Jungtiniai Arabų Emyratai: Žybt žybt Dubai

Geresnio pavadinimo šitam Emyratui po ištisos savaitės buvimo čia taip ir nesugalvojau. Kiek tik pagalvoju apie tą šalį, akyse sumirga tie aukštaūgiai stikliniais paviršiais besipuikuojantys ir saulę atspindintys dangoraižiai. Visur: palei jūrą ir pakeliui į dykumą, abiejose penkiajuosčių gatvių pusėse, ir kone paplūdimiuose. Paskutinę dieną praleidau parke, kurio paplūdimyje besikaitindamas gali grožėtis (ar baisėtis) kitoje įlankos pusėje saulėje tviskančiais dangoraižiais…

Bet gal reiktų bandyti pradėti viską nuo pradžių. Tik kad ta pradžia atrodo senokai buvo. Kaip visad, laikas teka visiškai kitaip, kai laiką leidi ne biure „gaisrus gesindamas” o kur nors kitur, kelionėje, pavyzdžiui. Net jei ta kelionė yra darbinė, vis tiek tokiu atveju laikas išsitempia, nes čia patiri krūvas naujų ir nekasdienių potyrių. Jų paprastai būna tiek daug, kad savaitė atrodo trunka kokį mėnesį.

Atskridau vėlų šeštadienio vakarą, ar tiksliau sekmadienio rytą, penkios minutės po vidurnakčio. Leidžiantis teko tarti pagiriamąjį žodį Dubajaus, t.y. įvežtiniams kelių inžinieriams suplanavusiems visas tas daugialypes, tobulas milžiniškas gėlės ar keturlapio dobilo formos sankryžas, kurios yra nepriekaištingai apšviestos kiaurą naktį. Važiuojant į viešbutį kalbėjom kažką su taksi vairuotoju, nelabai pamenu ką, bet greičiausiai apie saugumą Dubajuje. Buvo tamsu ir matėsi tik ornamentais puoštos greitkelio sienos. Mane vėliau nuolat stebinsiantis žibesys pasitiko tik kelionės gale, kai įsukom į Šeicho Mohamedo Bin Rashid bulvarą. Abiejose gatvės pusėse augančios palmės buvo nuo galvos iki kojų apvyniotos lempelių girliandomis, o aplink dar prismeigta po kokias keturias ilgas kartis kurios irgi buvo lempelėmis apvyniotos. Va, pagalvojau, musulmonai Kalėdoms pasipuošė… bet dar dėl visa ko paklausiau vairuotojo, ar čia tas žibesys trunka kiaurus metus? Pasirodo kad taip.

Dubajuj buvo skirtos keturios darbo ir trys poilsio dienos, viena jų buvo sekmadienis prieš darbo savaitės pradžią. Čia sekmadienis yra pirmadienis, musulmonai dirba. Dar prieš išvažiuodama prisiplanavau veiklos – pačiu pirmu punktu sekmadienio rytą lankysiu Burj Khalifa – aukščiausią pasaulio pastatą (kas, kad vėlai gulus reiks anksti keltis, ai, pamiegosiu kada nors vėliau).

Taigi skaistų ir nesvietiškai saulėtą (po Briuselio pilkumos) sekmadienio rytą, apsirengus pačią ilgiausią suknią, kokią tik turiu (baisu įžeist arabų jausmus) išeinu ieškoti to Burj (tariasi burž). Pirmiausia tai vos randu išėjimą iš viešbučio. Tada atsiduriu tame bulvare, kur palmių lempelės jau nebežiba, nes dienos metas, užtai lyg veidrodis nupoliruotomis plytelėmis tviska šaligatvis. Gatvėse tuščia, ten tik geltonomis liemenėmis vilkintys gatvės darbininkai, kurie veikia ne ką kitą o šluoja tą tviskantį šaligatvį!

Man reik susirasti didžiausią pasaulyje prekybos centrą, nes įėjimas į Burj yra tenai. Prekybos centras tai ne adata šieno kupetoj, pasimato jau visai netrukus – tokia ilga siena palei gatvę su daugybe įvažiavimų automobiliams bet nei vieno įėjimo pėstiesiems. Tą karštą rytą gerokai pavaikščiojau pirmyn atgal, ieškodama elementaraus įėjimo į pastatą. Gatvė tuščia, nėr ko paklausti kaip čia dabar patekt į Dubai Mall. Užkalbintas tamsus gymio gatvę šluojantis berniukas tik rodo man į prekybcentrį, tarsi sakydamas va jis čia, ko tau dar reikia.

