Juodkalnija. I dalis. Šiaurinė ir centrinė dalys.

Juodkalnijos aprašymas vis dėliojosi mintyse, bet niekaip neradau užrašų…. Vis tie remontai kalti. Ir kai jau pagalvojau, kad iškeliavo į šiukšliadėžę, netikėtai atsirado dukters pačiūžų dėžėje… originali vieta :)…

Kelionę mažai planavom, nes ruošėmės gūdžiais, 2009 krizės metais :). Birželį aplankėm šiaurės Lenkiją (kad jau negalim išlaidauti, tai nors trumpam nosį iškiškim…) vadovaudamiesi Arūnos pasakojimu . Ir…. rugpjūtį netikėtai, nelauktai susiruošiam aplankyti Juodkalniją. Apie ją šiek tiek skaičiau anksčiau, tačiau nuomonės labai kraštutinės: arba labai labai patiko, arba labai labai nepatiko…

Pasižiūrėjom internete nuotraukas, kelias iki Kroatijos žinomas. Tai kame bėdos? Nepatiks – grįšim į Kroatiją! Tiesa, planuodami maršrutą, važiavom ne pro Kroatiją, o pro Serbiją, nes planavom užsukti į Kosovą, kuriame tarnavo vyro draugas. Bet paskutiniu metu, kai kurias plonybes apie Kosavą papasakojęs draugas taip ir liko neaplankytas, bet mūsų maršrutas vis tik driekėsi per Serbiją.

Kaip dera prieš kelionę, pasitikrinam mašiną, susidedam daiktus ir pirmyn! Pirma nakvynė suplanuota Vengrijoje. Lenkiją pravažiuojam be kažkokių incidentų ir išsitraukiam Vengrijoje esančių kempingų sąrašiuką. Pasėdėję, pasitarę, nusprendžiam, kad važiuosim ne pro Budapeštą, kur visada kamščiai, o tiesiau, link Serbijos…. Važiuojam, vaizdai pro langą: jau nužydėjusios saulėgrąžos, keliukas nelabai, greitis tai 40, tai 60 km/h. Kiek mes čia taip vilksimės?! Saulė pradeda leistis…Iš pradžių, kai navigacija rodė atvykimo laiką, galvojom, kad galvelė jai susisukusi, o pasirodo net ir kaip gerai ta galvelė veikia… Apie aštuntą vakaro atvažiuojam į kempingą (nesu tikra ar šitas, bet kažkas labai panašaus)

Administracijoj kalba tik vengriškai arba vokiškai. Oh… Kažkaip susikalbam. Siūlo namukus, bet mes palapinėj, jei jau į kempingą atvažiavom (nes vaikai jau tam reikalui buvo nuteikti) tai tegu taip ir lieka. Dar paklausia ar norėsim dušo (kažkaip panašiai taria kaip duš)..???? Taip taip, norėsim! Tai dar papildomai po 20 lt. nuo suaugusiojo!!!??? Ir duoda keturias apyrankes, kaip į vandens parkus, su kuriomis gali atidaryti spinteles, įeiti, išeiti… Kietas kempingas…! Su užrakinamais dušais! Bet jei jau moki už tai papildomai, tai turi kažkaip apsaugoti, kad nesusimokėję nepasinaudotų. Statomės palapinę, ruošiamės vakarienei, vaikai nubėga į dušą, ir praneša, kad jie visai nerakinami ir apyrankių visai nereikia. Vyras eina pasiaiškinti, administratorės nebėra, tik sargas, kuris paaiškina, kad po 22 val. galima eiti į netoliese esantį vandens parką. O čia tai dalyks! Po dešimtos kempingo gyventojai su rankšluosčiais pradeda traukti šniūrais link vandens parko. Krypties nesumaišysi. Kalneliai jau uždaryti, tačiau mineralinio baseinai ir įvairios temperatūros mineralinio vonios laukia mūsų. Merkiame savo pavargusius kūnus ir drybsom (na čia kaip kas, bet kas rašo, tas taip ir darė). Grįžę į kempingą krintam miegoti. Tačiau netoliese girdisi diskoteka… be to aplink kempingą sugalvojo pasiaust jaunimėlis važinėdami aplink su garsiai įjungta muzika ir signalizuodami (sakyčiau, gan lietuviškas bruožas). Diskoteka baigiasi paryčiui, tada netoliese girdžiu traukinį (o gal električką). Na aš taip kietai visada miegu, tai kodėl šį kartą kitaip??? Na, bet man pasisekė, galėsiu pasnaust mašinoj :D.

