Apie vasaros kelionę jau senokai svajojau, taigi jau balandžio mėnesį pradėjau apie tai kalbėti ir ieškotis bendraminčių. Gaila, tačiau daugelis norinčiųjų atkrito dėl netikėtai iškilusių kliūčių, taigi į šią kelionę išsiruošėme dviese su drauge. Iš pradžių planavome atostogauti rugpjūčio mėnesį, tačiau „išganingojo“ Interneto ir kitų keliautojų dėka sužinojau, kad tokiu metu Kroatijoje atostogauja daug vokiečių ir italų, taigi kainos būna žymiai aukštesnes, be to, beprotiškas karštis ir t.t.
Ką gi, pirmiausia supažindinsiu su planu, kurį pradėjau ruošti jau prieš du mėnesius nuo išvykimo:
Išvykimas rugsėjo pradžioje;
Keliaujant pirmyn, aplankyti Miškolc maudykles Vengrijoje, šiek tiek pasivaikščioti po Budapeštą, apžiūrėti kaip atrodo Balatono ežeras, Kroatijoje aplankyti Plitvicos ežerų parką, nuo Zadaro keliauti pakrante iki Dubrovniko, kažkur apsistojant kelioms nakvynėms, kad galėtume kokią dienelę skirti poilsiui prie jūros;
Apskaičiavau, kad žmogui ši kelionė turėtu kainuoti /-2000 Lt.
Keliavimui skirti iki 14 dienų.
Na, planai kaip planai, tam jie ir yra, kad kartais viskas pasisuka kita linkme. Na, visiškai jie nežlugo, tačiau kai kas keitėsi, tik nežymi dalis.
Betgi pradėkime nuo pradžių…
Prieš kelionę šiek tiek apsipirkom prekybos centre, o tokie dalykai kaip juoda lietuviška duona, šalto rūkymo kumpiukas, lietuviški pomidoriukai, aišku, lietuviška degtinė, trauktinė, įvairios sausos sriubos, kava, arbata, cukrus, pagaliau lengvutis alaus kokteilis „Dlight“, šokoladai ir dar įvairūs niekučiai patuštino piniginę, tačiau LABAI pravertė visos keliones metu.
Pirma diena. Rugsėjo 7 d.
Ankstyvą rytą, apie 5 val., pajudėjome iš Kauno. Laukė ilgas kelias per Lenkiją. Gerai tik tiek, kad jau privažiavus Bialystoką, išlindo saulutė. Kaip pagal užsakymą. Taigi šypsenos ir gera muzika „valdė“ visą kelią. Planavome pirmą naktį praleisti Slovakijoje, kuo arčiau Vengrijos sienos, tačiau į Slovakiją įvažiavome jau vakarėjant. Beje, prie sienos iškart įsigijome Slovakijos vinjetę mėnesiui, kad galėtume drąsiai lėkti autostrada. Kaina 11 eurų.
Slovakija mus pasitiko kalniukais kalneliais, smagiai sau pasivažinėjusios jau už Svidnik miesto pradėjome dairytis nakvynės. Sukinėjomes po šalimais esančiais miestukus, kol neištvėrusios pasiklausėm vyrukų kur galima rasti kokį motelį ar viešbutuką. Šie paaiškino kaip nuvažiuoti. Tuo tarpu ir mano GPS surado tokį motelį savo sąrašiukuose. Apsidžiaugusios nudūmėm to motelio link. Nieko neišsiskirianti kelio užeigėlė su viršuje įrengtais kambariais. Susimokėjusios už nakvynę dviem 600 kronų, nusileidome į apačią paragauti slovakiškos vakarienės, o man net seilė tekėjo, kaip norėjau sriubtelėti šalto slovakiško alučio….Miegojau kaip užmušta
Nuvažiuota apie 810 km ( nuo Kauno iki Kracunovce ). Benzino kaštai – 245 Lt. Vinjetė apie 38 Lt.
Nakvynė motelyje „Jami“ dviem – apie 69 Lt.
Kitos išlaidos ( kava, pietūs Lenkijoje, vakarienė Slovakijoje ) – 63 Lt.
Iš viso – 415 Lt.
Antra diena. Rugsėjo 8 d.
Puikiai išsimiegojusios, nusileidome į apačioje veikiančią užeigėlę ir skaniai papusryčiavome. Toliau laukė kelias Balatono ežero link. Ten planavome nakvoti artėjančią naktį.
Išvažiavome puikiai nusiteikusios, tik kažkur po valandos raukėme nosytes, nes pradėjo lyti. Guodė tik mintis, kad gal nulis ir nustos? Kirtus Vengrijos sieną dar vis taip pat virš galvų sukosi tamsūs lietaus debesys. Vienintelė paguoda buvo geras „muzonas“ Ir čia atėjo išgelbėjimas, kuo arčiau Budapeštas, tuo dangus šviesėjo šviesėjo, kol pačioje Vengrijos sostinėje „nužydrėjo“, o saulutė taip užkaitino, kad trenkiau šiltą bliuzoną kuo toliau ant galinės sėdynės.
Budapešte būtinai norėjau aplankyti Vajdahunyado pilį, stovinčią Varosligeto parke. Pilis išties įspūdinga, jau prieš porą metų ji buvo palikusį įspūdį. Be to, prisiminėme, jog čia pat yra Anonimo skulptūra, jei paliesi Anonimo laikomą plunksną, tavo noras gali išsipildyti. Žinau, kad tai vienas iš turistinių triukų, tačiau abi nesusilaikėm nesugalvojusios naujų norų ir patrynusios plunksną. Šiek tiek paklaidžiojusios po parką, susiruošėm kilti į Citadelę, nuo kurios atsiveria nuostabi miesto panorama. Vėlgi išgelbėtojas GPS nuvedė miesto gatvėmis į reikiamą tašką. Mašiniukas pakylo į kalną, palikom jį mokamoje aikštelėje ir nugarmėjome apsidairyti į seniai matytą vaizdą. O vaizdas tikrai įspūdingas, matosi visi tiltai ( jie super atrodo kai plauki naktį ), Parlamentas, Karalių rūmai. Tikrai verta pamatyti panorama. Kaip tik čia įsitaisėme ir užkandome, šildomos dar vasariškos saulutės. Negalėjom patikėti, kad tik prieš gerą valandą lynojo kaip iš kibiro.