Kai jau pagaliau prisikapstau prie pėsčiųjų zonos, pilvas jau gurgia, nes dar nepusryčiavau. Prieš akis saulėje žėri Burj Khalifa visu savo stikliniu ilgiu, apačioj jo mirguliuoja skaistus dirbtinis ežeras po kurį braido narai (braido nes kur jau ten panersi tokiam gylyje). Žmonių nedaug, pamatau kelias ponias su trumputėmis suknutėmis, todėl su savo ilgiausia suknia pradedu jaustis balta varna. O juk internete skaičiau patarimus, kad nevertėtų rengtis drabužio, kuris nedengia kelių, todėl prieš kelionę išsimatavau visus savo apdarus, ieškodama teisingų. Atrodo, kad tai jau pasenus informacija, turistės vaikšto trumpais sijonais, šortais ir marškinėliais su petnešomis ar visai be jų. Visai neatrodo, kad tai kam nors trukdytų.

Turiu prisipažint, jau senokai man taip nutiko, kad atvykus į užsienį pasijaučiu tokia visiška nieko nenutuokiančia užsieniete, išsiskiriančia iš bendro konteksto (ar čia dėl to, kad vis dar esu aplankius labai mažai arabiškų šalių?). Iš to nepatogaus jausmo mane išgelbėjo Tim Hortons. Tai pagrindinis kanadiečių kavinių tinklas, kanadietiškas Starbucks. Jiems jis namus simbolizuoja ir kiekvienas tikras Kanados pilietis net ir mažiausiame kaime važiuodamas ryte į darbą savo didžiuliu pikapu pirmiausia sustos Tim Hortons nusipirkti puskibirį (na žinot tuos šiaurės Amerikos dydžius) kavos. Pusantrų metų Kanadoj praleidus tas ženklas ir mano galvoje suformavo refleksą: tik jį pamačius iškart užsimanau kavos.

Tad štai po karšta Dubajaus saule, visa prakaitu tekanti pamatau Tim Hortons (kuris mintyse savaime aišku asocijuojasi su šalčiu ir sniegu). Refleksas suveikia, einu tiesiai ten, pasijuntu saugiai, lyg namie, ir tada susivokiu, kad toloka čia kažkaip iki Kanados. Ir taip netikėtai pasimetu ir laike ir erdvėj… juolab, kad ką tik mačiau Briuselyje populiarų prancūziškų kepinių ir bandelių tinklą Paul. Galva niekaip nesuvirškina, kaip čia Europa su Šiaurės Amerika sutilpo tame miniatiūriniame emyrate.

Labai greit pasiklystu ir trečią kartą, kai atsigavus po kavos ieškau tame prekybcentryje įėjimo į Burj Khalifa. Patsai vizitas į tą stiklinę Kalėdų eglę (tik ją man tas žėrintis smailėjantis pastatas ir tepriminė) buvo visai įdomus, nors ir neišpildė visų lūkesčių. Man smalsu buvo pamatyti, kaip tas pastatas suplanuotas ir įrengtas, gal net kyštelti nosį į prašmatnųjį Armani Hotel. Bet tokių smalsuolių kaip aš ten neleidžia. Pastato turistams yra skirtas atitvertas takas iki lifto (tada liftu aukštyn iki vienintelio turistėliui išskirto aukšto) ir atgal, kad netyčia lyg kokia avelė nenukryptum ten kur nereikia. Bet tai ir buvo bene įdomiausia dalis, nes pakeliui praeini savotišką ekspoziciją apie pastato statybą. Nesismulkinsiu pasakodama apie tonas betono pumpuojamo nežmoniškam aukštyje, dvidešimt septynių aukštų dydžio pamatą po žeme, grūdintą plieną ar sustiprintą stiklą ar kilometrus vamzdynų kasdien tiekiančių vandenį į tą monstrą.

Ten, eilėje belaukiant galima pažiūrėti filmuotas ištraukas iš pastato langų valytojų gyvenimo ir dar ištraukas to, kaip buvo filmuojamas filmas su Tom Cruise, kur jis lakstė pastato išore aukštyn žemyn. Keli pagrindiniai faktai: pastatas pradėtas statyti 2004 metais ir baigtas 2010, yra 828 metrų aukščio, o liftas lankytojus užkelia i 452 m aukštyje esantį 125 aukštą per vieną minutę. Galima pakilti ir iki 148 aukšto, bet tai kainuotų virš 80 eurų. Dar gerokai vėliau sužinojau, kad galima užsisakyti saulėtekio turą paryčiais. Tokį tikrai būčiau ėmus, jei tik apie jį būčiau žinojusi.

Ta minutė sąlyginai nedideliame lifte keliančiame viršun yra verta patirti. Tik durims užsivėrus šviesos užgęsta ir aplink pradeda šokti šviesos ornamentai, mikliai užspaudžia ausis (tik spėk jas atkimšinėti). Minutė pasirodo yra visai ilgas laiko tarpas, bet ji baigias ir mus liftas išspjauna į šviesos nutviekstas aukštybes.

