Jordanija per Ramadaną

Pradėsiu nuo to, kad pasakojimas galėjo būti ir kur kas trumpesnis, bet anei laiko, anei sugebėjimų pakankamai turbūt neturiu, kad kurti tekstą trumpą, konkretų ir lėtą, ypač tada, kai tai – apie keliones. Įspūdžiai, ypač jeigu jie nauji – išsipila kaip žirniai į sieną, todėl tekstas gali būti kiek padrikas. Svarbiausia, kad keliausiantis į Jordaniją žmogus galėtų rasti lietuviško teksto ir informacijos, kad pasiryžtų tą padaryti savarankiškai ir susiorganizuoti pats vietoj to, kad pasirinkti lengviausią variantą – būti vedžiojamam gido, pristatomam iš taško A į tašką B, ir visiškai niekuo nesirūpinti, kas automatiškai reiškia – nesidomėti tuo, kas ir kaip vyksta aplinkui tave. Čia ir yra tikroji autentika, o ne „štai objektas, jo istorija, dabar turit 12 minučių laisvo laiko, o tada važiuojam 200km tolyn iki kito objekto”. Aišku, kiekvienam savo, bet čia nerasite nei skatinimo važiuoti su pažintine grupe, kur “pusryčiai ir ekskursija autobusu Vilniuj, popietę praleisime Rygoje, o vakarienę po ekskursijos Taline valgysime jau kelte į Švediją”, nei gulėjimo prie viešbučio baseino su all-inclusive ir negalėjimo niekur išvykti, nes “už maistą ir gėrimus gi jau sumokėta – negalim niekur važiuoti”. Ekstremalai irgi nesam – todėl drąsiai galiu sakyti, kad kiekvienas, kiek pasiruošęs iš anksto, gali savarankiškai be didesnių iššūkių susiorganizuoti ir įvykdyti tokią kelionę sau ir savo šeimai/draugams/bendrakeleiviams/sau vienam (kodėl ne?).

Jeigu teksto per daug – dienos atskirstytos dalimis, paskutinė dalis bus ir bendra informacija, galimai naudinga besiruošiant į tokią kelionę. Vėliau įmesiu ir youtube video, kurį sumesiu iš filmuotos medžiagos. Bet tai statistiškai man užtrunka apie devynis mėnesius 🙂

Edit: Video jau yra 🙂 https://youtu.be/qUdnqJiVOC8

Iškart po trumpų atostogų ir Naujųjų Metų sutikimo (tuo metu, kai internetuose skelbiama apie liūdniausias, tamsiausias ir kitokias neigiamas -iausias dienas ir savaites metuose), su žmona natūraliai priėjome nuomonės, kad vėl keliauti dabar nepavyks, tačiau nuotaiką tikrai praskaidrins atsiradęs planas pavasario atostogoms. Dėl įvairių priežasčių bendrą artimiausią atostogų datą radome tik viduryje gegužės mėnesio. Laiko iki to – labai daug, todėl tyrinėti pradėjom labai abstrakčiai ir iš lėto. Reikalavimai – adekvatus biudžetas, tiesioginis skrydis, įdomi kryptis, destinacijoj jau atėjusi vasara ir kelios dienos visiško atsipalaidavimo nuo darbų. Pradėjom nuo krypčių, kurias galvojom pakankamai įvairias – Malta, Roma, Neapolis, įmanomos Ispanijos kryptys, taip pat – Izraelis ir Jordanija. Tiesa, diskusija per ilgai neužtruko – na, negalėjo bilietai po ~25Eur į tokią vis dar ganėtinai egzotišką kryptį nepadaryti savo. Ačiū, Ryanair, tau už galimybę už tokią kainą tris valandas pakentėjus atsidurti tokioj vietoj! Priėjom išvadą, kad važiuojam į Jordaniją. Skrydžiai – dukart per savaitę, pirmadienis-penktadienis. Skrendam penktadienį, grįžtam pirmadienį? Planavom tik kelias dienas, bet tiek nusitrenkus norisi pamatyti daugiau, negu įmanoma per dvi pilnas dienas, o ir yra ką…. Atmesta. Skrendam penktadienį, grįžtam penktadienį? Savaitė jau normaliau, bet juk grįžtant kitą pirmadienį reikėtų tik vienos papildomos atostogų dienos, o ir preliminarų maršrutą apdėliojau tokį, kad reikės lėkt ir tik „pauostyt” kiekvieną destinaciją. Okay, kas prasidėjo kelių dienų trumpom atostogom, baigiasi 10 pilnų dienų Jordanijoj! Kol entuziazmas neišblėsta, perku bilietus, ir informuoju žmoną, kad atgal kelio nėra. Svarbiausia – ne planavimas, o perplanavimas 🙂

Aš gaunu (susikuriu) užduotį – suplanuoti maršrutą, kas man yra pusė visos kelionės malonumo. Daug skaitymo, daug tyrinėjimo, vizos (tiksliau – Jordan Pass įsigijimas, kuris buvo ganėtinai lengvas ir pasiteisinęs sprendimas), viešbučiai, transportas… Kelionei dar esant už kalnų, ir Lietuvoj vis dar esant sniegui, planas gegužės mėnesio kelionei sudėliotas, patvirtintas kokybės kontrolės (žmonos), paliekant keletą nežinomųjų ir sąmoningai nesakomųjų (reikia pasilikti ir siurprizų 🙂 ), ir mes pasiruošę judėti!

Kalbant apie ramadaną ir su juo susijusius nepatogumus – tam nusiteikėm, ir didelių problemų nepatyrėm. Taip, dienos metu pavalgyti praktiškai nėra kur, bet snacks’ai visąlaik gelbsti, o vakare sudalyvauti su vietiniais ramadano dienos užbaigime yra atskiras nuotykis 🙂 Tik gėrimų su laipsniais teks nusipirkti dar oro uoste, nes nelabai yra kur po to nusipirkti, nebent norisi mokėti milžiniškas kainas prabangiuose viešbučiuose. Apsiprekinom dar Vilniaus oro uoste, Jack Danielsai baigėsi tik aštuntą dieną 🙂

Kelionės planas sudėliotas žemiau: Amman (2n)>Dead Sea(2n)>Petra(3n)>Wadi Rum(1n)>Aqaba(2n)>Amman

1 diena – Amman

Atskrendam priešpiet. Kadangi tuo domėjomės, nesėdu į paprasčiausią taksi, ką daro „visi” turistai. Iškart duriam prie geltono autobuso ir sakom, kad reikia prie ketvirto žiedo (iš tikro reikia ne ten, net ir pirmas žiedas dar nėra prie pat mūsų viešbučio, bet internete skaičiau, kad jų maršrutas eina pro ketvirtą žiedą, kuris pagal šio autobuso maršrutą yra arčiausiai mūsų užsakyto viešbučio). Vairuotojas patvirtina, kad šitas autobusas – tiksliau, autobusiukas, kuris nepajuda tol, kol kiaurai neužpildo visų sėdimų vietų – pro ten važiuoja. Šalia esantis bičiukas iškart baksteli į petį, ir sako, kad pro ketvirtą jis nevažiuos, geriausiu atveju pro 7-ąjį. Pasitikslinu darkart – vairuotojas toliau tvirtina, kad viskas ok – ketvirtam žiede būsim paleisti. Kasoj nusiperkam bilietus po, berods, 2,5 dinaro, kas yra gerokai pigiau, negu kainuotų taksi dviems (fiksuota kaina apie 26 dinarai už mašiną iki bet kurio viešbučio Amane), ir sėdam į busą. Šis bemat užsipildo, minėtas bičiukas sėdi prieky mūsų, ir darkart užsimena, kad greičiausiai autobusas mus paleis visai ne ten, kur norim.

Patikslinimui – nuo ketvirto žiedo žygis iki viešbučio yra 4km, o nuo 7-ojo – jau 8km. Pajudėjus į priekį matom, kad ne tik, kad visi autobusu važiuojantys yra vietiniai – nei vieno turisto – bet dar ir moterų, be mano žmonos, daugiau autobuse tarp ~15-16 žmonių, daugiau nėra. Žmona tą iškart man parodė, bet jaučiamės jaukiai. Bevažiuojant autobuse užverda nemaža diskusija tarp keleivių, kurios akivaizdžiai nesuprantam ir joje nedalyvaujam tik mes. Staiga prieš tai minėtas bičiukas atsisuka ir sako:

-I told you guys – this bus is not going to 4th circle.

-Where is it going then?

-7th Circle or bus station (parodo į mano įjungtus žemėlapius – nuo tos dar toliau iki mūsų tikslo).

Dabar jau mūsų anglų kalbą girdėjo visas autobusas, diskusija tampa ginčo lygio, mes jau pasijuokiam, kad tokiu tonu kalbėdamas Lietuvoj, sekančiu žingsniu arba tu duosi į galvą, arba į ją gausi. Bet diskusija baigiasi tuo, kad 7 žiede sustojęs vairuotojas pasako, kad nuveš mus ir į ketvirtą, o keleiviai dabar jau atsiprašinėja už vairuotoją, nes jiems ramadanas ir jie šiek tiek psichuoti. Pasakau, kad be vandens ir maisto aš dar ne toks būčiau, pasijuokiam, ir išlipam minėtam ketvirtam žiede. Kadangi gyvensim prie amfiteatro – mums pėsčiomis 4 kilometrai.

Kadangi pasisekė ir būtent atvykimo dieną oras buvo labai malonus – ~26 laipsniai šilumos, ne per karšta, tikrai nešalta, kelionė labai neprailgo. Pasiekiam viešbutį – paprastą, pigų, bet užtat labai dėkingoj vietoj, kas ir buvo pagrindinis kriterijus ieškant nakvynės Ammane. Berods nepilnai 50 dinarų kainavo dvi naktys pačiame centre – Arab Tower vadinasi. Nei tvarkos, nei labai gerų sąlygų čia nerasit, bet nusistačius tinkamus lūkesčius (tiksliau, juos susimažinus), kaip base point’as Ammano tyrinėjimui tikrai tiks. Šitoj vietoj suvokiam, kad nuo ~4 valandos ryto, kai kėlėmės, iki dabar (apie 14-15 valanda), dar nieko nesamę valgę. Abu vienu metu paminim ramadaną, ir lengvai nusprendžiam, kad tokio dalinio ramadano pabandom laikytis iki oficialios dienos pabaigos – 19.30. Tai laikas, numatytas bendrai, kada arabai pradeda valgyti, rūkyti – o atrūko jie už visą nerūkytą dieną – vienžo, baigiasi pasninkavimas ir visi “pasileidžia plaukus”. Aišku, ramadanas mums tik dalinis, be skysčių išbūti visa dieną visgi nerizikuojam, užteks ir maisto.

