Jordanija- Hašimitų Karalystė

 Po lėktuvo sparnais sužibus tūkstančiams Amano miesto žiburiukų, prisiminiau prieš porą mėnesių bendramintės (čia žinomos Linosos vardu) atsiųstą laiškelį: „Yra nebrangių skrydžių su Ryanair į Jordaniją, nenorit Petros pažiūrėt?“  Pažiūrėti, žinoma, įdomu, obettačiau yra ir kitų planų šiems metams… ir atostogų ne prūdai… Betgi smalsumas nugalėjo- atsidariau rainių puslapį –  kainos tinkamos…. Ir galų gale kada, jeigu ne dabar? Vyras sako: „- Imam, ir nėra ko čia galvoti, kaip tik savaitgaliui sulakstysim.“  Paskambinu kelionių draugei, kuri, vairuodama namo, be didelių galvojimų sutinka skristi kartu. Tik kiek vėliau pažada paskambint ar kartu skris dukra ar sūnus. Netrukus sulaukiu skambučio- skris sūnus. Puiku, užkrausim jam visus anglakalbius reikalus – ech, savanaudiški gi mes žmonės, kam patiems vargintis.)))

  Viskas, bilietai yra. Būsim tik kelias dienas, tad nakvosime Amane. Šį kartą pasinaudojau booking paslaugom. Kriterijai: netoli centras, ramus rajonas, pusryčiai ir kaina. Užsakau apartamentus „Aljazeera Hotel Apartments“.  Nieko ištaigingo, pusryčiai yra, kaina tenkina.

  Belieka susidėlioti kelionės planelį. Realiai dvi su puse dienos, nes pirmos dienos vakaro nebeskaičiuojam. Daug neaprėpsi. Internete pasirankioju informacijos. Norisi ne tik miestų, bet ir gamtos, tačiau žinomų rezervatų lankymą atmetu, nes vis tik dar ne sezonas, karščių nenusimato, o sušlapti ir paskui maklinėti šlapiom kojom niekas nenori. Susirašau su rezervatų atstovybe, dėl kitų vietų lankymo, bet jie atrašo (beje labai operatyviai), kad dar anksti kažką tiksliai atsakyti, nes viskas priklausys nuo klimatinių sąlygų. Geriau pasidomėti kelios dienos prieš kelionę. Jordanijoje yra ne tik tie du turistų žinomi rezervatai, bet ir eilė kitų.

  Petrą aplankysim, todėl vienareikšmiškai pirksim Jordan Pass (kaina 70 JOD). Net jeigu lankot tik Petrą, jį nusipirkti jau apsimoka, nes tuo pačiu įsigyjate ir vizą. Atskirai perkant gaunasi brangiau – viza 40JOD, bilietas į Petrą 50 JOD. Papildomai su Jordan Pass galima aplankyti 40 objektų. Mūsų visi lankyti objektai, einant su šiuo pasu, nekainavo daugiau nė cento. Ir net skrendant kelioms dienoms pasas mums apsimokėjo.

  Svarbiausias klausimas, kokiu būdu pasieksime Petrą.  Iš Amano važiuoja „Jett bus“ firmos autobusai, kurie išvyksta 6.30 ir grįžta 16.00. Kaip tik visiškai šalia mūsų užsakyto viešbučio šių autobusų stotis. Belieka pagalvoti kaip keliausime kitur. FC vienoje keliautojų grupėje randu vizitinės foto. Šalia komentaras, kad vairuotojas vardu Abbas kalba ir rusiškai. Kadangi ne visi iš mūsų kompanijos gerai susišneka angliškai, nusprendžiu jam parašyti. Viskas tvarkoj, susirašom. Pats pasiūlo pasiimti mus iš oro uosto. Viešbučio pasiūlytas transferis brangesnis, o atvykus autobusu vakare maklinėti gatvių labirintuose ieškant viešbučio kažkaip nesinori, tad apsisprendžiame važiuoti su šiuo vairuotoju. Be to ir kaina nelabai skiriasi nuo taksi, o taksistai, kaip įsitikinom vėliau, gali ir pablūdyti. 

 Kelios dienos prieš kelionę nusiperkam internetu Jordanpass. Tačiau užsakyti online Jett buss bilietų niekaip negaliu. Interneto platybėse randu info, kad puslapis neveikia. Matyt taip ir yra. Į elektroninius laiškus irgi neatsako.  Paprašau bilietus užsakyti mūsų vairuotojo, ką jis ir padaro.

 Dieną prieš kelionę  gaunu iš jo laišką, kad jis negalės mūsų pasitikti, bet mus sutiks kitas žmogus, kuris nuveš taip pat, kaip sutarėme ir lauks oro uoste su mano vardu.  Ką gi, svarbiausia, kad kažkas lauks.