Labai keista, bet atrodo taip ir nesupratau, kaip aukštai mes pakilom. Čia, viršuje, galima išeiti į atvirą terasą, bet ji stora stiklo siena apsupta yra visai tyki ir rami, ir joje visai nejusti to šitam aukštyje pučiančio vėjo. Iš viršaus matosi visi kiti aplink išsibarstę dangoraižiai, dvigubai žemesni bet tai kažkodėl nestebina. Spoksau į juos lyg į modeliukus apačioje, tačiau mane labiau stebina statybų mastas aplink. Kur tik pasisuksi visur kranai, visas Dubajus yra lyg nesibaigianti statybų aikštelė. Iš viršaus labai aiškiai pasimato, kad miestas sutvertas dykumoje ir visur kur tik nėra stiklinių dangų atspindinčių dangoraižių, ruduoja smėlinga dykynė.

Ten, kur vanduo, kur Persijos įlanka, akys ieško dirbtinės palmės salos, bet ji yra per toli. Prieš akis mirguliuoja tik nesėkmingas dirbtinių salų projektas turėjęs būti pasaulio žemynų formos – jis pamažu grimzta vandenin ir niekada nebus apgyvendintas. Vizitas Burj aukštybėse neilgas – apsuki ratą aplink bokštą, kuris šiamen aukštyje jau yra gana nedidelis ir greitai grįžti ten kur ir pradėjai. Galvoju apie jūrą ir laukdama lifto spoksau į pigius kinų štampuotus suvenyrus išdėstytus čia pat. Bent jau šituos galėjo geresnės kokybės ir ne Kinijoj pagaminti, nes šitie pigūs blizgučiai visai neatitinka pačio pastato, jo didybės ir kokybės. Apačioje žygiuodama link prekybcentrio praėjau dar vieną ekspoziciją, pasakojančią apie Burj Khalifa statybą. Išeidama beveik jaučiuos nuvilta, nes visu paviršiaus spindesiu demonstruojamos pastato didybės viduje visai nepajutau.

Dubai shopping mall. Pereinu kažkuria prekybcentrio alėja. Aplink kokių tik nori prekės ženklų ir parduotuvių tinklų iš viso pasaulio pavadinimai ir nei vieno vietinio. Ir vėl labai keista matyti pavadinimus iš Šiaurės Amerikos ir Europos besirikiuojančius vienas šalia kito. To greičiausiai ir reikėjo tikėtis, nes čia juk didžiausias pasaulyje prekybos centras. Bet aš nesitikėjau ir naiviai ieškojau ko nors autentiško. Sukau galvą, kas tai galėtų būti ir sugalvojau tik du, ne tris – nafta, datulės ir kupranugarės pienas. Mažoka tokiam prekybcentriui… o nafta tai dar ir nepatrauklu, juk neįpakuosi puslitrio į žėrinčią pakuotę.

Dar pasiblaškiau aplink žinodama, kad ieškau kažko, ko nepamečiau. Ir dar galvojau, kam čia dabar reikia trenktis į Dubajų, kad nusipirktum tai ko gali rast Europoj ar Amerikoj, tik pigiau? Akyse mirguliavo nuo miego trūkumo, tad tik užsukau į maisto prekių parduotuvę pusryčių kitai dienai nusipirkti. Ten vaisių kalnai bet ir jie suvežti iš Čilės, Ispanijos, Tailando ir Pietų Afrikos. Tai kur po galais vietiniai produktai, bandau piktintis, bet vėl susivokiu, kad aplink tik smėlis ir niekas čia neauga. Nepaisant to, Dubajus, kažkada buvęs beduinų genančių savo kupranugarius per smėlynus kraštas dabar yra kažkokia pasaulio bamba, kur turčių užgaidoms suplaukia viskas. Einant atgal į viešbutį neapleidžia jausmas, kad viskas čia yra taip labai netikra. Gal aš sapnuoju? Ar esu kokiame nors filme?

Vakare susitikau su kolege pavakarieniauti. Visas Burj Khalifa kompleksas su ežeru ir aikštėmis ir restoranais buvo pilnutėlis žmonių. Žinoma, kad viena kitos iškar paklausėm: kaip čia tau patinka? Ir mūsų atsakymai sutapo: Gražu, nauja, modernu blizgu ir patogu bet netikra, dirbtina. Kas slypi už viso šito paviršiaus? ji paklausė, nors atsakymo ir nesitikėjo.