Susitikrinam vietą pavalgyti, ir kartu patirti, kas ir kaip čia viskas vyksta, ir išeinam pasiblaškyti po miestą. Apie pusę septynių vakaro atsiduriam prie sutarto restorano, ir pačiu laiku, nes žmonės renkasi įspūdingu greičiu – šeimos, pavieniai žmonės, draugų kompanijos, prie to pridedant tokius, kaip mes, turistus – ir restoranas, ir kvartalėlis aplink, kur staff’as sumeta stalus ir kėdes, pilnai užsipildo iki 19.30 likus dar geram pusvalandžiui.

Jokio meniu čia nėra, vis prieina padavėjas ir klausia “ar norėsit to? Ar norėsit ano?” Mes, kadangi norim viską išbandyti, nei vieno siūlomo dalyko neatsisakom. Kainos nežinom, stalą nukrauna pilnai, prieš pat 19.30 viskas ant visų staliukų restorane sukrauta ir paruošta valgyti. Viso to proceso metu atmosfera šventinė – jaučiasi, kad vyksta kažkoks laukimas (prie jo prisidedam ir mes, nes visa dieną nevalgius pradedam suprasti, kaip lauki tos minutės, kada pagaliau galėsi), lempučių kaip pas amerikiečius prieš Kalėdas, trumpai tariant – šventė, tik ji vyksta kiekvieną vakarą visa mėnesį. Būtent tuo laiku visos parduotuvės užsidaro, vėl atsidarys tik vėlai vakare. Pagaliau oficialiai pasibaigus pasninkavimui visi pradeda kirsti maistą – falafeliai, humusai, pitos, kažkokie kiti vietiniai patiekalai. Visas restorano staff’as irgi dingsta valgyti. Visko išragaujam, bet prisisotinam labai greitai net ir neskubėdami valgyt.

Po vakarienės vaikščiodami dar matom visur žmones sėdinčius tai kavinėse, tai skanėstų užeigose, tai kituose restoranuose, t.y. darančius antrą ar trečią “užėjimą”, kas jiems įprasta. Deja, mums ir vieno buvo per daug, todėl pasivaikščiodami ir užkilę į kalną eidami Rainbow Street (jų tokia ala pagrindinė turistinė gatvelė su krūva maitinimo įstaigų) nutariam, kad kitą dieną tokios vakarienės jau nebeimsim, o užkąsim kažką lengvai, ir prisijungsim į kokią nors kavinę-barą praleisti laiko ne tik valgant.

2 diena – Amman

Kitas rytas prasideda anksti – planas, kol nekaršta, užkilti į Amman Citadel. Susileidžiam pusryčius, kurie tiekiami ant viešbučio stogo (šitos nuotraukos rezervacijos sistemose buvo užtvirtinantis argumentas, kodėl bookinau būtent šį viešbutį, o ne kažkurį kitą). Vaizdas tikrai geras, įdomu pasidairyt tiek dienos metu, tiek sutemus. Iki citadelės netoli, bet kalva aukšta. Lipam pėsčiomis. Amman Citadel – senovinis Amman’o miestas ir įvairūs likučiai, menantys kas Bronzos, kas Geležies amžius, kas jau artimesnius Bizantijos ar Umayyad’ų laikus. Herkulio šventyklos likučiai ganėtinai įspūdingi. Kas buvo – sako, jog Jerash miestas yra kur kas įspūdingesnis, ir ten pabuvus, Amman Citadel jau nėra verta aplankyti. Tam negalima nepritarti, tačiau mūsų maršrute Jerash, deja, nebesutilpo. Įėjimas – 2 dinarai, su Jordan Pass – nemokama. Gido neimam, kadangi nesam labai jau istorijos geek’ai, kiek patys iš anksto buvom pasidomėję, kiek paskaitinėjom vietoj, atrodo, užteko. Pamatyti ir skirti valandą-dvi yra verta. Juolab, kad ir vaizdai nuo kalvos į Ammano didmiestį yra praktiškai 360 laipsnių.

Sekantis punktas, kurį susižiūrim dar būdami ant tos pačios kalvos – Karaliaus Abdullah 1-ojo mečetė. Tai vienintelė (arba taip sakoma) mečetė, į kurią galima patekti ir turistui. Iki jos pėsčiomis – 3 kilometrai, bet jėgų dar pilni, todėl nusprendžiam vėl žygiuoti pėsti. Kelionė nesunki, pakankamai vandens, ir esam vietoj. Tuo metu dar baiginėjasi vienos iš eilinių arabų mišių, todėl esam priversti palaukti. Laukiam suvenyrų parduotuvėje, kur esam vaišinami arbata, tyrinėjam parduotuvę, apsirengiam abajom – ilgais drabužiais, kuriuos duoda mečetė, nusiaunam batus ir einam į vidų. Apie mečetę pasigooglinsit, išsiskiria tuo, kad viduj nėra kolonų, kas labai optiškai padidina plotą, o ji ir taip tūkstančius maldininkų sutalpinti gali (statistika skirtinguose šaltiniuose skiriasi). Mėlynas stogas irgi gražu pažiūrėt. Pasivaikštom po vidų, palaužom sprandus, spoksodami aukštyn, prisėdam pabūti tyloje, ir judam toliau.

Kadangi jau iki čia atžygiavom pėsčiom, o kelias atgal iki viešbučio eina praktiškai visad žemyn – nusprendžiam toliau nesinaudoti jokiom transporto priemonėm, susižiūrim kelią smulkiomis gatvelėmis, ir vyniojam dar vieną atkarpą. Vandens dar turim, užkąst irgi, energija pro kraštus trykšta, todėl kelionė neprailgsta. Visgi saulė jau tiesiai virš mūsų, karštis pačiame pike, todėl nusprendžiam, kad atėjo pietų pertrauka – krentam į lovas ir išsijungiam power nap’ams.

Prabudę kylam ir keliaujam į šalimais esantį amfiteatrą – dar vieną lankytiną vietą Amman’e. Gerai išlaikyta, neprikibsi. Lydim saulę žemyn iki pat amfiteatro uždarymo, ir judam link jau minėtos Rainbow Street. Pakeliui užsiperkam saldumynų Habibah Sweets išsinešimui – tiesiog išsirinkit, kas atrodo skaniau (būtinai paragaudami šviežių Knafeh), pasiekiam tą gatvę, susileidžiam po puikią porciją ledų, pasigėrim miesto panorama tuo momentu, kai ramadanas baigiasi (tuo metu nauju restorano svečiu būti neapsimoka – dėmesio vistiek negausi), ir užsukam į kavinę, kuri jau vakar pasirodė labai jauki.

Nors vakar einant ji buvo pilna, dabar – visiškai tuščia. Esame pirmi atėję svečiai, prie pat lango su vaizdu į gatvę ir esame sodinami. Užsisakome kavos, shisha parūkyti, ir tiesiog bendraujam ir mėgaujamės gyvenančio ir judančio miesto vaizdais. Nepastebimai tokių sėdėtojų prisirenka apypilnė kavinė. Taip pat nepastebimai prabėga ir pusantros valandos. Susiruošiam judėti savais keliais (o ir kaljanas jau senokai iš mūsų ežiukus rūke padarė – neaišku, ar atsitoję atgal į sostus nesukrisim), bet padavėjai akivaizdžiai švenčia ramadaną ir niekur neskuba, tą ragina daryti ir mus. Keičiamas dar vienas angliukas (jau trečias), ir gaunam nurodymą “no worries, wait for surprise”. Siurprizas – dvi didžiulės stiklinės ką tik išspaustų sulčių – viena apelsinų, kita citrinų su mėta. Pasižymim, kad nuo šiol namie gamindami sultis mėtą ne tiesiog įmesim ir pamaišysim, o blender’insim kartu su visais ingredientais – be proto skanu. Sultys – kavinės sąskaita, kas nustebino, nes tos sultys kainuoja pusę tiek, kiek mūsų visa sąskaita. Pasimėgaujam sultim, darkart parūkom, atsisveikinam ir judam toliau.

Grįždami dar vis pratinamės prie “Welcome to Jordan”, stebimės vietiniais žmonėmis, kurie atsiranda šalia iš niekur nieko, užveda pokalbį, ir pabendravus taip pat greitai tiesiog dingsta. Matyt, mes net ir iš rytų Europos kilę jau esame tas ganėtinai supuvęs kapitalistinis pasaulis, visąlaik galvojantis apie naudą, jei šių atostogų metu ne kartą sugebėjom save pagauti, kad bebendraujant su vietiniu kažkurioj pokalbio vietoj tu jau tikiesi ir lauki, kada čia atsiras tas “kabliukas” – paslauga, prekė, ar kitokia nauda, dėl kurios tas vietinis su tavim ir pradėjo pokalbį. Bet krūvą kartų tai taip ir neįvyko. Stebėjomės šituo draugiškumu ir bendravimu tiesiog dėl bendravimo, o ne naudos. Tuo pačiu ir smagu, ir liūdna dėl savęs .Prasinešam per vietinį smulkų supermarket’ą – reikia vandens, kitų gėrimų ir užkandžių atsargų, jeigu ramadanas ir ne tokios civilizuotos vietos užpultų ne laiku ir ne vietoj.

3 diena – Amman>Madaba>Mount Nebo>Dead Sea

Po dar vienų pusryčių ant stogo, organizuojamės Uber ir judam prie netoli oro uosto esančios automobilių nuomos kompanijos, kur buvome rezervavę mašiną. Rezervacija nieko nekainavo, apie įmonę (Monte Carlo Rent A Car) buvau pasiskaitinėjęs forumuose, el.laiškais irgi palyginus gerai bendravo, todėl nusiteikęs buvau gerai – tarpinis variantas tarp pasaulinių nuomos kompanijų tinklų ir visiškai vietinių firmelių, duodančių savo mašinas pasivažinėti. Neprašovėm – mūsų 1.4 litro žvėris Hyundai buvo jau paruoštas. Mašiną pasiimti pasirinkau netoli oro uosto, nors buvo ir artimesnis taškas Ammane, nes pažiūrėjus į jų eismą didmiesty, kažkaip važinėjimąsis po Ammaną pasirodė nelabai jau traukiantis dalykas. Bet čia taip tik Ammane, toliau viskas proto ribose (apie eismo ypatumus – pabaigoje) – netrukom prisitaikyti. Nors rezervuojant rašė, kad mašina bus su mechanine pavarų dėže, pasisekė, kad gavom automatą – gerokai supaprastino reikalus.