1 diena

 Gaila, kad skrydis po pietų, nusileisim tik šeštą vakare. Atrodo neseniai skridau, bet oro uostas pertvarkytas, tačiau kažkaip keistai. Negana to, kad nebeliko tik įėjus kėdžių, jei reikia luktelėti kelionės draugų, bet ir praėjus patikrą iš karto patenki į duty free zoną. Prasideda Vilniaus oro uosto Golgota. Tenka su visais čiUmodanais žmonėms vingiuoti tarp prekystalių. Prie įlaipinimo vartų erdvės mažai, tvanku ir žiauriai karšta. Patikrinus bilietus visi suvaromi į ankštą stiklinį koridorių kuriame tenka laukti apie 20 min. kol pagaliau pajudi link lėktuvo…

 Pagaliau po lėktuvo sparnais tamsiame fone žybčioja tūkstančiai šviesos taškelių. Leidžiamės. Į Karalystės sostinę. Ne tiek jau daug pasaulyje karalysčių.  O Jordanijoje karaliaus vardą ir atvaizdą galima dažnai pamatyti. Net ir oro uostas pavadintas karalienės garbei.   

 Pasų ir vizų patikrą su Jordanpass praeiname labai greitai. Tiesa, mūsų su drauge paklausia kokiu tikslu lankome Jordaniją)). Vyrų to neklausia. Eidami link išėjimo ieškome mūsų lentelės (vis tik kirbėjo kirminėlis ar viskas bus gerai). Ir lentelė, ir vairuotojas mūsų laukia. Susipažinkime – Semiras. Su juo draugavome visas likusias dienas. Abbas, su kuriuo iš pradžių tariausi,  susirgo. Šnekėdamas telefonu kosėja, atsiprašinėja ir vos prašneka. Ką ten atsiprašinėti, juk nepaliko mūsų ant ledo.  

Vairavimas Amane savotiškas, kaip ir visoje Jordanijoje. Tik čia koncentracija automobilių kur kas didesnė. Ko norėti, milijoninis miestas. Manevruoja jie ten be posūkių rodymo ir lenkia vienas kitą beveik liesdamiesi veidrodėliais. Juostos pabraižytos tik dėl vaizdo, iš trijų juostų mikliai pasidaro penkios.  Dalis vairuotojų ramiausiai pravažiuoja raudoną šviesą. Juk čia jo miestas, tad jam galima. Pėstieji eina bet kaip  ir bet kur, kai kurie net nesidairydami. Patys lygiai taip pat naršėm tarp mašinų, nes pėsčiųjų perėjų nelabai čia ir rasi.  Tiesą pasakius kelionės metu džiaugėmės, kad turime vietinį vairuotoją. Žinoma, sėstum ir važiuotum jei reikėtų, bet kaip gerai, kai nusikalus po lankomų objektų nereikia visam įsitempus sėdėti prie vairo.  Bevažiuojant į viešbutį, pakeliui Semiro dėka susipažįstam su pravažiuojamais objektais. Amanas pastatytas iš šviesaus akmens, todėl vadinamas baltuoju miestu. Vakarop pastatai tarsi nušvinta iš vidaus ir skleidžia nenusakomą šviesą. Miestas nėra žalias, bet jordaniečiai mėgsta kiemelius, balkonėlius, verandas, mėgsta juose pasėdėti. Jaukumo suteikia ten sustatyti gėlių vazonėliai arba pasodinti medeliai.

Pravažiuojam universitetą. Jordanijoje veikia ne vienas universitetas. Merginų juose mokosi daugiau nei vaikinų. Mokslas mokamas, bet geriausiai besimokantis grupėje nemoka už mokslą, o antras ir trečias pagal pažangumą gauna nuolaidas.

 Semiras klausia ką mes planuojame šiam vakarui. Mūsų tikslas išsikeisti pinigus ir pavalgyti. Kadangi atvykome penktadienį (Jordanijoje išeiginės penktadienis, šeštadienis) didelė dalis keityklų nedirba. Tačiau jis suranda veikiančią. Netoli mūsų viešbučio prasukam pro vietinių restoranėlį, kad matytumėm, kur galima pavalgyti. Palydi mus į viešbutį, atsiskaitome ir sutariame dėl rytdienos.

 Apartamentai erdvūs ir vietomis gerokai pavargę. Bet žinant tuos kraštus maniau, kad rasim prasčiau, nes ieškojom pigiai. Svetainėje įjungtas dujinis šildytuvas – vakarai vis tik vėsūs ir šildytuvas tikras išsigelbėjimas. Amane nėra dujų vamzdyno, todėl dujos išvežiojamos balionuose.

 Virtuvėje tiek dujinė viryklė, tiek skalbimo mašina ryškiai caro Riuriko laikų. Bet tai koks skirtumas, mes vis tiek jomis nesinaudosime.  Svarbiausia, kad siaubingai norisi valgyti, tad belieka numesti daiktus ir lėkti link išsvajotos kavinės. Iš pradžių iš nežinojimo  nueinam ne į tą pusę, bet greit susigaudom ir jau sėdim  vietos kavinukėj apsupti vietinių. Dalis jų čia ateina maisto išsinešimui, tačiau galima sėsti ir prie staliukų, kur tuojau atnešami meniu. Užsisakome skirtingų patiekalų po ketvirtį porcijos (ir tas vos suvalgom). Iš karto atneša duonos, daržovių ir vandens. Žinoma, už tai paskui susimoki, bet kad viskas taip skanu.  Tačiau pasakyti, kad skanu, tai nepasakyti nieko. Ragauji mėsytės gabalėlį  ir jauti visą marinato skonių simfoniją. Aštriai marinuotos daržovytės priduoda pikantiškumo.