Palikome Budapeštą už nugarų ir leidomės Balatono ežero link. Prieš porą metų, kai lankėmes Vengrijoje, neteko progos jį pamatyti, taigi tikėjomės, kad dabar išpirksime savo kaltę. Nenorėjome stoti Siofoke, viename iš populiarių Balatono kurortų, leidomės toliau ir užsukome į vieną iš miestukų-kaimukų Balatonoszode. Čia šiek tiek paklaidžiojusios ir vienoje kavinėje paklaususios kur galima būtų apsinakvoti, pagaliau radome apartamentus. Jau temo, taigi netgi padoriai nė nesiderėjome. Be to, tame kaimuke buvo labai sunku susikalbėti anglų kalba, jie daugiau burbuliavo vokiečių kalba, nors ir buvo tokių, kurie tik ženklais parodo kažką ir toliau burbuliuoja savo kalba. O mes tik linksim galva.
Įsikūrusios dar nuvažiavome temstant apžiūrėti to „garsiojo“ Balatono ežero. Tačiau didelio įspūdžio jis mums nepaliko. Kai kažkur skaičiau kitų „internautų“ atsiliepimus – „didelė bala“. Taigi, apartamentuose laukė vakarienė, šaltas „dlight‘as“ ir minkšta lovytė.
Nuvažiuota 450 km. ( nuo Krocunovce iki Balatonoszod‘o ). Benzino kaštai – 136 Lt. Vengrijos kelių vinjetė mėnesiui – 60 Lt.
Nakvynė apartamentuose šalia Balatono ežero – 140 Lt.
Kitos išlaidos ( kava ) – 10 Lt.
Iš viso – 346 Lt.
Trečia diena. Rugsėjo 9 d.
Pabudusi iš karto pagalvojau, kad jau šiandien pamatysime Kroatiją. Tokios mintys tikrai nuteikė „šventiškai“. Taigi mažą Balatono kurortėlį palikome gerai nusiteikusios ir leidomės į kelią. Kaip supratau važiavome neseniai nutiesta autostrada E71, nes ir maniškis GPS pradėjo „bludyti“, o moteriškaitė vis kartojo: „turn around than possible“… Atrodo jau netrukus buvome prie kroatų sienos. Išsikeitėme pinigėlius, degalinėje prisipildėme baką ir vieno darbuotojo paprašėme apžiūrėti mašiniuką. Šis su šypsena patikrino padangas ir palinkėjo gero kelio. Vis galvojau kaip čia pas juos reikia padėkoti? „Hvala“ – kroatiškai ačiū. Labai reikalingas žodelytis. : )
Kroatija pasitiko geru oru. Lietaus neiškrito nė lašelio. Saulutė smagiai spigino, o mes mokama autostrada dūmėme iki pat sostinės Zagrebo. Planuose nebuvo laiko jos aplankyti. Tačiau kiek žinau, tai tikrai idomus kultūrinis centras, kurį supa miškai ir parkai. „Šiame Vidurio Europos mieste, kuris yra žemyninės Kroatijos centre, susitinka rytų ir vakarų Europa.“
Netoli Karlovač miesto ( prieš tai apsipirkę Lidl ) išvažiavome iš autostrados ir leidomės kalnų keliukais važiuoti link Rakovicos – galutinio šiandienos taško. Smagiai pasilakstėm „kalniukais“, sustojome pakelės užeigėlėje papietauti ir pagaliau supratau, koks smagus tas atostogų laikotarpis. Niekur pernelyg neskubėdamos, besidairydamos pasiekėme ir Rakovicą. Čia jau aktyviai ėmėme ieškotis nakvynės. Nenorėjome imti bent ko, taigi šiek tiek pavažinėjusios pagaliau radome apartamentus pas labai svetingą šeimininkę. Iš karto užsisakėme kambarį dviem naktims, nes rytoj laukė Plitvicos ežerų parkas. Ramiai sau įsikūrėme, o kol šeimininkė pildė nuomos dokumentus, pavaišino „slivovica“. Bet kad jau tokia stipri ana buvo, eina sauu… : ) Diena, beje, irgi tokia karšta pasitaikė, o čia dar i gerklę tokį deginantį gėralą reikėjo piltis. Sunkiai, oi kaip sunkiai lindo ta naminukė. Bet šeimininkės svetingumas nenuėjo perniek, mes ją lietuvišku šokoladu pavaišinom ( pasirodo, ji nelabai vartojanti alkoholį pasitaikė, bet kitus vaišinti tai pirma puldavo ).