Pasižiūrim offline maps (naudojau Maps.me programėlę – nepavedė), renkuosi tiesų, bet visiškai šalutinį kelią – taip darysiu ir visą likusią kelionę – link Madabos. Pasiekiam miestą, statomės mašiną, susileidžiam po ledų porciją ir judam ratu. Pradedam nuo St.John the Baptist Roman Catholic Church. Bažnyčia mums – tas pats, kas ir mečetė – vieta, kur žmonės derinasi savo reikalus su neaiškiomis jėgomis, tuo tarpu mes į visas šitas vietas einame tik apsidairyti ir pasigrožėti interjeru ir architektūra (šituo irgi per daug nesidomim, bet pamatyt visada įdomu). Šitas pažiūrėjimas kainuoja po dinarą. Čia pataikėm ant amerikiečių senjorų ekskursijos, kuriems istoriją pasakojo kunigas, ilgai dirbęs JAV, todėl ir klausimų buvo įdomių, ir atsakymų. Paklausėm diskusijos, kuri buvo kur kas įdomesnė, negu pati bažnyčia. Bažnyčia turi ir šiokius tokius požemius, po kuriuos prasieiti buvo įdomu, ir bokštą, iki kurio pakilimas klaustrofobinis ir labai status. Eidamas 30cm žemiau varpo, ir užkalbėdamas žmonai dantį, kad kuo mažiau galvotų, kur čia galima nusisukt sprandą (o yra kur), slapta žiūrinėjau į laikrodį ir tikėjausi, kad tas varpas nesugalvos trinktelt mums belipant aukštyn ar žemyn, nes tuo atveju gera jau tikrai nebus. Anyway, užlipus į viršu atsiveria puiki 360 laipsnių panorama į visa Madaba miestą, todėl užsilipti ten tikrai buvo verta.

Sekantis punktas – St. Georges Greek Orthodox Church, kur vėl esam nukaštuojami – berods po du dinarus, ir einam į vidų žiūrėti garsiosios mozaikos – tiksliau jos dalies – kurioje atvaizduojamas Šventosios Žemės žemėlapis, ir ji “atėjus” iš 6-ojo amžiaus. Kažkaip lengvai mane tie likučiai nunešė į vaizduotę, kaip turėjo atrodyti visa pilna ši mozaika iš dviejų milijonų dalių. Stringa gan giliai. Kad jau taip nutiko, pakeliui toliau užsukam ir į Church of the Martyrs (bažnyčios čia nerasit, tik griuvėsius ir dar mozaikų, bet gidė už vieną dinarą pravedė greitą ekskursiją, šauniai užvedančią ant kelio), ir Archeological Park. Šitie abu įeina į Jordan Pass, todėl nieko nekainavo.

Atsigaivinam, sėdam į mašiną ir judam toliau, sekanti stotelė – Mount Nebo. Iš čia Mozė pamatė Pažadėtąją Žemę. Einam ir mes paieškot to vaizdo. Pakeliui – keli monumentai, bažnyčia su mozaikomis, stilizuotas paminklas, ir pats vaizdas… Matosi maža dalis Negyvosios Jūros – vadinasi, matom ir savo šiandienos paskutinę stotelę. Grįždami kavinukėj išgeriam skanios kavos, nes jau vidurdienis, sėdam į neblogai įkaitusį savo Hyundai’jų, vėl susižiūrim žemėlapius (realiai tai kelias tiesiai prieš nosį ir nuveda iki pat Negyvosios Jūros, bet taip neįdomu), kad būtų vietinis keliukas, iš ko tikimės gauti papildomų vaizdų. Randam vieną tokį, kad būtų ratu, bet ir atstumas neišsipūstų, ir judam. Įsivažiavus jau matau, kad gavau, ko ir tikėjausi – kitų mašinų praktiškai nėra, jos rastis pradeda tik artėjant prie jūros ir už turistinio taško – apžvalgos aikštelės su restoranu ir muziejumi. Stojam apsidairyt ir toj aikštelėj, įvažiavimas mokamas, vaizdai – panašūs, kuriuos jau atvažiuodami matėm. Realiai 10 minučių ir judam toliau – nusileidžiam prie Negyvosios jūros.

Prisistatom į viešbutį (Ramada vadinasi, vėlgi toks tarpinis variantas gavosi tarp tinklinių prabangių viešbučių su savo privačiais pliažais ir ganėtinai stambiomis kainomis už naktį ir mažų save viešbučiais vadinančių užeigų velniai žino kur ir be nuosavo pliažo. Turi savo nuosavą pliažą, todėl už išsimaudymą mokėti nereikės, yra baseinas, restoranas, pusryčiai, ir kaina adekvati), praeinam pro metalo detektorius, ant durų dideli ženklai, kad savo maisto ir gėrimų įsinešti negalima, tačiau apsauga tik patikrina, ir praleidžia su viskuo, o į Jack Daniels butelį parodo pirštu ir sako “enjoy”. Enjoy tai enjoy – ramadano mums laikytis nereikia, todėl įsiregistravę pasimėgaujam savo kokteiliais, ir judam patikrinti, koks iš tikro jausmas maudytis toj Negyvojoj jūroj.

O jausmas – neįtikėtinas. Lyg ir žinai, kad ten plūduriuosi, vanduo kels į viršų, bet pirmą kartą atsisėdus (tiesiogine prasme) į vandenį vis tiek lieki apstulbęs. Visas galūnes be jokių pastangų gali laikyti iškėlęs ore, ir nebus jokios rizikos, kad panirsi po vandeniu. Lygiai tas pats, ar tu guli ant pilvo, ar ant nugaros. Patirti tai tikrai verta, bet tikram maudymuisi šita “jūra”, deja, netinka. Vandens temperatūra gegužės mėnesį jau ~30 laipsnių – negaivina nei kiek, o ir vandens konsistencija labiau aliejų primena ir tai matosi plika akim. Išsiturškiam, šokam į purvo vonią, tepamės nuo galvos iki kojų, ir mėgaujamės sveikatinimosi procedūromis. Žmonių nedaug, tas labai smagu, o ir jie visi maudosi vienoj vietoj, todėl užtenka paeiti 20 metrų į šoną ir esame visiškai vieni. Matom plikį, kuris dar ir visą galvą išsitepa tuo purvu, Šrekas konkrečiai 🙂

Skaičiau iš anksto, kad yra pliažų, už kuriuos mokėti nereikėtų, t.y. jie yra laukiniai, bet po pirmo išsimaudymo supratau, kad čia geriau netaupyt ir gėlo vandens priėjimą – t.y. dušą turėti yra būtina. Grįžtam į viešbutį (nuo jūros iki viešbučio 600 metrų, pastoviai važinėja autobusiukas, gabenantis pirmyn-atgal), dar sušokam į baseiną, kol saulė vis dar nenusileidus. Nusprendžiam, kad labai jau tas baras vandeny viliojančiai atrodo, priplaukiam, užsakom pora alaus, gaunam sąskaitą 17 dinarų – virš 21 euro – apšąlam, na, bet kainos ir patys neklausėm. Atostogos, velniai nematė. Kol mėgaujamės alum, iš kitos pusės baro sausuma prieina du irgi rytų Europos išvaizdos vyrai, vienas iš jų – jau žvairesnių akių atstovas – užsisako vieną bokalą alaus ir gauna 13 dinarų sąskaitą. Nusiprunkščiam dėl tokios kainodaros, palydim saulę, džiaugiamės atvėsusiu oru sutemus, tik vėjas kažkokiu būdu dar labai karštas. Diena taip ir pasibaigia – lėtai, ramiai, jaukiai.

4 diena – Wadi Al Mujib, Dead Sea.

Šiandienos planas – aplankyti Wadi Al Mujib upę ir to paties pavadinimo parką, kuriame įrengtas takas upe link krioklio. Pakeliui dar pastoviniuojam pamedžioti lobiukų (Geocaching, gal senstantis ar pasenęs reikalas, bet vis skirtingoj valstybėj tas šypsenėles vis dar norisi užsidėti 🙂 ) Pats takas visąlaik veda upe, gylis svyruoja nuo blauzdų iki kaklo, bet visur įrengtos pagalbos – virvės, kopėčios, kiti įrenginiai, skirti padėti keliaujantiems. Pasiekiam parką, mokam po 21 dinarą žmogui už žygį, kuris, pagal planą, turėtų būti valanda į priekį ir valanda atgal. Vietoj jie nuomoja ir vandens batus, ir neperšlampančius maišus, jeigu kam prireiktų. Už tai teks sumokėti nevaikiškai, bet abu dalykai būtini. Jei dar avalynė tinka ir kitokia – ėjom su sneakeriais, ir jokio vargo dėl to nepatyrėm, tai neperšlampantis maišas yra būtinas. Aš, kadangi turėjau daug gražaus laiko pasiruošti kelionei, tai parsisiunčiau vieną iš AliExpress, kainavo iki 10 eurų, tiksliai tikrai nepamenu, bet nuoma kainuos jei ne daugiau, tai tikrai ne mažiau. O reikalas geras – ir daiktai išliko sausi, ir panaudosiu kitose vandens pramogose jau grįžęs, baidarių sezonas artėja 🙂 Be tokio maišo geriau tada visus daiktus apskritai palikti mašinoje, nes permirksi kiaurai, ir kiaurai tikrai reiškia kiaurai – 100% šlapias… Nors ir tų daiktų ne milijonas – įsimetėm vandens, užkandžių, kad pasiekus tikslą galėtum mini pikniką susiorganizuoti, gopro baterija, ir praktiškai viskas.

Gaunam privalomas gelbėjimosi liemenes ir išeinam, pradžia dar kanjone su saulės spinduliais – tarpeklis platus, bet greitai jis pradeda siaurėti, susiaurėja iki tiek, kad saulės šviesos daugiau ir nebematom. Upė irgi plauna tarpeklį iš abiejų pusių, sausos vietos – krantas – tik kur ne kur, arba didesni akmenys. Srovė vietom labai silpna, vietom visai įdomesnė. Čia ir prasideda viena iš tų vietų, kurių žmonai nepapasakojau (tiksliau, ne visiškai papasakojau 🙂 ), kad nebūtų savęs nuteikinėjimų, kad bus per sunku, per gilu, per sraunu etc. Brangioji tą greitai pagauna, bet varom kaip tankai, atgal nesidairydami. Iš esmės jeigu yra svarstymas, ar įveiksit, tai taip – įveiksit, didelio fizinio pasiruošimo ten nereikia, pagalba iš šono, jeigu ką, irgi bus. Įleidžiama tik nuo 18 metų saugumo sumetimais, ir tam tikru sezonu, kada upė tinkama tokiems žygiams – čia jau reikia pasigooglint.

Įveikę visas kliūtis pasiekiam krioklį, tempiu žmoną ir po juo (tiksliau, už jo – yra įlankėlė), tačiau ten jau kiek per sudėtinga, bestumdamas ją į priekį pats atsiduriu po krioklio srove, neriu žemyn ir išneriu vėl startinėj vietoj. Abiems kartu po kriokliu patekt nepavyksta, todėl padarau tą vienas, įamžinu video medžiagoj, ir grįžtu atgal, kur susėdam, pasidarom pikniką, ir tiesiog mėgaujamės vieta ir vaizdais. Kelias atgal toks pats, tik atvirkščia tvarka, ir kai kurios kliūtis dabar jau tampa natūraliomis čiuožyklomis, kas yra atskira atrakcija. Prie vienos iš kliūčiu darbuotojas atlieka šuolį į vandenį, parodo, kad galima, aš – iš paskos su atbulu salto 🙂 Kur ne kliūtys – tiesiog plūduriuojam žemyn upe.

