Juodkalnijos kanjonai

Žinau, kad saldžiausi prisiminimai apie kelionę būna praėjus kuriam laikui, kai viskas susiguli. Bet švieži įspūdžiai yra tiksliausi, nes grįžus namo dar kurį laiką mintimis gyveni apie tai ką patyrei, pamatei, pačiupinėjai.
Seniai turėjau slaptą viltį nuvykti į Juodkalniją prie Taros kanjono. Kotoro įlanką mačiau jau prieš keletą metų. Šįkart viliojo neparadinė, nenušlifuota Juodkalnijos pusė. Tiesa, prisiskaičiau įvairiausių pasakojimų apie tas vietas. Šie pasakojimai labai prieštaringi, gal tai priklauso nuo laiko kada ten žmonės buvo. Buvo nuomonių, kad Juodkalnijoje nelabai saugu, kad keliai “kamikadzių”, kad susikalbėti rusų kalba negalima. Taigi, mano patyrimas toks: jokio nesaugumo ir agresijos nepatyriau, visur sutikau tik draugiškus, geranoriškus žmones; keliai visur pakankamai geri (aišku, jei nebandysite važiuoti kalnuose žvyrkeliais), tik nuorodų, pvz. koks kelio numeris, ar kiek km liko iki tam tikro objekto, beveik nėra; rusų kalba su visais serbais ir juodkalniečiais galima susikalbėti, tiek jaunais, tiek vyresniais. Serbų-juodkalniečių užrašus irgi galima suprasti, nes abėcėlė identiška kirilicai.
Per 8 dienas sukorėme virš 5000 km. Šįkart teko daug važinėti, žygių pėsčiomis buvo mažai.
Kelią Viamichelin nurodė per Lenkiją iki Cieszyn, toliau – gabaliukas Čekijos iki Čadsa, tada Slovakija, Vengrija, Serbija, Juodkalnija. Viskas ėjosi puikiai, išskyrus Serbijoje ties Novi Sad. Nebuvo jokios nuorodos į 21 kelią link Valjevo, todėl teko autostradoje grįžti ir 3 kartus sumokėti po 3 eurus (vietoj 1 karto). Aišku, pikta, bet šis atvejis sustiprino budrumą, nes Serbijoje ir Juodkalnijoje reikia labai atidžiai sekti kelio ženklus, arba pasitelkti nuojautą. Kažkur Serbijos pakelės miestelyje pas bobutes pirkom kvapnias braškes, pomidorus ir agurkus. Viskas skanu, kaip iš savo daržo. Koks malonumas gomuriui gegužės mėnesį valgyti tokį gėrį!!! Vėliau supratom, kad neturėdami serbiškų pinigėlių permokėjom, nes davėm eurus. Nesigraužiu dėl to, nes žinau, kad kiekvienoje kelionėje būna tiek praradimų, tiek atradimų. Vienoje vietoje gavom baudą už greičio viršijimą (policijos ten nemažai), tiksliau davėm kyšį (10 eurų), nes policininkas užuominom pradėjo kalbėti apie “sankcijas”. Ištiestas banknotas bematant dingo serbo policininko saujojeJ.
Ar Juodkalnijoje kalnai juodi? Kiek aš mačiau, yra tikrai juodų kaip anglis kalnų, bet jie šalies gilumoje.
Antros kelionės dienos pavakary pasiekėm tikslą – Žablijak miestelį Durmitorų nacionalinam parke. Išlipus iš automobilio pajutau nedidelį šoką: Lietuvoje gegužės viduryje palikom apie 24 šilumos, čia, nuvažiavus nuo Lietuvos apie 2000 km į pietus, pasitiko tik +5, o vakare buvo apie 0. Nakvynės vietų pakankamai, miestelis jaukus. Šeimininkė, paaiškinusi, kad tik keletą paskutinių dienų atvėso, užkūrė židinį. Kontrastai – Žablijako gatvėse žydi tulpės ir čia pat sniegas.Kitos dienos rytą sužavėjo vaizdai prie Črno ežero: apsnigtos kalnų vršūnės (virš 2000 m aukščio) supa skaidrų kaip ašara ežerą. Kalnų oras toks vaiskus ir gaivus, kad, manau, tai būtų geriausios lauktuvės į Lietuvą, deja, lagamine tokių lauktuvių neparveši. Turistų jokių, visi dar tik ruošiasi didžiajam sezonui.
Keliaujant Juodkalnija į akis krinta kapinės, jų daug, kaip ir paminklų pakelėse. Teko matyti prie kapo butelius (nepilnus) su alkoholiniais gėrimais, arba į taurę sudėtais saldainiais.
