Jungtinė Karalystė: Škotija 2009

ŠKOTIJA 2009

Pradėdamas šį pasakojimą turiu atkreipti Jūsų dėmesį, kad Škotija nebuvo ta šalis, kurion veržčiausi prioriteto tvarka, tačiau svajojau kada nors apsilankyti, ir gavęs spontanišką pasiūlymą bei susitvarkęs darbo reikalus po savaitės jau rūkau Europos greitkeliais tolimojo tikslo link.

Noriu padėkoti savo naujiesiems draugams už parodytą pasitikėjimą ir norą dalintis kelionės įspūdžiais ir išlaidomis su beveik nepažįstamu žmogumi, priimti jo trūkumus ir kaprizus. Algiui – už nepriekaištingą vairavimą ir vakarinius kepsnius ant grilio, merginoms – už skanius pusryčius ir suskaičiuotas iki smulkmenų kelionės išlaidas. Svarbiausia, kad keliaudamas vienas dėl riboto susisiekimo galimybių nieku gyvu nebūčiau spėjęs tiek pamatyti. Jūs buvote patys šauniausi pakeleiviai kokius man kada nors teko turėti.

Viskas prasidėjo labai paprastai: Ritos žinutė vėlai vakare per skype, trumpas plano išdėstymas, keletas rimtų abejonių dėl Depeche Mode koncerto (kuris, kaip paaiškėjo pirmąją kelionės dieną, taip ir neįvyko), rytinis pasitarimas su reikiamais asmenimis ir TEIGIAMAS mano atsakymas vykti.

Tai, žinokit, šitokių atostogų jau seniai neturėjau…

Kas pirmiausia šauna į makaulę, pagalvojus apie Škotiją? Žinoma, Nesė, kalnietis Duncan‘as McCloud‘as ir dūdmaišio, kurį pučia koks nors plevėsuojančiu kiltu dėvintis vyrukas, melodija sklindanti nuo kalvų. Na, gerai, ir dar darganotas oras. Ką gi, kai kas yra tikra, kai kas ne. Bet apie viską nuo pradžių.

VILNIUS. 20090521.

Esu dėkingas tėvui, kad atbogino mane su didžiausia kuprine drabužių, maisto ir fotoįrangos. Prieš kelionę buvau perspėtas, kad imčiau kuo mažiau daiktų, ir manydamas, kad teks keliauti žygeivio principu, visą Ritos pateiktame sąraše nurodytą daiktų kiekį (išskyrus kompasą ir adatą su siūlais) sugrūdau į vieną 60l talpos kuprinę.

Dėl viso pikto nusipirkau ir troselį fotoaparatui, 3 stopų filtrą kriokliams fiksuoti ir 10 vnt. FUJI SENSIA ISO100 pozityvinių juostelių (VELVIA, deja, reikia siųstis iš užsienio) savo juostiniam fotoaparatui, idant galėčiau kasdieną po juostelę prišaudęs gerą kadrų atranką padaryti ir paskui tomis nuotraukomis su jumis pasidalinti.

Dabar kai pagalvoju, tai nevertėjo turbūt taip aukotis, nes juosteles galima išsiryškinti tik vienoje Vilniaus fotoateljė (kurios dislokacijos vietos dėl laiko ir popieriaus ar elektroninio puslapio kiekio čia neminėsiu), nuotraukas priduoti griežtai tik antradienį, ryškina griežtai tik trečiadienį, atiduoda ketvirtadienį ar vėliau. Siaubingas nepatogumas provincijos gyventojui… Ir visa tai tik todėl, kad ryškalai pozityvinėms (skaidrinėms) juostoms nebepopuliarūs ir jais paprastai nebeprekiaujama.

O paskui, dar norint konvertuoti viską į skaitmeninį formatą, reikia važiuoti ir melsti draugų, kad apsiimtų gerai nuskenuoti, nes fotostudijos dažniausiai kai nuskenuoja… Gana apie tai. Geriau papasakosiu apie likusį bagažą, kuriam susidėti skyriau lygiai vieną vakarą.

Štai kaip atrodo mano daiktų, sudėtų į kuprinę sąrašas:

Pasas, draudimas, pinigai, kortelės
Miegmaišis (vasarinis)
Kilimėlis
Pagalvėlė
Kuprinė didelė
Kuprinėlė maža
Katiliukas, puodukas, šaukštas, peilis
Bintas, pleistrai, individualūs vaistai
Tualetiniai reikmenys (dantų pasta, šepetėlis, rankšluostis, dezodorantas, šampūnas, šukos)
Žibukas (žibintuvėlis)
Repelentai / tinkleliai nuo uodų
Neperšlampamas kostiumas
Megztiniai, 2 vnt.
Marškiniai / golfas
Maikutės, 3 vnt.
Kelnės
Džinsai
Trumpos kelnės (bridžai / šortai)
Kepurė / skarelė
Plonos pirštinės
Apatinis trikotažas, kojinės
Maudymosi rūbai
Kalnų batai (vibramai)
Guminės tapkės
EOS 40D ir EOS 3 fotoaparatai su aksesuarais ir fotojuostomis (1 vnt./dieną)
Štatyvas ir 3 skirtingo židinio objektyvai

Jumis dėtas pusę šių daiktų mesčiau per bortą. Ypač jei vykstate į civilizuotą šalį ir ne ilgesniam nei vieno mėnesio laikotarpiui ir lėktuvais ar kitu viešuoju transportu. Grįžęs supratau, kad man tikrai galima buvo apsieiti be šortų ir guminių tapkių, o taip pat kelnių (juk Škotija!), rankšluosčio ir visokių muiliukų, nes visa tai galima pigiai įsigyti vietiniuose prekybos centruose, ir po to be skrupulų išmesti. Daiktas, kurio šiek tiek pasigedau – šakutė maistui, bet ji tikrai nėra privaloma geram žygeiviui. Taigi, pasiruošiau eiti į kalnus, nešti savo sunkų krovinį dulksnojančių tolumoje kalvų keliais ir takeliais.

Atvykęs prie Vilniaus BIG MAXIMA aikštelę supratau, kad bendražygiai Algimantas ir Inga- panašaus sukirpimo žmonės kaip ir aš, todėl ekstremaliai pavojingo žygio pojūčių bus išvengta. Nebent norėčiau pažygiuoti vienas pats ar drauge su Rita, kuri ir pasiūlė man vykti į kelionę drauge su šia šaunia kompanija.

Netrukus patraukėme mano naujų pažįstamų namų link, kur suvalgėme paskutinę vakarienę, tpfu, t.y., pietus ir nurūkome susirinkti tik tik iš darbo parbėgusios Ritos, kuri virdama vištų kulšeles kelionei dar įtemptai svarstė ar nepasiėmus pripučiamos kanojos ir štatyvo savajam fotoaparatui. Dėl kanojos nesunkiai įtikinom, kad neužteks vietos, bet štatyvas taip ir liko gulėti bagažinėje beveik nepanaudotas per visą kelionę– pakako maniškio su retomis išimtimis, kai nereikėjo Ritai eiti į kalnus. Pilnas HONDA CR-V ekipažas 16.00 pagaliau pajudėjo Lazdijų link.

POZNAN. 20090522.

Po poros valandėlių be nuotykių pasiekėme pasienį, prisipylėm pigaus kuro, ir nurūkome vakarojančiais Lenkijos keliukais Poznanės link. Apie 1.30 jau apsistojome centriniame Polonez viešbutyje prie senų miesto kapinių, kurį Algimantas buvo rezervavęs internetu, todėl gavome gana gerą kainą po dvivietį kambarį už 65 eurus. Grįžtant atgal mažiausia kaina jame buvo 100 eurų, todėl dviejų nakvynių atsisakėme.

Po naktinės alučio injekcijos kojos pačios savaime išsitiesė ir kitą rytą iš lovos išvertė tik nemaloniai trimituojantis pionierių stovyklos žadintuvas mano telefone. Veiksmingas daiktas!

Lengvai papusryčiavę, šokome į trasą ir nurūkome Belgijos kryptimi. Oras palaipsniui vėso, ir Rita viską karštligiškai dokumentavo į kelionės failiuką.

ST.NIKLAAS/GENT. 20090522.

Nepaisant mano antros trumpos viešnagės tranzitu Nyderlandų greitkeliuose, gavau išskirtinę galimybę aplankyti spalvinguosius Belgijos miestus. Iš pirmo žvilgsnio beveik tas pats, kas ir Amsterdame, tik tiek, kad nėra raudonųjų žibintų kvartalų ir dviračių takelių. Už tai vėliavas žmonės ten mėgsta. Kur tik jų nėra: ant laivų, namų sienų, herbuose ir net ant bažnyčių bokštų. Galbūt tai išskirčiau kaip Belgijos identitetą.

Atvykome jau vakare, ir apsistojome ne itin svetingame IBIS viešbutukyje, kur apie nuolaidas niekas nekalba, automobilių parkingo nėra, o kainos – kaip čia pasakius. Gal geriau būtų imti vis tik RAMADA. Džiaugiuosi, kad priešingai nei Berno IBIS‘e, lovos čia buvo normalios, o ne dviaukštės, kaip kazarmose. Na, bet kadangi esu žmogus pratęs palapinėje gyventi ištisą vasarą, tai per daug neėmiau į burną, tpfu, t.y. galvą, o apsistojome šį kartą, žinoma… Ne, ne kapinėse …bet netoli belgiškos laidojimo kontoros.

Palikę daiktus, kuo skubiau nėrėme aplankyti vakarinio Gento. Nereikia stebėtis, kad belgai gali didžiuotis keliais apšviestais žibintų, pastatytų čia gal prieš trisdešimt metų ir, neva, taip traukiančių kosmoso turistus – už tai priešingai nei Vokietijoje, galima vidury automagistralės kalti ratu į nemažą duobę. Kažin kas geriau: žibintai ar geras asfaltbetonis? Prieš Gentą pralekiame besikalatojančiu gal pusės kilometro tiltu ir sutartinai kinkuojame galvomis, o pro šalį skriejančių automobilių vairuotojai ir pakeleiviai spokso į mūsiškius registracijos numerius it vaikai iš multiko, prispaudę nosis prie langų stiklo.

Miestas kaip miestas tas Gentas, aplinkui vyksta statybos, gatvėse pilna žmonių,- rodos, krizė jaučiama tik pas mus. Pasivaikščioję po vakarėjančias gatves, nuostabią centrinę krantinę su kanalais ir besiilsinčiais juose laivais ir begale jaunimo, patraukėme vakarieniauti į Pizza Hut piceriją už kampo. Kadangi Gentas buvo tik šios šalies tarpinė stotelė, o ne išsamaus pažinimo tikslas, sutemus nutarėme traukti atgalios į St. Niklaas, ir, ten pernakvoję, geriau kaip galima anksčiau keltis, kad spėtume pamatyti Briugę ir ilgiau paviešėti pas Ritos seserį gyvenančią Londono priemiestyje Feltham.

BRUGGE. 20090523.

Ankstyvi pusryčiai, disciplinuotas režimas, 300 m pėsčiomis su nešmenimis iki centrinės automobilių stovėjimo aikštelės, ir mes jau ant trasos į Briugę. Kinkuodami galvomis vėl pravažiuojam besikalatojantį tiltą ties Gentu, o nebeskubantys į darbą belgai ir vėl neatrodo tokie atsipūtę, spoksodami į lietuviškus registracijos numerius ant automobilio.

Po valandėlės mes jau Briugėje. Miestas ypač primena flamandų tapybą ir riterių turnyrus: vien tik žmonės, bokštai, vėliavėlės, čerpiniai stogai, kanalai, laiveliai, gėlės languose, nubalintos sienos ir senoviniai drabužiai vitrinose.

Praleidome čia keletą valandų. Aplankėme centrinę miesto aikštę, senąją ligoninę, prasiėjome kanalų pakrantėmis ir mojome bepraplaukiantiems laiveliais žmonėms. Vienoje iš gatvelių net nugirdome šnekant lietuviškai, ir, jei būtume buvę automobilyje, turbūt taip pat sėkmingai, kaip ir belgai automagistralėje, būtume prilipę prie jo langų.

Praalkę nusprendėme pamėginti ką nors autentiško, idant užsukę į dar vieną junk food station. Pakeliui pasitaikė šauni blyninė su įvairiaspalviu meniu. Principas toks: sena šeima – vyras, žmona ir jų draugiškai nusiteikęs meškis (ar kuo jis ten bebūtų vardu), pasitinka klientus. Moteris pateikia meniu, vyksta užsakymai, o vyras tuomet jau kepa blynelius ant tam specialiai paruošto įrenginio, patepdamas jį lašinių gabalėliu. Kuomet ponai atlieka savo statymus, ant blynų tešlos pažeriami įvairūs meniu komponentai: lašiša, krevetės, faršas, lašinukai, kiaušiniai, vaisiai ar uogienė.

Nuostabūs blynai su lašiša, mėsos ir pusžalių kiaušinių įdarais bei baltu ir šviesiu vietiniu alumi atsiėjo mūsų ketveriukei 33 eurus. Suvalgiau šį tą novatoriško ir netikėto. Reiks kada nors pamėginti tokių laikraštinukų namuose prisikepti.

Tai va tiek tos Briugės ir tos Belgijos, kurioje, beje, teko lankytis pirmą kartą. Paliko malonų įspūdį.

BOULOUGNE/DOVER. 20090523.

Vos tik kirtome Belgijos-Prancūzijos sieną, pasitiko ne itin malonus apniukęs ir vėsus nuo artėjančios Šiaurės jūros oras, o laikrodis mušė paskutines valandas iki įvažiavimo į laivą, tpfu… t.y., keltą. Pabrėžtinai klausydamiesi LeBroniaus komandų iš TomTom navigatoriaus, pasukome rampos link. Čia praėjome nepaprastai malonią anglų kontrolę, kurios metu užkliuvo tik mano pilna daiktų kuprinė su fototechnika. Gal už ginklus palaikė, gal už vogtą aparatūrą. Nežinau. Tik meldžiau, kad pro rentgeną kilimėliu pravažiavę pozityvinės juostelės neapsišviestų. Po to jau gavome leidimą laukti eilėje į keltą. Atvykome bene paskutiniai, o ir iš susidariusio grįžtančio srauto supratome, kad į tą salą niekas pernelyg neskuba, priešingai nei į žemyninę Europos dalį.

Ką gi, mums vis tik į priešingą pusę, todėl nekantraudami laukėme, kada bus leista įvažiuoti. Taip prabėgo net pusantros valandos, o mes per tą laiką sužaidėme Yatzy partijėlę. Tiesa sakant, šį nuostabų žaidimą įnirtingai žaidžiau prieš kokius 15 metų, bet taikliausio spėjimo įgūdžiai arba išliko arba man tikrai labai gerai sekėsi. Vos baigus žaisti ir susumavus taškus, per garsiakalbius pranešė, kad keltas į Doverį paruoštas ir buvo duotas leidimas įvažiuoti.

Po to apie porą valandų plaukėme ramiu apniukusiu La Mancho sąsiauriu, ir gurkšnojome su anglais Stella Artois (Artojų Žvaigždę:D). Paskui Ritos sesuo paprotino, kad jį gert UK nepriimta ir kad tai, neva, prastas alus. Ilgainiui atpratome žiūrėti į jo sifonus baruose.

Na, priešingai nei mes, tie vyrukai ten gerokai apsivožė. Vienas net papylė alutį ant stalo. Buvo matyt, kad ten plaukė ne pati oriausia, bet šauniai nusiteikus kompanija. Su anglų kiaulišku elgesiu jau teko susipažinti Ispanijos kurortuose, todėl į šį „spektaklį“ žiūrėjau gana abejingai.