Štai taip įsikūrusios, šiek tiek šnektelėjusios su šeimininke ( beje, ji kalbėjo vokiškai, o mes angliškai, bet viena kitą daugmaž supratome ), užsukome į vietinį turistų informacijos centrą ir prisigriebėm visokiausios „makulatūros“, kuri turėjo padėti labiau pažinti kroatų gyvenimą, turistines vietas ir dar daug ką. Vienoje iš brošiurėlių kaip tik radome, kad netoliese yra kažkokie urvai „Gornja baračeva špilja“. Nieko nelaukusios sėdome i mašiniuką ir mažais keliukais pajudėjom tų urvų link. Smagiai sau pasivėžinusios siauručiais kaimelių keliukais pagaliau privažiavome vietą, kur turėjo būti tie urvai. Stovi tokia medinė būdelė ir žvyrkelis, kuris leidžiasi žemyn nuo kalvos. Nei vieno žmogaus… Pagriebusios kažką apsirengti šilčiau ir palikusios „ratus“, pradėjome leistis žemyn, kol pasiekėme jaukų parkelį, apsuptą ūksmingų medžių. Netoliese stovėjo dar vienas medinis kioskelis, kuriame vyrukas pardavinėjo bilietus. Šiek tiek šnektelėjome ir, kol laukėme ekskursijos pradžios, spėjome susipažinti su pora iš Izraelio. Šie nuomota mašina taip pat keliavo aplink Kroatiją. Visai smagiai „apsipažinom“, kol sulaukėm dar vienos porelės iš Belgijos. Taigi jau visa „šutvė“ : ) Kroatas ( beje, toks „metalovas“ ) liepė visiems dėtis šalmus, davė tokius prožektorius su nešiojamais akumuliatoriais ( o šis tai sveria „nesvietiškai“ ) ir leidomės kopti į kalvą, kurios viršuje buvo įėjimas į urvus. Gidas kroatas išties labai puikiai nušvietė tokių urvų atsiradimą, tik labai prašė nieko neliesti, nes pasirodo, kad čia dar vyksta tyrinėjimai ir nemažai atrasta visokių gyvių fosilijų. Kaip jis pasakojo, tai prieš mėnesį kažkoks turistas „nukniso“ vertingą fosiliją, kuriai buvo keli tūkstančiai metų. Baisu, aišku, kad tokių žmonių pasitaiko. Taigi, stengdamiesi nieko neliesti klaidžiojome po urvus. Gidas pasitaikė toks visai linksmas ( kaip ir mes ), taigi nenuobodžiavome…Čia žemiau duodu tų urvų Interneto adresiuką:
www .baraceve-spilje.hr/spilje_en.php
Po tokių pasivaikščiojimų grįžome atgal į Rakovicą ir paskanavome vieno iš kroatiškų desertų : blynelių su šokoladu. Labai labai skanūs…
Vakaras terasoje, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į kalnus, alučio gurkšnojimas ir dienos įvykių aptarimas. Ryt keliausim i Plitvicos ežerų parką.
Nuvažiuota 346 km. ( nuo Balatonoszod iki Rakovica ). Benzino kaštai – 83 Lt. Kelių mokesčiai Kroatijoje – 26 Lt.
Nakvynė 2 naktims dviems apartamentuose – 150 Lt.
Bilietai į urvus dviems – 50 Lt.
Kitos išlaidos ( pietūs, apsipirkimas maisto prekių parduotuvėje, desertas ) – 95 Lt.
Iš viso – 404 Lt.
Ketvirta diena. Rugsėjo 10 d.
Naktį kažkaip nelabai ramiai miegojau. Prabudinėjau, rodos, kas dvi valandos, tačiau ankstų rytužėlį, apie 7 val., jaučiausi pakankamai išsimiegojusi. Šiandien laukė Plitvicos ežerai. Terasoje pasiruošusios pusrytėlį, su šeimininke šnektelėjusios apie kroatišką virtuvę, pagaliau išriedėjome iš namų. Pakeliui dar gale priglaudėm tranzuojančią porelę. Kaip pasakojo vaikinukas, tai jie atskrido į Veneciją, o iš ten tranzuoja aplink Kroatiją. Išties „ekstremalūs“ žmonės ir dar kokį nenuobodų keliavimo būdą pasirinkę. Pavežėm juos iki pat parkų, šie davė mums patarimą, kad į parką galima įeiti nemokamai per Pirmąjį įėjimą, tačiau mes tik padėkojome ir atsisveikinusios patraukėm link Antrojo įėjimo. Beje, jei kas važiuosite į šį parką savo mašiniuku, tai važiuokite link 2 įėjimo, čia yra toks viešbutukas, prie kurio nemokamai pastatėme mašiną ( šeimininkė patarė ). Pagalvojome, kad už bilietus reiktų susimokėti, juk tie pinigai niekur nedingsta, o už juos tvarkomas šis nuostabus parkas. Taigi kodėl turėtume nemokėti?
Plitvicės ežerų nacionalinis parkas įkurtas 1949 m., o UNESCO jį globoja nuo 1979 m. Parke tyvuliuoja 16 ežerų, kurie tarsi sujungti įspūdingais kriokliais. Aplink visą parką nutiesti pėsčiųjų takai bei tiltai, kuriais ir leidomės klaidžioti. Manau, kad šiam parkui apžiūrėti reikia skirti geras 4 – 5 valandas. Ir eiti patarčiau nuo kokio Labudovac ežeriuko, lėtai apsidairant, kvėpuojant grynu oru ir, ankstų rytą džiaugiantis, kad aplinkui nėra daug turistų. Kas nustebino, kad aplink vandens telkinius augančiuose miškuose veisiasi vilkai, lūšys, lapės, šernai, stirnos, laukinės katės, ūdros ir barsukai. Nei vieno iš jų taip ir neteko pamatyti. Labai daug paukščių, užregistruota net 160 rūšių. Ežeriukuose matėme būriais plaukiojančias antis, o ka jau bekalbėti apie žuvytes, plaukiojančias visai šalia tavęs. Išties buvo kilęs noras įmerkti į vandenuką kojas ir leisti joms pakutenti padus.
Priėjusios laivelių prieplauką, sušokome į elektra varomą laivuką ir leidomės plukdomos toliau. Šioks toks poilsis, atsipūtimas po žygio. Laivukas priplukdo prie nemažos prieplaukos, kurioje keletas kavinukių ir turistų keliamas triukšmas. Rodos, tik prieš kelias minutes buvai apgobtas miško tylos, o čia didžiausias šurmulys ir sekundėmis kaistantis oras.