Ilgai galvojau apie tai, visokių nuomonių girdėjau – ir iš kolegų ir taksi vairuotojų ir gidų. Realybė mano galva yra tokia, kad atradus naftą pasipylė pinigai, prasidėjo statybos. Statyti pasidarė įmanoma bet ką, ir ne todėl, kad reikia (vietinių gyventojų daug nėra ir gyventi mieste jie nenori), bet todėl kad norisi, arba dėl to, kad galima. Naftai besibaigiant reikia rasti naują pajamų šaltinį. Todėl dabar kiek suprantu Dubajus bando virsti dar vienu pasaulio prekybos, ekonomikos, ir turizmo centru (kap pvz Singapūras). Stato dar daugiau nei anksčiau, kad pritrauktų investicijas ir verslus ir žmones, kurie čia dirbtų ir gyventų, ir leistų čia pat uždirbtus pinigus. Et voilia: tam tada reikia ir prekės ženklų iš viso pasaulio, kad visi pasijustų kaip namuose! Tuomet reikia ir dar daugiau žmonių, tik jau kitos rūšies, kurie pirmąją aptarnautų. Keliose parduotuvėse kurias aptikau, mane aptarnavo kas tik nori – ir britai ir pakistaniečiai ir libaniečiai. Norintiems dirbti aptarnavimo srityje net arabų kalbos mokintis nereikia. Verslo kalba čia yra anglų.

Kitą dieną prasideda susitikimas, dirbam ir diskutuojam išsijuosę nuo devynių iki penkių, po to dar kelias valandas praleisdami koordinaciniuose europiečių susitikimuose. Ir taip kasdien. Gerai, kad nors per pietų pertraukas išsmunkam iš šaltų kondicionuojamų patalpų į malonią šilumą – pietaujam terasoj su vaizdu į ežerą ir Dubaj Khalifa.

Vakarais, kai lauke maloniai šilta, ir kai pagaliau esi ištrūkęs iš susitikimų, niekaip man nepavyksta savęs nuginti miegot normaliu laiku. Pirmą vakarą po bendros darbinės vakarienės pasivaikščiodama apėjau visą tą kompleksą, iki soties prisigrožėjau šokančiais fontanais.

Antrą vakarą vakarieniaujam mažoj grupelėj. Kolega iš Šveicarijos pasakoja, kaip čia viskas atrodė maždaug 1980-aisiais kai jis čia dirbo. Viso šito komplekso žinoma nebuvo nei kvapo, tik sąlyginai senas miestas prie upės, kuria vietiniai plukdydavo kontrabandines prekes. Papasakoja jis ir apie kitus šešis Emyratus. Kai kurie jų visai neturi naftos ir yra visai neturtingi. Dubajaus nafta baigiasi, o Abu Dabyje jos dar užteks ilgam. Kažkuriame iš Emyratų yra gražūs kalnai, gal tik už septyniasdešimt kilometrų. Iškart užsimanau ten nuvažiuoti.

Po vakarienės – ekskursija po Dubai Mall. Ne, pirkti mes nieko neketinam, bet čia pilna atrakcijų. Pirma tai milžiniškas akvariumas pačiame centre su daugybe žuvų, rykliais ir rajomis. Pasigrožėję žuvimis keliaujam link krioklio, pakeliui praeidami čiuožyklą. Na, čiuožykla gal ir nestebintų, mes gi Akropolyje irgi turime tokią. Bet čia Dubajus. Pakeliui mirguliuoja visokie Europiniai pavadinimai. Einam pro Pain Cotidien, kur belgai kasdien duoną ir raguolius perka. Italas kolega fotografuoja Eatalia – gurmanišką prekyvietę iš Italijos. Jei būčiau Čili piceriją pamačius, greičiausiai būčiau nuvirtusi iš nuostabos. Bet mums gal dar toloka iki Dubajaus. Ne vienoj parduotuvėj mirga kalėdiniai papuošimai (ar čia ir vėl arabai Kalėdoms ruošias?) o užsukęs į bet kurią drabužių parduotuvę gali nusipirkti šiltas pirštines ir kepurę. Arba paltą. Ypatingai reikalingos prekės, kai temperatūra lauke naktį nukrinta iki 26 laipsnių šilumos. Ir beveik pamiršau paminėti dinozauro griaučius, stūksančius vidury aukso skyriaus. Emyratai savo smėlynuose greičiausiai jokių dinozaurų neatkapstė, todėl griaučius tiranozauro nusipirko iš JAV.

Trečią vakarą po darbo visi beveik sutartinai pajunta poreikį pasprukti iš šito Burj Khalifa rezervato ir pamatyti ką nors tikro (nors bent jau skliausteliuose turiu prisipažinti, kad nejučia pripratau prie viso šito grožio ir jis nebeatrodo toks netikras). Mes keturiese atsiskiriam nuo visos didelės grupės ir traukiam į ”senamiestį”.

Smulkiai nepasakosiu, nes vistiek nepavyks to mūsų nuotykio linksmybės perteikti, bet ieškodami kažko „tokio“ sugebam metro pasivažinėti į vieną praktiškai niekur nevedančią metro stotį net du kartus. Išklausinėję kelis praeivius kur čia dabar gauti pavalgyti, pagaliau patekom į seną miesto dalį prie upės – su senais žemais mūriniais pastatais, truputį apdulkėjusiais ir aptriušusiais, purvinokom gatvėm, smirdinčiu vandeniu, didele turgaviete, kur prekeiviai siūlo prekes per prievartą. Labai sąžiningai sakau, kad pajutau didžiulį palengvėjimą, supratusi, kad čia vistik egzistuoja normalus miestas. O kai jau pagaliau prisikapstėm iki restorano, radom ten likusią didelę mūsų grupės dalį, kuri jau baigė vakarieniauti. O mes dar tik turėjom pradėti. Miegoti tą vakarą vėl nuėjau labai vėlai.