Smagus dalykas keltuose yra jų nedidelė kaina. Keturių keleivių su automobiliu ekipažui registruojantis iš anksto internetu visa atsiėjo 45 svarus. Tunelis, gi, kainuoja apie 100 svarų ir yra greitesnis būdas keliauti, bet mes niekur neskubėjome, todėl nutarėme pataupyti.

Pagaliau tolumoje per rūką pradėjo ryškėti balti statūs Anglijos krantai prie Doverio. Čiupome fototechniką ir patraukėme į lauką nepaisydami gana šalto ir stipraus vėjo, atpūtusio vasariškai giedrą saulėtą ir ramų vakarą.

LONDON. 20090523.

Už pusantros valandos jau viešėjome Londone. Ritos sesuo Irma pasitiko mus prie savo namų, paruošusi nuostabiai fantastišką vakarienę su vištiena, saldžiomis bulvėmis ir salotomis. Mes savo ruožtu atsivežėme vyno. Mergina gyvena čia jau daugybę metų, tačiau tuo metu, kai mes buvom atvykę, truputėlį nuogąstavo dėl laikino bedarbės statuso, tai atrodė kiek sutrikusi nuo neįprastos žmonių gausos ir ekonominės situacijos vietinėje darbo rinkoje. Nuolat kartojo mums, kad UK yra 3 mln. bedarbių. Įdomu, kiek tokių pas mus?

Kitą rytą apsiginklavę pakrautais telefonais, fotoaparatais, kuriuos jau spėjome gerokai nusodinti Belgijoje, ir laptopu patraukėme Lake District kryptimi, o šeimininkei mainais už nakvynę palikome vos porą buteliukų šilto lietuviško ŠVYTURIO alaus, kuriuos ji tikriausiai išgėrė besidegindama ant namo stogo.

LAKE DISTRICT. 20090524.

Radijas pranešė karščiausią metų dieną ir skelbė Bank Holidays, kas reiškė, jog pirmadienį dar niekam nereikės drožt į darbą, todėl gamtoje ir, savaime suprantama, kempinguose garantuotai knibždės begalės turistų. Tuo netrukome įsitikinti įvažiavę į M40 greitkelį, vedusį mus Manchesterio link.

Iš pradžių guodėme save, kad automobilių srautas juda šio didmiesčio aglomeracijos link, kol galiausiai visai sustojo dėl kelyje įvykusios skaudžios avarijos. Toliau slinkome keletą mylių su nuolatiniais stabtelėjimais, ir pravažiavę taip visus išvažiavimus Manchesterio link, jau atsidūrėme ištuštėjusiame kelyje Lake District link.

Pastebėtina, kad tai yra didžiausias nacionalinis parkas Didžiojoje Britanijoje. Šio parko sostine ir pradžių pradžia galima būtų vadinti Windermere miestelį. Parkas taip pat turi aukščiausią viršūnę (Scafell Pike, 978 m) ir giliausią ežerą (Wastwater, 79 m) Anglijoje.

Stabtelėjome pirmame šio nuostabaus grožio nacionalinio parko kempinge susipažinti su vietinėmis kainelėmis, ir buvome gerokai priblokšti, kai už automobilį, 2 palapines ir 4 žmones paprašė net 40 svarų. Viskas buvo pagrįsta tuo, kad lankosi begalė žmonių, yra bank holidays ir visi viešbučiai ir B&B užkišti.

Nutarėme pasiderėti, ir patikinome, kad turime nedideles palapines, kurios užima turbūt mažiau ploto už 1 gremėzdišką anglišką, ir kaina kaip mat sumažėjo iki 20 svarų, tikinant kad tai yra puikus sandėris, nes mums bus pigu, o jie bus aklinai užpildę visą kempingą. Vis tiek tai mūsų nė kiek neįtikino. Kempingas parko pakraštyje, kaina iš karto krenta pusiau. Kažkas čia ne taip. Reikia pamėginti pasieškoti ištaigingesnės vietelės su mažiau žmonių ir gražesniais vaizdais.

Pasukome Windermere miestelio link, kuris laikomas šio nacionalinio parko vartais. Čionykštė informacija mūsų visai nepradžiugino, todėl ekipažas kaip mat susiskaidė į stovyklas pagal individualias nuomones. Inga nedrąsiai siūlė grįžti atgal, Rita važiuoti pirmyn, kuo toliau į laukinę gamtą, aš – kad reikia atkakliau ieškotis kitos vietos netoli Windermere, su garantuota galimybe grįžti į jau lankytą brangųjį kempingą parko pakraštyje.

Caravan Park kempinge mums paaiškino, kad palapinių statyti ten mes negalėsime, visas yra pilnai užkimštas, o miestelio viešbučiai, B&B ir artimiausi kempingai lūžta nuo žmonių antplūdžio. Iš tokios info – nieko gero.

Tačiau vis tiek nenuleisdami rankų pasukome į kitą miestelio kempingą, kur malonus senukas paaiškino, kad jų kempinge apsistoja tik šeimos su traukiamais nameliais, o palapines galime pamėginti statytis Park Cliffe kempinge. Aš dar norėjau paprieštarauti, kad mes esame viena didelė šeima su vaiku (manimi), bet pasukome ten vingiuotu, kalnuotu, siauručiu, didžiuliais bordo spalvos ir violetiniais rododendrais apaugusiu keliuku.

Čia suteikta informacija nelabai pralinksmino. 36 su puse svarainiai už galimybę nusiristi nelygiu šlaitu bemiegant. Pasivaikščiojom, pasivaikščiojom: akmuo ant akmens, triukšminga kompanija, elektros stulpas, bala – na, vienu žodžiu… Einame ir vėl derėtis. Kas mums, jauniems neženotiems?! Tėvukas prie durų sako, kad nieko nebus. Gal mes neatidžiai žvalgėmės? Vedasi mus į slaptą vietelę prie upelio, it koks Moišė pasiklydusias aveles. Rodo, kad ten labai zauber bus –esą nuošalu, triukšmo mažiau. Vienžo, gyvenk ir žvenk. Ir tik 36,5 svarainiai – kur tu geriau rasi?!. Sakau jam, kad elektros laidai virš galvos, neramu miegot bus, jeigu vėjas stiprus papūs ir audrą atneš. O jis man – „tu gal aitvarą leisti čia susiruošei?“ Na, pasijuokėm pasijuokėm. Susižvalgėm. Bet tėvukas savo šneka. Užtikrintas toks. Linksmas. Nenorit – kaip norit. Nusprendėm pasilikti. Kad ir kaip brangu, bet dušai – pusė velnio, skalbyklėlė yra (lyg mums šviežiai atvykusiems ji labai aktuali būtų). Papildomai už juos mokėt nereikia. Vanduo karštas. Tualetai švarūs. Viskas nuostabu. Ir dar kalva neapsakomo grožio šalimais.

Įsikūrėm tam drėgnam paupy ir iš kart į kalvą, dunksančią šalia kempingo. Pirmas įspūdis buvo apgaulingas. Galvojau, kad patrūksiu į ją bekopdamas, bet ten juokų darbas buvo. Gal 15 minučių užkopt tetruko. Vienas malonumas aukštai. Apačioje matosi mūsų ramus kempingas, dešinėje miške rėkauja kažkokia žaliūkų skautų gvardija prie laužo, kurio dūmelis kyla pro medžių viršūnes, aplink bliauna avys su jaunikliais ir palengva leidžiasi saulė, oranžine spalva nudažydama ne tik aplinkines kalvas, bet ir mūsų išsiilgusius poilsio veidus. Ramybė tokia jauki. Giedra. Jokio vėjelio. Anglai negali atsistebėti, kaip gera. Mes patys irgi tuo negalime patikėti. Juk tiek daug buvom prisiklausę apie darganotą, šalta anglišką orą. Ir dabar tie įspūdžiai taip ir likę ryškiausi iš visos kelionės.

Pasifotografavome, gurkštelėjome alučio ir Algis su Inga nusprendė leistis žemyn gaminti vakarienės, o mudu su Rita nekantraudami pasileidome su fotoaparatais į gretimą kalvą, pakeliui stabteldami užfiksuoti avelių ar šiaip kokio nors į akį kritusio malonaus akiai vaizdelio.

Grįždami atgalios į stovyklą, sutikome patį tikriausią anglų piemenį su šuniu, kuris pajuokavo, kad čia labai triukšminga vieta, esą bliauna avys. Rankos mostu jis nurodydavo savo šuneliui į kurią pusę bėgti ir kur link ginti išsisklaidžiusias aveles, o šis nepriekaištingai vykdydavo komandas. Buvo labai įdomu stebėti šį procesą. Nuo mažens svajojau pamatyti kaip tai vyksta iš tiesų, nes tokį vaizdą anksčiau buvo tekę matyti tik per filmą, ir maniau, kad taip būti tikrovėje turbūt negali.

Pasirodo, piemuo ne iš kelmo spirtas, ir net ne prie kelmo suspardytas buvo. Atvyko į kalvas ne pėsčias, o su nuostabiu raudonos spalvos Land Roveriu, kuris puikiai atrodė žaliose kalvose. „Ir iš kur pas žmogelį tiek drąsos – po kalnus bekele visureigiu važinėtis“,- tada pagalvojau.

Grįžome jau betemstant, ir suskatome kirsti mūsų pakeleivių šauniai paruoštos vakarienės, užsigerdami alučiu. Po to – miegot, kad kitą dieną žvalūs galėtume kopti į Great Gable viršūnę, pasiekiamą iš Wasdale Head kaimelio.

GREAT GABLE. 20090525.

Ši viršūnė yra 899 m aukščio, ir tai yra viena lankomiausių kalvų Anglijoje, esanti visai greta Scafell Pike (978 m) – Aukščiausios Anglijos viršūnės. Iš Wasdale Head kaimelio, tituluojamo Anglijos uolų alpinistų meka, ir viena iš garsiausių Pasaulio lankytinų vietų, esančio prie 5 km ilgio ežero, šios kalvelės atrodo įspūdingai. Netgi sakyčiau, kad labiau primena Slovakijos Tatrus, tik plikesni, atšiauresni augmenijos atžvilgiu. Vien pažiūrėjus į viršun sunkiai besikabarojančius žmogeliukus apėmė ypatingas nekantrumo įkopti ir pagarbos kalnų didybei jausmas (kas buvo nors kartą, žino apie ką rašau).

Na, tai štai. Atėjo metas rimtai išsitraukti savo vibraminius goreteksinius kalnų batukus. Visi nedelsiant apsiginklavome šiltesniais drabužiais, fototechnika… ir alučiu. O kaip gi be skysčių į kalnus? Teko skaityti pasakojimą apie geodezininką Juozapą Chodzką (1800-1881), pravedusį trianguliaciją Kaukaze, o taip pat ir Lietuvoje, kuris savo memuaruose teigė, esą alus ir degtinė kalnuose padeda labai gerai jaustis. Nesu medikas, kad galėčiau ginčytis, bet tame turbūt yra tiesos. Tą kartą alus man tikrai padėjo. Ypač kopiant paskutinį etapą gana stačiomis uolomis, kai vien kojų jau nebeužtenka. Pasirinkome kopimą statesniu, bet trumpesniu šlaitu, todėl reikėjo prisitraukinėti ir rankomis.

Nelabai buvo malonu tįsti du sunkius fotoaparatus, trejetą objektyvų, vandenį, alų ir štatyvą spirginant saulutei, bet jausmas, kad pagaliau prasidėjo tikros atostogos ir fotografavimo alkis ėmė viršų ir atrodė, kad koks aniuolas savo sparnais mane ten neša. Nenorėdamas atsilikti, aplenkiau bendražygius idant turėčiau daugiau laiko susikaupti fotografavimui, išsiskleisti štatyvą, persimontuoti objektyvus ir t.t.

Tarpinėje kalno aikštelėje, į skaidraus smaragdinio vandens ežeriuką per išmirkusią pievelę tekėjo kalnų šaltiniai, o iš jo leidosi kalno šlaitu žemyn garmančia upe, todėl nedelsiant, rizikuodamas suviduriuoti, pasipildžiau vandens atsargas ir nutariau palaukti ateinančių draugų. Visiems susirinkus užkandome riešutėlių, atsigėrėme kalnų „fuldatalerio“ ir pirmyn į stačias uolas. Dar taip stačiai iki šiol nebuvau lipęs. Kai kur jau vien kojomis nebebuvo galima užsikabaroti – teko kabintis ir rankelėmis, turint galvoje, kad kuprinėje gulėjo skaitmeninė fotokamera su papildomu objektyvu, striukė, vanduo, riešutėliai, ant kaklo juostinė kamera ir dar štatyvas ant peties. Su tokiu kroviniu kabarotis tikrai užknisa, todėl nuo šiol nutariau, kad į tokias aukštybes nešiuosi tik vieną fotoaparatą su pora objektyvų.

Mačiau kopiančią šeimą su seiliumi krepšyje. Pagalvojau, tada, kad jeigu jiems negaila dėl vaiko, kodėl man turėtų būti gaila dėl fotoaparatų. Bet nuovargis ir saulėtas oras darė savo. Su malonumu gaudžiau kiekvieną šaltą vėjo gūsį į nugarą spirginant saulutei ir kaip koks Ikaras šiaip ne taip per dvi su puse valandos užsikabarojau į viršų, lenkiamas visokių maratono bėgikų su trumpais, it 1980-1985 m. „Žalgirio“ krepšininkų šortukais.

Ką ten pamatėm. O gi panoramą į tolumoje tyvuliuojančius ežerus, tame tarpe ir Lake Windermere, prie kurio nakvojome pastarąją naktį, ir keletą kaimyninių viršūnių, kurių aukščiausia yra Scafell Pike – Aukščiausia Anglijoje (ne UK). Pasižiūrėjome į monumentą, skirtą Pirmojo Pasaulinio karo dalyviams atminti ir patraukėme jau švelnesniu taku per kitą pusę atgalios.

Rita primygtinai ginė mus, iš pirmo žvilgsnio netinkama kryptimi – į šiaurės rytus, nors Wasdale Head, kur mes palikome automobilį buvo pietvakarių kryptimi. Aš vos nepasukau pietų pusėn. Po to labai džiaugiausi, kad nesugalvojau eiti savo maršrutu. Kojos vos laikė. Karštis neapsakomas. Papėdėn bešuoliuojant takeliu, tas mano juostinis fotoaparatas tabalavosi kaip koks kalnų avino kapšas, o kinkos jau drebėjo nuo išsekimo taip, kad jei ne čiurną veržiantys batai, kokius 6 kartus būčiau išsinarinęs koją beklupdamas. Iš tiesų greitas leidimasis gali būti labai pavojingas. Niekaip negalėjau prisivyti savo bendražygių, nors rodėsi, kad laikau tikrai nemenką tempą. Sustojome atsikvėpti, o kopiantys į kalną vis klausinėjo ar dar toli, ar dar ilgai kopti. Mūsų leidimasis jau truko bene 20 minučių, bet nenorėdami išmušti kopiančiųjų aukštyn entuziazmo, pralinksmindavome juos sakydami, kad liko vos pusvalandis. Na, pusvalandis ten buvo likęs nebent gerai patyrusiems backpackeriams, bet tik ne tiems turistams, kurie jau šnopavo ten kaip įsiutę jaučiai.