Toliau traukiame link Milanovac ir Gavanovac ezeriukų, čia vanduo dar labiau „nuspalvintas mineralų“ – toks žydras, kad kažkurią akimirką negali patikėti, kad vanduo gali būti tokios spalvos. Aplinkui aišku kaip iš dangaus nukritę turistai, plūstantys siauručiais praėjimais. Sumanome šiek tiek nuo jų atsiriboti ir pakilti į uolą stačiais akmeniniais laipteliais. Mūsų triūsas įvertinamas – nuo viršaus atsiveria nuostabus vaizdas.
Dar šiek tiek paklaidžiojusios judame link elektrinio autobusiuko, vežančio iki mūsų „ratų“. Keliaujame į Rakovicą, kur užeigėleje sėdame vakarieniauti. Siūlau paragauti ant grilio keptų kalmarų, tikrai labai skanu. O troškulį super gerai malšina Gemišt‘as – tai baltas vynas su gazuotu mineraliniu vandeniu. Tai buvo vienas iš mėgstamiausių gėrimų, o kai dar karštą dieną į taurę įmeta leduką, tai išvis „kaifas“.
Vakarą vėlei praleidome terasoje, žiūrinėdamos nuotraukas, skanaudamos ledus ir smagiai kikendamos.
Nuvažiuota tik kokie 20 km ( nuo apartamentų iki parko ir atgal ).
Bilietai i Plitvicos parką dviems – 110 Lt.
Kitos išlaidos ( pietūs, ledai ) – 98 Lt.
Iš viso – 208 Lt.
Penkta diena. Rugsėjo 11 d.
Vėlgi eilinį kartą keliamės pakankamai anksti. Kraunamės daiktus ir, atsisveikinusios su šeimininke, leidžiamės toliau į kelią. Kraštovaizdis palaipsniui keičiasi, iš tankiais miškais apaugusių kalnų tuneliais lendame į skurdesne augalija apaugusius kalnelius. Vėlei trumpam išlendame į mokamą autostradą, bet netoli Paklenicos nacionalinio parko išsukame iš jos ir toliau traukiame link Pago salos. Į šią salą sugalvojam užsukti trumpam. Ypač skurdus ir net šiek tiek atšiaurus kraštovaizdis, bet vaizdai žymiai skiriasi nuo „lietuviškai akiai“ įprastų, taigi susižavėjusios dairomės aplinkui. Užsukame į Pago miestuką, kuriame nusiperkame maudymosi batus, šiek tiek apsižvalgome ir sukamės atgal. Kaip tik pakelėje pamatome prieplaukėlę, kurioje beveik nėra žmonių. Kai toks beprotiškas karštis, tai įšokti į vandenį tiesiog būtinai. Sukrentame į šiltą vandenuką, juk tai pirmosios maudynės šioje kelionėje. Patenkintos turškiamės, o atsigaivinusios toliau riedame Zadaro link. Beje, dar važiuojant Pago saloje stojame šalia kioskelio, ant kurio parašyta „Paški sir“. Čia senutė kroatė, nekalbanti nei vokiškai nei angliškai, vaišina mus avies sūriu bei duoda paragauti figų. Susigundome ir nusiperkame jų, bus kuo paskanauti kelionės metu.
Beje, šiek tiek informacijos apie Pago salą. Ši sala jungiama tiltu. Vos tik į ją įvažiavus matosi, kad žemė čia sausa ir nederlinga, yra tik vos keli rajonai užsodinti vynmedžiais ir alyvmedžiais. Pakrantė balta, gairinama bora vėjo. Važiuojant matėsi keletas gynybinių sienų. Pagas garsėja savo avies sūriu, kurį teko garbė šiek tiek padegustuoti. Šis sūris pasižymi ypatingu skoniu dėl kvapiųjų žolelių, augančių ganyklose ( beje, važiuojant jaučiasi toks labai idomus kvapas, rodos, visi laukai, visos ganyklos kvepia kažkuo ypatingu ). Sūriai aptepami alyvu aliejumi ir ilgai brandinami. Kainos tokių sūrių kažkur apie 150 kunų už kilogramą. Beje, Pagas dar garsėja savo nėriniais.
Išvažiavusios iš salos, pasukome Zadaro link. Senovėje šis miestas garsėjo kaip uostas, prekiavęs mediena ir vynu. Viduramžiais čia netgi buvo pagrindinė Bizantijos laivyno bazė. Į miestą įvažiavome piko metu, taigi šiek tiek teko pavargti kol radome nemokamą aikštelę beveik visai miesto centre, turgaus aištelėje.
Zadare tiesiog būtina aplankyti Šv. Donato bažnyčią. Tai vienas puikiausių bizantinės architektūros pavyzdžių Dalmatijoje. Pastatyta IX a. pr., yra apskrito plano su trimis apskritomis apsidėmis. Pamaldos šioje bažnyčioje nebevyksta, bet dėl geros akustikos dažnai rengiami koncertai. Bažnyčia sumūryta iš medaus spalvos Dalmatijos akmenų, atrodo išties įspūdingai, tokia šviesi, lyg spinduliuoja. Aplinkui bažnyčią matosi nemažai įvairių romėninių fragmentų, detalių. Susidarė toks vaizdas, kad dar vyksta kažkokie kasinėjimai, tyrinėjimai.
Toje pat aikštėje kur ir Šv. Donato bažnyčia taip pat yra ir graži renesansinė Švč. Marijos bažnyčia. Apskritai, tai tikrai verta šiek tiek pavaikštinėti po Zadarą, apžiūrėti Sausumos vartus ir sienas ( tai pagrindinis įėjimas į miestą ), nepraleisti progos pavaikštinėti senamiesčio gatvelėmis, žvilgtelėti į romaninę Šv. Anastazijos katedrą ir būtinai paskanauti ledų. Na, o jei šiek tiek pavargtum, tai išeiti į Liburnska gatvę, kuri eina pakrante, pasidairyti po tolumoje plytintį Zadaro salyną, įmerkti kojas į vandenį, leisti kaitriai saulutei „parudinti“ veiduką ir džiaugtis šiltu vėjeliu. Zadaras išties visai mielas miestas, o ir centre yra ka veikti. Jei nesinori vien tik vaikštinėti, gali čia pat ir išsimaudyti.