Ir sultys… sultys, kurių pasiilgau. Tikros, tirštos guavos sultys.  

Nereikia jokio deserto. Vakarienė keturiems kainavo 20 JOD. Draugė šiek tiek baiminosi dėl  sulčių poveikio, bet viskas buvo gerai. Nė karto po vietinio maisto neturėjome jokių pilvo problemų.  Valgome tikrą Chalal maistą .

 Patenkinti grįžtame į viešbutį.

 Nusiprausti po šiltų vandeniu iš pradžių sunkiai sekasi. Šiltas vanduo pasirodo bėga vis tik iš šalto vandens čiaupo ir nubėgti jam reikia leisti ne porą minučių, kaip sakė registratūroj, bet gerokai ilgiau.  Prieš miegą išjungiame kambaryje kondicionierių, nes jis senas ir triukšmingas. Naktis vėsi, bet po šiltomis duknomis vėsumos nesijaučia.

 2 diena

 Danguje nė debesėlio!!!!. Tokiais žodžiais pasveikina mane ryte vyras. Pagaliau pasiilgta saulė. Į kambarį atneša pusryčius. Viešbutyje nėra jokios kavinės ir pusryčius greičiausiai jiems atveža. Nieko ypatingo, bet viskas valgoma. Išskubame į lauką. O ten jau mūsų laukia Semiras. Jis nė karto nevėlavo, kas tikrai nebūdinga jordaniečiams.  Atvirkščiai, atvažiuodavo 15 min anksčiau.

 Pajudame link Ajloun pilies. Šiaurinė Jordanijos dalis ganėtinai žalia. Smagu žvalgytis pro langus ir klausinėti mūsų vairuotojo apie gyvenimą Jordanijoje.

  Ajloun vietovė buvo apgyvendinta dar neolito laikais. Šiomis dienomis  čia įsikūrė stiprios žemės ūkio bendruomenės ir didžiulis Ajloun gamtos rezervatas. Regione vyksta archeologiniai kasinėjimai.

  Pilis buvo pastatyta Saladino (Damasko sultono kariuomenės vyriausiasis vadas) sūnėno, kad apginti žemes ir geležies rūdos kasyklas nuo kryžiuočių. Pilį gerokai apgriovė mongolų užkariautojai, taip pat jai stipriai pakenkė 1837 ir 1927 m. žemės drebėjimai. 

Pilies griuvėsiai matosi iš toli. Puikus karinės architektūros pavyzdys. Kasoje pasitikrinam ar įėjimas su Jordanpass nemokamas. Kaip tyčia pamiršau popierinį variantą. Bet kavinukėje pasako WIFI slaptažodį ir pasijungusi paštą atsisiunčiu elektroninę versiją. Semiras apie tai sužinojęs sako, kad jei reikės kitą kartą, jo automobilyje yra WIFI – juk jūs Jordanijoje, prideda. )) 

  Prie pat įėjimo lankytojų laukia šarmingas kavos-arbatos pardavėjas. Pirmiausia kavos su kardamonu, nes viešbutyje ryte siūlo tik arbatos.

O dabar jau galima ir į pilį. Į pagalbą siūlosi vietinis gidas. Tačiau nė vienas iš mūsų nemėgsta slinkti iš paskos pasakotojui. Geriau paropinėti savarankiškai patiems, atrandant visokius užkaborius.

 Jordanijoje  daugelyje  lankomų objektų tenka nusiimti kuprines ar rankines patikrai ekranuose kaip oro uoste ir pereiti metalo detektorių. Nemažai ir policijos postų keliuose. Tačiau važiuojant su Semiru stabdomi nebuvome ir dokumentų niekas netikrino.  Jis dažnai per tuos postus važinėja, tad pažįsta turbūt visus policininkus. ))  

 Čia irgi tenka pereiti patikrą ir tik tada gali vaikščioti po pilies teritoriją. Įsikūrusi 1200 m  aukštyje Ajloun pilis buvo gyvenama iki 19 a. Tolumoje matosi Jerash.

Įvairios menės ir kambariai išdėstyti labirintais – vienas malonumas klaidžioti po šią akmeninę pilį. Lankytojų nedaug, tad kartais pasijauti pilies šeimininku, apžiūrinčiu savo valdas. 

Pilyje veikia ir visai nedidukas muziejus. Pro siauras langų kiaurymes atsiveria apylinkių panoramos. 

Pro jas anksčiau kareiviai laidydavo strėles į priešus. Lubose daugybė angų, pro kurias galėdavo ant priešų pilti verdantį aliejų.

 Užsikeberiojam iki pat viršaus. Tolyn nusidriekia kalvota vietovė.

 Nusileidus dar apibėgu aplink pilį, bet nieko gražaus neberandu. Prieš išvažiuodami papildomai įkalam kavos.