Takas nusileidus į papėdę tapo beveik idealiai lygus, su nuobirynų žvyriuku ir didesnių akmenų sangrūdomis. Ėjome pasišokinėdami per juos, o šalia tekėjo sraunus, bet nedidelis kalnų upelis. Tada mestelėjau žvilgsnį į tą pusę per kurią buvau susirengęs leistis vienas, ir pašiurpau. Aštrios lyg adatos į dangų stiebėsi uolos, o tas kalvos kraštas buvo panašus į katedrą, kurią mes įveikėme kopdami pirmyn, tik jau gerokai statesnę. Matėsi žmogeliukai, bandantys kabarotis virvėmis. Tada labai apsidžiaugiau, kad nepasirinkau tokio maršruto. Grįždami Wasdale slėnio ganyklomis, aplankėme ir mažiausią Anglijos bažnytėlę, didumo sulig geru gėlių paviljonu Kalvarijų turguje.

Užsukome papietauti į Didžiausio Anglijos Melagio Namus. Taip vadinasi tas viešbutukas su restoranu. Gerai kažkas sugalvojo pasivadinti – negali nesutikti. Nedelsiant užsisakėme vietinio tamsaus alaus ir gatavai paruoštų kepsnių. Kirtome taip, kad net ausys linko, o po to jau pasukome į automobilių aikštelę.

Sutikome ten tokį keistą ženkliukais apsikarsčiusį senolį. Neva, žaliasis. Registruoja kiek žmonių kasdien atvažiuoja, kiek automobilių susigrūda į aikštelę ir kiek šiukšlių jie čia palieka. Minėjo, kad kreipsis į savo parlamentarą, idant šis jam padėtų atkurti autentišką Wasdale Head– be automobilių, šiukšlių ir su kuo daugiau gryno oro, nes tai jam baisingai nepatinka. Draugiškas tas senelis: mažumėlę girtas, mažumėlę nupušęs. Meškiai aplink jį tik trinasi. Dar daug man norėjo papasakot, bet iš automobilio išgirdau Ritos raginimą važiuoti, todėl vidury sakinio šokau automobilin ir pamojau ranka. Nežinau, ar pastebėjo senasis anglas, kad jau pabėgau…

DUMFRIES/CAERLAVEROCK PILIS. 20090525.

Pasukę šiaurės link, pravažiavome A595-uoju visai šalia Wigton miestelio, į kurį prieš karą pabėgo mano senelio brolis. Kadaise keliaudavo laiškai apie jo sūnų, eilinį kartą sudaužiusį automobilį, bet ilgainiui žmogus pasimirė taip ir nesulaukęs laisvos Lietuvos ir negrįžęs tėvynėn, o ir sūnus Paulius kažkur pradingo. Jokių žinių po tėvo mirties apie jį… Gal net nebe ten gyvena. Na, tai jau ne tiek ir svarbu. Vis tiek jo net nuotraukose matyti neteko.

Pasiekėme miestą, kurį galima būtų tituluoti Anglijos-Škotijos siena – Carlisle. Už jo, dar neprivažiavus Dumfries miestelio, yra gamtos rezervatas. Kažkokia paukščių stebėjimo stotis, kaip kad mūsų Ventės Ragas, o netoliese ir labiausiai fotografuojama Škotijos pilis – Caerlaverock, stovinti vidury užpelkėjusio ežeriuko. Mažytė, apgriuvusi, graži tik iš paradinės pusės ji nepasirodė kuo nors ypatinga ar išskirtinė, o ir vakaras buvo gana vėsokas, ir kaupėsi lietus, todėl apėję pilį aplink ir pasidarę keletą nuotraukų patraukėme ieškotis nakvynės.

Radome ją Beattock miestelyje, Moffat House kempinge su baru, kur prieš miegą ir apsilankėme ir tradiciškai pasiėmėme Guinness ar kažką kitą iš tamsių alų – dabar jau nepamenu. Oras jau visai atvėso. Jei vakare buvo 14 laipsnių, tai po lietingos nakties beliko tik 13. „Na, ir atostogos“,- pagalvojau, – „bet gi žinojau kur važiuoju“.

TROSSACHS NATIONAL PARK. 20090526.

Parkas turi apie 20 viršūnių munros (aukštesnių kaip 3000 pėdų); aukščiausia iš jų – Ben More, 1174 m, 19 corbetts (tarp 2500 ir 3000 pėdų aukščio), 22 ežerai, 50 upių ir upelių, o aplink jį valandos kelio atstumu gyvena apie 50 proc. Škotijos gyventojų, taigi, kaip suprantate, parkas yra gana aktyviai lankomas ir įvairus gamtine prasme.

Atsikeliam. Rytas šaltas. Drėgmė visur. Pusiau stovom pusryčiaujam. Praustis noro ne per daugiausia. Šalta. Greitai kelionė į Glasgow su viltimi ir svajonėmis apie gerą orą. Supratau, kad su savo sportine bolonke ir džinsais galiu slėptis, nes oras tapo tikrai šaltas ir vėjuotas.

Nutarėme užsukti į Glazgą pasiieškoti banko pinigams išsikeisti, gal šį tą valgyti nusipirkti ir turizmo prekėse apsilankyti. Net nedvejodamas iš karto nusipirkau goreteksinį striukės ir kelnių komplektą, velkamą ant drabužių, kaip neperpučiamą ir neperšlampamą apvalkalą. Atsiėjo nei daug, nei mažai – 184 svarainius, bet turėjau galimybę pasirinkti iš nemažo asortimento, todėl iki šiol labai džiaugiuosi šiuo pirkiniu.

Na, ir ką jūs pamanysit. Vos tik pasukome kalnų link ir pasiekėme Trossachs nacionalinį parką, oras tapo itin permainingas. Tai saulė, tai lietus. Vėjas neišpasakytas. Kai tik pakilome 3 km ilgio trasa į nedidelę 350 m aukščio Conic Hill, iš šiaurinės Lomondo ežero pusės pamatėme artėjantį grėsmingą lietaus debesį. Vėjas pasidarė toks, kad galėjom stovėti palinkę prieš vėją ir rėkti kaip A.Mamontovas savo dainoj „aš iškeliu rankas pasaulio vidury“. Tai vos nenupūtė manęs su visa fotoįranga nuo tos kalvelės nafik. Fotografuojant net štatyvą reikėjo atitinkamai įremti į kalvos šlaitą dvi kojas ištraukiant per dvi padalas, o trečia remiant į kalvos šlaitą ištrauktą per vieną padalą, nes pačioje viršūnėje jis niekaip nebūtų stabiliai laikęsis. Lijo horizontaliai.

Pasižvalgėme po tą „kernavę“, ir pasukome žemyn, nes jau buvome gerokai praalkę. O ten gi – „Oak Tree Inn“, su ypatingai didelėmis steikų, keptų ant žarijų, porcijomis. Tik nepatiko, kad šitokį maistą gadina parduotuviniais padažais pakeliuose. Jeigu pridėtų dar originalų savos gamybos vyno padažą, sakyčiau, kad tai buvo geriausias steikas mano gyvenime. Tikrai rekomenduoju atgailėti ten 20 svarainių už porciją steiko su traškiomis daržovėmis, bulvėmis ir alumi. O alus UK nepigus – 3 svarai už pintą, kas yra 440 ml, bet kai pilą bokalus, tai jau sklidinai. Virš normos. Žmoniškai. Tiesa, turbūt pamiršau pastebėti, kad visoje Jungtinėje Karalystėje, o gal ir gretimoje Airijoje maistas užsakomas priėjus prie baro. Tik po to, kai mandagiai atstovi eilę, užsisakai maistą ir pasiimi alų, gali sėstis prie stalo ir ramiai laukti, kol tau viskas bus atnešta. Atsiskaityt galima ir vėliau, bet bent jau smulkią grąžą rekomenduojama visada palikti. Mes palikdavome tik ten, kur būdavo pateikiamas geras maistas. Aptarnavimas ten visur su šypsena.

Pravažiavę Lomondo vakarine pakrante ir dar šiek tiek pasikraipę vingiuotais kalvų keliukais pasiekėme Inveraray pilį su nuostabiu, bet turistams, deja, neprieinamu nuostabiu sodu. Gal todėl, kad buvo jau ne savaitgalis, o gal kad vakaras… O čia ir trumpalaikis lietutis lijo. Labai gražią vaivorykštę mums nupiešė su jautukais pievoje. Pasijutome lyg pasakoje. Tik buvo gaila, kad negalėsime patekti į sodą.

Išvykome toliau, nes saulė jau buvo vėlyva popietė, o dar nebuvome aplankę Kilmartin miestelio, kuriame tikėjomės pamatyti stovinčius akmenis, panašius į Stonehenge, bet… pamatėme tik vidury kapų stovinčią stoginę su peršviečiamu stogu ir jos viduje sustatytus paminklinius akmenis, ne per daugiausiai besiskiriančius nuo antkapių. Po to važiuodami pro kiekvienas kapines sakydavome – „standing stones“. Nesąmonė, kuri gali būti įdomi nebent kokiems nors antropologams ar istorikams. Jokio fotografiško vaizdo. Buvo šiek tiek gaila sugaišto laiko. Ir visi tokie monumentai, kuriuos belankėme, atrodė analogiškai. Vienas toks Poolewe miestelio kapinėse taip apleistas, neapsaugotas ir apsamanojęs, kad ten ką nors įžiūrėti (ne tik įskaityti) buvo beviltiška, nors skelbiama, kad tokie akmenys Škotijoje rasti tik du, ir atgabenti iš visai kitų salų ir yra piktų kultūros paminklai. Spręskit patys ar čia labai įdomu.

Artinosi vakaras. Reikėjo susirasti nakvynę, o oras tapo tiesiog „nuostabus“: vėjas traukia siaubingai, lietus iš jūros su tuo vėju išvien veidą čaižo. Nutarėme apsistoti Glencoe miestelyje, pagarsėjusiame baisiomis 1692 m. klanų skerdynėmis, už kurių, kaip teigiama, slypėjo anglai.

Kibirkštis toje parako statinėje buvo pavėluotas McDonald‘ų klano lyderio atvykimas į sutartą vietą. Tai baisus pavyzdys, kaip kartais gali būti svarbu atvykti į svarbų susitikimą. Tuomet nelaukti atvykę Campbell klano nariai, kurie daugiau kaip savaitę mėgavosi šeimininkų svetingumu, išskerdė apie 40 žmonių trijose McDonalds klanui priklausiusiose vietovėse. Iki šiol tai yra tikras ir vienas prieštaringiausiai vertinamų ir gerai neišaiškintų Škotijos istorijos puslapių. Kad visa tai suprasti, reikia gerokai pasidomėti Didžiosios Britanijos kūrimusi ir suvienijimu.

Faktas yra tai, kad Škotijos žemelė gerokai aplaistyta krauju nuo pačių seniausių laikų. Keltai, davę pradžią škotiškai gėlų kalbai, vėliau romėnai su savo imperija, piktai su akmenimis, vikingų atvykėliai, anglai ir dar velniaižin kas… Dabar tikriausiai ir lietuviai.

Tai štai. Tas vėjas kiaurai drabužius smelkia, palapinių įtvirtint vėjyje nesiseka. O dar vakarienę sukirsti norisi – skrandžiai gurgia. Kaip mat stoginėje atsidūrėm, vakarienę pasitaisę kavos išsivirėm ir „Žaliomis Devyneriomis“ iš Lietuvėlės vaišintis pradėjom. Ir jauku, ir šilta pasidarė aplink apvalų stalą susėdus, ir nuotaikos pasitaisė. Tas šaltas vakaras tapo kažkoks jaukiai ypatingas, o kelionės metu skaityta informacija apie rytdienos tikslą – Ben Nevis nedavė ramybės.

Teigiama, kad ten kasmet įvyksta daugiau nelaimingų atsitikimų nei Evereste. Gal todėl, kad tas kalnas yra vos 1343 m aukščio ir visi tikisi nesunkiai įkopti, o orientacija rūke ir dažnai besikeičiantis oras pradangina nepatyrusius drąsuolius… Sutarėme, kad jei kitą dieną bus rūkas ir lietus, mes nekopsime, nes nesijautėme esą kieti kalnų asai, o vaizdas, kai vietoj plačių horizontų matai pilkumą prieš nosį, nelabai žavėjo.

Netruko išaušti ir rytojus. Oras, kaip ir tikėjomės buvo vis dar prastas. Vėjas nuščiuvo, bet drėgmės ir lietučio pakako. O čia dar ir vos 10 laipsnių šilumos. Nutarėme tikrai negaišti laiko, nerizikuoti, nors pradiniame variante Ben Nevis figūravo vos ne kaip kelionės kulminacija. Dabar šiek tiek gaila, kad nepasiryžome žengti to lemtingo žingsnio, ir tuoj pat papasakosiu – kodėl.

STEAL FALLS. 20090527.

Vos prabudę, buvom perspėti įtaraus darbuotojo, kad kempingas kainuoja pinigus. Priešingai, nei jam pasirodė, mūsų ketinimai buvo garbingi. Nesiruošėm išsinešdinti iki mėgstantys rytais pamiegoti škotai teiksis atvykti į darbą, ir kantriai laukėm pasirodant budinčiosios. Susimokėjom, o ir priešingai elgtis būtų neprotinga, nes visur stovi CCTV vaizdo kameros ir fiksuoja kiekvieną atvykėlių ekipažą įvairiose miestelių vietose, bet tas vyrukas vis tiek išbėgo vos ne po ratais ir paprašė dokumento, įrodančio transakciją. Tik po to, kai jam buvo parodytas čekis, palinkėjo gero kelio. Matyt, čia jau žino lietuvius, pagalvojom mes.

Kadangi oras kopti į Ben Nevis nepasirodė dėkingas, nurūkome Steal Falls krioklių link. Informacijos centre, o ir anksčiau skaitytame lietuviškame žurnale ši vieta buvo įvardinta lankytina vieta Nr. 1 visoje Škotijoje. Vanduo čia krenta net 105 m aukščio kaskada, o šie kriokliai yra treti pagal aukštį Škotijoje. Tako pradžioje stovėjo perspėjimas, kad einant į krioklius reikalinga atitinkama apranga, avalynė ir atsargumas, nes takas driekiasi per akmenuotas ir šlapias uolas, todėl kiekviename žingsnyje reikia atidžiai žiūrėti kur statai koją.

Netrukome tuo įsitikinti. Visą distanciją, befotografuodami čiurlenančius kalnų upokšnius, praėjome be didesnių problemų, nors pusiaukelėje takas driekėsi gana nelygiomis drėgnomis uolomis ir skardžiais. Likus gal trims šimtams metrų iki legendinio plieninio krioklio priėjome, iš pažiūros, lengvai įveikiamą kliūtį – lynų tiltą.

Trys gerai įtempti gal 15 m ilgio metaliniai trosai per šniokščiančią kalnų upę užtikrino maksimalų įmanoma tokiomis sąlygomis saugumą. Pirmasis žengti per juos pasiryžo Algis. Nesunkiai susidorojęs su šia kliūtimi, paskatino persikelti ir mus. Rita pasiprašė nufotografuojama, ir aš padariau keletą kadrų savo skaitmeninuku. Toliau tiltu kabarotis sumanė iš kažkur netikėtai atsiradusi šeimyna. Tėvas visiems rodė įvairius triukus: kaip jis nukelia kojas nuo apatinio lyno ir rankomis laikosi įsitvėręs likusių, tada vėl užkelia kojas atgal ir pan. Tą pakartoti sumanė jo jaunėlis sūnus ir dukra. Pabodo mums žiūrėti į tą cirką: Algis su Rita vienam krante, mudu su Inga – kitam. Nusprendžiau ilgai nedelsti, ir kabarotis ant lyno. Į kuprinę įsidėjau štatyvą, ir nuogąstaudamas dėl jo pernelyg didelio svorio, susegiau abu kuprinės užtrauktukus aukščiausiame taške, idant štatyvas neturėtų eigos slankioti į abi puses ir maksimaliai laikytųsi vertikalioje padėtyje. Skaitmeninį fotoaparatą įsidėjau ant dugno, o juostinį pasikabinau ant kaklo. Šeimyna pamatė, kad aš jau rimtai nusiteikęs pereiti „lieptą“ ir mandagiai davė man kelią.