Pasivaištinėjusios, kavinukėje atsigaivinusios šaltu Cocos gėrimu, toliau leidomės į kelią.
Vėlgi pakelės užeigėleje stojome skanauti kitokių jūros gerybių. Mažytės žuvytės keptos ant grilio ir aišku Gemišt‘as. Man tai tos žuvytės nelabai kokios buvo, bet draugei tai visai patiko. Pasistiprinusios riedėjome toliau pakrante 8 keliu per Šibeniką, Trogirą, kol už Splito, jau sutemus intensyviai pradėjome dairytis apartamentų. O jų tai begalės. Podstranoje, už Splito, įvažiavome į vieną kiemą ir šiaip ne taip prisibeldusios, pusiau vokiškai pusiau angliškai suderėjome kainą ir apsistojome trims naktims. Beje, apatamentai pasitaikė tiesiog puikūs – virtuvėlė su indais, kondicionierius, vaizdas į jūrą, kur matosi Brač sala ir po dešinei Splitas, o jūra, nusileidus laipteliais vos už kelių metrų. Baisiai patenkintos išsikraustėme mantą ir pagaliau atsipūtėme susėdusios verandoje. Šiltas vakaras, šaltas lietuviškas alus ir jausmas, kad viskas einasi puikiai.
Nuvažiuota apie 300 km. ( nuo Rakovica iki Podstrana ). Benzino kaštai – 82 Lt. Kelių mokesčiai – 9 Lt.
Nakvynė 3 naktims dviems apartamentuose – 375 Lt.
Maudymosi batai, 2 poros – 48 Lt.
Kitos išlaidos ( pietūs, ledai ) – 68 Lt.
Iš viso – 582 Lt
Asmeninės išlaidos – 35 Lt.
Šešta diena. Rugsėjo 12 d.
Šią dieną sugalvojome skirti tik poilsiui prie jūros. Taigi nuo pat ryto vartėmės paplūdimyje ant akmenų. Labai pravertė miegmaišiai, kuriais naudojomės kaip čiūžiniais. Vanduo buvo super šiltas, ačiū Dievui, kad šalia nesimatė jūros ežių „kolonijų“, taigi sau ramiausiai braidėme, sėdėjome ant akmenų, skaitinėjome žurnalus ir džiaugėmės kaitria saulute.
Popiet praėjome Podstranos pakrante, šiek tiek apsidairėme, o vakare sugalvojome nueiti į netoliese esantį restoraną. Čia leidome sau prabangiai suvalgyti ant grilio keptą kalmarą, pasimėgauti Gemišt‘u ir besileidžiančia saulute. Juk sėdėjome prie pat kranto, taigi vaizdas buvo nuostabus, vien kokį įspūdį palieka besikeičiančios dangaus spalvos, krykštaujančios žuvėdros ir bangelių mūša.
Po tokios dienos ir miegas buvo saldus kaip kūdikio…
Išlaidos ( vakarienė ) – 160 Lt.
Septinta diena. Rugsėjo 13 d.
Kad jau taip arti Splito apsistojome, būtų tiesiog didžiulė gėda neaplankyti jo.
GPS pagalba visai šalia miesto centro radome aikštelę, gaila, kad mokamą. Tačiau arčiau pastatyti ir dar, kad būtų nemokama – sudėtingas reikaliukas. Pasičiupusios kamerą ir fotoaparatus nužingsniavom dairytis po miesto centriuką. Tiesą sakant, Splite lankomiausiu objektu galima vadinti Diokleciano rūmus. Šiuos rūmus imperatoriaus Diokleciano užsakymu suprojektavo architektai Filotas ir Zotikos. Šie rūmai buvo tipiška romėnų karinė stovykla, jie buvo apie 215 m. ilgio ir 180 m. pločio, apsupti labai storomis sienomis, kurių aukštis kai kur siekė 28 m. Pačiuose rūmuose verta apžiūrėti Jupiterio šventyklą, įrėmintą šešiomis kolonomis. Na, o įžengti tai PRIVALOMA per Aukso vartus. Beje, rūmai taip pat globojami UNESCO nuo 1979 m. Labai žavios gatvelės, atrodo, kad vaikštai po senamiesti ir kažkaip net keista galvoti, jog visas šis „rajonėlis“ – tai buvę didžiuliai rūmai, imperatoriaus poilsio rezidencija. Protu nesuvokiama ir tiek…
Nusipirkusios bilietus, nusileidome apžiūrėti rūmų pamatinio aukšto, pasivaikštinėjome po kambarius, menes ir lindome lauk. O čia jau vasara vasaružė įsisiautėjusi kaip reikalas – karštis nerealus. Mums, lietuvaičiams, nė nesitiki, kad rugsėjo vidury taip saulė gali spiginti.
Šį kartą pagrindinį dėmesį skirėme tik Diokleciano rūmams, tačiau ir šalia yra kur pavaikštinėti.Tai ir Brače Radica bei Liaudies aikštės, taip pat Cambi rūmai ir Rotušė. Beje, šiuolaikinis Splitas turėtų būti labai žavus jaunimui. Kiekviename turizmo informacijos centre dalijamos informacinės knygutės, kuriose visa info apie judrų naktinį gyvenimą, geriausias kavines ir parduotuves.
Negalėdamos atsispirti, užsukome į keletą prekybos centrų, įsigijome vyno lauktuvėms bei papildėm maisto atsargas. Ir dūmėm atgal prie jūros, kur tokie žavūs akmenėliai, šiltas vanduo ir vasariškas vėjukas.
Nuvažiuota apie 20 km ( iki Splito ir atgal ).
Bilietai i Diokletiano rūmų požemius dviems – 25 Lt.
