Lt );
Iš viso: 420 Lt
11 diena. Rugpjūčio 18 d.
Užkandę, susikrovę mantą, vėlgi užvedame variklį ir leidžiamės namų link. Pravažiuojame per Tokajį. Prisimenu, kad čia galima įsigyti skanių vynų, be to, gaminamų pagal seniausias šeimų tradicijas. Ankstus rytas, taigi dauguma barų, kavinių, šeimos rūsių dar nedirba. Bet, kaip sakoma, nebūtume lietuviai, beklaidžiojant gatvelėmis, prie vieno iš namų pamatau pakabintą lentelę ir atvirus vartus. Stojame šalia, o aš lekiu klausti ar bus galima įsigyti jųjų vyno. Senyva porelė nuoširdžiai nusišypso ir pakviečia užeiti. Pro akis neprasprūsta didelė talpykla, iš kurios pravesta žarnelė. Šeimininkas kaip tik pildo vieną plastikinį butelį, o šalia jo kojų dar bent dvidešimt pilnų butelių. Aišku, nei vienas iš jų nekalba angliškai, tačiau šiek tiek supranta vokiškai. Šiaip ne taip susižinome kainą ir įsigyjame du 2 l talpos butelius. Beje, važiuodami atgal, vos nenusigraužiame nagų, nes už tokią kainą galėjome paimti dar bent 5 butelius. Aišku, vynas jaunas, tačiau skonis tikrai ypatingas. Kiek daviau ragauti savo svečiams, draugams, visi be išimties gyrė šį vyną, o aš mintyse keikiausi už savo taupumą bei atsargumą ( bagažinė jau buvo prigrūsta vynų, šiek tiek pabijojom pasieniečių: „o drug sustabdys, nors ir Šengenas“ ).
Taigi pasipildę vyno atsargų, vietiniais keliukais traukiame link Slovakijos sienos. Beje, ši rytinė kelionė nuostabi: abiejose kelio pusėse tęsiasi vynuogynai, žaliuoja lygumose, kalno papėdėje.
„Teritorija, kur tradiciškai auginamos vynuogės Tokajaus vynams, tai mažas plokštikalnis 457 m virš jūros lygio, netoli Karpatų kalnų. Dirva yra vulkaninės kilmės, su daug geležies ir kalkakmenių. Apylinkės klimatas unikalus, tinkamas auginamoms vynuogių veislėms, apsaugotas netolimų kalnų. Žiemos labai šaltos ir vėjuotos, pavasariai vėsūs ir sausi, vasaros labai karštos, rudenys paprastai prasideda ankstyvais lietumis, o po to prasideda ilga bobų vasara, sudaranti ilgą nokimo sezoną.
Furmint vynuogės pradeda bręsti turėdamos storas odeles, nokimo metu odelės plonėja ir skaidrėja. Saulės šviesa geriau prasiskverbia į uogas ir išgarina dalį vandens, dėl to uogose padidėja cukrų koncentracija. Kitų tipų vynuogės bręsdamos ima plyšinėti, o Furmint vynuogės įplyšusiose vietose atsiaugina naują odelę, saugančią nuo puvimo. Tai irgi padeda padidinti cukrų koncentraciją uogų viduje. Uogos paliekamos vynuogyne pakankamai ilgai, kad susidarytų taurusis puvinys, kurį sukelia grybelis Botrytis cinerea. Tada kekės nuskinamos, kartais tik gruodžio, o tikros Eszencia gaminimui, net sausio mėnesį.” ( Vikipedija )
Daugiau apie Tokajaus vyną galima rasti Internete, kad ir čia:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Tokajus
Lekiame, judame per Slovakiją, trumpam išsukame iš kelio ir pasidarome pikniką gamtoje, neaukšto kalno papėdėje. O toliau ir vėl slenkame namų link. Ilgoji ir nuobodžioji Lenkija po truputėlį „trumpėja“, namai jau čia pat…
Kaune atsisveikinant mosteliu šeiminykščiams ir lekiu kelti nuotraukas ir fotoaparato…
Nuvažiuota apie 940 km. Nuo Tokajaus iki Kauno.
Dienos išlaidos:
Benzinas: 10 eurų + 202 zlotų + 50 Lt ( apie 247 Lt );
Tokaj vynas ( 2 buteliai po 2 l. ): 2000 forintų ( apie 24 Lt );
Vakarienė Lenkijoje: 45 zlotai ( apie 36 Lt );
Kava, alus: 22 zlotai ( apie 18 Lt );
Maistas: apie 50 Lt;
Iš viso: 375 Lt
Išlaidos:
Benzinui: 1238 Lt
Nakvynė: 1321 Lt
Maistas ( prekybos centrai, degalinės, vynai bei saldainiai lauktuvėms, kavinės bei restoranai ): 1492,3 Lt
Kelių mokesčiai ( vinjetės, tiltų mokesčiai ): 114 Lt
Kitos išlaidos ( bilietai į lankomus objektus, suvenyrai ): 288 Lt
Iš viso ši kelionė 4 asmenims kainavo: 4454 Lt ( vienam žmogui apie 1113,5 Lt )
pirmas 
79tieji 
ipvoisas