Super atrakcija – po kiek laiko jau net kyla klausimas, ar išėjus vis dar oras bus geras, nes visad būnant pavėsy ir gaivioj upėj pasidaro vėsu. Bet tik išlindus iš kanjono karštis grįžta. Pakeliui dar esu pasižiūrėjęs vietų, kurios bent jau google maps iš palydovo atrodo gražiai – druskos iškyšuliai, einantys gilyn į jūrą. Atstumas su šlepetėm (kedai permirkę, todėl esam persiovę) nemažas, bet judam žemyn nuo parkingo link vandens. Patyrinėjam tuos iškyšulius iš arti, pasivaikščiojam, matom ir kitus turistus, pamačiusius, kad galima, jau besileidžiančius žemyn, ir važiuojam toliau.

Grįžtam į viešbutį, ir judam darkart grožio procedūromis užsiimti. Antras plūduriavimas vėl toks pats keistas, koks buvo ir pirmasis – atrodo, suvoki, tačiau realiai patirdamas vis tiek jautiesi labai keistai. Vakare vėl lydim saulę, kapojam vietinį arbūzą, pirktą iš pakelės berniukų, kurie išmokę tik kainą ir “what’s your name?”, bet pokalbis su vaikais vis tiek malonus ir, svarbiausia, nuoširdus.

5 diena – Dead Sea>Karak Castle>Dana view>Petra

Šią kelionės dieną pradedam lėtai, po pusryčių dar sušokam į baseiną pasiplaukiot, pagaut dar kelis saulės spindulius (lyg jų ten būtų mažai ir reikėtų gaudyti), susimetam daiktus į savo dviejų metrų ilgio limuziną, išsicheckinam, vėl susitikrinam žemėlapius, kad iki Karak Castle važiuotume ne pagrindiniais keliais, ir pajudam. Dar vienas lobiukas pakeliui, gražūs vaizdai, stojam keliose vietose apsidairyti, ir pasiekiam Karak miestą.

Į pilį su Jordan Pass įėjimas nemokamas. Vaikštom po pilies tunelius, domimės istorija, pagaunu kažkokį geliantį vabzdį po savo laikrodžiu, įgelia kartą, kol kratau ranką ir bandau jį ištraukti iš po laikrodžio, seka dar keli įgėlimai. Jaučiuosi normaliai, apart tvilkčiojimo rankoje, bet prakeikta pasąmonė vis tiek pradeda kurtis vaizdinius ir įsivaizdavimą, kad man lyg jau ir galva svaigsta, lyg ir silpnoka… Veju mintis lauk, užbaigiam savo ekskursiją po senovinę pilį, kuriai informacijos on-the-spot kiek ir trūksta, bet pliusas, kad vaizdai iš aukštai vėlgi ganėtinai išskirtiniai, o ir istorija siekia mameliukų laikus. Vėl eilinis atsivėsinimas – ledai, gėrimai, ir važiuojam toliau.

Sekantis sustojimas – Dana. Tiksliau – tik panoraminiai punktai į Dana Valley, kadangi į maršrutą 10 dienų neskubant šis nacionalinis parkas, deja, nesutilpo. Kažką labai bediskutuodami gerokai pravažiuojam numatytą nusukimą, net nepastebim, kad navigacija apskaičiavo naują kelią, kurio atkarpa eina tiek kalnų keliukais, kur telpa tik viena mašina (turbūt ta vienintelė per dieną pravažiuojanti 🙂 ), ir netgi neasfaltuotais žvyrkeliais. Tenka ir sustot, ir pasitikrint, ar kelias dar ruošiasi susmulkėti, ar jau netoli išvažiuosim į normalesnius kelius. Taip, norisi šalutinių kelių, bet ne, nesinori tokių, kur džipo reikia, o ne Hyundai’aus, kuris vėliau Wadi Rum dykumoj ant parkinge esančio smėlio kauburėlio užvažiavęs užstrigo…

Visgi išvažiuojam į Kings Highway – garsiausią ir vaizdingiausią turistinį kelią Jordanijoj, privažiuojam Dana, stojam kuro, kavos, užkandžiaujam su puikiu vaizdu į Dana Valley, ir važiuojam link tikslo – Petra, kur esame užsakę apartamentus trim naktims. Vos įvažiavus į Petra jau jaučiasi, kad čia bus turistinis miestas. Judesys, eismas, turistai net ir vėlai vakare. Susirandam apartamentus, parkuojam mašiną privačioje aikštelėje, kas iš tikro yra vieta gatvėje, kurią surado apartamentų nuomos darbuotojas (jį kankinau kasdien, kad jau taip, nes problemų dėl parkavimo susilaukti nesinorėjo), pasipildom atsargas sekančiose duryse esančioje parduotuvėje, ir einam ilsėtis. Poilsis prasideda nuo netoliese esančios geriausiai įvertintos užeigos, kur užsisakome vištienos ir kebabo iešmelių. Skonis pasakiškas – įtariam, kad dar sugrįšim. Apartamentai paprasti, bet su visais patogumais, kaina ~35 Eur nakčiai, apie kilometras pėsčiomis nuo įėjimo į Petrą.

6 diena – Petra

Jordan Pass’us esame įsigiję su dviejų dienų vizitu Petros mieste (pagal tai skirstoma ir Jordan Pass kaina – pasas, į kurį įeina ir Jordanijos viza, kainuoja 70, 75 ir 80 dinarų su atitinkamai vienos, dviejų arba trijų dienų vizitu Petroj), todėl šį rytą labai anksti nesikeliam – laiko turim. Apie dešimtą ryto įeinam į miesto-muziejaus teritoriją. Tam, kas Petrą įsivaizduoja tik kaip pirmą paveikslėlį, įrašius google Petra, ir susimokėjus už įėjimą iškart patekti prie tos vietos, iš pradžių teks kiek nusivilti. Nuo lankytojų centro iki Treasury, kuris yra pats žinomiausias fasadas (taip, tik fasadas – kaip ir beveik visi kiti, į vidų patekti neteks) visame senoviniame Petros mieste, yra apie 2,3 km atkarpa, kurią teks įveikti pėsčiomis. Na, arba žirgu arba tempiamu vežimu, už ką teks atsiskaityti papildomai, net jei ir tą paslaugą siūlantys žmogeliai sakys, kad štai, sėskit, įskaičiuota į jūsų bilietą. Kelionė gal ir įskaičiuota, bet tipsai arba durniaus mokestis įskaičiuotas nebus. Nors, jeigu jau labai pavargus, gal ir smagu pralėkti tą atkarpą kur kas greičiau.

Iš 2,3km apie pusė kelio eina be jokio pavėsio, paprastu žvyrkeliu. Per dvi dienas šitą taką įveikus keturis kartus pirmyn-atgal tas žvyrkelis jau darėsi sunkokas. Kita pusė – vaizdingu kanjonu – Siq, išsiskiriančiu tuo, kad turi ir savo vandens nubėgimo sistemą. Pats kanjonas vinguriuoja kairėn-dešinėn, o tu juo ramiai eidamas jauti, kad artėji prie kažko įspūdingo. Jeigu pasiseks – tiksliau, jeigu pataikysite eiti arba anksti ryte, arba kuo vėliau vakare, prieš pat uždarymą – kanjone žmonių bus labai nedaug, vyraus tyla ir ramybė, o tai atmosferą daro nepamirštama. Keletas pralekiančių vežimų, keletas sustojimų pasigrožėti vaizdais, pasidaryti nuotraukų, ir pagaliau – per kampą išdygsta the Treasury, lietuviškai vadinamas iždu.

Gniaužia kvapą spalvos, detalės ir apskritai, informacijos, kurią apie visą istoriją esi perskaitęs dar iš anksto, realus suvokimas. Iždas 40 metrų aukščio, 26 metrų pločio. Pradžia nuteikia fantastiškai. Prieky aikštės, esančios prieš iždą, sąmoningai priparkuoti kupranugariai, kurie dar ir guli/sėdi/stovi skersai, kad vaizdas fotografuojant būtų labiau ‘instagraminis’. Čia susiduriam su vietos verslininkėliais – vieni siūlo pajodinėti tais kupranugariais, kiti siūlo užsikelti ant priešais esančių kalnų per 10 min., ir savo smartphone’uose rodo smarkiai, labai smarkiai fotošopintas nuotraukas iš vietos, kurią per 10 minučių pasieksime ir atsivers štai tooooks vaizdas. Čia pasireiškia ir ‘verslumas’, kuris gal prieš kažką ir veikia – naudojimas melagingų argumentų, kad priversti pasinaudoti jų paslaugomis. Kupranugario vadeliotojas, man pasakius, kad pagalvosim, ir gal prajosim rytoj, sako, kad rytoj Petra nedirbs. Sukelia šypseną. Vaikas, kuris siūlo kelionę į jau minėtą vietą su puikiais vaizdais, sako, kad ten galima tik su gidu, t.y. su juo, o kaina krinta net nespėjus kažką ir pasakyti. Nei vienas iš ten esančių “gidų” iš tikro nėra gidas.

Aš azarto derėtis čia nepagaunu, maloniai atsisakau ir šito pasiūlymo, ir apsidairęs virš galvų pamatau improvizuotą kavinukę 20-30 metrų aukštyje, iš kurios, akivaizdu, vaizdas irgi bus geras. “Gidas” mano žvilgsnį irgi greitai pagauna, ir iškart pasiūlo “quick walk 3 minutes only with guide 10 dinars” paslaugą. Jau nebe taip maloniai paklausiu, kodėl jis man meluoja apie galimybę eiti tik su gidu, o vaikinukas tą pastebėjęs ir supratęs sako, kad “I am not a liar – I always joke”. Apsidairau, randu akivaizdų keliuką aukštyn į tą kavinę, ir judam aukštyn.

Žygis nesudėtingas, tikrai trys minutės kelio, ir mes viršuj. Primesta kilimėlių pagalvių, improvizuotas staliukas – baras, ir viskas. Toj smulkioj aikštelėj kimarina trys vietiniai, vienas iš jų – miega tiesiai ant pačio skardžio krašto. Mums atėjus, pabunda, pasisveikina ir pasitraukia, nes jo miegamasis yra su pačiu geriausiu vaizdu toje kavinėje 🙂 paimam iš jų po puodelį nesveikai saldžios arbatos, ir mėgaujamės. Vienas iš vietinių pasitaiko kalbesnis, negu kiti du – pasiūlo ir nuotraukų padaryti, ir pabendraujam apie jų gyvenimo būdą šioje vietoje. Kur tu čia nebūsi bendrautojas, kai didžiąją dalį dienos guli arba miegi… Pliusas Petrai – prisitaikė prie naujųjų laikų ir prie žymesnių paminklų (išskyrus toli esantį vienuolyną – Monastery) visur veiki Wi-fi.