 Pasiūloma nusileisti žemyn kitu keliu ir pakeliui sustoti pašerti žvėrelių, tik nusipirksim pakelės turguj kokių daržovių. Mums tinka, pašersim žvėrelius.  Duodam Semirui dinarą, kad nupirktų kopūstą. O už dinarą jis atvelka visą maišą kopūstų.

Ajloun rezervatas, apsodintas vietiniais ąžuolais smulkiais lapeliais, alyvmedžiais, pistacijų ir kitokiais medžiais,  užima 13 akrų plotą. Vaizdingi raudonu, tarsi aliejiniais dažais nudažytu, kamienu medžiai. Tai braškių arba žemuoginis medis. Jo mediena puikiai dega ir vietinių naudojama mėsytei pasikept, nors vertinamas ir dėl medicininės bei maistinės vertės.

Vietinių šiuo metu laiku nedaug, bet kai kur šeimos įsitaisę piknikui. Aplink kelią žaliuoja giriatės. Pradeda žydėti aguonos.

Kiek vėliau jos akinančiai raudonu kilimu padengs pievas. Pradės žydėti juodieji irisai (jį mums Semiras parodo telefone), orchidėjos, laukinės tulpės ir rožės. Visą šį grožį pamatys atvykę keliomis savaitėmis vėliau. 

Rezervatas buvo sukurtas išsaugoti vietinėms stirnoms, tam, kad jų nešaudytų. Didelis plotas užtvertas tinkline tvora, bet pamačiusios maistą stirnos  atbėga ir noriai šlemščia kopūstus.

Atvyksta ir vietinių šeima. Duodam vaikams kopūstą. Mažoji net krykščia, kai jai iš rankos stirna paima lapelį. Atlekia vienas stirninas su vielos rezginiu ant rago. Vietiniai siaubingai susirūpina ir bando jį prisivilioti, kad galėtų kaip nors nukabinti metalą, bet jis matyt jau pats savęs įsibaiminęs, tad prie tvoros net nesiartina. Nukris matomai ta viela kartu su ragu. Likusius kopūstus sumėtom per viršų ir lekiam į Jerash  (Džerašą arba Džarašą).

 Atvykus, Semiras lieka turguje pasišnekėti su giminaičiu.

Įėjimas į Jerash su Jordann pass nemokamas.

 Šimtmečiais Jerash tūnojo palaidotas po sluoksniu smėlio  kol archeologai surado šį gerai išsilaikiusį graikų-romėnų palikimą. Suklestėjęs Trajano valdymo laikais, kai miestas buvo sujungtas prekybiniais keliais su Amanu, Damasku, Petra ir kt. Vėliau  pirklių karavanus pradėjo pulti sukilėliai, todėl prekybiniai keliai persikėlė į uostus. 614 m. Džerašą nusiaubė persai, o  dar po šimtmečio šios vietovės nepasigailėjo vienas po kito įvykę žemės drebėjimai. Gyventojai iškeliavo iš miesto. Negana to, po poros šimtmečių šioje vietovėje praėjo baisios liūtys palaidodamos miestą po potvynių su nuošliaužomis. Iš vienos pusės miestas tapo tarsi užkonservuotas ir nenukentėjo nuo aplinkos poveikio.

 Liepos mėn. Jerash vyksta folkloro festivalis, kuris tęsiasi daugiau nei dvi savaites. Gyvas ir įspūdingas kultūros renginys paverčia miestą patraukliausia vieta, kur  vyksta folkloro šokiai, baletas, koncertai, spektakliai, operos, amatų mugės.

Praeinam pro nuostabiais akmenų mezginiais išdabintą Adriano arką.  130 m. čia lankėsi imperatorius Adrianas, kurio garbei ir pastatyta ši arka.

 Didžiulis hipodromas mena geresnius laikus, kai jame sulaikę kvapą lenktynes stebėdavo virš 10 000 žiūrovų. Visas miesto centras buvo skirtas pramogoms ir poilsiui. Ir šiomis dienomis čia vyksta vežimaičių lenktynės. Namai stovėjo kiek tolėliau, kuriuos sugriovė žemės drebėjimas.

Nuostabiai išsilaikiusi fantastiško grožio Ovalinė kolonų aikštė arba Forumas. Netikrinom, bet skaičiau, kad kolonos pastatytos ant tam tikrų šarnyrų, todėl atlaikė žemės drebėjimus. Aikštėje vyko visos pagrindinės šventės ir buvo aukojamos aukos Dzeusui. 

 Nuo jos tolyn veda  600 metrų Kolonų gatvė, kur išgrįstuose akmenyse matosi vežimų išvažinėtos vėžės.

Užsukam į Pietinį ir Šiaurinį amfiteatrus.

Fantastiško grožio miestas su pirtimis, šventyklomis, fontanais, amfiteatrais. Pakeliui neįmanoma atsigėrėti pasakiško grožio korintinių kolonų raštais.

Neįtikimai atrodo tarp įspūdingų griuvėsių sušmėžuojantis fone dabartinis miestas.