Vos tik pasiekiau upės vidurį, kur lynai įgauna daugiausiai laisvumo, pradėjau nenorom suptis, ir tai turbūt lėmė, kad užtrauktukai neišlaikė štatyvo svorio. Išgirdau tik, kad Rita sušuko, jog mano kuprinė atsisegė, ir kažkas ruošiasi iškristi. Toliau liko tik stebėti, kaip mano štatyvas su EOS 40D pūkštelna į purslojantį upelio vandenį, maždaug 1,5 m gilyn. Dar bandžiau žiūrėti kur tuos daiktus neša srovės. Laimei, jie užsikabino už akmenų ir stabiliai liko gulėti upelio dugne. Pavymui dar įkrito mano naujintėlaitės kalnų batų kojinės, ir nuplaukė upeliu žemyn. Tiek jas ir temačiau. Akimirksniu šokau atgal į krantą, nusimečiau laikrodį, telefoną, viską ką turėjau dar veikiančio ant savęs, ir šokau gelbėti savo brangiausių kelionės atributų.

Tiek fotoaparatas, tiek L serijos objektyvas nepasižymi geromis weather proof savybėmis:D Abu buvo pilni, laimei, gėlo kalnų upės vandens, todėl išpylęs ir iškratęs vandenį, dar turėjau persirengti Algio paskolintais sausais drabužiais, o savuosius susidėti į kuprinę. Primenu, buvo gal 10 laipsnių šilumos. Vanduo turbūt dar šaltesnis, nes panėrus taip gėlė visą kūną, kad nežinau net kaip apsakyti. Tada pagalvojau, kad visos linksmybės baigėsi. Bet draugai guodė, kad nuo šiol teks nešiotis mažiau svorio į kalnus. Liko tik nelinksmai pasijuokti iš šio kvailo nuotykio, ir visi patraukėme automobilio link nešnekėdami. Nebebuvo ūpo žingsniuoti krioklio link, o mano mintys sukosi apie tai, ar dar pavyks išgelbėti savo numylėtinį. Parėjęs nedelsiant aparatą ir objektyvą padėjau sausai džiūti ant sėdynės. Dar nebuvo praėję nė metai, kai džiaugiausi šiuo savo pirkiniu iš JAV, todėl tikriausiai suprantate, koks nevykėlis tuomet jaučiausi… Ką gi – ir geriems pasitaiko, kaip sako mano vienas pažįstamas iš Panevėžio, norėdamas ką nors negyvai užjuokti:D

Tai, kad nėjome į Ben Nevis galbūt išgelbėjo mums gyvybes, bet teko šį tą brangaus vis tiek paaukoti. Meldžiausi, kad nors pats su visu juostinukų iš to streso neįkritau į vandenį, ir kad likusią kelionės dalį geriau sektųsi, vis keldavau bokalą už saugiai pasiektus tikslus, gerą orą, ir kitus visokius pozityvius dalykus. Matyt tos maldos buvo kažkur išklausytos, nes po to jau klojosi tikrai šauniai. Net vietiniai stebėjosi, kaip gi čia yra, kad toks nuostabus oras nusistovėjo taip ilgai.

Patraukėme ežerų it fiordų pakrantėmis Fort Augustus link. Oras taisėsi, ir atsigręžę atgalios pamatėme didingąjį Ben Nevis. Šiaurinis kalno šlaitas buvo padengtas skystais debesimis, o pro jų patalus vos kilometro ar truputį didesniame aukštyje bolavo baltutėlis sniegas. Neįtikėtina! Niekada anksčiau tuo nebūčiau patikėjęs. Pasirodo, šis kalnas tikrai gali pateikti siurprizų, ir jei būtume išdrįsę kopti, tikriausiai būtume tuo pat metu jau mėgavęsi saulės voniomis kažkur netoli viršūnės. Deja… Ši vieta lieka neribotam laikui. Kada nors čia dar sugrįšime.

FORT AUGUSTUS. 20090527.

Fort Augustus miestas anksčiau buvo vadinamas St. Cummein’u, kuris čia buvo pastatęs bažnyčią. Dabartinis vardas suteiktas pagal fortą Fort Augustus, pastatytą 1715 metais. Fortas ir kaimelis buvo pavadinti karaliaus George II sūnaus vardu.
Vėliau fortui prarandant svarbą jis buvo parduotas lordui Lovat, kuris naudojo fortą kaip medžioklės ložę. 1870 metais jis perdavė fortą vienuoliams. 1876 metais forto vietoje Viktorijos laikų stiliumi buvo pastatytas Benediktinų vienuolynas. Nors vienuolyno pastatai vis dar stovi, šiuo metu jie yra parduodami, ir jų tolesnis likimas neaiškus. Vienuolių bendruomenė nesugebėjo savęs išlaikyti ir 1998 metais išsikėlė.

Miestelį pasiekėme prieš pat pietų metą, ir niekaip neišsirinkdami vietos papietauti, nutarėme pasiklausinėti vietinių, kur pietauja jie patys, bet ir tai maža tegelbėjo. Visi girdavo visas jau apeitas vietas, neišskirdami nė vienos. Nejaugi jie kasdien renkasi vis kitą kavinę, restoraną ar užeigą? Nusprendėme dar pasitarti ir ramiai apsvarstę visus įmanomus variantus, pasirinkti tinkamą daugumai, nes nuomonės šiuo klausimu vėl išsiskyrė. Mums su Algiu pasirodė rimtas vyriškas alaus restoranėlis, Ingai norėjosi šio to rafinuotesnio ir autentiško, o Ritai – kad būtų kuo pigiau. Ir apskritai, geriausia maistą pirkti parduotuvėje, nes valgyt baruose – ponų išmislas!

Tuo tarpu kaip tik turėjome gerą progą pamatyti kaip veikia vienas iš Pasaulio stebuklų – Kaledonijos kanalas, svarbus laivybos istorijoje, tiksliau jo šliuzų sistema, sujungianti Šiaurės jūrą su Airijos krantais, ir taip sutaupanti nemažai laiko, kad nereiktų apiplaukinėti Škotijos šiaurės vakarinės dalies ratu.
Kaledonijos kanalo dalis yra ir garsusis Loch Ness, su garsiąja butaforine pabaisa, kurios stebėti važiuoja begalės turistų. Visi ten grūdami todėl, kad ežerą patogu apvažiuoti ratu net su didžiausiu autobusu, ko nepasakysi apie likusius Škotijos laukų ir kalnų keliukus. Kanalas suformuotas tektoninių plokščių lūžio vietoje – Glen Moro įduboje, kurios abiejuose krantuose kyla stačios kalnų sienos, o per vidurį tyvuliuoja du tikrai gilūs pailgi ežerai.
Dalis kanalo buvo iškasta žmonių rankomis. tęsiasi 60 mylių nuo Corpach pietvakariuose iki Inverness šiaurės rytuose. Iš 60-ties mylių 38 mylios eina Loch Lochy, Loch Oich ir Loch Ness ežerais, o likę 22 mylios dirbtinais kanalais. Didžiausia problema projektuojant ir statant kanalą buvo vandens lygio skirtumai. Tam išspręsti buvo pastatyti 29 šliuzai, kuriuos palengva varstant laivai gali plaukti viršun. Fort Augustus tokių šliuzų yra gana daug, todėl galima akivaizdžiai stebėti kiek aukštai pakeliami laivai, norintys persikelti iš žemutinio ežero aukštutinio link. Reikia net kojeles truputį pamiklinti, kad įkopti į paskutinio šliuzo vietą.
Po 17 metų statybos kanalas 1822 metais buvo baigtas, tačiau mažesnio gylio nei planuota. 1844-1847 metais buvo vykdomi tolesni darbai ir kanalas išgilintas. Kaledonijos kanalas atidarė ilgai visų lauktą kelią tarp rytų ir vakarų Škotijos. Ironiška, tačiau kai kanalas buvo baigtas, jo svarba jau nebebuvo tokia didelė, kaip kad tuo metu, kai jis buvo projektuotas.
Pasižiūrėję į technikos stebuklą patraukėme į jau apspręstą kavinę. Kadangi buvo paisoma visų interesų, tai buvo pasirinktas vidutinis pietų centro variantas su keletu autentiškų patiekalų. Nutarėme, kad valgysime hagį, nes tai, anot mano tėvuko, yra tradicinis škotų patiekalas iš ėrienos ir verta juo pasimėgauti.
Kaip tarėm taip ir padarėm. Haggis, Neeps and Tatties vadinasi. Žodžiai neaiškūs, iš ko padaryta nesuprantam. Reikia surizikuot. Atneša mums keturias lėkštes. Jovalo kažkokio padrėbta su bulvytėm. Kažkoks marmalas: lygtai virtas avies skrandis, kimštas malta aviena, plaučkepeniais, užpiltas krauju ir sumaišytas su avižiniais dribsniais ir prieskoniais. Patiektas su virtomis bulvėmis su lupenomis ir ropėmis, kas iš pradžių pasirodė panašiau į ananasus. Nu vienu žodžiu… Iš karto gerai užvariau sojos padažo, kad galėčiau bent kąsnį šito jovalo suryti. Panos liko tik paragavę, bet visi nusprendėme, kad daugiau šitokiais eksperimentais, primenančiais kraujinius vėdarus, pietų centruose nebeužsiiminėsime.
Tai va, šauniai papietavę ir atsigėrę pigaus alaus po tris svarainius už pintą, nekalbūs patraukėme tolimesnių horizontų link. Jeigu norėsit gero hardkoro, tai prašom – patys nuvažiuokit ir pabandykit. Verta.
Važiuodami stabtelėjome pasižvalgyti Suidhe Chuimen Viewpoint ir Falls of Foyers. Kadangi niekur per daug kopti ar leistis nereikėjo, tai tie stabtelėjimai buvo eiliniai ir truko neilgai. Į tą pačią automobilių stovėjimo aikštelę beveik kartu su mumis atvyko nemenkas būrys vietinių su kodėlčiaus amžiaus vaikais, tai jie ten kėlė tokį alasą, kad ilgiau užsibūti nebesinorėjo – apspito tvorelę prie apžvalgos aikštelės taip, kad net prasilenkti nebebuvo įmanoma. Bėgiojo aukštyn žemyn laiptais vos ne landžiodami pro klyną, čiaužė skardžio šlaitais, aplenkdami praeivius ar net nusiridendami mums prieš nosį. Vaikai yra vaikai. Visur jie vienodi. Šlaito aikštelėse stovi lentelės su 1787 m. čia besilankiusio garsaus škotų poeto Robert Burns eilėmis:

Among the heathy hills and ragged woods
The roaring Foyers pours his mossy floods;
Till full he dashes on the rocky mounds,
Where, through a shapeless breach, his stream resounds,
As high in air the bursting torrents flow,
As deep-recoiling surges foam below,
Prone down the rock the whitening sheet descends,
And viewless Echo’s ear, astonish’d rends.
Dim seen, through rising mists and ceaseless showers,
The hoary cavern, wide-surrounding, lowers.
Still, through the gap the struggling river toils,
And still, below, the horrid cauldron boils.

Krioklius tikriausiai įdomu stebėti pavasarį ar rudenį, kai būna daugiau kritulių, o vasarą krentantis vanduo manęs, priešingai nei Bernso, per daug nesužavėjo. Jo eilės šimtą kartų geresnės už vaizdą, kurį ten pamačiau. Ypač palyginus su Steal Falls, kur paskandinau savo fotoaparatą.

Toliau kelias jau driekėsi ramiąja vadinama Loch Ness pakrante – mažai važinėjamu keliuku, o mes vis dirsčiojome, kur gi ta garsioji pabaisa, bet taip ir neužpelengavome. Tiesa, Rita vienoje vietoje šūktelėjo, kad mato kažką panašaus ežero vidury, tačiau jis buvo per toli, kad būtų galima ką nors dorai įžiūrėti.

Iš esmės pats ežeras yra įdomus tik tuo, kad tai didžiausias gėlo vandens ežeras Škotijoje, prie jo patogu privažiuoti turistams (abipus ežero eina gana nebūdingi toms vietoms tiesūs keliukai). Bet man tai tos vietos pasirodė itin nuobodžios, todėl jeigu turite ribotą laiką, skirtą Škotijai ar jau esate pabuvoję Norvegijos fiorduose, patarsiu – tiesiog aplenkite Loch Ness. Ten nieko įdomaus.

INVERNESS. 20090527.

Vakare pasiekėme Inverness – tituluojamą Škotijos Aukštumų sostine. Mažas jaukus miestelis spinduliavo ramybe. Visi ruošėsi stebėti mačą tarp Manchester Utd. ir FCBarcelona. Nei triukšmo aludėse, nei šurmulio gatvėse išskyrus pravažiuojantį automobiliais jaunimą. Tik vienoje gatvelėje ausis patraukė dūdmaišio melodija, sklindanti iš antrame aukšte įrengto pabo ar kokios nors koncertų salės – taip iki galo ir nesupratome.

Įsikūrėme miestelio kempinge, kur dirbo gana paslaugus Čekijos čigonas (neįtikėtina, ar ne?), patraukėme centro link. Pasistatę mašiną iš karto pasukome į nacionalinių drabužių parduotuvę. Labai norėjosi pasimatuoti kiltą ir įsitikinti jo patogumu, bet kainos daugiau nei šokiravo.

Vien tik 9 jardų vilnos audinio kiltų kainos prasideda 400 svarų sterlingų. O kur dar diržas, dėtuvė gertuvei, pinigams ir smulkiems daiktams už analogišką sumą, baltiniai, švarkas, kepurė, kojinės ir sandalai, segės, smeigės, grandinėlės ir kiti aksesuarai, dėvimi su šiuo drabužiu? Viso susidaro sumelė už maždaug 10 000 Lt ar net daugiau. Taigi, drabužį matuotis nusprendžiau tuomet, kai tikrai būsiu pasiryžęs jį nusipirkti. Atskirai nupirktas kiltas atrodytų ne daugiau kaip languota staltiesė ar prijuostė…

Vietoj to pardavėjas pasiūlė mums ekskursiją į antrą parduotuvės aukštą su siuvykla už keletą svarų. Pasirodo tartaninis kiltų audinys kadaise tarnavo kaip karinė uniforma, skiriamasis klanų ženklas, būdingas tik tos vietovės vyrams. Pamatėme filmą apie tai, kaip audžiama medžiaga, kerpamas, lankstomas ir siuvamas audinys, jumoristinių epizodų iš filmų ir reklamų, susipažinome su šio drabužio istorija. Užtrukome maždaug pusvalandį, bet po to tik dar labiau užsinorėjau įsigyti kiltą. Gal kada nors, turėdamas atliekamų pinigų investuosiu į šį brangų ir autentišką Škotijos vyrų drabužį.