Ketvirtadienį atsisveikinus su kolegomis buvau visiškai pavargus ir tesvajojau, kad greit griūsiu į lovą ir miegosiu penktadienio rytą iki dešimt, kad paskui teliktų susidėt daiktus ir persikraustyti į kitą miesto dalį, tą realiąją, kur viešbučių kainos atitinka mano kišenę. Bet greit susivokiau, kad pamiegot man penktadienį ryte nepavyks, nes susitariau su savo sena gera kolege, kuri irgi lieka čia savaitgaliui, ryte susitikti ir aplankyti garsiąją palmės salą. Kadangi penktadienį po pietų jau turėjau keliauti į dykumą, tai išvyką į Palmės salą suplanavom anksti. Ir tai buvo pats beprasmiškiausias vizitas visoje mano Dubajaus istorijoje.

Jei trumpai, tai ten visai nėr ką žiūrėti, nes palmės „šakos“ yra užstatytos visokiomis vilomis ir ten nieko nepamatysi. Pats viršus, „karūna“ jei norite, priklauso Atlantis viešbučiui, kuris užima visą karūnos teritoriją, bet ne viešbučio svečių į teritoriją neįsileidžia, tačiau už mokestį leidžia apsilankyti akvariume arba vandens parke. Na man naivuolei net ir žinant visa tai vaidenosi, kad ten vistiek bus kur pasivaikščioti ir į vandenyną paspoksoti. Nebuvo. Išlipus iš ten atgabenusio traukinuko paaiškėjo, kad ten arba eini į viešbučio pagrindinį įėjimą, iš kurio yra trys keliai (viešbutis, vandens parkas arba akvariumas) ir visi mokami arba atgal į traukinį. Iš traukinuko toliau eiti nėra kur, nes palei salos pakraštį eina kelias. Ir viskas. Taigi atvažiavę patekom į patį nerealiausią Dubajaus pasaulį, kur tik kvėpuot galėjai nesusimokėjęs. Nenorėdamos išvažiuot nieko nepešę mes su kolege bent jau nufotografavom tą neįtikėtiną viešbutį, kuris mano galvoj kėlė sumaištį ir ir tada susimokėjom už vizitą į akvariumą.

Trumpai apie viešbutį. Jau lėktuve mačiau kelis reklaminius filmukus viliojančius į Dubajų, kur pasakiškai gražūs veikėjai greitaeigiu kateriu lekia žydriausio vandens paviršiumi link pasakų pilį primenančio viešbučio. Žiūrėdama tą filmuką buvau pasimetus, nes negalvojau, kad kas nors rimtai gali imti tokio užmojo ir pastatyti tokį kvailybės paminklą kaip tasai viešbutis. O dabar štai jis stovėjo prieš mane – visas nerealus nerealioje dirbtinėje saloje. Jaučiaus lyg lankyčiausi nesvietiško masto pavojingame realybės šou, kur kažkas, nesvarbu kokia kaina, buvo užsimojęs sukurti naują pasakų motyvais grįstą pasaulį, kuriame tikriausiai nuolat turėjo tvyroti begalinė laimė ir gėris – kaip pasakose. Nuo tos minties mane krėtė šiurpas.

Visa laimė tos bauginančios mintys dingo kai įžengėm į akvariumą ir tikrai nuoširdžiai ir iki soties prisigėrėjom povandeninio pasaulio gyventojais.

Ir dabar jau be jokio sklandaus perėjimo, kuris deja būtų nuolatinis skundas apie Dubajaus atstumus ir eismo ypatybes (kur metro pradeda veikti tik pirmą valandą dienos todėl visur paprastai važiuojama taksi) aš šoku į dykumą.