Neatsispiriam pagundai paskambinti į namus ir pabendrauti su artimaisiais – geresnės vietos papasakoti apie savo einančias atostogas ir nesugalvosi. Besileisdami žemyn prie iždo sutinkame rusų porelę, su kuriais prie lankytojų centro ryte vieni kitų paprašėm padaryti po nuotrauką prie I love PETRA ženklo. Tiesa, ten mums kiek keistai pasirodė, kad jie ganėtinai karštai apie kažką diskutuoja, o panelė dėvi aukštakulnius. Tas tuo metu kažkaip neįstrigo, bet kai pamatėm tą pačią porelę lipant į kalną, o mergina vis dar lipo su tais pačiais aukštakulniais, juoko sulaikyti nesugebėjom… Persimetėm linksmais komentarais, kad ne pati geriausia avalynė, įgavom laaabai daug energijos ateinantiems žygiams vien pagalvoję, kad kažkas į Petrą sugalvojo atvynioti su aukštakulniais. Instagramas atbukina loginį mąstymą, ne kitaip?

Apsisprendžiam, kad šiandien įveiksim dar vieną trail’ą – The Treasury Viewpoint. Šio paskutinė stotelė irgi yra iždas iš dar aukščiau. Nuo iždo tolyn takas veda pro Street of Facades, taip pat pro didžiulį amfiteatrą-teatrą, ir sukam į dešinę, kur praėję pro krūvą parduotuvėlių (vienos, deja, nesugebėję įveikt – išėjom su gražia skara žmonai, nuderėję daugiau nei trigubai nuo pradinės kainos), ir apžiūrėję dar kelis milžiniškus fasadus-kapus, įeinam į trail’ą. Rašoma, kad pirmyn-atgal sudėliosim 3,5km ir 2-3 valandas. Čia informacija ganėtinai tiksli. Trailas žymimas kaip sunkus, tačiau toks nepasirodo, pff, kažkas gi su aukštakulniais po Petrą vaikščioja 🙂 o ir stotelių pailsėti, nusipirkti vandens ar kitų gaiviųjų gėrimų ar tiesiog pabūti pavėsyje yra keletas. Vienoj tokioj užsibendraujam su vietiniais ir užsibūnam kiek ilgėliau, nors iki tako pabaigos likę viso labo dešimt minučių kelio. Vandens buteliukas visur kainuoja kaip taisyklė – vienas dinaras, todėl tų dinarų pamėtom nemažai, nes kuprinėj per daug vandens ir svorio temptis irgi nenorėjau, nes žinojau, kad yra daug vietų nusipirkti šalto vandens.

Pasiekiam paskutinę stotelę, kur žmonių nemažai, matyt niekas nenori eiti atgal tuo pačiu taku, o reikės… Vietinis verslas – nori gauti vaizdą į Treasury? Pirk gėrimą. Priešintis nebandom, perkam Coca-cola, susileidžiam po skardinę, ir sėdam ant skardžio. Kojos – žemyn, po kojomis – iždo fasadas, oras – pasakiškas, šalia – besišypsanti ir tokiose pačiose mintyse apie šią akimirką paskendusi mylima moteris – ko daugiau čia ir reikia… Greitai tampa aišku, dėl ko čia žmonės tiek užsibūna 🙂 Kelias žemyn būtų toks pats, jeigu tako į priekį pabaigoje nebūtume kažką labai įsidiskutavę, todėl einant atgal užgrybaujam – nei vienas nepamenam, kurį takelį pasirinkti. Renkamės blogą, ir visi sekantys “man atrodo, kad reikia čia” yra neteisingi – tai skardis, tai siena, tai kopti reikėtų su įranga.

Sukamės atgal, grįžtam į tą pačią sankryžą, “Lemtingas posūkis 23” šįsyk neįvyksta ir randam kelią atgal. Grįždami irgi stojam atsigaivinti, pasifotografuoti, stebim, kaip beduinas savo asilui rankinį stabdį užtraukia, kad nuo kalno nenulėkti, ir grįžtam į pagrindinį taką. Tolyn šiandien jau neisim, nes dar yra kitų planų. Grįžtam nuo Treasury iki lankytojų centro, tik išėję iš teritorijos sėdam artimiausioj picerijoj, suvalgom labai jau pusėtino skonio picą (o ko reikėjo tikėtis?), užgeriam kola, ir žygiuojam iki apartamentų – 1,2 km kelio kylant aukštyn į kalvą. Parėję atsigaivinam duše, super jausmas dulkes ir karštį nuplaut gaiviu vandeniu – kur taip sausa, vandenį vertini labiau. Krintam įkraut baterijas power nap’u, nes vakare dar grįšim į Petrą.

Truputį nusnūdę, kylam, rengiamės ir šįsyk iki Visitors Centre nuvažiuojam mašina – įveiktų kilometrų jau netrūksta, todėl pataupom kojas. Vakarinis renginys – Petra by Night. Teoriškai skamba gražiai, aprašymas taip pat – sutemus žibintais apšviečiamas tiek takas nuo lankytojų centro iki iždo, tiek pats iždas ir jame esanti aikštė. Dar eilėj stovėdami matom, kad jau sutemo, o keletas žmonių dar tik pareina, nors teoriškai jie jau turėtų būti išėję iš parko, nes parkas jau uždarytas. Tačiau jie dar tik pareina, o į Petra by Night nusipirkusių bilietus dar neįleidžia, vadinasi tą taką jie tamsoj įveikė vienui vieni. Šitą idėją pasigaunam, susiplanuojam panašiai padaryti rytoj. Petra by Night žmogui kainuoja papildomai po 17 dinarų, Jordan Pass čia jau neveikia.

Pats renginys, nors idėja ir graži ir galima įsijausti, bet sugadintas dėl noro pasipelnyti. Girdėjom, kad anksčiau buvo leidžiamas ribotas kiekis žmonių į šį renginį, tačiau dabar kiekis neribojamas. Žmonių ryškiai per daug, į aikštę susirinkę iš pradžių sėda ant trijų eilių ant kilimėlių, kad prieky matytųsi visos švieselės ir pats iždas, tačiau žmonių jūrai nesibaigiant prasideda sėdimas bet kur, todėl lempučių kiekio ir pačio įspūdžio nelabai ir belieka. Pavyko nupaveiksluoti daugmaž, kaip tai atrodo, pažiūrim pasirodymą – pasakojimą apie Petros istoriją, pora muzikinių vietinių kūrinių, iždas pradeda mirksėti įvairiomis spalvomis, ir…viskas. Renginys nurodytas, kad vyksta dvi valandas, tačiau į tą įeina ir kelionė iki iždo, ir atgal, todėl pats veiksmas vyksta viso labo gal pusę valandos. Pamatyti verta, jeigu esi kartą čia, bet tik tiek. Taip galvoja kiekvienas atvykęs, todėl pati idėja čia ir nublanksta.

Grįžtam į apartamentus, pasitikrinam, kad įveikę apie 18 kilometrų, ir šaunam miegoti, nes kitą rytą suplanavę labai anksti keltis.

7 diena – Petra

Keliamės labai anksti todėl, kad parkas atsidaro 6 valandą ryto. Norim iždą pasiekti kuo anksčiau, kad gauti “laiko sau”, t.y. su kuo mažiau turistų. Planas pasiteisina, įėjus nuo pat atsidarymo ir pasiekus iždą ten yra viso labo keletas žmonių. Paveiksluojamės, tyrinėjam, gėrimės dar kartą iždu, kurį matome jau ketvirtą kartą. Vis dar įspūdinga. Užlipam pas vakarykščius draugus atsigerti arbatos, pasimėgauti spalvomis, besikeičiančiomis dėl saulės padėties, ir judam toliau. Šiandien tikslas – vienuolynas (Monastery).

Perėjus tiesiai kiaurai visą miestą, ir priėjus taką aukštyn, dar lieka 2,5km arba 2,5 valandos kelio pirmyn-atgal Ad-deir trail’u, kuris ir veda į vienuolyną. Vyniojam atkarpą atsargiu tempu, nes saulė jau aukštai ir kaitina nekukliai. Daug vandens, gaudom pavėsį, kur tik įmanoma, ir pasiekiam tikslą. Vienuolynas – kur kas didesnis ir įspūdingesnis, negu pats iždas, o ir žmonių kur kas mažiau. Užkandam, atsigeriam specialiai tam ryte nusipirktos šaltos kavos, ir tiesiog mėgaujamės buvimu laiku ir vietoj. Vėliau dar apeinam toliau esančią uolą, kad pamatyti vaizdą tolyn į dykumą. Ten jau visiška tyla ir ramybė ir jokių žmonių. Pastaruoju metu tokios akimirkos labiausiai įstringa į atmintį. Tiesiog staiga iš niekur nieko suvoki, jog, atrodo, gali girdėti tylą, o ausyse nuo tos tylos net spengia. Atrodo, gegužė yra pats sezonas, bet ar čia ramadanas atvykstančių turistų kiekį sumažino, ar tiesiog taip yra iš tikrųjų, bet tokių absoliučios tylos momentų buvo galima rasti dažnai ir daug kur.

Tuo pačiu keliu grįžtam atgal, saulė šiuo metu yra pačiam įkaršty ir tiesiai virš galvos, pavėsio praktiškai nebelieka, todėl užvedinėjam aukštyn lipančius ir klausiančiu žvilgsniu žvelgiančius kitus turistus, kad liko viso labo 5-10 minučių iki tako pabaigos. Pakeliui esančiose parduotuvėlėse vykdau agresyvias derybas dėl skaros, kurią jau ir pats nusižiūrėjau. Pavyksta, gaunu savo norimą skarą pusvelčiui, ir žygiuojam toliau. Grįžtam pro iždą iki lankytojų centro apie trečią valandą dienos, tiesiai iki savo apartamentų, užkandam pietų, ir krintam pietų miego, nes naktis buvo ganėtinai trumpa. Kaip jau rašiau, prieš Petra by Night susidarėm planą pabandyti pamatyti šį reginį kiek kitaip, todėl pabudę po pietų miego vėl ruošiamės atgal į Petrą… Gerai, per dvi dienas gausis keturi vizitai – patyrinėjimas gavosi neblogas.

Parkas uždaromas 6 valandą vakaro, todėl prie parko vartų atsiduriam apie penktą. Iš darbuotojų komentarų apie uždarymą negaunam, nors tikėjomės, tai vyniojam prie iždo. Atėję vėl matom ganėtinai mažą žmonių skaičių – dienos ekskursijos jau išsiskirstę, tie, kas kruizais nuo Aqaba ar iš Egipto/Izraelio atvažiuoja, jau turbūt irgi palikę Petrą. Tas mums tinka, vėl lipam į jau pamėgtą “kavinę”. Ten vėl geriam arbatą, papasakojam vietiniui, ką čia darysim, tas dar siūlo ir lipti su juo aukštyn, gauti tikrą beduinų vakarienę, pamatyti Petra by Night iš pačio viršaus, ir net ir pernakvoti jų olose. Tas, aišku, nebūtų legalu (nakvoti Petros parke draudžiama), ir būtų ne už dyką, bet jeigu tik mes būtume tą žinoję vakar ir tada, kai dar nebuvom bilietų į šitą renginį papildomai nusipirkę… Tikrai būtų verta pasilikti.