Važiuodami Vengrijos autostradom, sutinkam lietuviu ekipažą. Oooo, gal mums pakeliui! Ir pradedam girdėti keistus garsus, panašius į cypiančius mašinos stabdžius, kiekvieną kartą paspaudus stabdžio pedalą…. Bet čia kažkas kitkas, taigi mašina patikrinta, na, kad ne stabdžiai, tai garantija 100%!!!

Privažiuojam Vengrijos- Serbijos sieną. Gerai, kad yra atskira eilė ES piliečiams, o tai kai pasižiūri į tuos vargšus, kurių visą bagažinės turinį iškrato, bloga darosi, ypač pagalvojus, kad jau po pirmos nakvynes pas mus bardakas, daiktai vos telpa, ir bagažinė sunkiai užsidaro. Ramiai pravažiuojam sieną, išsikeičiam serbiškų pinigėlių ir pirmyn. Vairavimo kultūra įdomi, nežinom koks maksimalus greitis, nes greičio ženklų nesutinkam (gal įvažiuojant į šalį ir buvo, bet jie tada vieninteliai), o paskaičius, kad policija (nepamenu, ar ten policija???) uždarbiauja iš žioplų užsieniečių, velkamės kraštu, ant 110 km/h. Bet yra tokių, kurie varo 180 km/h. Tai svarbu dar jiems nepasimaišyti.

Privažiuojam Belgradą, centro neužkabinam, priemiesčiai nieko įspūdingo. O tada maunam link Juodkalnijos sienos. Sustojam vienoj degalinėj benzo ir paprašom kavos. Bet paniurusi serbė atneša tokią šlykščią kavą, kad gert nelabai norisi. Ir paskui su brangiausiuoju pamąstėm, kad realiai bendravom su vienu žmogumi, kuris buvo piktas ir nemandagus, ir suteikė tam tikro atspalvio visai šaliai. Bet realiai tai mes Serbijos visiškai nematėm.

Vakarėjant pradėjom važiuoti kalvotu keliu, kur ne kur namukuose beužsidegančios languose šviesos suteikė nerealų vaizdą. Karts nuo karto įvažiuodavome į miestelius, kurie visiškai neapšviesti, o žmonių pakelėse pilna. Netoli Juodkalnijos sienos prasideda siauras kelias, su staigiais posūkiais, kad sėdint keleivio pusėje (kurioje buvo uola), vis nevalingai verčia susigūžti…

Pagaliau Serbijos muitinė, uždeda antspaudukus į pasus (o tai jau toks nebeįprastas vaizdelis) ir už kelių kilometrų pasitinka juodkalniečiai. Susimokam ekologijos mokestį (tik nieko negaunam mainais, jokio kvituko) ir pasiekę Bijelo Polje miestelį įsikuriam apartamentuose su pusryčiais keturiese už 40 eurų. Barmenas (o gal ne tik), kuris nuvedė mus į apartamentus, dar pasiteiravo iš kur mes, ir žinoma prisiminė Sabonį, Marčiulionį 🙂

Kitos dienos rytą papusryčiavę traukiame link Taros tarpeklio. Debesys žemai, ir už jų matosi kalnų viršūnės. Vaizdai vienas už kitą gražesni.

Taros upė- ilgiausia Juodkalnijos upė.

O Taros kanjonas – antras pagal dydį pasaulyje. Jo gylis – 1300 m.
150 m aukščio Taros tiltas.