Kadangi jau spėjome praalkti po nevykusio hagio, kiek pasivaikščioję nutarėme pasukti centro link ir pasidairyti kokios nors pigios užeigėlės, take-away punkto ar bistro, bet nieko doro nepamatę, pasukome atgalios į kempingą, stabteldami nufotografuoti gatvelės žibinto, bažnyčios bokšto ar tilto per upę.

Grįžę tradiciškai pasigaminome vakarienę, mostelėjome stipresnio gėrimo ir kritome miegoti, nes lauke nebegalėjome gintis nuo apipuolusių moškių. Rytojus žadėjo puikų orą. Nors buvome vos ne miestelio centre, aplinkui buvo tylu – tarsi visi būtų išmirę, todėl greitai užmigome.

Kaip paaiškėjo ryte beplaunant indus, Manchesteris skaudžiai pralaimėjo, tai visi (įskaitant ir mane) slampinėjo nukabinę nosis. Įdomiausia, kad šią naujieną sužinojau iš pagyvenusios moteriškės ir tai man sukėlė nemenką nuostabą. Įrodymų, kad futbolas čia yra antroji religija tikrai nebereikia.

URQUART PILIS.

Patraukėme judriąja Loch Ness ežero pakrante pietvakarių link ir už pusvalandžio jau buvome prie Drumnadrochit miestelio, prie kurio įsikūrusi Urquhart pilis yra ko gero pati garsiausia Škotijoje, tačiau ji nepaliko labai didelio įspūdžio. Sakyčiau, per daug sugriauta, ir nelabai ten joje yra ką žiūrėti. Nors gal kai kas paprieštarautų, ji tikrai romantiškai atrodo tik plaukiant laiveliu ir žvelgiant į ją iš ežero pusės.

Automobilių aikštelėje, apsodintoje aukštais krūmais, griežtai draudžiama karstytis ant akmeninės tvoros, kad nepamatytume ir nenufotografuotume pilies. Su gausiu būriu senukų vokiečių turistų mums buvo pasiūlyta įsigyti bilietą už 7 svarus žmogui, todėl apsisukę ant kulno tik pasipustėme padus. Šiek tiek per didelė sumelė pasidairyti į griuvėsius, prilygstančius Bauskės piliai, juolab, kad priešaky laukė kur kas įspūdingesnė Eilean Donan pilis.
Urquart pilis pirmą kartą paminėta 1230 metais, kai Aleksandras II nusprendė gynybiškai sustiprinti strateginį kelią. Vėlesniais metais pilis ėjo iš rankų į rankas. 1689 metais ginkluoto susidūrimo metu pilis buvo susprogdinta. Vėliau ji buvo naudojama kaip patogi statybinių medžiagų vieta. Tai paaiškina, kodėl didžioji dalis griuvėsių dingo ir čia nelabai yra ką veikti.

EILEAN DONAN PILIS.

Už poros valandų privažiavome vieną iš labiausiai lankomų Škotijos stebuklų – Eilean Donan pilį, įsikūrusią šalia Dornie miestelio.

Pasak legendos Eilean Donan vardas kilęs nuo vienuolio atsiskyrėlio, gyvenusio čia VII amžiuje. Pilį (namą-tvirtovę) pastatė Aleksandras II maždaug 1200 metais gynybai prieš danų ir norvegų invaziją. Nebuvo to meto, kad pilis ilgą laiką būtų vienose rankose. Visus ją valdžiusius žmones būtų sunku ir suskaičiuoti. 1719 metais mūšio metu pilis buvo visiškai susprogdinta trijų fregatų, kurios atakavo čia įsitvirtinusius ispanų pėstininkus, kurie po mėnesio buvo visiškai sumušti Glen Shiel mūšyje, taip užbaigiant Jakobinų ir ispanų invaziją britų salose. Pilies griuvėsiai buvo apleisti beveik 200 metų. 1912 metais vienas iš valdytojų palikuonių John MacRae-Gilstrap nusprendė atstatyti šeimos tvirtovę. Atstatymo darbai užtruko net 20 metų. Ši pilis škotams tarnauja kaip mums Trakų. Dažnai čia vyksta vestuvės, yra filmuojami filmai. Vieni garsesnių – Džeimso Bondo dalis „The World is not Enough“, „Kalnietis“, „Elžbieta: Aukso Amžius“ rodyti ir pas mus.

Pasivaikščiojimui po pilį skyrėme maždaug valandą. Per tą laiką spėjome užfiksuoti ją įvairioje šviesoje – ir prieš saulę, ir vos ne lietui lyjant. Lydėjo tikras škotiškas oras. Pilyje įrengtas muziejus su menėmis, mažais kambarėliais, į kuriuos gali patekti siaurais praėjimais per dvejas duris, virtuve su autentiškais kvapais, begale eksponatų ir pasakojimų. Turbūt ir keletas vaiduoklių čia gyvena. Likau patenkintas šiuo vizitu. Užskaitau ir rekomenduoju!

ISLE OF SKYE. 20090528.

Toliau dar truputį pavažiavę A887 keliu, privažiavome aukštą lenktą Skye tiltą ir atsidūrėme su žemynine Škotijos dalimi sujungtoje Skye saloje. Šiuo metu saloje gyvena apie 9200 gyventojų, iš kurių tik apie 30 proc. kalba senąja gėlų kalba. Aukščiausios šios šiauriausios Hebridų salos viršūnės – Cuillin kalvos, siekiančios maždaug vieno kilometro aukštį. Vaizdas gana pribloškiantis, nes jas matai nuo jūros lygio. Nusprendėme kopti į tuos kalnus jau kitą viešnagės saloje dieną.

Tuo tarpu oras po pietų kaip tyčia apniuko. Sustojome papietauti malonioje Broadford miestelio užeigoje „Creelers of Skye“. Pietus gamino tas pats virėjas, kuris nebijo savo nuotraukos afišuoti ir meniu. Daug neeksperimentuodami nutarėme su Algiu vieningai užsisakyti steiko, moteros – kažką kitą iš jūros gėrybių. Vyno ir vyšnių padažas buvo iš tų, kur dar nebuvo tekę ragauti. O steikas – vidutiniškas. Keptas ne ant žarijų, kiek per sausas ir porcija maža lyginant su ta, kurią gavau kartu su gausiu garnyru Oak Tree Inn užeigoje Trossachs nacionaliniame parke. Skirčiau tiems pietums antrą vietą iš visų valgytų, nors nesu gurmanas, kaip kad galėtų pasirodyti iš pasakojimo. Galiu pasakyti, kad ant degalinėje pirkto grilio Algimantas mums iškepdavo kur kas skanesnius kiaulienos steikaičius, kuriuos valgant visiems net ausys linkdavo, o jeigu dar įsipildavome kokio raudono vyno ar alaus, tai iš viso ten vos ne kunigaikščiais jausdavomės – pigu, sotu ir jokių gražių manierų rodyt nereikėdavo.

Papietavom, padėkojom, pagyrėm maistą – o kaip gi kitaip, ir kadangi norėjosi šią salą apvažiuoti nuosekliai nurūkom į artimiausią viskio bravorą ar, kaip vietiniai vadina, distileriją Talisker. Kadangi buvo jau vėlyva popietė, tai niekas specialiai mums ekskursijos nebesurengė, ir pasiūlė užsukti geriau nusipirkti šio tauraus vietinio, ąžuolo statine ir vytintu kumpiu trenkiančio, gėrimo.

Apsipirkę patraukėme į kempingą nakvynei vietos ieškoti, taigi kiek pavažiavę atgal, pasukome dešinėn laukiniais keliukais į Glenbrittle kaimelį, esantį Cuillin kalnų papėdėje. Įsikurti kempinge labai jau nesinorėjo. Iš jūros pūtė toks stiprus vėjas, kad net vertė iš koto. Pasidomėjus kainomis ir pasidairius į tualetus, noras nakvoti praėjo.

Grįždami iš kempingo dar stabtelėjome jaunimo hostelyje, bet ir čia buvo likę tik vyriški ir moteriški bendri kambariai, tvyrojo pelėsių kvapas, o kaina pasirodė daugiau nei per didelė tokiems barakų tipo„apartamentams“ su lauko tualetu ir dušu su šaltu vandeniu – berods apie 20 svarų vienam žmogui.

Nutarėme, kad galime leisti sau šiek tiek pasilepinti B&B ir daug nesivarginę apsistojome viename iš pakeliui jau matytų B&B Drynoch miestelyje. Iki šiol dar nė viename nebuvom apsistoję, o oras kaip tik pasitaikė ne itin dėkingas – beveik toks pat kaip ir Glen Coe kempinge porą dienų prieš tai.

Šeimininkė sutiko mus priimti už gana patrauklią tokiam orui kainą – 50 svarų už kambarį, kas vienam žmogui išėjo po 25 svarus. Lyginant su matytu klaikiu jaunimo hostelių, vos į orą nepašokom. Kadangi vakarienės čia niekas neruošė, atsiklausėme šeimininkų ar jie neprieštaraus, jei mes patys gaminsimės maistą ant grilio. Žmonės be jokių problemų sutiko.

Susinešėme vidun daiktus, pagaliau mažumėlę apsiskalbėme ir juos išsidžiovinome. Ant radiatoriaus kaip mat atsidūrė mano niekaip neišdžiūstantis EOS 40D su objektyvu ir keletas išskalbtų prasmirdusių kojinių porų.

Moteriškos pasiliko skalbtis ir praustis, ir po to ruošti kepsniams daržovių, o mudu su Algiu čiupome po porą skardinių alučio ir išėjome į kiemelį ant grilio kepti tradicinių kiaulienos kepsnelių. Šeimininkas tik blizgančiomis akutėmis nužiūrėjo kaip Algimantas atsinešė alų, bet nieko nesakęs liko sau kažką veikti virtuvėje.

Nedaug teužtrukę pateikėme kepsnelius vidun. Susėdę valgomajame, gerai pavakarieniavome, ir, jau persikėlę į kambarį aptarėme dienos įspūdžius, kėlėme iš kortelių nuotraukas ir degustavome Talisker viskį.

Kitą rytą greitai sukirtome angliškus pusryčius su puikia pienu pagardinta arbata, ir išrūkome fotografuoti kalnų, apie kuriuos radome informacinių knygelių valgomajame kambaryje. Šeimininkė dar užsiminė, kad ateina šiltos ir saulėtos, nebūdingos šioms vietoms dienos. Padėkoję už nakvynę ir pusryčius ir atsisveikinę, grįžome į tą patį, jau vakar lankytą Glenbrittle kempingą, kuris jau knibždėte knibždėjo kalnų entuziastų, suvažiavusių čia iš atokiausių šalies kampelių. Vieni nešėsi kuprines, pilnas virvių, kiti maisto, drabužių, ir organizuotai grupelėmis traukė viršūnių link.

Daug nesvarstydami šokome į savo vibramus ir pirmyn prieš vėją. Lauke buvo vos 13 laipsnių Celsijaus, bet debesys kaip tik ėmė sklaidytis, ir kol po dviejų valandų nepertraukiamo vidutinio sunkumo kopimo pasiekėme kalvų ežeriuką, dangus pasidarė giedras, ir vėl švietė saulė. Prieš tai virš šio kraterinio smaragdinio kalvų stebuklo debesys sukosi taip, tarsi ten velniai su raganom kokią košę būtų virę. Su nekantrumu žengiau nestodamas ir per daug nesižvalgydamas atgal. Ropščiausi olomis kaip koks J.Biliūno personažas į Laimės Žiburį, bet užsikabarojus vėjas nurimo, pasidarė neįtikėtinai šilta, nors buvo vos 16 laipsnių šilumos. Saulė ėmė čirškinti nosis ir veidus. Kaip mat įdegėme, bet tą pastebėjome tik vakare.

Pakvailioję prieš fotokamerą (vietiniai turbūt su nuostaba žiūrėjo į nesuprantama kalba vapančius prašalaičius, šokinėjančius prieš ant laikinio ręžimo pastatytą ant štatyvo fotokamerą) pasileidome žemyn. Prieš tai dar gavau vieną atpalaiduojantį smūgį EOS 3 kamera į veidą ir pamečiau objektyvo blendą, kuri trankydamasi į akmenis pasileido riedėti pakalnėn. Algis, rizikuodamas nusisukti sprandą – iš paskos. Kelioliką metrų pasiridenus, ji sustojo, ir taip mums pavyko apsieiti be nuostolių.

Toliau nusprendėme šiek tiek pakoreguoti maršrutą, nes dar daug nematytų dalykų mūsų laukė priešakyje, o laiko labai smarkiai trūko. Sutaupyta diena nekopiant į Ben Nevis nieko doro mums nedavė, nes Skye saloje nutarėme apsistoti ilgesniam, nei buvo numatyta, laikui.

Už maždaug 36 mylių į Vakarus privažiavome Neist Point švyturį, ant įstabaus grožio skardžių, kurį buvome matę atviruke Eilean Donan pilies suvenyrų parduotuvėje. Kadangi oras buvo saulėtas, tai galėjome pasimėgauti ne mažiau gražiu nei atviruke vaizdu patys. Tiesa, tik vidurdienio saulė buvo per aukštai, kad ką nors švelnaus ir romantiško ten išgautume. Šiaip jau rekomenduočiau čia atvažiuoti vakare, jei tik, žinoma, teks šansas pabuvoti geru oru, kas Škotijoje yra daugiau negu loterija.

Pasikratę per Skye salos vidurio kalveles privažiavome Uig miestelį, iš kurio plaukia laivai į Išorines Hebridų salas. Čia tikėdamiesi rasti nakvynę ir gera vietą vakarienei gamintis, apsukome ratuką, bet įsitikinę, kad vieta nėra itin svetinga, patraukėme Quiraing kalvų link. Pakeliui dar užfiksavome uostą paliekantį didelį keltą ir persiritę per kalvą priešaky pamatėme įstabų vaizdą. Anapus atsivėrė vakaro saulės nušviestas Staffin slėnis.

Suskatome fotografuoti, kol ant jo neužslinko kalvų, už kurių jau taikėsi slėptis pavargusi saulė, šešėliai. Po to gavome gerą adrenalino dozę leisdamiesi vienu iš statesnių Škotijos keliukų su staigiu, bemaž 100 m aukštingumo ir kokių 17 proc. nuolydžiu serpentinais.

Įvažiavę papietavome viename iš beužsidarančių pietų centrų ir tradiciškai nurūkome į, kaip teigiamą, geriausią 2009 m. pagal ADAC kempingą Europoje. Nesiginčysiu, kad jis geriausias, bet atvirai sakant, abejoju ar tokia vieta galėtų būti geriausias kempingas Europoje. Vien jau savo plotu per mažas, kad tokiu galėtų vadintis. Kitas dalykas – aikštelės automobiliams ir palapinėms nehorizontalios, todėl reiktų ilgai derinti kemperį su kaladėlėmis, kad jame išsimiegotum, dušai vidutiniai, o nakvynės kaina tokia pat kaip ir visur. Nepastebėjau, kad ten veiktų kokia nors parduotuvėlė, baras ar bent jau virtuvėlė su skalbykla. Hm, gal per daug išlepęs nuo kempingų esu?

Dar kartą pakartojome daiktų ir maisto išsikrovimo iš automobilio, palapinių statymo ir vakarienės gamybos ritualą, kuris ilgainiui pradėjo užknisti. Bet ką padarysi – valgyt tai norisi. Ir alaus norisi. Tačiau šį kartą nusprendėme padaryti kitaip. Alus bus tik po to, kai nukaksime palydėti saulės į Duntulm pilies griuvėsius, esančius viename iš šiauriausių Skye salos kampelių.

