Jungtinė Karalystė: Tobulo sodo paieškos

Nepamenu, kada mane užvaldė meilė gėlių auginimui, bet kelios paskutinės vasaros buvo nuoširdžiai pašvęstos gėlių auginimo eksperimentams. Berankiodama visokias žinias ir informaciją apie augalus ir sužinojau, kad Londone kasmet vyksta baisiai garsi ir įspūdinga Čelsio gėlių paroda „Chelsea flower show“. Šiemet apie parodą prisiminiau laiku – ankstyvą pavasarį ir tuoj pat nusipirkau bilietą, kurio nemaža kaina – 45 svarai plius traukinio bilietai į Londoną, neatbaidė – norėjau nors kartą gyvenime tą garsųjį (gėlininkų pasaulyje) reginį išvysti savo akimis.

Likus keliom dienoms iki kelionės į Londoną, draugelis pakišo po nosim kokį tai britų laikraštį su straipsniu apie parodos atidarymą, kur buvo rašoma apie norvegą, į parodą atitempusį šimtametę pušį iš Norvegijos šiaurės ir apie parodos soduose spindinčius deimantus. Mano nekantrumas visa tai kuo greičiau pamatyti savo akimis tik padidėjo. Pagaliau, vėlų penktadienio vakarą atidundėjau į Londoną. Šeštadienis – paskutinė parodos diena, vakare 4 valandą bus išparduodami kai kurie augalai. Žinojau, kad žmonių ten bus begalės, todėl pasiryžau baisiai sunkiam žingsniui – keltis šeštą ryto kad prie vartų atsidurčiau juos atidarant – 8 ryto. Kitą šeštadienį žygdarbį ir vėl reikėjo pakartoti – keltis anksčiausiai, kad draugę su visa jos šeima nulakdinčiau į Asterikso parką palei Paryžių.

Taigi, truputį po aštuonių išneriu iš metro prašmatniajame Londono Chelsea rajone ir truputį pasižvalgius greit suprantu kurion pusėn man reikia eiti – ten kur traukia senyva pasipuošusi pora – intuicija man šnibžda kad šie ponai tikrai eina į gėlių paradą paspoksoti. Kai pagaliau atsiduriu vietoj, ten jau knibžda pulkas žmonių, lyg ne 8 valandos ryto būtų – nesuprantu, kada jie visi ten susirinko. Prie vartų stebina nuostabus britų sugebėjimas viską sklandžiai organizuoti – aiškios rodyklės nurodo kur eiti atsiimti bilietų, kur išduodami vežimėliai neįgaliesiems, kur įsikūręs medicinos punktas ir t.t. Kas porą metrų stovi parodos darbuotojai pasirengę atsakyti į bet kokį rūpimą klausimą ir paraginti eit pirmyn, kad nesusidarytų grūstis ar eilės.
Pradžioje pažvelgus į planą (paroda vyksta Chelsea ligoninės teritorijoj, ji yra pakankamai didelė) apima nedidukė panika – kaip čia reiks spėt, bet greit pamatau, kad toli gražu ne viską man čia reiks aplankyt, nes parodoje daugiau nei pačių gėlių yra įvairiausių prekybinių pavilijonų parduodančių viską ko reikia ir nereikia, kas tik kaip nors susiję su sodais, daržais ar gėlėm (įskaitant papuošalus sukurtus pasinaudojant gamtos idėjomis – ten buvo toks nuostabus kaklo papuošalas – žirnio ankštis su perliniais žirniais, kurio nenusipirkau ir dabar baisiai gailiuosi).

Taigi atsirenku kas yra kas ir drožiui tiesiai prie pirmojo eksponato sodo-gėlyno. Čia gal verta pasakyti, kad parodoje eksponuojami skirtingi teminiai sodai- gėlynai, miesto sodai, kiemelių sodai, kiekvienas su savo idėja, kiekvienas kurtas kokio žymaus dizainerio ir architekto, ir žinoma, kiekvienas su stipriu rėmėjų ir sodų-veislynų užnugariu. Aš net nežinau tiesą sakant, kaip tiksliau tuos kūrinius vadinti, ar sodais ar gėlynais, nes jie tai ir gėlynas ir sodas ir poilsio vieta kartu, ir nei vienam jų obelų neradau, užtai pavėsinės su puotai paruoštais stalais buvo vienas svarbesnių elementų. Na, pasiliksiu prie termino „sodas“ nors tai ir nėra visai tikslu. Savo sodus pristato (teisingiau pasakius juos remia ir savo vardu pavadina) organizacijos ar įstaigos atrodo visai nieko bendra su sodininkyste neturinčios – dienraštis The Daily Telegraph, šampano gamintojai Laurent-Perrier arba vėžio tyrimų institutas ir t.t.