Rankos nevalingai tiesiasi pačiupinėti tūkstantmečių pastatų sienas, pirštai perbėga per korintinių kolonų garbinius…

 Iš Pietinio amfiteatro pasigirsta muzikos garsai. Vietiniai apsirėdę nacionaliniais rūbais groja dūdmaišiais. Amfiteatruose gera tiesiog pabūti. Gali užsiropšti iki pat viršaus iš kur matosi apylinkės ir visas amfiteatras kaip delno. Gali sėdėti, ilsėtis ir stebėti aplink vykstantį veiksmą…  

Metam paskutinius žvilgsnius į tolumoje švytinčią kolonų aikštę apsuptą smaragdinės žalumos.  Tokiose vietose istorija atrodo tokia artima ir tarsi užčiuopiama.  

  Išėję nusiperkam šviežiai spaustų granatų sulčių. Jordanijoje auga ne viena rūšis granatų, o dabar kaip tik jų sezonas.

 Pakeliui nutariam papietauti ir užsukame į restoraną, kurį, važiuojant ryte, Semiras nurodė kaip labai mėgstamą vietinių ir turintį puikią virtuvę. Milžiniškos salės,  vien vietiniai. Žmonių nedaug, bet dažnai čia būna sausakimša. Atvažiuoja papietauti net iš Saudo Arabijos.

  Išlipus jis pasiūlo užeiti į virtuvę ir pažiūrėti kaip kepą vietinę duoną. Porą minučių ir duona gatava- nusidegindami pirštus plėšom ją karštą ir skanaujam.

Paprašom, kad Semiras užsakytų būtent vietinius valgius. Šie pietūs, palyginus su kitomis dienomis, kainavo nemažai, bet tai buvo tikrų tikriausi parodomieji pietūs su begale maisto.  Karšta duona, kelių rūšių humusas, įvairios salotos, keturi karšti patiekalai. Aviena troškinta jogurte tiesiog tirpsta burnoje. Fantastiški ryžiai. Aviena kepta pečiuje, liulia kebabas, ožkiena.  Viskas taip skanu, kad neįmanoma sustoti, nors skrandis jau seniai šaukia STOP. Man užtektų tik duonos su humusu, bet negali atsispirti neparagavęs ir viso kito. Pagaliau nebetelpa nė kąsnelis, o dar liko tiek maisto. Pagaminto maisto Jordanijoje restoranai  neišmeta – atiduoda vargstantiems.

 Grįžtant pakeliui  mūsų vairuotojas pasiūlo sustoti. Iš aikštelės atsiveria vakaro saulės nuglostytas kalnuotas gamtovaizdis, tolumoje spindinti upė Zarka ir King Talal Dam užtvanka.

 Grįžus į Amaną, nuvažiuojam į netoli mūsų viešbučio besistatantį naująjį rajoną. Ten Duty Free parduotuvėje nusiperkame vietinio alaus.

Būtent  čia pigiau nei kitose alkoholio parduotuvėse (Jordanijoje alkoholis pardavinėjamas tam skirtose parduotuvėse). Tačiau apsipirkti gali tik kartą per dvi savaites. Geros cigaretės ten irgi pigesnės, nei pas mus.

Naujasis centras visas tviska, bet jis toks beveidis. Toks pats, kaip visose kitose šalyse.

 Grįžus atsiskaitome su Semiru ir sutariam dėl rytdienos važiavimo į Petrą.  Jei važiuotumėm autobusu, kaina padalinus praktiškai nesiskiria nuo bilietų kainos žmogui. Jei norėsim, žinoma už papildomą mokestį, pasiūlo mus nuvežti ir prie Negyvosios jūros. Bet tai galėsim nuspręsti kai grįšim iš Petros. 

 Po tokių sočių vėlyvų pietų sutemus išlendam pasivaikščioti iki Karaliaus Abdulos I mečetės. Jei kas abejoja, Jordanijoje saugu. Kaip sakė Semiras tai lemia trys dalykai: tradicija, religija, ir policija. 

 Gaila, bet mečetės vartai jau uždaryti. Užtat visai šalia stovi katalikų bažnyčia ir pravoslavų cerkvė.

3 diena

 Išvykstame anksti. Bet ne taip anksti, kaip būtų tekę autobusu – 7 val. Semiras jau laukia mūsų su kava.  Kadangi išlekiam anksti, pusryčių viešbutyje  negauname. Bet tai visai ne bėda. Pakeliui sustojame visi papusryčiauti  kažkurioje pakelės kavinukėje. Šito tai tikrai nepavyktų padaryti važiuojant autobusu. Gamtovaizdis vykstant į pietus pasikeičia – ganėtinai nykus, tad beveik visą kelią prasnaudžiame. Prieš nusileidžiant į Petrą, mus vėl išleidžia apžvalgos aikštelėje, iš kur matosi tolumoje išsidriekusi Petra – nabatėjų sostinė, senovės civilizacijos palikimas, dabar saugoma UNESCO.

