Jungtinė Karalystė: Žiūrėk Londoną, o ne kitus turistus

Žinau, žinau, pats esu šaipęsis iš turistų vadovų, kurie žada parodyti šalies “paslaptis”, kurie žada turistus nuvesti tolyn nuo išminto tako. Sakiau tuomet: kas čia per nesamonė, visos tos paslaptys tūkstantiniais tiražais ir visose knygose maždaug vienodos. O dabar pats štai panašiai parašysiu. Nes geriausiai sekasi daryti tai, ką pats kada nors esu išjuokęs.

Pabandžiau įsivaizduoti, ką turistai Londone dažniausiai praleidžia nepamatę, o turėtų pamatyti.

Žinoma, yra dalykų, kuriuos jie pamato, ir gerai, kad pamato, nes jie yra verti to: pavyzdžiui, Londono metro (seniausias pasaulyje ir neblizgus, bet neblogai veikiantis pagal savo amžių) arba Londono taksi (su labiausiai išmokslintais pasaulyje vairuotojais ir automobiliais, kurie ne tik keleiviui patogūs, bet dar ir mikliai apsisuka bet kur ir bet kaip), arba miesto parkai.

Yra taip pat ir dalykų, prie kurių turistai grūdasi, moka didelius pinigus, ir lieka nusivylę. Tauerio pilis (Tower of London) yra didelė nuobodybė, išskyrus galbūt karališkuosius deimantus, kainuoja krūvą pinigų ir nėra rekomenduotina (beje, Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejus, Madame Tussauds, yra labai įspūdingas ir vertas kiekvieno penso; nepaisant to, kad juo šlykštisi intelektualesnės Londono viešnios iš Lietuvos megztais sijonais, raukančios nosis nuo “masinės kultūros”).

Dar didesnis pinigų švaistymas yra turistų milžtuvės, savo šlykščiais teršiančiais ir kriokiančiais skardiniais grabais kamšančios visas gatves, trukdančias eismą ir kratančios žmonių pinigines: “apžvalginiai autobusai”, kur antras aukštas be stogo. Žiemą ten galite šalti ir merktis lietuje, vasarą – kepti saulėje ir kvėpuoti išmetamosiomis dujomis, ir palikti didžiulę krūvą pinigų už lėkštus “ekskursovodo” komentarus pavėpusių vokiečių studentų ir Korėjos pensininkų kaimynystėje.

Parašysiu savo septynetuką tokių dalykų, kuriuos daugumas praleidžia, o neturėtų.

Jermyn Street. Ši gatvė yra pačiame centre, ji – lygiagrečiai vienai didžiausių arterijų (Piccadilly), bet turistų ten beveik nėra. Čia ne tik geriausių pasaulyje marškinių siuvėjai (kaip Saville Row – geriausių kostiumų siuvėjai), čia senovinės parduotuvių vitrinos ir gyvenimas penkiskart lėtesnis, nei už visiškai greta esančiose turistų užplūstose arterijose.

Bar Italia, 22 Frith Street, metro: Tottenham Court Road. Mažas baras (net nesitikėkite atsisėsti), bet geriausia kava. Jis čia jau daug dešimtmečių, ir siūlė gerą espresso jau tuomet, kai Londone dar nebuvo nei Starbucks, nei Costa Coffee, nei Coffee Republic, kai pomidorų padažas ir česnakai buvo laikomi egzotiniais prieskoniais, o pica buvo reto užjūrio maisto pavyzdys etniniame restorane.

Selfridges (www.selfridges.com), metro: Bond Street – ta universalinė parduotuvė, kurią verta apžiūrėti, nors visi turistai šniūrais traukia į Harrod’s arba Harvey Nichols. Pastaruosiuose – pretenzingų durnelių ir pinigus nuleidinėjančių naftos milijonierių bei rusų oligarchų draugių susibūrimas, o Selfridges – tikroji Londono prekybos istorija. Nuo Selfridges prasidėjo Oxford Street, parduotuvių gatvės, istorija.

Nuo šios parduotuvės pasaulyje prasidėjo parfumerijos išdėstymas pirmame aukšte (kad kvepėtų jau lauke), nuo jos prasidėjo Kalėdų prekyba ir skaičiavimas, kiek laiko liko iki Kalėdų. Selfridges maisto skyrius parodo viską, kas yra skanaus pasaulyje – vienoje vietoje.

Arigato japonų supermarketas ir valgykla, 48-50 Brewer Street, metro: Piccadilly Circus. Londone daugybė puikių japonų restoranų, yra gerų ir šitoje pat gatvėje, Brewer Street, bet tikri žinovai ir taupantys pinigus eis čia. Sušiai beveik tokie pat geri, kaip geriausiose vietose Londone, tik trigubai pigiau, visokie puikūs užkandėliai, o šalia dar ir japoniškų šaltų arbatų neregėtas pasirinkimas. Tik japoniško alaus viduje gerti neleidžia (jie neturi licencijos pilstyti svaigalus). Supermarkete yra beveik viskas valgoma, ko gali norėti Japonijos gerbėjo širdis.

Pollocks Toy Museum (www.pollockstoymuseum.com), metro: Goodge Street. Čia – žaislų muziejus, bet suaugusiems čia įdomiau, nei vaikams. Čia užkonservuotas praeityje, XIX a. pabaigoje, labai angliškas ir labai jaukus Londono namas, su girgždančiais laiptais ir tokiu stipriu praeities pojūčiu, kad pasijunti kaip perėjęs į vaikystę. Visur galima vaikščioti ir viską liesti. Autentiškiau, nei Šerloko Holmso muziejus Baker Street gatvėje, kur minios nepalyginamai didesnės.

National Gallery, Sainsbury Wing (www.nationalgallery.org.uk), metro: Charing Cross arba Leicester Square. Kaip ir visi geriausi Londono muziejai, Nacionalinė galerija yra nemokama. Čia tūkstančių turistų būriais laksto, spokso, stumdosi; pusė jų eina žiūrėti prancūzų impresionistų. Jums tereikia pasukti kairėn, kur yra muziejaus priestatas, Sainsbury Wing, kur visas italų Renesansas ir gal dešimtkart ramiau, šviesiau ir tyliau, nei pagrindiniame pastate. Ligi šiol negaliu paaiškinti, kodėl kone trečdalio muziejaus minios beveik neužkabina.

London Transport Museum (www.ltmuseum.co.uk), metro: Covent Garden. Transporto muziejuje reikia mokėti už įėjimą, bet Dievas mato, muziejus vertas pinigų. Seni metro vagonai, į kuriuos galima įlipti, seni autobusai, visa didelio ir nemiegančio miesto gyvenimo praeitis, protingai pateikta, paliečiama ir labai tikroviška.

4men.lt, 2009 m. lapkritis.