Atvykome čia prieš pat saulės laidą kartu su pora vietinių gyventojų porelių, o laiko fiksuoti akimirkas kaip visada buvo kiek per mažai. Vos spėjome užfiksuoti už išorinių Hebridų kalnų besislepiančią saulę, ir viską aplink ėmė gaubti artėjančios nakties migla ir vėlaus vakaro ramybė. Tik vienur kitur dar subliaudavo avys. Tikrai romantiška vieta. Čia iš tiesų gali suprasti, kad pasaulis yra laikinas, o meilė ir muzika – amžina. Apie tai byloja vienas iš čia stovinčių informacinių stendų, skirtų vietiniams dūdmaišininkams atminti.

Nusileidus saulei pasileidome vingiuotu keliuku atgalios, o galvoje sukosi mintys, kaip kitą rytą trauksime į Quiraing kalvas.

QUIRAING. 20090530.

Šis stalkalnis su savo stebuklais susiformavo iš daugelio nuošliaužų serijų, o Flodigarry keliukas, apie kurį jau rašiau praeitos dienos pasakojime, reikalauja kasmetinio remonto. Ši vieta ypatinga savo trimis stebuklais: Kalėjimu, Adata ir Stalu – uolomis, kurios išliko per visus nuošliaužų ciklus, ir didingai šauna į dangų net po keliasdešimt metrų.

Pasistatę automobilį nutarėme kopti apžiūrėti šių stebuklų. Na, kopimu gal šio tako nepavadinsi, nes jis beveik horizontaliai eina aplink Quiraing‘o stalkalnį. Pirma, kiek rizikingesnė vieta, stačiu kalvos šlaitu tekančio upokšnio išgraužtos vagos peršokimas su skardžiu dešinėje ir stačia siena kairėje, bet apsilankius jau keletoje tokių vietų ji nesukėlė didesnių sunkumų ir įsikibdami į akmenis šią kliūtį gana lengvai įveikėme.

Priėjome Kalėjimą. Į šį stebuklą reikia kopti virvutėmis. Rankomis be apsaugų kopti bent jau mano blauzdos per skystos. Priešingoje pusėje į dangų šovė Adata, o kažkur už jos turėjo būti ir Stalas. Nutarėme ten ir kabarotis. Takelis pasidarė ypatingai status, o per lakų žvyriuką be jokių tvirtų atramos taškų pučiant rytų vėjui kopti darėsi gana pavojinga. Statai koją, ir galvoji – slys/neslys. Jei slys, sudiev razumėli – keliasdešimt metrų ridensies kokių 45-60 laipsnių statumo šlaitu. Taip besikabindami į skystas žolytes ar po ranka pasitaikiusius nuobiryno akmenis, pagaliau įkopėme prie adatos. Jei net vietinėje literatūroje parašyta, kad „žaliuokėms“ čia kopti nepatartina, tai, manau, įsivaizduojate, ką man, į kalnus beveik nekopusiam žmogui su fotoaparatu ir štatyvu naguose, tatai reiškė. Lyginant jau lankytą Grand Canyono statųjį South Kaibab nusileidimą, galiu pasakyti, kad ši vieta įvarė kur kas daugiau baimės, nors buvo nepalyginamai mažiau varginanti. Statesnių įkalnių įveikti dar nėra tekę.

Užsikabarojom į saugesnę aikštelę, prasidėjo didesni akmenys, o tai reiškė, kad vieta nebėra tokia stati, todėl lengviau atsikvėpę nutarėme kabarotis dar aukščiau – Stalo link, iš kur galėsim pamatyti Adatos viršūnę akių lygyje, o Kalėjimą, jau po kojomis.

Vos tik priėjau tarpą tarp uolų, net šiurpas kūnu perbėgo, stovėjau ant stataus nuolydžio balnelio. Atgal gėdingai kabarotis nesinorėjo, į priekį dėt koją kinkos tirtėjo. Na, ir galvoju sau: „koks velnias čia mane atskirai nuo visos komandos užvarė“, o pasirodo tie irgi panašią vietelę priėjo ir stovi sau, man rankelėmis moja ir vis klausia, ar ten yra koks nors puikus praėjimas, nes literatūroje, kurią Rita nufotografavo nėra nė žodžio apie tai. Įkalbėjau mane vytis, užkopėme į tarpinę apžvalgos aikštelę tarp Adatos ir Stalo. Vėjas toks stiprus pučia, kad net kvapą gniaužia, net pats nežinau, ko širdelė kalatojasi: ar iš baimės, ar iš nuovargio. Atrodė, lyg ant motociklo šimtu važiuotum, o po kojų – status keliasdešimties metrų skardis. Vėjas plaka veidą, kūną blaško po tą aikštelę. Pasifotografavom truputį, ir nebekopę iki Stalo pasileidome žemyn iki Kalėjimo, o paskui ratu pro šiaurinę stalkalnio pusę.

Mandagiai patyliukais pratipenome pro iš vakaro apsistojusių turistų palapines ir taku kopėme stalkalnio viršūnės link, ratu aplink kalną sukardami nemažai mylių. Stalkalnio viršus, nebuvo idealiai lygus, todėl kėlė nuostabą, kad čia želiančios pievos yra tokios šlapios, kad vietomis užsižiopsojus net kojas tarp kupstų galima iki kelių panardinti. Stačiai kaip kokioj pelkėj. Nuo aukščiausio šio kalno taško iki pat automobilio žirgliojome kuolais pažymėtu taku piemenų visureigiams. Bet koks nukrypimas nuo jo grasino šlapiomis kojomis, nors iš pirmo žvilgsnio tai buvo tik paprasta žalia pievelė.

Šiame žygyje užtrukome apie 3,5 val., bet patirtus įspūdžius ir pamatytus vaizdus galėčiau pavadinti kelionės kulminacija. Tokios vaizdų įvairovės niekur kitur nebebuvo, o prisiminus kopimą adatos link dar dabar dilgstelna po krūtine. Kelionė įpusėjo, o mes vis dar negalėjom atsigrožėti tokiais skirtingais Skye peizažais, nutolusiais vienas nuo kito taip nedaug.

OLD MAN OF STORR. 20090530.

Priešakyje laukė pietūs ir dar vienas nelengvas kopimas Pasaulinio lygio stebuklo – Storo Senio – link. Po Glen Moro įdubos vaizdų aplink Loch Ness ežerą, traktuojamų Pasaulio stebuklu, kažkaip nustojau galvoti, kad pamatysiu ką nors ypatingo, todėl kopiau tik pradinės, dar prieš kelionę sudaryto maršruto, iniciatyvos vedinas.

Planas yra planas. Atvažiavome, ir stabtelėjome bendroje automobilių aikštelėje, įrengtoje visai šalia A855 keliuko. Tada eglynėliu gerą kelio gabalą aukštyn. Labai džiaugiausi, kad takelis veda tankiai suaugusiu eglynu, nes saulė spirgino jau nepakenčiamai karštai – buvo net 23 laipsniai šilumos, o kopiant kūnu žliaugė prakaitas.

Palypėjus aukštyn priėjome vartelius, kurie žymi pėsčiųjų tako pabaigą. Nuo čia prasideda jau statesnis kopimas aukštyn. Tačiau ar jau kojos buvo įpratę tąsytis į tokias aukštybes, ar tai, kad pasistiprinome, tikslą pasiekti nebeatrodė taip baisu, o ir pati 49 m aukščio bazalto uola, pagal kurią orientuodavosi senovės jūrininkai, buvo matoma, todėl nekantraudami ją apžiūrėti iš arčiau vis kopėme nelėtindami tempo.

Užkopus į Šventyklos aikštelę, nutarėme pasukti skirtingais takais. Mano bendražygiai nuėjo šiaurės kryptimi, o aš pasukau piečiau, link Big Ben uolos. Toliau, jau kabarodamasis su savo vidutiniais kopėjo įgūdžiais apėjau keletą uolų, ir palengva, stabteldamas užfiksuoti kokį nors akiai malonų vaizdelį, lydimas iš urvų landžiojančių laukinių triušių nukurnėjau takeliu žemyn. Sutikti vietiniai negalėjo atsidžiaugti nuostabiu oru. Aš taip pat. Nes jau labai troškino, ir norėjosi pasistiprinti maistu.

Pa valandėlės jau buvau prie automobilio. Pasirodo, draugai taip pat buvo ką tik nusileidę ir jau dalinosi sausų pusryčių davinį, ir maišė jį su pienu ir apelsinų sultimis. Nusiaviau batus, nusimoviau ožio tvaiko gaivumo kojines ir sėdau pievelėje su savo daviniu papietauti. Kiekvienas kąsnis, rodos, tirpo burnoje. Taip skaniai jau seniai bebuvau valgęs, o matyti vaizdai ir vos porą valandų užtrukęs pasivaikščiojimas iki šiol maloniai svaigino vaizduotę.

PORTREE. 20090530.

Svarstėme, ar dar pasilikti Skye saloje dieną, ar dumti žemynine dalimi Orkney salų link. Buvo jau priešpaskutinė pavasario diena. Nusprendėme dar užsukti į Portree miestelį, neoficialią Skye salos sostinę. Vyliausi, kad čia man pavyks išsikeisti į svarus bent 100 eurų iš turimo 500 eurų vertės banknoto, ir taip išlyginti savo išlaidas su bendromis ir padengti keletą smulkių įsiskolinimų už maistą, tačiau, o varge, savaitgaliais čia pinigus galėjai išsikeisti nebent pašto skyriuje (bankai nedirba net penktadieniais), o paštininkės mandagiai šypsodamos paprašę ID, atsakė, kad keis visą banknotą arba nieko.

Nemaloniai pasijutau, anot Ritos, milijonieriumi su dideliu banknotu iš pasakos, kurioje turtuoliui niekas nepardavė maisto ir nepriėmė nakvoti, nes neturėjo kaip atiduoti grąžos. Taigi, teko ir toliau skolintis pinigus iš bendrakeleivių, o tas man kėlė didelį susierzinimą ir nepasitenkinimą. Antra vertus, tokiu būdu sutaupiau pinigų, ir neleidau jų vėjais kur pakliuvo, nes nuolat būdavo užduodamas klausimas: „o kam tau reikia?“.

Taip pavykdavo sutaupyti ne tik dovanų, suvenyrų, bet ir maisto sąskaita, už kurį dabar pastoviai mokėdavo Rita. Juokais praminėm ją mūsų kasininke irgi griežtąja buhaltere. Užsukome į išreklamuotą Skye mėsininko krautuvėlę jau tradiciniais tapusių kiaulienos kepsnelių, paskui pagrindinių maisto produktų ir alaus.

Nenorėdami nusižengti gerų turistų papročiui, nutarėme apsilankyti ir vietinėje knaipėje, kur pensininkai maloniai šnekučiavosi sustoję aplink barą, jų žmonos lošė žaidimų automatais, o salėje liaudies dainas akordeonu traukė kažkoks vietinis jaunuolis, kuriam vienas iš lankytojų nuolat statė bokalą alaus.

Jauki atmosfera: juodas alus, nulaistyti juo, vėmalais ir šlapimu minkštasuoliai, aptriušę staliukai ir skambanti škotiška melodija mus kiek atpalaidavo, ir leido pasijusti linksmai. Čia nereikėjo vaidinti oraus lordo ar mandagaus prašaliečio, tačiau vis tiek visiems kritome į akį. Senesnieji žinojo kur ta Lietuva arba mokėjo puikiai apsimesti vis minėdami, kad labai toli. Jaunesni tik kraipė galvas.

Atėjo metas traukti ieškoti nakvynės. Tik šį kartą jau vadinamame mainlande – Balmacara miestelyje prie A87 kelio.

BALMACARA. 20090530.

Gal neįprastas šioms vietovėms, pernelyg šiltas oras ir begalė moškių ore, o gal tolimos, bet jau pažįstamos šalies registracijos numeriai ant automobilio, privertė vienintelio šiame miestelyje kempingo šeimininką su mumis kalbėtis itin šaltai, tarytum mes būtume jam kokie nors nepageidaujami svečiai. Iš pradžių jis net nenorėjo sutikti leisti mums apsistoti, nes esą kempingas skirtas tik karavanams (tempiamiems nameliams ant ratų arba kemperiams), o kai parodėme į patvoryje sustatytas palapines, senolis kiek atsileido, bet šiukštu uždraudė apsistoti atokesnėje vietoje, sakydamas, kad ten, kur mes pageidaujame, galima stoti griežtai tik kemperiams.

Pamatę, kad už abejotiną nakvynę teks pakloti po 21 GBP ir kad dušas kainuoja papildomus pinigus po 10 pensų už 2 minutes, pasiteiravome apie nuolaidas. Iš karto, be jokių skrupulų buvo pasiūlytas kitas, dar prastesnis kempingas už keleto mylių, toliau nuo civilizacijos, todėl įsitikinę tokiu šeimininko „svetingumu, nutarėme patraukti rekomenduotos vietos link.

Žinojo senis, ką mes ten rasime. Gal tiksliau būtų aprašyti ko nerasime. Už panašią kainą buvo kažkokia aliuzija į lietuvišką kempingą su nameliu ant vištos kojelės ir širdele duryse vietoj dušo. Pasiklausinėjome apsistojusių ką jie galvoja apie šią vietą, ir grįžome pas tą niurzgailą nuleidę galvas. O ten kaip tik jau pradėjo rinktis turistai. Ir iš tiesų į mūsų pirmiausiai numatytą ir neleistą apsistoti vietą atvyko nemažas kemperis.

Teko Ritai grįžti pas tėvuką susimokėti, o Inga dar nuėjo išsikeisti pinigų po 10 pensų, kad visi galėtų išsimaudyti po dušu. Tai diedas kone pasiuto, esą mes su tokiais pinigais duše eiles padarysim ir aibę vandens veltui išlaistysim. Na ir svetingas ekologas pasitaikė…

Bet gana apie jį. Tvarka tame kempinge vis tik yra. Dušai reguliariai plaunami, kanalizacija nesmirda, pievelė idealaus lygumo, jei lygintume su tomis, kurias teko matyti Skye saloje, kaimynai irgi įvairaus plauko atvykėliai: vokiečiai, anglai, atriedėjo ir keletas motociklininkų. O kartu su jais pakilo į vakarinę puotą ir moškės, kurių nori-nenori po keletą patraukdavome ir su alumi. Pamačiau, kad labiau patyrę iškylautojai jau dedasi specialius permatomus tinklelius ant galvų, nelyginant būtų kokie pakelių plėšikai, ir tuo pat metu pasigailėjau, kad pats tokio neturiu.

Praėjo jau daugiau kaip dvi savaitės po to vakaro, kai rašau šį pasakojimą, bet moškių padarytų įkandimų žaizdos negyja iki šiol. Važiuodami į Škotiją, nepamirškite kepurės, pirštinių, ilgarankovių drabužių ir storesnių kelnių bei tinklelio nuo odų, jei nenorite kęsti nuo bjauraus niežėjimo ir ilgai negyjančių žaizdų.

PLOCKTON. 20090531.

Paskutinę pavasario dieną, kaip ir pridera nukakome į ypatingą ne tik Škotijai, bet ir apskritai tokiems pat šaltiems kraštams vietą – Plockton miestelį, kuriame auga palmės, vandenyje plaukioja krabai, medūzos ir šokinėja delfinai (pastarųjų matyti neteko, bet žmonės pasakoja – negali žinot).