Iš viešbučio mane paima gidas su vairuotoju ir važiuojam paimti vienos šeimos, kurie bus mano pakeleiviai. Susipažįstam su gidu. Jis portugalas, atvykęs į Dubajų darbą susirado per mėnesį, nes kalba ispaniškai ir portugališkai. Nepaklausiau, kokius mokslus jis krimto namie, ar kuo norėjo tapti gyvenime – Dubajuje jis tapo dykumos specialistu ir gidu. Čia galima tapti kuo tik nori, pagalvojau, nes turistams aptarnauti ir linksminti reikalingi visokio plauko specialistai. Kaip čia tau patinka, klausinėju, kaip sekas, ar kada nors važiuoji namo, į Portugaliją? O jis man aiškina, kad darbas visai geras, tik kad dirbti reikia beveik dieną ir naktį, nes dalis kelionių į dykumą trunka beveik parą (manoji išvyka tokia ir buvo). Grįžęs iš tokios išvykos keliauji tiesiai į ofisą išsimaudyti duše ir išklausyt naujų instrukcijų. Tada vėl į darbą. Bet gerai man, jis sako, mano užsiėmimas yra sąlyginai nesunkus, aš tebendrauju su turistais, nuolat susitinku su vis kitais žmonėmis ir pasakoju jiems apie Dubajų. O atlyginimas to vertas. Neketina jis praleisti viso savo gyvenimo čia, nori užsdirbti, pakeliauti ir tada grįžti namo. Bet kartu pripažįsta, kad pradžioje visi taip sako, o po to nepastebimai vietoj trijų metų čia praleidžia ir septynis ar visus vienuolika…

Šeimyną susirinkome iš savotiško pagerinto vilų kvartalo gerokai už miesto. Čia gyvena pasiturintys ir kvalifikuotus darbus dirbantys profesionalai. Tie, kuriuos aptarnauna tokie paprasti darbininkai, kaip mūsų gidas Tiego. Šeimyna (rumunai) tai tėtis su mama ir šauni devynmetė mergaitė, su kuria mes labai greit susidraugausim. Kol važiuojam iki dykumos, jie tarpusavyje žaidžia visokius loginius žaidimus.

Kelias gana ilgas, ir kai jau man atrodo, kad mes išvažiavom iš miesto, netrukus prieš akis iškyla koks nors pastatų kompleksas, nesuprasi net kokios paskirties – gyvenamieji namai, ofisai ar prekybos centrai vidury niekur.. tebesitęsianti miesto beprotybė. Kai jau pagaliau išsukam iš autostrados, miestas tikrai baigiasi. Pralekiam tik nediduką kaimelį, kur anot gido dabar sau laimingai gyvena beduinai. Kupranugarių ganyti jiems nebereikia, kaip ir gyventi klajokliško gyvenimo, nes vyriausybė jiems pilnai užtikrina pragyvenimą. Tad imasi jie visokios kitokios smagios veiklos, tarkim kupranugarių lenktynių.

Bet va mes pagaliau privažiuojam senų atvirų land roverių aikštelę ir lipam lauk iš kondicionuojamo visureigio.

Čia dykumoj yra daugiau vėjo, jau pavakarė ir vietoj karščio mus pasitinka maloni šiluma. Gidas apmuturiuoja mus juodomis skaromis kurios reikalui esant turėtų gelbėt akis ir burnas nuo smėlio, sėdam į seną 1980 m roverį ir išriedam į dykumą. Ir čia jau tikrai neturiu daug ką kasakoti, nes tų nuostabių pro akis slenkančių vaizdų aprašyti vistiek nepavyks, jais reikia gėrėtis.

Dalis maršruto eina per rezervatą, kur gyvena kelių rūšių antilopės ir kur neleidžiamos tokios pramogos kaip „dune bashing“ – tokie baisūs linksmieji kalneliai per kopas lakstant visureigiais.

Rezervatas irgi truputį netikras kaip ir visa Dubajuje – čia įkurti keli dirbtiniai vakdens telkiniai o saugomos antilopės nuolat šeriamos. Gal tam, kad išgyventų o gal tam, kad trainiotūsi palei šėryklas ir kelią, kuriuo važiuoja turistai.

Pramogų agentūra mus atgabenusi įdykumą eina koja kojon su pažanga ir turistų nuotykius filmoja viš galvų zyziančiais dronais, o po to siūlo nusipirkti video ir kalnus nuotraukų (nes iš paskos dar važiuoja ir pora fotografų, kad prikeptų tokios pusėtinos kokybės nuotraukų (kaip sakiau, čia Dubajuj gali tapti bet kuo, ir esu tikra kad fotografais tapę juodukai prieš pradėdami jais dirbti visai nesimokė fotografijos meno). Bet kažkaip manęs tai netgi nepiktina labai, nes tos paslaugos nebuvo siūlomos super primygtinai.

Pasivažinėjus po dykumą sustojam ant kažkokios numintos kopos saulėlydžio stebėti. Vieta parinktastebėtinai nevykusiai, nes ten kur leidžiasi saulė prieš akis driekiasi rezervato tvora ir dar surikiuojami visureigiai. Jokios vilties pafotografuoti gražių vaizdų, kuriuose nesimatytų žmogaus veiklos pėsdsakų. Suguža čia mūsų visa minia gal dešimčia visureigių. Esame apdalijami stiklinėmis su putojančiomis ir tikrai gaivinančiomis obuolių sultimis. Man ir vėl nelabai pikta, nes jačiasi nuoširdus gido rūpestis, pakartotinė sulčių dozė ir patarimai kur geriau atsisėsti, kad galėtume patogiai stebėti medžioklės su sakalais šou.