Kitos išlaidos ( maistas ) – 40 Lt.
Iš viso – 65 Lt.
Asmeninės išlaidos – 45 Lt.
Aštunta diena. Rugsėjo 14 d.
Atsisveikiname su Splito apylinkėmis ir keliaujame Dubrovniko link. Pravažiuojame Omišą, lietuviams žinomą Makarską, kuri labai didelio įspūdžio nepaliko, Gradacą, kuris garsėja 6 km. ilgio paplūdimiu. Pagaliau priartėjame Opuzeną, kur užpuola lietutis. Gerai, kad jis tęsiasi ne per ilgiausiai. Prieš akis atsiveria didžiausi laukai. Tai nusausinta ir paversta derlingais laukais Neretvos upės delta. Būtent šios upės deltos pakraštyje kelias atsišakoja ir kyla upės slėniu. Negalim atsistebėti atsivėrusiais vaizdais, taigi netgi keletą kartų stojame įsiamžinti. Pakelėse „suaktyvėja“ prekyba. Stojame prie vienos senutės ir perkame vynuoges. Beje, pas juos „slyvovicos“ pigesnes. : )
Toliau laukia Bosnijos ir Hercegovinos siena. Šiek tiek sunerimstu, nes mūsų mašiniukas apdraustas tik ES šalyse, o Kroatija dar neįeina į ES, tuo labiau „bosniai“. Taigi ruošiam „planą chuliganą“ – kuo daugiau šypsotis ir vaidinti kvailutes. 🙂 Sieną pravažiuojame be problemų, patikrina tik pasus, pasienietis dar nustemba, o kur jūsų „boyfriend‘ai“? Turbūt jiems keista, kad panelės ir vienos gali keliauti : ) Plačiai šypsosi ir moja rankele, linkėdamas geros kelionės. Su šypsena įvažiuojame į Neumą. Šiandien sekmadienis tai miestukas labai ramus, parduotuvės uždarytos, tik kelios kavinukės atidarytos.
Važiuojame toliau…Vis didėjantis karštis „prievartauja“ tuoj pat ieškotis kur išsimaudyti. Stojame kažkokiame kempinge, kroato paklausiame ar galime nemokamai palikti mašiną ir išsimaudyti. Šis bedante šypsena tik linkteli ir parodo ranka pro kur praeiti į paplūdimį. Tačiau šis nekelia didelio susižavėjimo. Netgi nesinori listi į vandenį, kuriame susitelkusios ištisos jūros ežių „kolonijos“. Sėdam į savo mašiniuką ir riedam toliau, aktyviai dairydamosi kur būtų galima stoti. Ir štai, pagaliau, jau už Slano randame puikiai sutvarkytą paplūdimį, kuriame bangos didelės, vanduo super šiltas, nedaug žmonių, netgi kelios persirengimo kabinos. Į vandenį įlekiam tiesiogine ta žodžio prasme. Pasiturškusios, leidusios bangoms „panešioti“, atsigaivinusios lekiam toliau. Dubrovnikas jau visai šalia. Reiktų pradėti ieškotis nakvynės. Zatono miestuke stabtelime prie turistų informacijos centro, iš karto prisistato „dėdė su kasa“, kuris klausia ar tik neieškom nakvynės. Mes linkčiojam galvas ir klausiam kokia kaina, bet šis nenori sakyti, sako, važiuojam, parodysiu, o po to tarsimės. Sutinkame ir lendame paskui jį su mašina į centriuką, papuolam į tokias siaurutes gatveles, kad atrodo tuoj tuoj kokį veidrodėlį „nunešiu“ ar pan. „Diedulė“ įspėja, kad nieko nebijotume ir važiuotume drąsiai. Pagaliau privažiuojame visai neblogai atrodantį namą. Apartamentai antrame aukšte super, bet kaina aukštoka. Kai jau gręžiamės išeidinėti, tai šeimininkas nuleidžia kainą ir gaunasi, kad mokėsime tiek pat kiek ir gyvenome prie Splito. Už kondicionierių dar prašo atskirai, bet mums jo kaip ir nereikia. Taigi, susiderėję, susitempiam daiktus ir lendam apžiūrėti verandos. Virš galvos žaibiškai kaupiasi lietus. Kol išsiruošiame į prekybos centrą, prapliumpa liūtis. Gerai, kad visai šalia pasitaikė kavinukė, kurioje „padegustavom“ kavutę, o nustojus lietui patraukėm toliau dairytis ir ieškoti prekybos centro, kuris dirbtų sekmadienį. Radom…..bet į apartamentus grįžome super šlapios – pakeliui dar viena liūtis užpuolė.
Nuvažiuota apie 200 km. ( nuo Podstranos iki Zaton ). Benzino kaštai – 95 Lt.
Nakvynė 3 naktims apartamentuose turisto mokestis dviems – 400 Lt.
Kitos išlaidos ( maistas, kava, pietūs ) – 135 Lt.
Iš viso – 630 Lt.
Devinta diena. Rugsėjo 15 d.