Apėjome nuostabią kalnų apsuptą nuo atšiaurių vėjų lagūną, ir kadangi buvo pats rytmetis, tai pas aklą prekeivį įsigiję ledų ir juos čia pat krantinėje sukirtę, patraukėme Šiaurės link, važiuodami pro įstabaus grožio ežerus. Vaizdingas maršrutas driekėsi palei ežerus Loch Torridon, Loch Maree, Loch Gairloch, Loch Ewe. O važiavome atsieit baisiu keliu Bealach na Ba, kuris baisus gali pasirodyti nebent jį bandantiems įveikti dviratininkams. Vienos statesnių Škotijoje įkalnių, siauras, tvoromis aptvertas keliukas ir gana intensyvus eismas baimės galėtų įvaryti nebent tik pradėjusiai vairuoti moterytei, bet ne mūsų šauniajam vairuotojui Algimantui.

Viršuje sustojome pasigrožėti vaizdais kartu su nusiplūkusiais dviračių sporto entuziastais ir profesionalais. Čia pat buvo teleobjektyvu užfiksuotas besišlapinantis senukas raudonu kostiumu, kuris teisingai koreliavo su žalių pievų fonu ir Skye kalnais horizonte. Turbūt rezultatais jis nebūtų patenkintas, bet kiek geros nuotaikos šis veiksmas sukėlė kitiems su juo atvykusiems dviratininkams. Žinos, senis, kaip viešoj vietoj myžti – bus jam pamoka!

Kiek pavažiavę stabtelėjome pietų vienoje iš vaizdingų paežerių kalvelių. Pietums kietai virti kiaušiniai su duonos kriaukšle, o atsigert – linksmonadas arba mineralka.

Papietavę nusprendėme važiuoti nestodami iki Poolewe miestelio, kur įkurtas botaninis Inverewe Sodas. Jį įkūrė Osgood Mackenzie, gimęs 1842 m., sero Francis Mackenzie sūnus. Būdamas 20 m. amžiaus jaunuolis po tėvo mirties paveldėjo visą apylinkės nekilnojamą turtą, o dėl švelnaus šios vietos klimato nusprendė čia apželdinti vieną sodybą.

Kadangi vakarinė Škotijos pakrantė yra gana vėjuota ir čia pučia druskingi vėjai, parko įkūrėjas nutarė pasodinti pakrantėje Skandinavinių pušų, žemių atgabeno iš Airijos, o aplink pasivaikščiojimo takus prisodino augalų iš viso Pasaulio. 1922 m., po įkūrėjo tėvo mirties sodas atiteko jo dukrai, kuri rūpinosi sodu kartu su savo antruoju vyru, atstačiusiu namą po gaisro iki savo mirties 1953 m.

Kadangi nesu didelis botanikos mėgėjas, ir jau buvau apsčiai prisižiūrėjęs storakamienių rododendrų pietvakariniuose kalvų šlaituose, su Rita nusprendžiau apsilankyti Poolewe miestelyje.

Pirmiausia užsukome pasižvalgyti į kempingą. Gavome nedidelę šoko porciją, kai mums pasakė, kad artimiausia veikianti sekmadienį degalinė yra Inverness‘e. Pasirodo, šiuose kraštuose savaitgalį degalinėse nenusipirksi ne tik gėrimų, bet ir degalų.

Kempinge apsistoti buvo dar ankstoka, nutarėme patraukti miestelio kepyklėlės link, bet ir čia mums parodė duris, ir atsiprašė, kad jau užsidaro. Paštas taip pat nedirbo. Žodžiu, sekmadienio popietės ramybė. Tik vyrai po tiltu prie krioklio gaudė žuvis, ir stebeilijosi į mus, nešinus fotoaparatais. Užsukome į miestelio kapines, kur apžiūrėjome Piktų akmenį – senosios kultūros paminklą, atgabentą čia iš tolimų kalnų. Kadangi buvo labai apsamanojęs, tai ne per daugiausiai sudomino, ir patraukėm pasižvalgyti paupiu miestelio centre.

Čia stovėjo nemokama (!) bažnytėlė, bet ir ji buvo uždaryta. Paėjėję dar keletą šimtų jardų aukštyn upės krantine, nutarėme apsisukti ir grįžti palaukti Algio ir Ingos, kurių ekskursija taip pat jau turėjo eiti į pabaigą.

Užsukome į paukščių regyklą, esančią visai šalia Inverewe Sodo, prie Ewe ežero. Daug čia tų paukščių rūšių, bet nesu koks didis ornitologas, kad su žiūronais ar per teleobjektyvą juos čia kiaurą dieną stebėčiau. Paveizėjom keletą minučių, ir prie mašinos. Netruko ir mūsų draugai iš sodo sugrįžti.

ULLAPOOL. 20090531.

Toliau kelionė tęsėsi ypatingai ekstremaliomis sąlygomis. Kuro kiekis toks, kad vargais ne galais kalnų keliukais pasiektume didesnį apylinkių miestelį Ullapool, iš kurio plukdo keltai į tolimuosius Hebridus, todėl garantuotai yra ir degalinė, begalė barų, maisto krautuvėlė ir geresnis kempingas, tačiau klausimas paprastas: ar nereiks mums iki to Ullapool po to žygiuoti su kanistrais ar tuščiais vandens bambaliais kuro pirkti?

Išjungėme kondicionierių, uždarėme langus, Algimantas vairavo kaip įmanoma ramesniu tempu, o kalnai kaip tik pasitaikė ne statūs, ir buvo daugiau nuokalnių negu įkalnių. Niekur nebestodami riedėjom sau išganingojo Ullapoolo link. Viename miestelyje vos nesusigundėm palaikiu kempingu su statybinių vagonėlių miesteliu ir dušais vienuose iš jų, vietoj įprastų bungallow tipo namukų.

Automobilio kompiuteris rodė, kad kuro turime dar 60 km, o atstumo važiuoti buvo likę apie 30 mylių. Vadinasi, turėtų užtekti. Tačiau niekada negali žinoti, kokią įkalnę privažiuosi, o jose kuras senka neprognozuojamai. Taip rairuodami A832-uoju, privažiavome kryžkelę su A835 keliu, nuo kurios iki pat miestelio kelias leidosi beveik tik žemyn, todėl kuro sąnaudos tapo artimos nuliui.

Ir pagaliau Ullapool priemiesčio kempingas! Bet kur tau? Mes gi dar turim kuro! Važiuojam toliau! Miestelyje yra tikrai geresnis dar vienas! Ir iš tiesų, sakau Jums, įvažiavus į miestelio centrą mus pasitiko veikianti (!) degalinė (rods, buvęs Shell‘as) su besišlavinėjančia niurzgale kieme, gal nepatenkinta dėl to, kad čia atrūko kažkokie pavėlavę turistai.

Vadinasi, Poolewe kempingo darbuotojas buvo neteisus arba tyčia melavo mums dėl degalinės, norėdamas išgręžti papildomą monetą! Ką gi, mums pavyko! 19:50, ir dar net 10 minučių iki uždarymo. Taigi, mes turėsime pilną baką degalų, turėsime naują dujų balionėlį vakaro arbatai užsikaisti, nes senasis jau ėjo į pabaigą (neturėjome – tokių balionėlių ten nebuvo pirkti), ir taipogi turėsime skanų steiką per vakarienę pabe ir daug dusulio (alaus)!!!. Mūsų viltys atvažiuoti iki čia pasiteisino ir nuotaika kaip mat pasitaisė, užplūdo bendra euforija, meilė artimam savo, ir norėjosi šokti ratu taip tarsi Lietuvos futbolo rinktinė būtų laimėjusi Pasaulio futbolo čempionatą ar bent jau nugalėjusi kokią nors Farerų salų rinktinę.

Prisipylę kuro, nurūkome kempingo kryptimi, ir radome ten neapsakomo grožio kampelį su daug turistų, saugią kaimynystę, puikius dušus, miestelio centrą čia pat, ir daug daug fotografiškų vaizdų, kuriuos vos tik pasistatę palapines nurūkome fotografuoti. Anapus Loch Broom miškuose kukavo dvi gegutės, o aš džiaugiausi gniauždamas delne 500 eurų kupiūrą…

Apsižvalgę nutarėme sukirsti gerą vakarienę viename iš didžiausių centrinių pabų, kuriame knibždėjo nesuskaičiuojama daugybė žmonių, ir toks pagyvėjimas mums kėlė gerą nuotaiką, nes nuo pastarosiomis dienomis supusios gana atšiaurios laukinės gamtos jau norėjosi ir pabendrauti.

Užsisakėme po gerą steiką ir tamsaus alaus – kaip visada. Sukirtome. Po 20 svarainių atliko baro sąskaitoje. Brangu šitaip pietauti. Bet kaip kartais norisi. Juk atostogos!

Pavalgę dar pasukome pasivaikščioti centrinėmis miestelio gatvėmis, kurių čia, viso labo buvo dvi: palei ežero krantą prie uosto su kavinėmis, barais, meno studijomis ir suvenyrų parduotuvėmis, ir dar viena aukščiau, kurioje buvo įvažiavimas į kempingą, bankai, paštas ir daugelis kitos paskirties parduotuvių (turizmo, audinių, šviestuvų ir pan.). Gražus miestelis tas Ullapool. Verta jį aplankyti važiuojant į Škotiją.

SUMMER ISLANDS. OLD MAN OF STOER. DURNESS. 20090601.

Pirmąją vasaros dieną nutarėme pradėti vaizdu į Vasaros salas – kaip priklauso. Ten nuvykę ir papusryčiavome besigrožėdami jau įdienojusiu, todėl dėl didelės UV koncentracijos tolumoje jau mėlynuojančių salų vaizdu. O tolimiausias ir šiauriausias kelionės taškas – Durness, turėjo būti pasiektas vakare.

Kad ir kaip būtų apmaudu, nei išorinių Hebridų, nei Orkney salų aplankyti taip ir nebesuspėjome. Per vėlai keldavom rytais… Už nepamatytą Staffa salą sau iki šiol niekaip negaliu dovanoti. Tai buvo kaip tik vienas tų stebuklų, kuriuos norėjo pamatyti Algimantas – sala stačiais uolėtais krantais, jūros mūšos suskaidytais į beveik taisyklingus stulpus. Bet gana apie tai. Juk kelionė dar tęsiasi ir driekiasi visai kitu maršrutu.

Taigi, užkandome ir nedelsdami patraukėme Achnahaird Beach kryptimi, kur virš balto smėlio paplūdimio (o jų Didžiojoje Britanijoje tikrai nėra daug) iš jūros slinko rūkas, ir vėliau kildamas stačiais kalnų šlaitais tapdavo kamuoliniais debesimis. Nepamirštamos akimirkos ir tik 17 laipsnių Celsijaus. Su Rita nutarėme mažumėlę pasipliuškenti, bet vanduo pasirodė dar šaltesnis, todėl ilgai neužsibuvau. Niurktelėjau porą kartų – ir atgal į krantą. Dar kiek per anksti tokioms maudynėms… Ne gali sutraukti, bet sutraukia!:D

Šiek tiek „atsigaivinę“ šokome į automobilį ir patraukėme Stoer Lighthouse link. Buvo jau 16.00, ir labai norėjosi valgyti. Kadangi restoranėlių aplink nesimatė, o mūsų akyloji buhalterė ir taip nebūtų leidusi tokios prabangos, nusprendėme pasimėgauti pieniškomis dešrelėmis su pomidorais ir agurkais, o po to jau kelti kojas Old Man of Stoer link (nepainiokite su Old Man of Storr, esantį Skye saloje). Teko šlapiomis pievomis, besidairant į jūrą, kurioje, neva turėtų šokinėti banginiai, delfinai ir dar krūva visokių nematytų padarų, kulniuoti kone pusantros valandos. Na, nieko aš ten nepastebėjau, bet ir nesitikėjau pamatyti. Saulutė, laimei, švietė į pakaušį, lengvas vėjelis kedeno mano garbanotus plaukus, o virš galvos klykė – ne, ne delfinai,- žuvėdros.

Ši, dar įspūdingesnė, net 60 m aukščio uola stovi jūroje, nuolat skalaujama šiaurės ir vakarų vėjų sukeltų bangų. Stebėtina, kad yra frykų, kopiančių į ją rankytėmis ir kojytėmis, be jokių apsaugų ir virvučių. Kaip tik sutikau anglų senukų porą, kuri man apie visa tai truputį pasakojo. Toks įspūdis, kad UK žmonės domisi futbolu ir kopinėjimu uolomis. Nu jo, o ką daugiau toje saloje veikti, jeigu net oras blogas, o dirbamos žemės tik arčiau Londono.

Na, pasidairėm į tą stebuklą. Ką jau ten įkopti – kad net neaišku, kaip iki jo nusileisti. Bangos tik daužosi apačioje, o mes stovim ant tokio pat aukščio skardžio virš jūros. Neįtikėtinas reginys! Rekomenduoju. Kol aš koncentravausi į techninius parametrus, keikiau vis dar gerokai per aukštai danguje kabančią saulę, ir pernelyg kontrastingą fotografiją, kurios rezultatų net patikrinti negalėjau, mano draugai, begaudydami avis jau pasiekė aukščiausią apylinkių kalvą, ir grįžinėjo atgal.

Daug nebegaišdamas, susipakavau daiktus, ir nutariau prabėgti įkalnių krosiuką su ekipiruote ir kliūtimis – tiesiai per pievą, ketindamas nesunkiai juos pasivyti, nes lyginant su prieš tai įveiktomis įkalnėmis, šios pakrantės kalvelės buvo vienas juokas. Mėtydamas linksmąsias pėdutes aplink avelių šūdus, balutes ir pelkutes vienoje vietoje kilstelėjau galvą bendražygių link, ir čia pat iki kelių pūkštelėjau į žolėm apaugusį akivarą.

Tada labai apsidžiaugiau, kad dėviu savo nepamainomus septynmylius goreteksinius kalnų branavykus. Iki 19.00 valandos grįžome prie automobilio, batai jau buvo sausutėliai, o kojos viduje taip ir neparagavę drėgmės. Saulė jau sukosi vakarop – teko sukti galvą dėl nakvynės, taigi niekur nebesidairydami nurūkome tiesiai į Durness (geras pavadinimas) miestelį.

Ten aptikome nuostabų kempingą su lauko virtuvėle šiaurinėje Škotijos pakrantėje, ant skardžio virš smėlėto paplūdimio. Pūstelėjo nemalonus vėjas, kepant kepsnelius jau nebereikėjo net vėduoti kartono lakštu – anglys pačios kaito ir balo. Valgyti nusprendėme ne kempingo aikštelėje prie palapinių, bet jau lauko virtuvėlėje, o alutis linksmai nuteikė gomurį. Pasišnekučiavome, pavalgėme ir jau beveik sutemus nutarėme eiti dar pafotografuoti bangų mūšos su troseliu nuo ant kempingo pakraštyje esančio skardžio, įrengtos apžvalgos aikštelės.

Ryte kaip visada – pramiegojusiems tenka laukti eilutėje prie dušų, todėl mes pakirdome vieni pirmųjų, o kadangi buvo apsiniaukę, taip pat vėjuota ir jau gerooookai atvėsę (12 laipsnių Celsijaus), nutarėme net nepusryčiavę, ir negaišdami jau labai brangaus laiko, pasukti Smoo Cave link.

SMOO CAVE. FALLS OF SHIN. CAIRNGORMS NP. 20090602.

Urvas buvo visai čia pat – vos už keletos mylių važiuojant pakrante rytų kryptimi. Nusileidome, norėdami kuo greičiau pasislėpti nuo drėgno ir šalto vėjo. O ten seneliukas su valtele irstosi, kažkokiu labai jau įtartinu akcentu vapa, ir siūlo apžiūrėti olą, pafotografuoti nelabai senomis legendomis ir padavimais apipintą šėtono buveinę.