Taigi pirmasis mano kelyje M&G Investments sodas ir sustojus prie jo man tą pačią minutę apsąla širdis ir sukyla visokie prieštaringi jausmai – ir susižavėjimas ir džiaugsmas ir neviltis. Susižavėjimas, kad toks nepaprastas gėlynas sukurtas iš paprasčiausių augalų, kurie pavieniui jokio įspūdžio nepadarytų, o čia nedidelėje erdvėje sutupdyti taip darniai ir draugiškai, kad negali atitraukt akių nuo to žaismingo žiedų šokio. Čia rusmenės, sinavadai, sidabražolės, rožės, jazminai, snapučiai, katilėliai, irisai, bijūnai, tulpės, šalavijai ir levandos užpildo visą teritoriją, kabo virš galvos gėlių kekėmis, siūruoja palei vingiuotą molinių trinkelių takelį ir draugiškai šnabždasi sau aplink nedidelę pavėsinę. Apima ir šiokia tokia neviltis, nes šitas sodas ne mano ir kad ir kiek spoksočiau į jį, negalėsiu jo iš čia išsinešti, negalėsiu nufotografuoti viso jo žavesio, nesužinosiu kiekvieno augalo pavadinimo ir greičiausiai nepajėgsiu jo kada nors atkartoti savo kaime.

Emocijos vis pliūptelėdavo prie kiekvieno pavilijono, nes juose vis kitaip, labai išradingai ir su fantazija buvo derinami mums įprasti beržai ir viosokios egzotiškos gėlės, bijūnai ir usnės, bambukai asiūkliai ir samanos, orchidėjos ir paparčiai. Kiekvieną sodą pagyvina čiurlenantis, tekantis, kapsintis, lėtai sruvenantis siena ar baseine burbuliuojantis vanduo. Bespoksant į tas grožybes užvaldė mane nesvietiškas noras mesti savo darbą, užsirašyti į kokią sodininkystės mokyklą ir likusį gyvenimą pašvesti sodams, gėlėms ir rojaus kūrimui žemėje. Kiekvienas tų gėlynų buvo tarsi mažas rojaus atspindys nes rojų taip ir įsivaizduoju – visą žalią ir gėlėtą, truputį laukinį bet kartu išlaikantį tam tikrą tvarką ir struktūrą, o svarbiausia – natūralų, jaukų ir tobulą.
Šituose pavyzdiniuose soduose svarbu ne tik augalija, čia svarbu ir sodo poilsinė funkcija, todėl seilė varvėjo ne tik į kvietkus besidairant, bet ir į moderniausius, gražiausio dizaino sodo baseinus, baldus, pavėsines, ir visą kitą prašmatnią atributiką. Štai norvegas, iš tolimosios šiaurės atvežęs pušį atsitempė ir prašmatnų gultą o jo pavėsinės stiklinis stogas savo spalvų gama atkartojo tamsiai violetinių sinavadų žiedų spalvas.
Dienraščio The Daily Telegraph sodas, su iš pirmo žvilgsnio keistokomis puošmenomis – surūdijusiais sodo dizaino elementais buvo apdovanotas aukso medaliu, o aš ilgai vargau, kol susižymėjau ten augusių ir man patikusių augalų pavadinimus.