Papusryčiavusios susiruošėme lėkti iki Dubrovniko. Kaip tik pasitaikė toks apsiniaukęs rytas, tai vaikštinėms mieste bus pats tas. Dubrovnikas tik kokie 10 km nuo Zatono. Rodos, tik išvažiavai iš miestuko, o jau prieš akis atsiveria miesto didysis tiltas. Aišku, galvoti apie nemokamą aikštelę net neapsimoka. „Nuskilo“ auto pastatyti tik į 15 kunų už valandą kainuojančią aikštutę, nors ir ši buvo jau apypilnė. Susimokėjusios už 2 valandas, nulėkėm link Pile įėjimo. Kaip tik pradėjo šiek tiek krapnoti, taigi atmetėm mintį pasivaikščioti miesto sienomis. Įžengėm į pagrindinę Stradun gatvę. Ar žinojote, kad ši gatvė buvo nutiesta XII a., nusausinus ir užpylus pelkėtą kanalą, kuris skyrė Ragūzos salą nuo žemyno? Aš irgi buvau nustebusi…
Taigi šiek tiek paklaidžiojom, apžiūrėjom Didijį Onofrio fontaną, kuris kadaise buvo netgi dviejų aukštų. Užsukome pasižvalgyti į Šv.Blažiejaus bažnyčią, kurioje yra daug barokinių dailės kūrinių. Ir tada prapliūpo toooookia liūtis. Spėjom įbegti į kažkokią suvenyrų parduotuvėlę. Taip ir keliavome iš vienos į kitą. Kažkaip tie suvenyrai labai didelio įspūdžio nepaliko, tokie „kitčiniai“. Negalėjau susilaikyti tik prieš tokias gražias raudonas šlepetes. Kaip tik jos mane dabar ir šildo tokį šaltoką rudenėlį. Beje, jei kas norės kažką originalaus parsivežti iš Dubrovniko, tai mums šeimininkas patarė užeiti į parduotuvėlę, kuri yra Šv.Dominika gatvelėje, netoli Šv.Nikolajaus bei Šv.Sebastiano bažnyčių, kažkur šiame plote. Ten toks kaip ir antikvariatas. Mums taip ir neteko iki ten nušlepsėti per balas.
Grįžom į mašiniuką ir, riedėdamos atgal, aišku, papuolėm į kamštį. Netgi ne vieną, jų čia turbūt dažnai pasitaiko. Šiek tiek „pakentėjusios“ pagaliau išriedėjome iš Dubrovniko, sustojome apsidairyti šalia tilto ir, kaip tyčia, išlindo tooookia kaitri saulutė. Toks vaizdas, kad visai nelijo, o kelias balas taip greitai pradžiovino, kad neliko nė ženklo apie ką tik siautusią liūtį.
Grįždamos į Zatoną dar užsukome į turistų informacijos centrą, nes domino plaukimas laivu po Elephitų salas. Maloni mergina viską kuo puikiausiai paaiškino, taigi kitai dienai įsigijome kelionę. O popietę praleidome laipiodamos po uolėtą pakrantę ir ieškodamos gražios viečiukės išsimaudyti.
Nuvažiuota apie 20 km ( iki Dubrovniko ir atgal ).
Išlaidos ( aikštelė, pietūs ) – 35 Lt.
Asmeninės išlaidos – 30 Lt.
Dešimta diena. Rugsėjo 16 d.
Plaukti laivu – puikus būdas atsipalaiduoti. Iš karto prieš akis iškylo pasiplaukiojimai Egipte, tad tikėjausi, kad ir šį kartą bus proga visą dieną atsipalaiduoti.
Į Zatono prieplauką įplaukė pora laivukų, labai simpatiški ir „jaukūs“. „Susėmę“ turistus iš Dubrovniko atplaukė dar kelių paimti. Pasitikom su plačiom šypsenom, tai vienas senukas nė į bilietus dorai nepažiūrėjęs išsitempė į savo laivą, kuriame ant medinių suolų jau sėdėjo keletas žmonių. Kaip vėliau išsiaiškinome, tai keturi pasirodė yra „mūsų kaimynai“ – iš Kaliningrado. Ale „gryni rusai“, kuomet laive vaišino gėrimais, aišku, tarp jų ir visokiom „naminukėm“ bei vynais, tai maukė „kaip reikalas“. 🙂 Man tai ir nuo poros vyno taurių galvelė apsisuko…
Taigi, vaišinami gėrimais, sau lėtai plaukėme link Elephiti salų, iš kurių gyvenamos yra tik trys: Šipanas, Lopudas ir Koločepas. Šiandien šiose salose ir „grėsė“ pabuvoti… Pirmiausia aplankėme Koločepo salą, kurioje šiek tiek pasivaikščiojome pakrante, pakilome senais laiptukais apžiūrėti senamiesčio, bet nieko labai reikšmingo neaptikusios, leidomės žemyn ir prieplaukoje „ištiesėme kojytes“ laukti tolesnio plaukimo, stebėdamos vandenyje grėsmingai atrodančius jūrų ežius. Vienas iš „kaliningradiečių“ sugalvojo vieną tokį pagauti, tačiau žmonai griežčiau riktelėjus atsisakė tokios minties. 🙂 Beje, Koločepso sala yra arčiausiai Dubrovniko, kur, pasak žinyno, jau „nuo XVI a. vasarą ilsėdavosi miesto gyventojai“. Joje galima aplankyti Šv.Antano ir Šv.Mikalojaus bažnyčias.
Toliau plaukiame Šipano salos link. Sala didžiausia Elephiti salyne, kurioje prisiglaudę du miestai. Mes prisišvartavome Sudurade prieplaukoje. Sala pasitiko tokia ramybe, kurią net nelabai trikdė ką tik į salą atvykę pora laivukų su turistai. Pagurkšnojusios skanios kavos šiek tiek paslampinėjome pakrante, apsidairėme po vietinį antikvariatą ir parengėme „kelioninį reportažą“ su filmavimo kamera. 🙂 Vėliau laive laukė skanūs pietūs, kaip tik laiku ( beje, ką valgysi gali pasirinkti jau prieš kelionę: žuvį arba vištieną )…. Jau prieš pietūs aplink laivus pradėjo rinktis katės ir visos išskirtinai juodos, kaip kokios panteros sukosi aplink, turbūt ant grilio kepamą mėsytę užuodė…
Pasistiprinę, dabar jau trumpam perėję prie šaltos „Cocos“, leidomės plaukti link gražiausios salos ( bent jau vietiniai taip vadina ) – Lopudo. Prisišvartavome nedidukėje prieplaukoje prie viešbučio ir, gavę nemažai laisvo laiko, mes su drauge iškart nugarmėjome ieškoti kur būtų galima šiek tiek pasideginti ir išsimaudyti… Pasilepinusios „saulės voniomis“ ir pasiturškusios paragavome vietinių ledų ir stebėjome salos „gražių kūnų turėtojus“. 🙂
Kelionė namolei – nuostabi. Praplaukiame visai šalia Dubrovniko tilto, taigi džiaugiuosi kitu rakursu nufotografuotu vaizdu. Apžiūrime Dubrovniko uostuką, o iki Zatono plaukiame jau tik vienos turistės. Kaip tik „vairuotojas“ paklausia ar nenoriu pavairuoti, tai aišku…Visai smagu bandyti suvaldyti laivą, ne taip jau lengva kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio 😉 Atsigaivinusios paskutine vyno taure paliekame laivą ir keliaujame namų link, kur iš ilgesio tėvynei 🙂 vietinių gėrybių pagalba pasigaminame troškinį ir lepinamės kroatišku alučiu.