Kadangi tai tokia prakeikta vieta, tai nutariau neberizikuoti savo vieninteliu sveiku juostinuku, nes derinys vanduo foto labai prastas. O čia dar visai nesenais laikais žuvo gana daug narsuolių, bandžiusių išsiaiškinti, kas slypi urvo gilumoje.

Šią uolą sudaro du natūraliai susiformavę kambariai: vienas – iš gėlo, kitas – gerokai didesnis – iš jūros potvynių ir atoslūgių vandens. Tarp jų tyvuliuoja šaltas ir gilus požeminis ežeriukas, kuriuo pasinaudodamas gidas plukdo smalsuolius savo valtele apžiūrėti tolimesniojo kambario.

Grįžę iš netolimo pasiplaukiojimo mūsiškiai nereiškė didelio susižavėjimo. O ir gidas pasirodė labai plepus ir klausinėjo neesminių dalykų. Apie titnagą, iš kur atvyko ir t.t. Žodžiu, kolegos užsiminė, kad kažkoks apsišaukėlis plepys pasitaikė, o ne gidas, bet gal per smarkiai ten užlenkė apie tėvuką – juk geologija ne visiems patinka. Tai labai ir nepergyvenau, kad į tą valtelę nebetilpau. Labai gerų nuotraukų ir didžiajame, šviesesniame kambaryje pasidariau.

Išlindus iš urvų oras pradėjo pastebimai šilti ir giedrėti. Pakeliui iki Edinburgo dar turėjome pamatyti Falls of Shin prie Lairg miestelio, apsipirkti maisto, pamatyti vieną iš dviejų Škotijos nacionalinių parkų – Cairngorms, kur ir ruošėmės apsistoti nakvynei.

Deja, kriokliuose šokinėjančių lašišų nepamatėme, bet už tai kokia buvo visų susirinkusių reakcija, kai aš greitu mostu parodžiau į vandenį ir sušukau: „Salmon! Salmon! Look!“ Nu, ir aišku po to dar paskubom nuo kalnelio nusileido daugiau žioplių su meškiais.

Pasižvalgėm, nusičiurškėm vietiniam pietų centre, įrengtame turistams, ir nudardėjome Cairngorms nacionalinio parko kryptimi. Dornoch miestelyje nusipirkome apsčiai gėrimų sau ir lauktuvių proga, maisto dar likusioms kelionės po UK dienoms ir patraukėme pietauti į nacionalinį parką šalia Loch Morlich ežeriuko.

Bet, kadangi čia orai keičiasi ne dienomis, bet valandomis, tai pradėjo ir vėl niauktis. Dar gerai, kad vos išlipęs ir nepaisydamas raginimo valgyt dar šiltą keptą viščiuką, nusifotografavau gražiausią kalvą kitoje ežero pusėje. Papietavus ji visa skendo pilkame debesyje. Nutarėme ilgiau čia nebepasilikti, nes ir taip trūko laiko, o abejotinas matomumas kalvose ginė verčiau aplankyti Škotijos sostinę. Papietavome, palesinome vištiena ypatingai drąsius šių vietų paukščius ir pasileidome Pitlochry – vieno gražiausių Škotijos miestelių, link.

Kadangi oras ir vėl pradėjo vėsti, tai prabėgom apėjom šio tikrai jaukaus istorinio miestelio centrą: užsukome į traukinių stotį, aplankėme vietos bažnytėlę, vyninėje nusipirkome keletą įdomesnių gėrimų ir išvažiavome vietos nakvynei ieškoti, stengdamiesi kuo labiau priartėti prie Edinburgo, kuriam buvome pasiskyrę tik pusę sekančios dienos.

Radome jaukų ir tylų snaudžiantį kempingą prie upelio Dunkeld Birnam miestelyje. Šeimininkai truputį pasiderėjus sutiko mus priimti karavanų aikštelėje, nes paupyje buvo labai mažai vietos ir itin drėgna ir nelygu. Suma keturiems su 2 palapinėm ir automobiliu gavosi 20 svarainių. Tradiciškai – 5 svarai žmogui.

EDINBURGH. 20090603.

Edinburgas turi ~ 450 000 gyventojų ir yra antras pagal dydį po Glasgow, kuriame sukoncentruota Škotijos pramonė (~ 630 000 gyventojų). Miestas įkurtas 11 amžiuje. 1437 metais buvo paskelbtas Škotijos sostine ir ja išliko iki šiol.

Vos 60 mylių kelionė neprailgo, ir važiuojant iš Šiaurės teko pralėkti automagistrale, vedančia mus šalia tiltų. Forto geležinkelio tiltas (Forth Rail Bridge) – vienas įspūdingiausių statinių pasaulyje statytas 1883-1890 metais. Tilto ilgis – net 2.5 km. Geležinkelio trasa eina 46 metrų aukštyje, tilto kronšteininės struktūros pasiekia net 104 metrų aukštį, o jį statant sunaudota apie 55 tūkstančiai tonų plieno bei panašus kiekis granito.

10.30 mes jau važinėjomės painiomis šio nuostabaus miesto centro gatvelėmis. Iš tiesų Edinburgas, neperdedant, yra vienas gražiausių miestų Europoje. Iš to, ką teko jau aplankyti, o mačiau tikrai nemažai galėčiau jį gretinti kartu su Viena ir Kopenhaga. Miestas, kaip, beje, ir Roma yra įsikūręs ant septynių kalvų: Pilies uolos, Arthur’s seat, Carlton, Corstorphine, Braid, Blackford bei Craiglockhart. Iš tikrųjų, kai kurios šių kalvų yra kiek tolėliau nuo miesto, todėl 7 kalvos pasirinktos tik tam, kad būtų galima susieti miestą su Roma, Lisabona ir kitais „7 kalvų” miestais.

Jo centre trys mūsų akį patraukusios ir rekomenduotos įžymybės: Edinburgo pilis, įkurta ant aukštos, tik iš vienos pusės prieinamos kalvos; nuo jos vartų besidriekia žemyn Karališkoji Mylia, kurioje nutarėme ir papietauti, o taip pat ir aplankyti trečią vietą – Iliuzijų muziejų, kurį man rekomendavo fotografė VG iš Fotokūdros portalo. Čia galima susipažinti su savo regėjimu, pastabumu, apstu jau matytų ir naujų pavyzdžių, galima pasijusti praktinių vizualinių eksperimentų meistru ar jų dalimi nuo tapybos iki fotografijos ir 3D grafikos. Yra nemažai meno kūrinių ir paveikslų, susijusių su žmonių baimėmis, iliuzijomis ir regėjimais. Ant stogo įrengta šauni terasa, iš kurios galima pasidairyti po Škotijos sostinę ir jos apylinkes. Jei lankysitės Edinburge – nepraleiskite!

Sakoma, kad Edinburgas – vienas brangesnių miestų, tačiau lyginant kainas su provincijos miesteliais Didžiosios Britanijos vakaruose ir šiaurėje galima teigti, kad brangesnės čia nebent automobilių stovėjimo aikštelės. Maistas Karališkojoje Mylioje – centrinėje Edinburgo senamiesčio gatvėje – kainavo truputį mažiau (po 12-15 svarų), ir buvo nepriekaištingai skanus. Alus – kaip visur – 3 svarai už pintą.

Karališkąją Mylią galima būtų lyginti su Vilniaus Pilies gatve sukergta su kokiu nors Gedimino Prospektu ar pan. Žinoma, miestas yra senesnis už mūsų sostinę ir turi kiek kitokią istoriją, todėl šioje gatvėje apstu drabužių parduotuvių, maitinimo įstaigų, bažnyčių (vienoje, buvusioje miesto kalėjimo bažnyčioje (Tolbooth church) net įrengtas pietų centras ir konferencijų bei pasilinksminimų salės), St. Giles katedra, galerijų ir t.t.

Karališkoji Mylia – tai kelias, kuris siejamas su dažnai žiauria Škotijos ir Britų salų istorija. Namai ir žmonės būrėsi šioje sostinės dalyje nuo šešioliktojo amžiaus. 1558 metais Edinburge gyveno aštuoni tūkstančiai gyventojų. Po šimto metų šis skaičius išaugo iki šešiasdešimties tūkstančių, – iš kurių visi gyveno Karališkojoje Mylioje arba aplink ją.

Edinburgas – pirmas Europos miestas, kuriame buvo statomi butų kvartalai, daugiausia daugiabučiai namai. Septynioliktajame amžiuje septynių-aštuonių aukštų pastatai buvo įprastas reginys, pasitaikydavo ir dešimties-dvylikos aukštų namų. Aukščiausias statinys šiame rajone siekė net penkiolika aukštų. Bet Karališkosios Mylios pavadinimas siejamas su karališkuoju sostu, ne su žmonėmis. Tai Škotijos karališkosios šeimos gatvė, kuri driekiasi nuo Edinburgo Pilies iki Holirudo rūmų, kur kasmet vasaroja dabartinė karalienė. Karališkąją Mylią sudaro kelios gatvės: Casde Hill, Lavvnmarket, High Street ir Canongate.

Pasivaikščioję po šią pasaulinio lygio įžymybę patraukėme Šiauriniu tiltu Naujamiesčio link, kur stovi garsusis Balmoralio viešbutis ir monumentas serui Valteriui Skotui, panašus į bažnyčią. Perėjome virš traukinių stoties, kuri minima ir gašlioje Irvine Welsh knygoje apie Edinburgo narkomanus „Traukinių žymėjimas“. Kam patinka aštresni žodeliai ir juodas humoras siūlau ją perskaityt. Praėjome Princesės gatve, knibždančioje apsipirkti atvykusių, žioplinėjančių turistų ir kažkur skubančių kostiumuotų ofisų darbuotojų.

Sero Valterio Skoto monumentas – puiki vieta skirti pasimatymams ar tiesiog pagulinėti šalia esančio parko pievelėje su draugais. Jaunimėlis tą dieną mėgavosi retomis saulėtomis akimirkomis: kas spardė kamuolį, kas valgė atsineštą krepšelyje maistą, o kas tiesiog gulinėjo ir klausėsi tautiniais drabužiais apsirengusių dūdmaišininkų, škotiškai tiesiog vadinamų pipers. Tai buvo pirmas kartas, kai išgirdau ir pamačiau grojant tikru dūdmaišiu, tačiau tai įvyko, deja, tik kelionės pabaigoje. Va jums ir autentika, istorija ir t.t. Pasirodo, ne taip paprasta ir patiems škotams visa tai pamatyt.

Po to pakilome aukštyn, atgal link Karališkosios Mylios pro Nacionalinę galeriją ir siauromis gatvelėmis nuskubėjome link centrinės automobilių aikštelės, nes Algis ir Inga buvo nutarę pasivaikščioti po parduotuves, o mudu su Rita pafotografuoti Edinburgo architektūros stebuklus.

17.00 išvažiavome iš miesto, tačiau esu tikras – dar tikrai čia sugrįšiu. Įsimylėjau Edinburgą!

Po trijų valandų kirtome Škotijos-Anglijos sieną ties Gretna miesteliu, ir įnirtingai pradėjome ieškoti kempingo, kuriame būtų leista statyti palapines. Dar gerai, kad kempingų prižiūrėtojai draugiškai patardavo kur galima būtų rasti kokį nors kitą. Vienas buvo iš pažiūros neblogas, bet įkurtas šalia kokių nors kareivinių ar kalėjimo, todėl apsistoti nepanorome – per mažai romantikos kelionės pabaigai paminėti. Tada sekė beviltiškas važinėjimasis siaurais Anglijos laukų keliukais, abipus aptvertais ištisinėmis akmens tvoromis, vizitai poroje neveikiančių kempingų, kol visiškai nusikalę ir vėl privažiavome jau lankyto Lake District pakraštį, ir apsistojome tikrai aukšto lygio dideliame savo plotu Pooley Bridge kempinge, šalia Penrith miestelio. Jei kartais tektų keliauti į tas vietas, sakyčiau, kad šis kempingas yra bene geriausias Lake District, ir verta jame apsistoti nepaisant to fakto, kad yra įsikūręs šiaurrytiniame parko pakraštyje, ir dėl to labai vengiamas atvykstančių. Kainos nesikandžioja, o aptarnavimas – kiek tai suprantama kempinguose – aukščiausio lygio: restoranėlis, dušai, atskiros stovyklavietės šeimoms ir jaunimui. Viskas pagal poreikius. Čia pat tyvuliuoja puikus Ulswater ežeriukas, o iki parko sostine tituluojamo Windermere miestelio, kuriame mes viešėjome Bank Holidays metu, 20 mylių.

Nors buvo jau ypač vėlu gamintis maistą, tačiau paskutinę kelioninę vakarienę su Algimanto kepsneliais ir dusuliu praleisti būtų buvusi tikra nuodėmė. Taigi, 22:00 davėme startą griliui, ir po gero pusvalandžio mėgavomės nuostabia vakariene, nes po pietų Edinburge jau buvome gerokai praalkę.

NAMO. 20090604.

Kadangi išdažiau keturias pintas Guinness, tai dorai visko neatsimenu. Žinau, kad savijauta buvo pati ta, kad galėčiau miegoti 11 laipsnių temperatūroje kandamas įkyrių moškių, kurių teko saugotis kiekvieno apsistojimo kempinguose metu. Dieną žūtbūt 15:30 turėjome pasiekti Doverį, iš kur keltu, su jau internetu rezervuotais pigesniais bilietais (kainavo vos 37 svarus) nuplaukėme į Boulougne.

O toliau kelionė driekėsi per Dortmundą, kur apsinakvojome Etap viešbutyje, o visą likusį laiką lėkėme Vokietijos autobanais, toliau nevykusia mokama automagistrale link Poznanės, kur teko stoti susimokėti net tris kartus. Nelabai suprantu tokios žiaurios rinkliavos, o ir laiko daug susigaišta tokioje „automagistralėje“. Žodžiu, plėšikavimas ir tiek. Po to, nepasiekus Lodzes sukome Link Kutno ir pro Plocką, smirdančią kaliošais ir dvėseliena Ostroleką link Lomžos ir Augustavo.

Jau visiškai sutemus pasienyje dar kokį 10 minučių nervus pagadino įkyrūs lenkų pasieniečiai, kurie iš pradžių lyg ir reikalavo kyšio už priešrūkinius žibintus, įjungtus rūke paskendusiame miške ir surinko visų keleivių dokumentus, tačiau grąžindami mandagiai atsisveikino ir perspėjo važiuoti atsargiai.

Vilnių pasiekėme birželio 6-osios rytą, apie 2:00 val. nakties, kur prie sesers namų mane ir paleido su visu bagažu.

„Tai, žinok, šitokių atostogų jau seniai neturėjau…“ [Radioshow „Kronikos“].

Dar kartą dėkoju Ritai, Algimantui ir Ingai už parodytą pasitikėjimą, pakantumą ir toleranciją, belaukiant manęs, kol nufotografuosiu dar vieną upelį, viršūnę ar idilišką vaizdelį, už kiekvieną ne vietoje mesteltą ar kiek netaktišką juokelį, už apatiją, apėmusią po nuskandinto fotoaparato, sausus drabužius, išgelbėtą blendą ir dar turbūt daugelį negatyvių mano asmeninių dalykų, kurių pats nepastebėjau bekeliaudamas drauge su Jumis, mano naujieji draugai!

P.S.: Viliuosi, kad kada nors ir vėl pasikviesite mane į kokią nors kitą kelionę.