Nors Petros plotai dideli, teigiama, kad šio senovinio miesto atrasta vos 15 procentų. Pradžioje Petra vadinosi Rekem ir tik vėliau buvo pavadinta Petros vardu, kas reiškia uola. Per Petrą ėjo šilko, prieskonių keliai, o jos gyventojai nabatėjai, tapę puikiais prekybininkais, prekiavo smilkalais ir net vandeniu. Ir labai sėkmingai. Turtingos šalys visada sukelia pavydą. Taip Petros turtai paviliojo Romos imperiją. Žinoma, romėnai paliko nemažą indėlį architektūroje, bet prekyba nebeklestėjo.  O ir įvykę žemės drebėjimai labai pakenkė miestui, tad gyventojai po truputį pradėjo trauktis  iš miesto. Ilgą laiką Petra buvo pamiršta, kol 1812 m. buvo atrasta iš naujo šveicarų tyrinėtojo Johano Liudvigo Burkhardto.

  Neužilgo jau riedame Wadi Musa miesto gatvelėmis. Nors čia beveik kiekvienas namas nuomoja kambarius, tačiau  pasirodo būna net tokių dienų, kad ir norėdamas negausi laisvo kampo. Apsitariam valandas kada sugrįšim.  Įžingsniuojam pro vartus- vėl patikra, ant Jordanpass uždeda antspaudą.

  Žygiuojam taku, pro šalį kartais pralekia vežimaičiai. Matosi senojo akveduko liekanos. 

Nabatėjai sukūrė ištisą vandens sistemą. Miestą supo vandens rezervuarai, tad vietiniai gyventojai nejautė vandens poreikio. Apie Petros vandenis užsimenama net Biblijoje, kur sakoma, kad Mozė būtent šioje vietoje išgavo vandenį iš uolos.  Po Petra ir dabar yra dešimtys vandens cisternų ir rezervuarų.

   Toliau kelias veda Al-Siq tarpekliu. Gerai, kad dar ne sezonas ir žmonių nėra daug, tad vietomis einame visai vieni. Aukštos uolos pradingsta kažkur danguje. Jeigu ne pralekiantys vežimaičiai, keliantys dulkes, būtų tobula. Kratosi juose pakeleiviai, bandydami trūkčiojančiose rankose įamžinti aplink stūksantį grožį ir kartu baigdami iškratyti visus vidurius.

Mums iš paskos pradeda sekti vietinė šuniukus maitinanti kalytė. Einame ganėtinai ilgai, kol praėjimas dar labiau susiaurėja. Ir štai pagaliau tarp uolų išnyra Al-Khazneh (arba Iždinė). Žinau, kad daug ką šioje vietoje ištinka Stendalio sindromas. Bet mes nepajuntam jokio sukrečiančio įspūdžio. Gražu, žinoma, gražu, bet tikrai nealpėjam.  Gal kai apšviečia Iždinę saulės spinduliai, vaizdas geresnis.

Iždinė – Nabatėjų karaliui Aretui III statyta kapavietė ir statyta ji greičiausiai iš viršaus į apačią, nes pastolių vargu ar buvo tais laikais . Pasakojama, kad čia buvo paslėptas faraono lobis. Nuostabus statinys, kurio papėdėje malasi ryškių bruožų beduinai su savo kupranugariais ir asilais. Aplink kažkokie kreivi kioskai ar kažkas panašaus, alasas, turistai lipa vienas ant kito norėdami įsiamžinti šiame fone. Vyrui beduinas pradeda siūlyti kažkokį „gėrį“. Pirk, pirk tris už vieno kainą. Na bet jeigu man vieno nereikia, tai kam gi trys reikalingi?  Nesinori čia ilgai užsibūti.

Pamačius godžiai sausainį triauškiančią kalytę, pasiūlome jai duonos. Ne pats tinkamiausias maistas, bet nieko daugiau neturime. Šunytė kremta duoną, o mes pajudame tolyn.   

Street of facades rėmina olose iškaltos kapavietės.  Šalimais amfiteatras, kuriame ir dabar kartas nuo karto rodomi vaidinimai.  Petroje visur galima lipti, eiti, liesti. Ne vienas takas veda į šoną, todėl norintiems beveik viską ištyrinėti tikrai verta nusipirkti Jordanpass dviem ar trims dienoms.

 Fantastinės spalvingos uolienos – akys netiki matydamos šį stebuklą, tad turi paliesti, kad įsitikinti.

Pailsėti sustojame kavinukėje. Kavos kaina čia 2,50 JOD. Turim savo sūrio, duonos, mandarinų ))).  Neužilgo atsliūkina vargšas ligotas katinas. Pamiauksi prie vieno stalo, paskui prie mūsų. Kava jam neįdomi, o ir sūris sūrus. Turbūt  tai supratęs nusliūkina iki sekančio stalo. Tenai  kaip tik kažkokia šeima neša į stalą karštus patiekalus. Prie stalo sėdi nevaikščiojanti močiutė (kaip jie iki čia ją atgabeno –mįslė). Katinukas, žinoma, pradeda ten kaulyti savo kąsnelio. Ir nieko. Mums už jį skaudu, na negi gaila gabalėlio. Nutaikęs momentą, kai prie stalo lieka tik močiutė, užšoka ant stalo ir nugvelbia iš lėkštės visą gabalą mėsos. Močiutė šaukia, bet ką tu jam. 1:0 katuko naudai.  O mes vis tik už katuką. )))

Petroje užsibuvome ilgiau nei planavome. Ar patiko daugelis klausė po kelionės? Atvirai pasakius, Petra paliko dvejopą įspūdį. Taip, ji įspūdinga, graži, jaudinanti, bet kaip ten bebūtų – ji neadekvačiai brangi. O palyginus su pasaulinio mąsto lobynus saugančiais muziejais, kaina kosminė.