Saulė anapus kopų nugrimzta beveik nepastebėta, nes aplink paprasčiausiai per daug žmonių ir šurmulio. Tada prisistato moteris su dviem sakalėliais. Ji kilusi iš Pietų Afrikos, ir nors ten neturėjo nieko bendro su jokiais paukščiais, Dubajuje tapo sakalų treniruotoja. Aš gi sakiau, čia gali būti kuo tik nori.

Paskraidina ji vieną sakalėlių, papasakoja kokie ryšiai sieja paukštį su žmogumi. Nesvajokit – jokie neriša. Sakalas supranta, kad gaus ėsti, todėl ir parodo kelis pavyzdinius skrydžius prašvilpdamas centimetrą virš mūsų galvų. Kai maisto nenusimato, jis imtų ir nulėktų savais keliais, bet deja yra pririšamas išpart po šou.
Kai paukštištkoji pramoga baigias mes atvažiuojam į stovyklą. Ji yra nedidukė ir tikrai jaukiai įrengta. Esam išalkę, tik įėjus pro vartus mums siūlomas rožių kvapo vanduo rankoms plauti ir esame kviečiami prie stalų. Visos grupės gauna savo vietas, o mūsų gidas mus nusiveda išsirinkti palapinių nakvynei. Visa laimė nakvojančių čia šiąnakt daug nebus, dauguma turistų išvažiuos po vakarienės. Savo nustebimui gaunu didžiulę palapinę man vienai. Na ką gi, sprendimas imti pilną pasiūlymą su nakvyne buvo nuostabus.

Vakarienė soti ir sklandi su visokiais užkandžiais sriuba ir pagrindiniu patiekalu. Man vegetarei gidas ištraukia daržovių kebabą. Jei jau užsiminiau apie maistą, tai turiu pasakyti kad jo įvairovė čia Dubajuje yra maža – arabiška virtuvė, kurią anksčiau žinojau tik kaip libanietišką – nuostabusis avinžirnių humusas, petražolių salotos tabuleh, kebabai, nuostabūs duonos paplotėliai. Tas pat per tą patį bet skanu ir todėl nenuobodu. Žinoma mieste pilna visų pasaulio virtuvių restoranų, bet nesinori čia picos ar makaronų valgyti.

Pagaliau po vakarienės šurmulys nutyla ir dauguma turistų išsivažinėja. Lieku aš su rumunais ir dar saujelė amerikiečių, ir spėju australų. Visi susikraustė į patogius gultus stovyklos vidury pučia šišą ir plepa apie šį bei tą.

Aš trumpam išsmunku iš jos ir atsisėdus ant kopos spoksau į nuostabiai žvaigždėtą dangų. Nėr jis visai toks, koks mane apsvaigino Argentinoj, bet ten mes buvom visiškai toli nuo civilizacijos ir dar kalnuose. Čia vistik matosi nedidelė pašvaistė nuo tolumoje esančios autostrados, bet vistiek galima gėrėtis žvaigždėmis.

Kai grįžtu dar paplepam su rumunais bet jie greit nueina miegoti. Man irgi reiktų, nes ryte kelsiuosi stebėt saulėtekio. Bet vėl nusprendžiu, kad pamiegosiu kitą kartą, ir toliau pliurpiu su gidais.

Stovykloje užgesinamos šviesos, virš galvos nuostabus sidabrinis paveikslas. Tiego rūpestingai mane apklosto – galiu pramiegot po žvaigždėmis visą naktį. Esu nedideliame ratelyje su gidais. Vienas jų iš Jemeno. Pradedam kalbėtis apie skirtingas tradicijas ir moterų galvos apdangalus, bet kažkas mane stabdo nuo aštresnių diskusijų. Už poros metrų sėdi amerikonai ir skiedžia neįtikėtinas istorijas apie Europą. Pavyzdžiui apie tai, kaip švedai patys prašosi padidinti jiems mokesčius, kad paskui galėtų viską nemokamai gauti iš valstybės. Taip reikėtų juos (amerikonus) paprotinti, bet esu labai ramiai ir romantiškai nusiteikusi po tomis žvaigždėmis, tad palieku juos tikėti savo pasakomis. O netrukus keliauju į savo palapinę. Negaliu gi nepasinaudoti man vienai skirtu karališku guoliu ant persiško kilimo.

Miegas toje smėlio karalystėje saldutėlis, tik ilgai netrunka, nes apie pusę šešių sučirškia žadintuvas. Apsirengiu ir patyliukais maunu iš stovyklos. Laisvė papūgoms! Aplink jau vos pašviesėję, tad jaučiuos drąsiai ir drožiu ant pačios aukščiausios kopos iš visų esančių aplink. Mane supa tyla. Sėdžiu sau laiminga ant smėlio kalno ir spoksau į tolumoje stūksančius kalnus virš kurių jau brėkšta. Net ir šitoje dykumos kelionėje man vistiek pavyko pamatyti kalnus, net jeigu ir iš labai toli.