Plaukimas laivu dviems – 220 Lt.
Nakvynė dar vienai nakčiai – 125 Lt.
Kitos išlaidos ( ledai, maisto prekės ) – 62 Lt.
Vienuolikta diena. Rugsėjo 17 d.
Šiandien paskutinė diena, kurią galime poilsiaudamos praleisti Kroatijoje. Sugalvojame dar nulėkti iki Dubrovniko, tačiau kai papuolame į porą tokių kamščių ir kai sunkiai sekasi ieškoti kur pastatyti mašiną, atsisakome tos minties. Trumpam užšokam į prekybos centrą pirkti lauktuvių namiškiams ir kolegoms darbe bei riedame atgal link ramiojo Zatono. Paplūdimyje pasidžiaugime paskutiniais saulės spinduliukais bei maudynėmis, o vakarą pabaigiame restoranėlyje…
Išlaidos – 140 Lt.
Asmeninės išlaidos – 155 Lt.
Dvylikta diena. Rugsėjo 18 d.
Šiandien planuose pasiekti Miškolc miestuką ir ryt ryte išsimaudyti terminiuose baseinuose. Kaip jau minėjau anksčiau, planai ne visuomet išsipildo 100 %…
Kroatijoje autostrada tiesiama iki pat Dubrovniko. Kol kas ji dar ne visai baigta, taigi, šeimininko patartos, į autostradą išlendame už Omišo ir toliau jau lekiame link sienos. Kol vaizdai pro langą gražūs visai smagu ir važiuoti, juk pralekiame ir pro Paklenicos nacionalinį parką, ir tuneliukais lendame po atšiauriai atrodančius kalnus. Kol palaipsniui artėjame Zagrebo link. Ech, galima sakyti, kad Kraotija jau „už nugarų“…
Į Budapeštą įriedame jau sutemus, nesusilaikome neužsukusios į „Tesco“, tuo pačiu ir pavakarieniaujam, pasipildom vyno atsargų ir, vieno vengro „parekomenduotos“, pagaliau išsirenkame ir Tokaji vyną. Beje, šis vynas vienas iš skaniausių desertinių vynų. Lietuvoje jo kaina žymiai didesnė, be to, nėra to „tikrojo“, pažymėto atitinkamais skaitmenimis, rodančiais jo saldumą…
Pasitiprinusios riedame per vakarinį Budapeštą, „kuruojamos“ maniškio GPS ir akylai žvalgomes pigesnės nakvynės. Pasiseka tik išvažiavus iš miesto, stojame pakelės motelyje ir krentame miegučio. Ryt tikimės,kad pasieksime brangiąją Lietuvėlę…
Nuvažiuota 970 km. ( nuo Zaton iki Budapešto ). Benzino kaštai – 281 Lt. Kelių mokesčiai – 104 Lt.
Nakvynė motelyje su pusryčiais dviems – 112 Lt.
Kitos išlaidos ( kava, vakarienė ) – 40 Lt
Iš viso – 537 Lt.
Asmeninės išlaidos – 75 Lt.
Trylikta diena. Rugsėjo 19 d.
Papusryčiavusios ir atsisakiusios minties dar kartą apsilankyti Miškolco maudynėse, paliekame Budapešto apylinkes toli toli už nugarų. …Lietutis plauna viską aplinkui, taigi ir nuotaika tokia jau nebe „atostoginė“. Pasikeisdamos sėdame prie vairo arba snaudžiame… Ir norime namučio… 🙂
„Koks ilgas kelias namo…“ – galvoje nuaidi Makejevo dainos žodžiais….
Pietaujame ir vakarieniaujame Lenkijoje, pigu ir visai skanu ( palyginus su Kroatija )…
Bialystoką kertame jau vakarėjant, o prie Augustavo furų begalybės, važiuojančios grupėmis vos ne po dešimt. Vėliau sužinau,kad tuo metu prie Augustavo buvo kažkokia kelių blokada….
Pabundu tik prie sienos nuo GPS‘o balso „turn around than possible“. 🙂 Pagaliau gimtojoje žemelėje…
Nuvažiuota 1125 km. ( nuo Budapešto iki Kauno ). Benzino kaštai – 170 Lt.
Kitos išlaidos ( gėrimai, pietūs, vakarienė ) – 120 Lt.
Iš viso – 290 Lt.
Visos kelionės išlaidos:
Benzinas – 1092 Lt.
Kelių mokesčiai – 237 Lt.
Nakvynė dviem – 1371 Lt.
Lankomi objektai – 405 Lt.
Kitos išlaidos – 1114 Lt.
Iš viso dviems žmonėms ši kelionė kainavo – 4219 Lt.
Mano asmeninės išlaidos – 340 Lt.
Tikiuosi, kad kelionės aprašymas padės kitiems keliautojams…Man kiti pasakojimai labai labai padėjo planuojant šią kelionę. Ačiū už dėmesį… 🙂
pirmas 
79tieji 
ipvoisas