Per tiltą nevažiuojam, o nusukam į kairę, traukiam link Žabljak miestelio. Tiesa, ženklų Juodkalnijoj mažoka, kartais tenka važiuoti pagal nuojautą. Susirandam TIC, išsiaiškinam kur kas yra, kur pavalgyt. Pasiūlo kelionę džipais aplankant tris kanjonus (berods Tara, Piva ir Morača (o, gal Komarnica)), taip pat raftingą. Bet mes su vaikais, tai patys sau šeimininkai.

Traukiam link Juodojo ežero. Vau, kaip gražu! Yra nuorodų link ledo urvo, taip pat įvairios trukmės žygių. Bet mes tokie truputi tinginukai… Pasivaikštom, pasėdim, pasigėrim vaizdais.

Toliau mūsų laukia kalnai, į kuriuos norėjom pasikelti keltuvu. Jis neveikia. Vėl važiuojam į informaciją paklausti, nuo kada veikia, bet pasirodo reikia paprašyti, kad įjungtų. Bet keltuvai yra du, ir kelia tik pirmasis, t. y. žemasis, o tas aukštesnis keltuvas nekelia. Ai, galvojam, tai apsieisim. Važiuojam tiesiog į kalnus, link Šavnik miestelio, į Pivos kanjoną. Vaizdai, vaizdai. Po poros metų vis dar neatsirenku kuri nuotrauka gražesnė ir vertesnė įdėti į pasakojimą. Durmitoro nacionalinis parkas.

Pivos kanjoną pamatėme iš aukštai, ir serpantinu leidomės žemyn. Prie kiekvieno posūkio aikčiojom nuo vaizdų grožio. Ir…. nuo savo stabdžių kaladėlių cypimo…

Pasukome Pivos kanjonu link Bosnijos-Hercovinos sienos. Kelias geras, visai geras pasirinkimas atvažiuoti į Juodkalniją iš jos. Labai daug tunelių. Vaikai išsimušė iš skaičiaus. Privažiavom iki elektrinės. Vienoje pusejė vaizdas toks:

Kitoje pusėje – mažytė upytė.
Pafotografavom, kol atsirado sargas kitoj pusėj ir pradėjo šaukti. Greit sėdom į mašiną ir lauk.

Grįžtam saulėje leidžiantis, avis piemenys gena namo. Karvės irgi grįžusios!

Žabljeke vakarieniavom TIC rekomenduotame restorane. Užsisakėm upėtakį su sūriu ir Durmitoro steiką. Gaila, nenufotografom… 🙁 Nebuvo kažkas super skanaus, bet bent jau paragavom.

Taip ir leidžiam dienas: važinėjam po kalnus, vaikštinėnėjam ir grožimės.

Matėm ir tokių vaizdų:

Ragaujam skorup sūrio – toks alia tepamas.
Kalnuose perkam paprasto sūrio. Vos nepakabinam mašinos norėdami jo paragauti :). Vyriškis pasiūlo išgerti, bet brangiausias parodo, kad už vairo. Dukrai duodu barbarisų pakelį, kad nuneštų mergaitėms, bet jos bailios kaip kalnų avytės, tai atiduodam mamai.
Koks jausmas gyventi tokiam namuke ir kiekvieną dieną matyti tokį grožį…

Ganosi avytės ir skambina kalnuos varpeliais.

Labai idiliškas vaizelis – ant suoliuko trys diedukai kalnų fone 🙂

Atostogos šiaurinėje dalyje baigtos, leidžiamės link Pivos kanjono, pro Plužinę, link Nikšic.

Kažkokiais šunkeliais įsukam į pagrindinį kelia link Padgoricos.

Ir užsukam į Ostrog vienuolyną.