Čia ir vėl kalbėti nesinori, vaizdas prieš mane pamažu mainosi, rytinės žaros nutvieskia kopas, jos atspindi šviesėjančius rausvus atspalvius ir lengvu mėliu nudažo tarp kopų lengvai tirpstanttį ryto rūką. Tada išlenda tviskantis saulės kampelis. Tai yra tobuliausia dienos dalis.

Kai jau yra visai šviesu, pasidairau aplink ir nustembu tolumoje pamačiusi kažkokį keturkojį padarą. Jis baltas
ir atrodo juda link manęs. Minutę jaučiuos nejaukiai, bet tada pamatau, kad tai antilopė. Reguliai sustodama ir pašnairuodama į mane ji lėtai traukia per kopas namo, link rezervato. Na, čia aš taip nusprendžiu. Sūnus (ar dukra) palaidūnė po linksmybių paryčiais pareina namo.

Tada mane ant kopos aplanko nemaža skruzdėlė, tad tenka skirti kelias minutes jos gyvenimui šitoje begalinėje dykumoje apmastyti. Kažin, iš ko tu statai skruzdėlyną čia ir kodėl dabar viena slankioji aplink taip anksti ryte?

Pagaliau nelabai noriai grįžtu į stovyklą. Dauguma čia jau sukilę. Gidai ruošia pusryčius, amerikonai, nepatingėję išlyst pro vartus ir saulės nubudimą stebėję šalia stovyklos dabar snūduriuoja pasirėmę į pagalves. Pusryčiai nėra baisiai prašmatnūs, bet po tokio saulėtekio man viskas tinka.

Saulė kyla greit ir darosi karšta. Rumunai užsimano išvažiuoti dabar pat, tad sėdam visi į landroverį ir pamojuodami atsisveikinam su stovykla. Jiems yra gerai, jie jau žino, kad grįš čia su draugais, ir su mūsų
šauniu gidu Tiego. O aš patyliukais ilgiuosi dykumos, dar iš jos neišvažiavus. Bet neleidžia man Maria, ta šaunioji devynmetė liūdėti ir mes bevažiuodamos praktikuojamės užsirišti arabišką skarą, tada spėliojam apie tai, ką galvoja kita, ir žaidžiam panašius žaidimus.

Kaip ir buvo žadėta, mane į viešbutį pristato 10 ryto. Šeštadienis. Miego noriu nesvietiškai todėl nusnaudžiu valandėlę. Tada gretimoj parduotuvėj nusiperku gabalą sūrio ir pomidorų pietums ir kalną datulių lauktuvėms. Likusią dienos dalį praleidžiu paplūdimyje, maloniai tysodama saulutėje ir skaitydama iš Lietuvos atsivežtą žurnalą. Temsta čia greitai, ir nenorėdama grįžti tamsoje, nors čia ir yra labai saugu (deja, užvakar skaičiau apie vieno prekybos centro tualete nužudytą turistę) iš paplūdimio iškeliauju saulei tebekabant gana aukštai. Man sustoja iš pažiūros nelabai malonus taksistas. Bet greit įsikalbam, jis yra pakistanietis, tikrai malonus ir mandagus. Paklausia iš kur aš ir tada paminėjus buvusią tarybų sajungą pradedam kalbėtis apie rusus. Jis prašo manęs paaiškinti, kodėl rusai, priešingai nei visi likę turistai nesimoko jokių užsienio kalbų. Ir iš kur man dabar žinot.. bet vistiek apsikeičiam keliomis hipotezėmis. Jis mane juokina, sakydamas kad nesoja gražioms blondinėms klientėms, nes bijo kad jos bus rusės ir nesugebės ištarti nei žodžio, išskyrus viešbučio pavadinimą.

Va tokiomis mintis apie Rusiją atrodo teks ir baigti pasakojimą, nes paskutinį vakarą Dubabjuje nieko daug nebenuveikiau. Didžiausia keistenybė ir nusivylimas savimi – atsikrausčiusi iš prašmatnaus Burj Khalifa rezervato į senąją miesto dalį, kažkodėl visai nesidžiaugiau. Viskas man čia dabar atrodė murzina ir nesaugu. Žinojau, kad tai nesamonė, bet kartu visai nesistebėjau savo pojūčiais. Kad ir koks netikras atrodė tas Burj Khalifa rajonas, bet jame gyventi buvo labai patogu, o prie patogumų lagai greitai, jei ne per greit, priprantama.
Paskutinę naktį man ir vėl nepavyko išsimiegoti padoriai, nes išskristi turėjau septintą ryte, o Emyratų avialinijų automobilis pagal jų taisykles iš viešbučio paima trys valandos prieš skrydį. Kaip ir reikėjo tikėtis, lėktuve užmigau jam dar nepakilus.