Mandagiai atsisakom, į tą pačią vietą ateina dar trys turistai – pora bulgarų ir išprotėjęs belgas, kuris su tais bulgarais susitiko Egipte ir tiesiog jiems pasiūlius pasirašė keliauti kartu 10 dienų po Jordaniją. Pats gyvena Egipte jau 4 mėnesiai, prieš tai velniai žino kiek laiko gyveno ir keliavo pietų Amerikoje, istorijų pilnas, įspūdžiai, matosi, irgi visiškai kitokio tipo, negu mūsų, nes keliauti gyvenant destinacijoje ilgesnį laiką yra visiškai kitas pažinimas, negu nuskristi tik per savo atostogas nuo darbo… Įsibendraujam, humoro jausmas visiškai sutampa, ir net nepastebim, kad apačioje parkas jau uždarytas, o darbuotojai visus veja lauk iš parko. Tik tada suvokiu, kad prieš 5-10 minučių kažką su apačioje esančiais bendravęs su mumis esantis beduinas jiems melavo, kad pas jį viršuj nieko nėra, vien tam, kad dar padėti pratempti laiko ir saulę “nuleisti” dar žemiau, kad greičiau užgultų tamsa. Visgi po kiek laiko, deja, atsklinda griežtesni raginimai leistis žemyn ir eiti lauk iš parko.

Čia jau nebeieškom problemų, ir leidžiamės visi penki žemyn. Apačioje esame tik mes, ir darbuotojai, kurie skatina skirstytis. Atsisveikinam su iždo vaizdiniu, dar kartą sugerdami jį akimis. Laikrodis jau rodo 7.15 vakaro, dangus akivaizdžiai pradeda temti, ir mes pajudam per kanjoną atgal link lankytojų centro. Bulgarai nujuda pirmi, o mes su belgu bediskutuodami pajudam iš paskos. Be abejo, mūsų ėjimo tempas atitinkamas norui sulaukti tamsos dar parke, žvakės jau išdėliotos, mes, kalbas vis pakeisdami dirbtinomis tylos minutėmis, kad pasimėgauti ta tyla, judam atgal, kol iš lėto su jau užgulančia tamsa grįžtam prie tako pradžios. Esame paskutiniai, grįžę iš dienos turo, iškart mums praėjus paleidžia žmones link Petra by Night renginio. Planas visiškai pasiteisino, pamatėme tą šviečiantį taką būdami vienui vieni, o ne lėkdami su turistų banga. Paskutinis tos 2,3km atkarpos įveikimas buvo be abejonės pats įdomiausias ir turiningiausias iš visų 8 tokių buvusių.

Grįžę palinkim vieni kitiems gerų įspūdžių, ir išsiskirstom. Mudu grįžtam į tą pačią užeigą, kur pasiimam vietoj keptą vištą vakarienei, nes pietų kaip ir neturėjom, ir grįžtam į apartamentus ilsėtis. Įspūdžių ir nuovargio šiandien daug, labai daug, tiek daug, kad mano brangioji užmiega bekalbėdama – čia jau kažkas išskirtinio. Labanakt!

8 diena – Petra>Wadi Rum

Iš Petros ryte išvažiuodami dar sustojam poroj taškų su gražia miesto panorama. Vykstam link Wadi Rum – dykumos, kurioj šiandien nakvosim. Kelias veda per Wadi Musa – kitą dykumą, ją įveikus sukam į Desert Highway – didžiausią Jordanijos autostradą. Ja tiesiu taikymu šaunam iki pat Wadi Rum ir parkingo, apie kurį ir atvykimo į jį laiką sutarėm iš ryto per Whatsapp su stovyklos šeimininku. Nors vėluojam, atvykus parkinge laukia pagyvenęs žmogelis, pamojuoja, kur statyti mašiną. Važiuojam į jo nurodytą vietą, užvažiuojam ant menko smėlio kauburėlio, ir mašina užstringa. Na, ne džipas konkrečiai. Sukeliam žmogeliui juoką, jis jau rodo kita kryptimi, atbuli iš smėlio išsimalam ir statom mašiną kitoj parkingo pusėj, kur smėlio nematyti. Pasisekė. Šokam į beduino džipą, ir lekiam į stovyklą.

Stovykla – kaip ir įsivaizdavom ir matėm nuotraukose – prie pat uolos, vyrauja raudonai juoda spalva – daug mažyčių palapinių ir viena didelė – bendra patalpa. Jamal Rum Camp vadinasi, pigi, geri atsiliepimai, daugiau nieko ir neieškojom vienai nakvynei – tiesiog norėjosi patirti tą jausmą. Aplink nei gyvos dvasios, pasitinka tik šeimininkas – vienas iš šešių brolių, valdančių šią stovyklą. Džipu mus, pasirodo, atvežė jų visų tėvas. Šeimininkas parodo mūsų kambarį-palapinę, mes ten susimetam daiktus ir maunam į bendrą patalpą, nes mūsų palapinėse būti yra tiesiog per karšta.

Bendroj palapinėj kur kas geriau – padarytas skersvėjis, dideli langai (arba skylės sienoje), todėl galima ramiai būti ir nekentėti karščio. Geriam arbatą, kavą, pažindinamės su šeimininku, pasirodo, daugiau svečių į stovyklą dar net ir nėra atvažiavę. Vėliau atvyksta keturi kiniečiai, su jais diskusija irgi įdomi, susidraugavom, po to automatiškai kartu ir į dykumos turą džipais išvažiavom. Pora kartų išlendam apeiti aplink stovyklą, pamatyti vaizdus, bet ilgai vaikščioti tiesiog neina – per karšta.

Trečią valandą pajudam į turą džipu. Veža tas pats dėdžiukas, važiuojam su keturiais kiniečiais, vienas iš jų pasirodo meniškos sielos, nuo pat pradžios parodo norą mus nufotografuoti. Nesipriešinam, po to jau nė žodžio paprašyt nereikia. Mudviejų nuotraukas turėjom kiekvienoj stotelėj 🙂 po 30 dinarų žmogui kainavo visas šitas malonumas – keturių valandų trukmės ekskursija. Kanjonai, uolos, arka, kurią tikrai esate matę, jei nors kiek domėjotės Jordanija, smėlis, ir mes, stoviniuodami prie vis kito objekto. Tiesa, smėlio po to pasidarė kiek per daug, nes kilo smėlio audra, per kurią vienu metu ir matyti nieko nebėjo. Nors beduinai sakė, kad čia tiesiog vėjuota. Čia vėlgi randam pliusą, nes ant uolos, ant kurios paprastai visi džipai suveža žmones stebėti saulėlydžio, praktiškai nebuvo žmonių – niekas nenorėjo lipti aukštyn per tokį vėją ir smėlį.

Mes lipam į patį viršų ir visgi sugebam pasimėgauti tuo saulėlydžiu, o ir smėlis aukščiau ne taip kapoja. Saulė nukrinta labai greitai, ir judam atgal į savo stovyklą, kur organizuojama vietinė vakarienė. Vakarienė gaminta ypatingu būdu – mėsa, bulvės ir daržovės keptos/troškintos po žeme, specialioj trijų aukštų keptuvėj, aišku, įvyniota į foliją etc, laužavietė užversta smėliu, kad įspūdį sustiprinti ištraukiant iš po žemės. Skonis – puikus, viskas vyksta bendroj palapinėj, kur suėję visi stovyklos svečiai (išskyrus keletą mūsų tautiečių, kurie vieninteliai vakarienės (ji mokama – 10 dinarų žmogui, tai nei teko su jais bendrauti, nei labai norėjom) atsisakė, jauki atmosfera, po to viskas persikėlė prie laužo.

Nakčiai įsivyravus, tas pats beduinas, su kuriuo visą dieną nemažai teko bendrauti, pasiūlo eiti pasivaikščioti į dykumą. Perskaito mano mintis – mėnulis pilnatyje, viskas matosi, naktis šilta, tai tas pasiūlymas išlaisvino, mudu metam avalynę į šoną (beduinas sako you are crazy), ir išeinam basi, ir su mumis dar eina lenkų pora. Einam gilyn pora kilometrų, sėdam ant smėlio, ir tiesiog mėgaujamės. Čia buvo vieta, kur pavyko labiausiai atsipalaiduoti, kur ir daugiausiai išgirdom apie vietinių tikras tradicijas, gyvenimo būdą, pomėgius ir panašiai, o ne tai, ką papasakos gidas ar internetas.

Pasidalinom ir savo istorijomis ir stereotipais, ir gerą valandą taip prasėdėję smėlynuose, grįžom į stovyklą. Susižiūrim aplinką, susiplanuojam saulėtekio sutikimą, ir einam miegoti.

9 diena – Wadi Rum > Aqaba

Užmigti sekėsi sunkiai dėl karščio ir vis dar smilkstančių nuo laužo dūmų, bet žmona tuo nesiskundė 🙂 Bet kokiu atveju, keliamės 5.30 ryto, ir tiesiu taikymu šaunam prie netoliese esančios nedidelės uolos, lipam ant jos, ir stebim iš už uolų lendančią saulę.

Aplink – nei gyvos dvasios, niekas, išskyrus tuos pačius keturis kiniečius, ryte saulės pasitikti neatsikėlė, o kiniečiai išmynė į organizuotą ekskursiją. Mums nuo to tik geriau – visas horizontas, į kurią pusę bepažvelgsi, visiškai tuščias. Tokie vaizdai, kylanti saulė, tyla aplink, besikeičiančios spalvos – belieka tik giliai atsidusti ir bandyti praryti akimis ir atmintimi visas tas akimirkas. Pabūnam dar keliolika minučių, kol saulė staigiai pakyla jau kur kas aukščiau, ir pareinam į stovyklą. Ten vis dar tylu, visi miega, mes tam nesipriešinam ir iki pusryčių dar turim pora valandų, todėl krintam nusnausti. Šįsyk palieku atidarytas duris, ir rytinis miegas tampa kur kas gaivesnis ir produktyvesnis negu visos nakties miegas.

Prabundam jau nuo žmonių brazdesio, puikiai pailsėję, valgom pusryčius, ir sėdam į tą patį džipą važiuoti iki parkingo, kur laukia mūsų žvėris Hyunday’us. Atsiskaitom su šeimininku, sumos nesutampa mums į gerąją pusę (be abejo, ne be šeimininko žinios 🙂 ), atsisveikinam, ir judam link Aqaba – uosto, kuriame turim paskutines dvi nakvynes. Kelias šįsyk veda autostrada, todėl neprailgsta. Nakvynė rezervuota keli kilometrai į pietus nuo Aqaba, kad būtų šalia Raudonosios jūros ir pakrantėj esančios Aqaba Marine Park – 7 kilometrus besidriekiančio parko po vandeniu, realiai labiau skirto narams, tačiau tiks ir mums su snorkellinimo įranga – akiniais ir vamzdeliu.