Keliukas ulialia. Šiurpuliukai eina visu kūnu. Bet važiuoja ir autobusai, reiškia lengviesiems automobiliams beveik autostrada :). Vienuolyne siaubingai daug žmonių. Kažkaip iš keliautojų aprašymų susidariau įspūdį, kad ten tikrai nebūna spūsčių. Bet dabar kilo mintis, gal mes buvome sekmadienį?! O gal per kokią stačiatikių šventę?!

Žodžiu, apsilankymas vertas atskiro pasakojimo. Temperatūra buvo apie 39 laipsnius. Pasistatėm mašiną ant saulės, nes įvažiavimą reguliuoja pagal laisvų aikštelėje esančių vietų skaičių. Pačiam vienuolyne žmonių minios. Vienur eilė, galvojam, gal kokie bilietai reikalingi, bet ten pasirodo visi perka Šv. Vasilijaus ikonos paveiksliukus. Na, einam į kitą eilę, kuri veda link vienuolyno įėjimo. Karšta, vaikai nenustovi vietoj. Priėjus eilei iki sienos, sūnus parodo, kad rado pora eurų ir ar galima pasilikti. Jei jau radai…. Paskui sako, oho kiek daug tų eurų… sienoje, su rašteliais!!! Pasirodo, galima sugalvoti norą, ar prašymą, užrašyti ir įkišti į sienoje esančias skylutes su pinigėliais. Liepiu sūnui padėti pinigus atgal, iš kur paėmė…. Stovim toliau. Matom, kad žmonės iš pradžių įeina į vieną patalpą (ar celę), pabūna, paskui išeina. Kas ten galėtų būti?! Jau ir mūsų eilė. Įeinam ir mes į vidų. Įėjus toliau matome dar vieną celę, kuriame jau yra žmonės, o mes turim laukti, kada jie išeis ir galėsim įeiti mes. Su mumis keturiais stovi vyriškis, kuris reguliuoja „eismą“ kada jau galima įeiti, o kada dar laukti. Bestovint stebim kas vyksta toje celėje, kur visi čia laukia. Matom, kad ten yra kunigas, sėdintis šone, ir klausantis išpažinčių. O tiesiai, celės gale yra karstas (tiksliau jo apatinė dalis), uždengtas audeklu…., prie kurio pasilenkia žmonės ir kažką ten bučiuoja išeidami! Vyras atsisuka, ir sušnabžda, kad jis išpažinties neis! O aš jam sušnabždu, kad kas bebūtų tam karste, aš jo nebučiuosiu! Be to mes ne stačiatikiai!!! Ką darom?! Gal išeinam? Apsisukam išeiti, vyriškis, „reguliuojantis eismą“, iš pradžių nesupranta, ką mes ketiname daryti, paskui kai jau susigaudo ko norim, švelniai tariant „apšąla“, ir tepasako, kad išeiti negalim (matyt pagalvoja: atleisk jiems, jie nežino ką daro). Stovim toliau. Pagaliau mūsų eilė įeiti. Kunigas paklausia ar mes krikščionys? Iš kur mes? Palaimina mūsų šeimą, parodo Šv. Vasilijaus paveiksliukus, padėtus karsto šone, ir liepia pabučiuoti juos ir kryžių… Ir mes jau išeinam. Neskaudėjo 🙂 Ir viskas normaliai praėjo. Bet įsivaizduoju, ką tas „reguliuotojas“ pagalvojo. Gal metuose būna viena diena, kai galima įeiti prie Šv. Vasilijaus karsto, kad ne šiaip ten minios susirinko, o čia, glušai, sugalvojo išeiti beveik pasiekę tikslą!!!
Išėję iš celės einam jau į kitą įėjimą. Vaikštom po celes, užlipam į balkoną, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas. Kaip tie vienuoliai sutempė statybines medžiagas vienuolynui statyti???!! Ką gi, ekskursija baigta, leidžiamės link greitkelio žemyn, stebim kaip prasilenkia tokiam keliuke mašinos su autobusu. Uch, adrenalinas!

Sekanti stotelė – prie Adrijos jūros! 🙂

Juodkalnija. II dalis.