Bet tiek jau to, nebesileisiu čia į kiekvieno sodo aprašinėjimus, juos galima rasti internete. Gal tik pasidalinsiu dar keletu įspūdžių apie labai skirtingus dalykus. Jei lauko pavilijonų gėlynuose ir soduose kūrėjų tikslas buvo pristatyti sodą kaip darnią visumą, tai po stogu įsikūrusiame pavilijone skirtingi augalų veislynai savo stenduose pristatinėjo vienos grupės (ar tipo) augalus. Ten pavyzdžiui buvo chrizantemų stendas, tulpių, orcidėjų, smilgų, raktelių, kaktusų, levandų, raganių, rožių, orchidėjų ir kitų gėlių stendai. Net susapnuot nebūčiau susapnavus kiek daug gražių raganių ir chrizantemų ir raktelių rūšių gėlininkai yra sukūrę, kokia sukulentų ir kaktusų įvairovė, ir negalėjau atsistebėt, kaip gėlininkai visus tuos žiedus privertė pražysti vienu metu. Tame pavilijone įsikūrusių dalyvių stendai – puiki reklama savo veislynams, ašku čia buvo galima įsigyti ir katalogų, ir sėklų o galiausiai, ketvirtai valandai atėjus – ir pačias gėles nusiprkti. Gerai, kad paroda vyko Londone kur buvau atvažiavus traukiniu ir aš negalėjau tų gėlių prisipirkt, nes dabar mano terasoj manau nebūtų laisvo kampelio…

Pasidairiau ir po prekybininkų stendus (visa laimė, kad su pakankamai tuščia pinigine) – gražu buvo pažiūrėt, koks bujojantis verslas gali būti prekyba viskuo ko reikia gėlynui ir sodui – pradedant pirštinėmis, spalvingais guminiais batais, sodo įrankiais, etiketėmis gėlių vardams surašyti ir baigiant sodo aksesuarais, vazonais, dekoratyviniais akmenimis, šviestuvais, skulptūromis, fontanėliais, baldais, židiniais, šiltnamiais ir kalnais kitų brangių dalykėlių. Tokių prekių nerasi mūsų senukų ar kitų parduotuvių sodo skyriuose… Šitie prekybininkai ne į pačius kukliausius pirkėjus orientuojasi ir savo žieduose paskendusiose pavėsinėse klientus viliojasi prancūzišku šampanu.

Negaliu dar kartą nepaminėt puikaus britų organizuotumo – parodos teritorijoj įrengta ir daugybė maitinimo vietų, ir kalvelė piknikui ir, svarbiausia – tualetai. Kai prireikė aplankyti šią įstaigą, galvojau kad eilę tikrai nemažą reiks atstovėti, nes žmonių čia buvo tiršta. Bet ką jūs sau galvojat – net ir tualete eismą reguliavo kelios griežtos darbuotojos, raginusios moteris paskubėti, nemindžiukuoti vietoj ir vis judėti („ladies, move, move, please don‘t stop, go ahed…“). Nejučia pagalvojau gal ir tą reikalą reiks kažkaip judant atlikti bet laimei neprireikė, ten buvo įrengta daug būdelių ir nieks nenurodė, kiek ilgai jose galima užtrukti. Užtai rankas teko praustis prie tokio apskrito fontanėlio, kur reikėjo judėt ratu, kad už tavęs gink Dieve, eilė nesusidarytų .
Parodoj praleidau geras šešias valandas ir jos visai neprailgo. Didžiąją dienos dalį krapnojęs lietus nesutrukdė nei man nei galybei kitų lankytojų. Kai išeidinėjau, čia buvo tiršutėlė minia žmonių ir nori nenori reikėjo derintis prie minios judėjimo tempo ir krypties. Kaip gerai, kad kas gražiausia, apžiūrėjau anksti ryte.

Tokios parodos iš tiesų yra labai specializuotos, ir toli gražu ne kiekvienas turistas čia veržiasi. Bet man atrodo, kad tokį dalyką reikia pamatyti nors kartą gyvenime vien jau tam, kad praplėstum savo akiratį. Tokioj vietoj greit pamatai, kad sodas ir gėlynas gali būti visai kitoks nei mūsų tradicinis sodelis su penkiom obelim ar rūtų-ramunių-bijūnų gėlynėliu po močiutės triobos langais. Šiuolaikiškas originalus sodas gali patapti baisiai madingu, namus ar įstaigą reprezentuojančiu stilingu akcentu, kurio kūrimas yra jau nebe sodo savininko, o krūvos meninikų, stilistų, dizainerių architektų reikalas. Bet ką aš čia, tai juk savaime aiškus dalykas ir nėr ko apie tai postringaut. Į tokį renginį galima keliaut vien jau tam, kad pamatytum, kaip galbūt atrodo rojus.