 Nesuteikia žavesio ir beduinai, užvertę visas pakeles bele kokiais kioskeliais ir surūdijusiais prekystaliais.

Vargšus gyvulėlius daužo pagaliais per šonus, nors ir lekia tas gyvuliukas iš visų jėgų.  Taip ir norisi tokiam varovui šmaukštelti pačiam per šonus. Kaip išsireiškė vienas kelionių bendramintis – tie beduinai be stabdžių ir be proto. Jie tikrai be galvų, nes tokioj sakralioj vietoj norisi stebėti, dairytis, bet tik ir žiūrėk-atlekia jau virtinė. Ir jokiu būdu nesitrauks iš kelio, nors ir vietos būtų. Tai tu turi lipti ant uolų arba staigiai mestis į smėlį. Arba lekia pasileidę muziką ant viso garso vietiniai „džigitai“ nežinia ką galvodami. Bet tai koks jau tu džigitas, jodamas ant asilo. 

Tas pats lipant laiptais link vienuolyno. Laiptai pakankamai siauri, bet į viršų norinčius gabena asiliukais ir einantys savomis kojomis vietomis turi lipti kone ant uolų, kad juos praleistų. Savotiškai žiūrisi ant asiliukų įsitaisę raumeningi ir treniruoti jauni vyrukai.

O grįžtant pradeda užknisti vežimaičiai kai žingsniuoji iš naujo gėrėdamasis uolomis Siq tarpekliu. Po pietų jų gerokai padaugėja ir nešasi jie iš visų jėgų, tad belieka tik prisispausti prie uolų. O tai kas darosi, kai čia sezonas? Jie gi lekia nenutrūkstamu srautu, keldami dulkes. 

 Te nesupyksta Petros gerbėjai, bet Jerash mums patiko labiau.

  Kaip ir minėjau, mes gerokai pavėlavome sugrįžti (aišku, įspėjom žinute).  Nors ir labai pavargę, vis tik sutikome prasukti pro Negyvąją jūrą, juk ne mums vairuoti. )))

 Kiek pavažiavę netrukus įsukame į  vingiuojantį tarp kalnų serpantinų kelią. Kelias nuostabaus grožio. Juo nevažiuoja jokie autobusai- tiesiog per siauras. Net dviem  lengviesiems automobiliams vietomis prasilenkti sunku. Nenusakomai rūstaus grožio kalnai. Kiekvienas posūkis stebina atsiveriančiais vaizdais.  

Gabaliuką nuvažiavus, Semiras pasiūlo sustoti, išgerti kavos pakelės kavinukėje- parduotuvėje. Kava gerai, bet tai kokie toliai atsiveria iš čia….  Ir dar iš niekur išniręs draugiškas mažylis.

Skubame toliau. Kalnai baigiasi, prasideda akmenuotos lygumos.  Kai kur matosi beduinų palapinės. O šalia prabangūs automobiliai. Gyvena tarp tų akmenų ir jiems gerai.

 Jau arčiau jūros  auginamos įvairios daržovės, nors atrodo ką toje sausoje žemėje užauginsi. Per metus nuima penkis derlius. Čia 15 kg kibirą pomidorų gali nusipirkti už 1 JOD. Pakeliui beduinų miesteliai, vaikai žaidžia futbolą geltonomis dulkėmis nusėtose aikštelėse. Ir jiems čia gerai, jie nenori niekur kraustytis. Augina daržoves, gyvena tose dulkėse ir kitokio gyvenimo neįsivaizduoja.

 Priartėjame prie  jūros. Jordanijoje šalia jūros pastatyta tik viena gamykla, perdirbanti Negyvosios jūros gėrybes. Negyvoji jūra senka, nes Izraelis Jordano upę užtvenkė ir naudoja žemės pramonei. Kad užkirsti kelią išdžiūvimui, buvo minčių pravesti vamzdį iš Raudonosios jūros. Bet laiku buvo sustota, nes skiriasi ir vandens sudėtis, ir visa mikroflora.

 Jau leidžiantis sutemoms sustojame aikštelėje. Saulėlydis nudažo dangų  ryškiom spalvom. Va kodėl Semiras spaudė gazo pedalą iki dugno –norėjo suspėti iki tamsos. Uolų apačioje nusėtoje druskos kristalais, teliūskuoja jūrą, kitoje pusėje žybsi Izraelio žiburiai. Būnam iki kol visiškai sutemsta.