Kelionę Taros kanjonu pradėjom nuo garsiojo Džiurdževiča tilto. Tai išties įspūdinga vieta. Po tiltą galima pasivaikščioti ir pėščiomis, bet nuėjus iki pusės ir pažvelgus žemyn, kojos pradeda “linkti” ir virpuliukas pereina nuo padų iki viršugalvio. Tara žemai, žemai, šviesiai žalios spalvos ir srauni, kunkuliuojanti. Kažkur kanjone, pastebėję nuorodą šiek tiek į šalį, nuvažiuojam iki vienuolyno. Kieme besidarbuojanti vienuolė maloniai pakviečia užeiti. Man apmauna sijoną iki žemės ir paaiškina, kad čia yra “suknia”. Labai panašu, aš jai parodau, ką pas mus reiškia “suknia”. Vienuolė ne tik aprodo nedidelę cerkvę, bet ir paaiškina istorinius faktus apie turkų antpuolius. Beveik viską supratom, nors ji kalbėjo serbiškai (serbų ir juodkalniečių kalbos beveik nesiskiria), o mes klausinėjom rusiškai.
Pravažiavus Taros kanjoną dar galima aplankyti Biogrado ežeriuką. Įspūdingais tarpekliais pasiekėm Podgoricą ir pasukom į šiaurę link Nikšič –Plužine. Pakeliui – aukštai kalnuose kaip kregždės lizdas yra Ostrog vienuolynas. Kelias iki vienuolyno labai jau stačiai vingiuoja į kalną. Vienuolyno kieme pritiesta čiužinių, ant tvoros plaikstosi daugybė pledų. Matyt, maldininkai čia nakvoja. Visi lankytojai vorele eina į celę prie šv.Vasilijaus karsto. Šalia sėdi šventikas, kuris laimina atėjusius. Visi į dėžutę meta pinigėlius, beveik visi bučiuoja karstą. Aišku, dauguma stačiatikiai.
Toliau važiuojam 18 keliu į viršų. Kažkas minėjo, kad tai siaubingas kelias ir juo daugiau nevažiuos. Nieko panašaus!!! Tai puikus kelias, bent jau Juodkalnijos pusėje. Plužinėje pasitiko gražuolis Pivos kanjonas. Beieškant nakvynės užkalbinau gatvėje pirmą sutiktą merginą, nes šalia esantis viešbutis buvo neveikiantis. Mergina pakankamai suprantamai kalbėjo rusų kalba ir pakvietė į savo apartamentus, tik paaiškino, kad visame miestelyje iki vakaro 11 val. nebus vandens. Ką gi, sutikom. Aleksandra (toks buvo naujosios nepažįstamosios vardas) labai nuoširdžiai priėmė, pavaišino saldainiais, nurodė vietinį restoranėlį su autentiškais juodkalnietiškais patiekalais (pasiteisino 100 procentų), davė vietovės žemėlapius ir patarė, kad verta aplankyti ne tik Pivos, bet ir Taros kanjoną ties Bosnijos siena, nes upė ten dar sraunesnė, daug krioklių. Žodžiu, kitos dienos vaizdai nustelbė jau matytus. Fantastika!!! Bet, kirtus Bosnijos Hercagovinos sieną ir leidžiantis Taros kanjonu, prasidėjo kalnų žvyrkelis, tiksliau- siauras keliukas. Pavažiavus kokius 6 km pasukom atgal, nes sveikas protas pakuždėjo, kad čia reikalinga kitokia transporto priemonė.
Prie Adrijos išlindom ties Sv. Stefan turtuolių “rezervatu”. Apsauga neleido į vidų, nors bandžiau aiškinti, kad einu į svečius pas Klaudiją Šifer. Pasirodo, ji čia apartamentų jau nebeturi!!! Budva nesužavėjo. Tai tiesiog šiuolaikinis miestas prie jūros. Keliaujant link Lietuvos dar kartą norėjosi pamatyti gražuolį Dubrovniką, bei užsukti į Brač salą Kroatijoje. Teko 4 val. laukti Makarska prieplaukoje, nes retai iš ten plaukia keltai. Žemyne oras buvo apsiniaukęs, lijo. Brač saloje buvo daugiau saulės, bet teko ir lietaus. Brač sala puiki, kaip ir Hvar, kur teko būti anksčiau. Jaukus senas Bol miestelis su savo garsiuoju pliažu. Nors pliažo automobilių aikštelė buvo visai tuščia, bet apsaugininkas paprašė 50 kunų (apie 25 Lt). Ne, tiek nemokėsiu!!! Automobilį palikom kažkokio viešbučio kieme ir nuėjom į pliažą.”Pliažininkų” iš viso gal kokie 4!!! Štai ką reiškia ne sezonas ir apsiniaukęs dangus.
Grįžtant į Lietuvą jau Vengrijoje pasitiko saulė, suviliojo Balatono (nors ir balintos kavos spalvos) bangos ir šiluma. O Lietuvą tuo metu “alino” netikėtas gegužės karštis…