Viešbutis – pigus, bet arti jūros ir su vaizdu į ją, turi gerus atsiliepimus, baseiną, kuris labai tiko tiek atsikėlus ryte, tiek vakare atsigaivint po sūrios jūros. Visi reikalingi patogumai yra, o mes žmonės – paprasti, patys rinkomės tokį atostogų tipą savo noru, todėl tuo ir mėgaujamės. Darkart išsikraunam daiktus, šįsyk griebiam ir pripučiamą liemenę – jei ne ji, tai mano žmona normaliai pasigrožėjus vaizdais nebūtų. Šitą irgi pirkom Aliexpress, irgi labai nebrangiai, bet daiktas pasirodė labai naudingas – kas nesijaučia gerais plaukikais, bet panardyt nori – prašau, užsidėjai liemenę, guli ant pilvo, kvėpuoji pro vamzdelį ir spoksai pro akinius žemyn. Tai jau yra daug daugiau, negu ant kranto žydrumu pasigrožėt. Susitikrinu vieną iš pliažų, į kurį šiandien norim eiti (parkas suskirstytas į daug pliažų – kiekvienas turi savo žemėlapius, tačiau pačiam pliaže su žymėjimu sudėtinga, todėl pasižiūrim dar viešbutyje), išsinuomojam įrangą po penkis dinarus už komplektą, ir vyniojam į pliažą. 

Pliažai labai platūs, turi dušus, šiek tiek suolų su šiaudiniais skėčiais pavėsiui, lyg ir kavinės yra, tačiau bendrai imant tikrai ne pietų Europos, ar Turkijos (šitoj netekę būt, bet manau, kad teisingai sakau) pliažai – jaučiasi, kad neišvystyta tiek, kiek leistų faktas, kad prie pat kranto vos įlipus į vandenį tokie vaizdai atsiveria. Na, bet ne pliažu džiaugtis čia ir atėjom. Žinau, kad šiame pliaže yra rifas – nors rifas eina praktiškai per visą parką – kuris prasideda bene 6 metrai nuo kranto, ir pro kuriuos praplaukti iš kitos pusės yra siauri, 1-1,5 metro pločio “takai”, o iš kitos pusės vaizdas į rifą kur kas gražesnis. Ant pačio rifo stoti draudžiama, o jie yra labai negiliai – viršūnės yra ~0,5-1 m. gylyje, todėl tie “takai” yra tikrai reikalingi.

Taip pat šitas pliažas išsiskiria tuo, kad gal 15 metrų nuo kranto yra specialiai tam nuskandintas tankas, o toliau – kokia 30 metrų nuo kranto – guli ir nuskandintas lėktuvas. Čia jau highlights, specialiai padaryti narams tyrinėti. Gera idėja – ištrauki visas kenkiančias medžiagas ir nardini tokius žvėris į dugną. Aplink juos jau išsivysčius augalija, plaukioja ir žuvys, vaizdas tikrai ypatingas. Apžiūriu, kaip čia reikės plaukt prie to tanko pradžiai, matau ir laivelius sustojančius būtent ten, todėl vieta kaip ir aiški, jeigu tuščiame pliaže (žmonių praktiškai nėra, ant pirštų suskaičiuotum) didžioji dalis jų yra vienoj vietoj – vadinasi, ir tau ten reikia.

Pro šalį praeina pora bičiukų su ant kaktos parašytais “Do you need a guide?”, aš mandagiai atsisakau. Trečiasis pro šoną einantis klausia kiek kitaip: -Do you know where to swim to find the tank and the plane? -Yes, I have an idea and see these people diving. And I do not need I guide if that is what you will ask 🙂 -Okay, give me a minute to tell where to swim, and we can go together. You will pay with your smile! Dėl keisto akcento aš ne visai pagaunu, ką jis pasakoja, bet mano žmona, kuriai primityvius akcentus pagauti pavyksta iškart, pakartoja tą pay with a smile, mes dar padiskutuojam, bičas tam, kad mes tikrai patikėtume, parodo dar du turistus šone ir garsiai jų paklausia, ar jiems reikėjo sumokėti už jo pagalbą. Tie rodo, kad ne, jie sumokėjo šypsenomis. Nu blyn, čia dar viena vieta, kur įsišaknijęs mąstymas apie paslaugų keitimą į pinigus vėl sunegaluoja.

Velniai nematė, sutinkam su jo siūlymu, dar pasakau, kad žmona kiek baiminasi, todėl turim liemenę, tas nepasimeta ir pagriebęs tą liemenę ją pripučia ir padeda užsidėti. Mato, kad mano brangiajai toks staigus ėjimas nardyti tik ką atėjus į pliažą virsta lengva panika, todėl giria viską – gera, saugi liemenė, puikūs akinukai su vamzdeliu, gerai, kad su kedais esat, bus saugu, puikiai plauki, tau gerai sekasi. Aš šitą reikalą pagaunu, ir jam bemokant mano žmoną kvėpuoti po vandeniu (abu esame taip pat nardę tik vieną kartą gyvenime – Mauricijuje, kur turėjom nuosavą gidą tik dviese, ir viskas vyko lygiai taip pat – gidas matė, kad pas mane jokios baimės nėra ir net nemokėdamas, tik įsivaizduodamas, kaip elgtis, aš daugmaž nepražūsiu, o mano žmoną tampė už rankos, visąlaik padėjo ir tik dėl to pats nardymas tapo malonia pramoga, o ne sudėtingu užsiėmimu, nes maniškė, na, nėra vandens ir juolab povandeninio pasaulio žmogus:) ), matau, kad slapčia rodo man plaukti į priekį link tanko.

Aš taip ir darau, tik plaukiu paskui juos. Viskas pavyksta puikiai, pakeliui link tanko dar aprodo ir rifo grožybes – spalvotus augalus ir žuvytes, atrodo, tinkančias tik akvariumams, o ne atviruose vandenyse plaukioti, ir priplaukiam prie tanko. Čia yra vieta, kur po vandeniu būdamas nusprendžiu, kad norėsiu kada nors išbandyti ir tikrą nardymą, kur nereikės kas penkias-dešimt sekundžių išnerti, išspjauti vandenį iš vamzdelio ir vėl nerti atgal. Apžiūrim tanką, kuris yra viso labo penkių-šešių metrų gylyje, todėl matosi puikiai iki pat detalių, nes vanduo visiškai skaidrus. Žmoną mūsų naujasis draugas palydi į krantą, aš dar panardau prie tanko, ir draugas grįžta. Man kas antrą nėrimą į akinius prileidžia vandens, tai pakeleivis duoda savuosius akinius – sako, geresni. Nei velnio ne geresni – man tiesiog per ūsus oro patenka, kas iššaukia ir vandenį.

Velniai nemato, sakau, kad geri, ir tą vandenį tiesiog vis išleidžiu ir vėl neriu 🙂 Bičas paima mano gopro, nes jis – su lastais, o aš su sneakeriais, kurie plaukt tikrai nepadeda. Nieko, tiesiog kiek lėčiau plaukiu, bet kai pasiekiam jau kur kas didesniam gylyje esantį lėktuvą – net kojos nušiurpsta. Po savim išvysti tokį, tikrai nemažo dydžio, lėktuvą ir pasijausti tikrai mažai dalelei tam vandenyje – kažkas išskirtinio. Aplink pasisukinėjam kur kas ilgiau, spangstu nuo tų akimirkų, bet vanduo, patenkantis į akinius, jau pradeda graužti akis, ir tenka suktis atgal. Grįžinėjam jau kitu keliu, apžiūrim dar keliolika metrų rifo, dar kiek pabendraujam, ir draugas, parodęs, kur parplaukt, tiesiog nuplaukia prie kitų turistų (tiems jau mano žmona paaiškinus, kad čia ne dėl pinigų viskas).

Grįžtu, ir mes su žmona vis dar apakę, kad kelintąkart pataikom ant tokių žmonių. Užsiimam saulės voniomis, aš dar bent keletą kartų plaukiu ratais po rifus, žmona taip pat bando ir panardom arčiau kranto. Įspūdžiai neįtikėtini – bandysim nardyti ir rytoj kitam pliaže. Grįžtam į viešbutį, dar išsiturškiam baseine, apsirengiam, pasitikrinam Aqaba miestą, ir judam pasižiūrėti, kas gero yra mieste.

O atvažiavus į centrą turistų jau daug, jaučiasi, kad čia užsuka ir nakvynes turi organizuotos turistų grupės. Pasivaikštom po miestą, užsukam į vieną geriausiai įvertintų adekvačių kainų restoranų, kur pasiimam mėsų mix’ą, po vakarienės darom dar vieną didelį ratą, šaunam po beprotiškai skanų šviežių vaisių šerbetą ir judam namo. Pakeliui dar sustojam pasižiūrėti į naktinę panoramą, kur puikiai matosi ir Aqaba ir Izraelio Eilatas iškart už sienos.

9 diena – Aqaba

9 dieną praleidžiam atsipalaiduodami – aktyvi kelionė baigėsi, todėl reikia kiek ir pailsėti. Tiesa, nardymas baterijas iškrauna lygiai taip pat. Šiandien renkamės pliažą, kur yra “japoniški sodai”, nors nei japoniškų, nei sodų ten tikrai nėra. Bet augalijos ir žuvų įvairovė dar didesnė, negu vakarykščiame pliaže. Gilumoj dar yra ir laivas, kuriam jau tikrai reikia nardymo įrangos, bet aš nuplaukiu tolyn, ir iš paviršiaus jį vistiek pamatau. Nebe taip, kaip vakar, nes tiesiog per didelis gylis, bet laivo dydį ir masyvumą suvokti užtenka. Vėl šiurpsta kūnas ir kerta per galvą nuo to pačio suvokimo.

Nardom pakrantėje, tikrai nesudėtinga plūduriuoti iki dešimt metrų nuo kranto, kelių metrų gylyje ir stebėti, kas vyksta po vandeniu. O vyksta labai daug. Gyvas screensaver’is 🙂 Vakare vietoj vakarienės Aqaba mieste prisiperkam vietinių saldumynų, kuriuos jau po Ammano atskiriam lengvai, savam viešbuty pasiimam šviežių sulčių ir kaljaną, ir tiesiog kimarinam terasoj. Saldumynų ryškiai prisipirkom per daug, pasiliekam ir rytojui, kurių, deja, nebeprireiks.

10 diena – Aqaba>Amman>Vilnius

Paskutinę dieną niekur neskubam, skrydis tik vakare, o kelionei reikia trijų keturių valandų. Pabundu su keistu jausmu, tačiau vis tiek pavalgau pusryčius. O iškart po pusryčių ir prasideda… Panašu, kad vakarykštė vakarienė ir visas mixas nelabai tiko – paleidžia “per visus galus”. Tai dar kiek užsitęs, todėl nepatogumų turėsiu dar ir grįžęs namo. Bet kokiu atveju, kol aš leidžiu rytą kambaryje, žmona dar gaudo saulę prie baseino. Apie pietus pajudam link oro uosto, kur atiduosim mašiną, ir skrisim namo. Kelionė neprailgsta, praeina praktiškai be trikdžių, ir mūsų Jordanija baigiasi.

Jaučiam, kad per dešimt dienų padarėm tiek, kiek galėjom, viskas, ką planavom, įvykdyta ir dar su kaupu, nors dar pora papildomų dienų būtų leidę pamatyti ir šiaurėj esantį Jerash, galbūt Dana nacionalinį parką. Nieko tokio – įspūdžių ir taip per akis!

Bendra informacija

Orai. Gegužės mėnuo – dar nėra per karštas turistavimui (vasarą ten geriau jau nebūti), bet pavėsio ir vėjo tikrai norėsis. Temperatūra visur viršija 30 laipsnių, ir, priklausomai nuo vietos, kur esi, čirškina nevaikiškai. Kremo nuo saulės – ir kuo stipresnio – taip pat geriau nepamiršti. Jau per pirmą pasivaikščiojimą dar Ammane link viešbučio sugebėjau raudonai įdegti sprandą. Gerai, kad saulė greitai įspėjo apie savo planus – po to jau saugojomės normaliai 🙂 Lietaus tikimybė ekstra maža, bet gal kam ir “pasiseka”. Mano manymu, gegužė (ypač pirmos jos dienos) yra optimaliausias laikas keliauti – nėra per karšta, bet ir aišku, kad esi Artimuosiuose Rytuose.

Eismas – Ammane važiuoti automobiliu aš visgi nesiryžau – nors ir vairuoti nebijau, bet kvailas nesu. Bardakas 🙂 Visur kitur – viskas gerai, važiuoti įmanoma, o po to ir pats pripranti taip, kad grįžęs į Lietuvą vėl tenka pratintis rodyti posūkius… Šiaip reikia tikėtis visko – jeigu šviesoforas dega raudonai, tai dar nėra signalas, griežtai draudžiantis važiuoti. Kai kuriems vietiniams jis tik įspėjamasis signalas. Posūkiai praktiškai nenaudojami, taip galima atskirti turistų mašinas. Šviesos – kad naktis, tai dar nereiškia, kad jas būtina įsijungti. Arba kad nevertėtų įsijungti ilgų šviesų. Šitų dviejų reikia saugotis, nes nei vienas, nei kitas priešais esančiam automobiliui nieko gero nežada.

Kas dar išskirtina – tai gulintys policininkai. Jų pilna visur – ar ženklas prieš jį yra, ar jo nėra, ar vietinis keliukas, ar autostrada… Visur. Prie šito prisitaikėm labai greitai, kai per pirmas 30 minučių vairavimo porą kartų reikėjo kalt ant stabdžių dėl priešais nepažymėto gulinčio policininko, ir taip daiktus nuo galinių sėdynių permesti į priekį. Prisitaikysit greitai, bet neabejoju – bent porą kartų dugnu tą gulintį policininką vis tiek užkabinsit. Tiesiog linkiu sėkmės, kad tas užkabinimas nebūtų per kietas.

Kuras – visur vienodos kainos, gal poroj mačiau kiek kitaip, 75 centai už benzino litrą. Benziną jie pila 90, nors turi ir 95. Tiesa, stebėkit, kas vyksta, kai pagalbininkas pila kurą. Iš trijų pylimų visi buvo keisti. Vienas norėjo atskaityti už prieš tai pylusį žmogų, ir pripliusuoti jį prie mūsų įpilto kuro, kitoj kolonėlėj kortele atsiskaityti pavyko iš bene 10 karto, ir užtruko labai ilgai, o trečioj – užsipylus už 21,2 dinaro buvau paprašytas 26 – ale, čia už paslaugą. Daviau 22 dinarus ir išvažiavau, palinkėjęs nesvaigt ir nemeluoti. Taigi, tiesiog būkit atidūs.

Taip pat atidumo reikia dėl pakelėse besiganančių gyvūnų. Matėm vieną nuomotą mašiną, kurios vairuotojui nepasisekė – pylė į kažką labai nemažo (gyvūno lavonas jau buvo patrauktas į pakelę), o mašina irgi gerokai aptrupėjus. Čia niekur tokio malonumo nelinkėčiau, o gyvūnų pakelėse Jordanijoje netrūksta, ir piemenukai, kuriems dar dantys ne visi išdygę, neįtikina…

Maistas – puikus, nepražus nei mėsos valgytojai (aš), nei vegetarai (bandėm), nei tie, kuriem greitas maistas labai svarbus (tiesa, tik didmiesčiuose ir toli nuo centro). Minėjau apie saldumynus – Knafeh yra pats pats žymiausias, bet ir kitų paragauti verta. Bet saldūs be proto. Arbatą jie geria (arba bent visi, kurie vaišino arba pirkom) be proto saldžią. Kava geriama keisto aromato – berods su kardamonu. Vieną kartą paragaut yra tikrai įdomu, antrą irgi neatsisakysi, bet trečią turbūt jau pagalvosi, kad norėtum paprastos kavos.

Ramadanas – jautėsi tik tuo, kad dauguma restoranų dienos metu yra tiesiog uždaryti. Kam tikrai reikės – pasigooglinsit ir rasit ir dirbančių, ypač labiausiai turistinėse vietose. Lankytinos vietos irgi pagal viską ramadano metu dirba trumpiau, bet čia nepatogumų nepatyrėm. Patiems ramadano laikytis tikrai nereikės, bet bent jau patartina akivaizdžiai prie vietinių dienos metu nevalgyt ir negert. Velniai nematė, žmonių akivaizdoje nevalgėm iš to solidarumo, na bet ir slėptis visiškai nesistengėm. Jokių problemų čia nebuvo. O pati dienos pabaigimo ramadano metu šventė tikrai verta sudalyvauti, bet žymesnėse kavinėse/restoranuose patariu arba būti anksčiau, arba užsibookint iš anksto. Vietiniai masiškai vakarieniauja su šeimomis/draugais/kompanijomis, ir tai trys atskiros vakarienės, todėl dauguma žymesnių vietų yra tiesiog užimtos 🙂 Alkoholis tuo metu griežtas draudžiamas, todėl alkoholio parduotuvės praktiškai nedirba, Duty Free oro uoste arba uždarame rajone prie Aqabos buvo vienintelės vietos, kurias matėm dirbančias.

Jordan Pass – tikrai vertas įsigyti dalykas, jeigu planuojate aplankyti Petrą. Į Jordan Pass įtraukta ir vizos kaina, kurią pridėjus prie paprastai perkamo vizito į Petrą Jordan Pass jau atsiperka. Kainuoja 70, 75 ir 80 dinarų atitinkamai už pasą įskaičiuojant vienos, dviejų ir trijų dienų vizitą Petroje. Tuo tarpu viza atskirai kainuoja 40 dinarų, o vienos dienos vizitas Petroje – 50 dinarų, dviejų – jau 55 dinarai, tad matematika čia labai paprasta – žmogui aplankant tik Petrą jau susitaupo mažiausiai 20 dinarų, o į pasą įeina dar apie 40 atrakcijų, iš kurių bent keletą be jokių abejonių aplankysite. Trumpai tariant, pirkit Jordan Pass internetu iš anksto ir nesukit galvos – atsipirks!

Derybos su pardavėjais čia visai malonus dalykas – visiškai nesijaučia to arabiško priskretimo užgaudžius turisto žvilgsnį į prekes. Vienas užtikrintas “ne” atkabins pardavėją nuo tavęs iki tol, kol pats nepasiprašysi dėmesio. Tiesa, vis tiek jausi, kad esi stebimas. Pardavėjai užveda malonius pokalbius apie savo ir turisto valstybes ir jų skirtumus, pažymi “Welcome to Jordan”, ir visiškai nebando įsiūlyti bet ko, jei tu tuo tiesiog nesidomi. Ammane vaikščiojant supratau, kad viešbuty palikau savo akinius, todėl pirmoj pasitaikiusioj parduotuvėlėj užmečiau akį į juos. Be abejo, yra “Ray Ban”, arba bent jau tekstas toks pats, akiniai, kurių dizaino ir ieškau. Užvedam derybas, nuo 6 dinarų kainą pavyksta numušti iki 3,5, nors labai stengiausi gauti už 3 dinarus. Daugiau pardavėjas nesileidžia, žmona jau sukioja pirštą apie smilkinį dėl mano abejonių ir sako, kad man jų dabar vis tiek reikia ir dėl centų jau nebeapsimoka ieškot kitur ar derėtis, ir sutinku su pardavėju. Duodu penkis dinarus, tas sugrįžta su dviem ir sako, kad galiu imt akinius už tris dinarus. Na ką, arabo, nuleidžiančio kainą jau po to, kai abi pusės sutaria dėl jos, dar nesu matęs. Jausmas, kad sąžinė jį užgraužė 🙂

Išlaidos – paskutinis punktas, kuris vertas paminėjimo ir aktualus daugumai keliaujančių. Neturiu ko slėpti – pirminis biudžetas buvo 1500 eurų. Tačiau kaip ir priklauso, faktas planą visada viršija 10-20%, jei nebūna nieko netikėto. Taip ir atsitiko, su viskuo, netaupydami ir labai nesukdami galvos dėl išlaidų tilpom į ~1700 Eur. Čia jau ir su skrydžio bilietais, vizomis (aukščiau minėtu Jordan Pass), automobilio nuoma, viešbučiais ir visa kita, už ką teko mokėti. Padalinus tą ant dešimties dienų 170 Eur dienai dviems žmonėms turbūt nėra labai jau didelė suma.

Aišku, jei šį tekstą skaito žmogus, mokantis už penkių žvaigždžių viešbutį Turkijoje 400 Eur savaitei ar dešimčiai dienų ir galvoja, kad už tiek juk gali ir patogiai gyvent, ir valgyt kiek telpa, ir dar priedo visą tą laiką būti stabiliai girtas – tada taip, nerekomenduoju keliauti į Jordaniją, brangu ir neapsimoka. Kam rūpi kiti dalykai, įskaitant pažinimą naujų vietų ir kultūrų – visiškai puiki ir paprastai pasiekiama destinacija. Neatrodo labai jau brangu, tiesiog atostogų režimas vietomis išjungia sveiką protą 🙂 Pabaigai tik darkart noriu paminėti – savarankiškai kelionei Jordanija yra puiki kryptis – stereotipų vis dar nemažai, todėl ir pavienių turistų vietomis būna labai mažai. Tas yra pliusas – grupės iš objektų greitai išsiskirsto ir po to turi laiką tik sau.

Skriskit, važiuokit, pažinkit, pamilkit!