Kitoje kelio pusėje ant kalno stūkso sustingusi Loto žmona.  Pamenat, bibliniuose pasakojimuose buvo Sodomos ir Gomoros miestai. Dievas nutarė sunaikinti šiuose miestus, bet pasigailėjo  dorojo Loto ir jo šeimos iš Sodomos miesto. Angelai juos įspėjo, kad bėgtų ir nesidairytų atgal. Bet Loto žmona vis tik atsisuko ir pavirto druskos stulpu.

Kaip tik pakeliui ir pravažiavome Loto urvą, kur jis slėpėsi su savo dukterimis.

Į Amaną grįžtam visiškai sutemus. Visi brangiausi ir geriausi viešbučiai įsikūrę netoli Amano šiaurinėje Negyvosios jūros pusėje.

 Su Semiru sutariam,  kad rytoj jis mus nuveš į oro uostą ir pasiims iš Rainbow gatvės. O patys išskubam pavalgyti į „mūsų” restoranėlį. 

 4 diena

 Ryte papusryčiavę susikrauname kuprines ir paprašome registratūroje kad iškviestų taksi. Lėktuvas tik vakare, tad turime laiko susipažinti su Amanu. Atvyksta Uber taksi. Tikslas romėnų amfiteatras. Paklaidžiojusi taksi atveža į vietą. Kaina 2,5 JOD, mokėti grynais.  6000 vietų senovės romėnų amfiteatras su Jordanpass taip pat nemokamas. Užeiname ir į nediduką muziejų. Papuošalai, rūbai, buities rakandai ir retos mozaikos.

Romėnų amfiteatras labai sėkmingai įsipaišęs į bendrą miesto vaizdą, atrodo išskaptuotas tiesiai oloje. Ir dabar čia vyksta vaidinimai, spektakliai, koncertai.

  Labai norisi kavos, bet šalia esanti kavinė uždaryta. Iki sekančio objekto Citadelės visai netoli, bet imam taksi. Amanas išsidėstęs ant septynių kalvų ir visą laiką tenka tai lipti į viršų, tai leistis žemyn. Nors ir pasiderėję, žinoma permokam. Bet paskui matydami kokio statumo gatve mums būtų tekę lipti, nesigalim nė vienos piastros.  Važiuojam tokiu paklerusiu taksi. Vairuotojas iš karto primena, kad galima rūkyti (Jordanijoje rūko daug ir visur), bet mano vyras sako, kad kitiems tai nepatinka.  Aišku, vairuotojas nusistebi, bet keleivis pats sprendžia.

 Įėjimas mums vėl nemokamas. Iš karto kavinukėje įkalam kavos ir patraukiam klaidžioti po teritoriją. Nuo Citadelės atsiveria miesto panorama į visas puses.

Citadelė – tai senovinio miesto griuvėsiai, kur senų senovėje gyveno žmonės. Prisiliečiam prie giliausios istorijos puslapių. I a. Heraklio šventykla,  Umayyad dinastijos kalifų rūmai… Net dabar archeologai randa vis naujų  artefaktų.

Tarp senovinių griuvėsių ilsisi amaniečių šeimos, pietauja, dūksta vaikai, laisvalaikį leidžia jaunimas.

Tolumoje plevėsuoja gigantiška vėliava. Antra pagal dydį po Akabos. Kad atlaikytų gamtos kaprizus ir klimato kaitą (Jordanijoje ir pasninga) pagaminta iš ypatingai atsparios medžiagos su metaliniais siūlais.

 Savotiškai gera klaidžioti tarp nugriuvusių kapitelių, akmeninių sienų, kolonų…  Bet laikas lekia, tad sukame link išėjimo. Vėl pasiimam taksi ir lekiam iki Rainbow gatvės. Paprašom, kad išleistų ten, kur seniausiai gaminami falafeliai – prie Al-Quds. Pasivaikštom pirmyn atgal Rainbow gatve, bet ji nepalieka jokio įspūdžio. Net nesupratau už ką ją taip giria kiti turistai. Per daug tvarkinga ir nudailinta, be jokio šarmo.  Mums žymiai įdomesnės pasirodė kitos gatvės, kur vyksta tikrasis Amano gyvenimas. Sugrįžtame iki falafelių kioskelio. Čia jų ateina paragauti ir pats karalius be jokios apsaugos. Ant sienų kabo jo ir karalienės nuotraukos. Karalių čia tikrai gerbia. O gražuolė žmona labai pasaulietiška, protinga moteris. Ištekėjusi už princo Abdullah II bin Al-Hussein ir šiam po tėvo mirties tapus karaliumi, ji užsiima reformomis  švietimo ir sveikatos srityse, kovoja už moterų teises Artimuosiuose Rytuose.

 Nusiperkame po falafelių sumuštinį ir pasigardžiuodami sukremtame prie gatvės stalelio. 

Šalimais kavinė, kurios vitrinose puikuojasi tortai ir ledai.  Įlendame pasižvalgyti ir susigundame torto gabalėliu su kava. Už torto gabalėlį ir du kavos puodelius sumoku 4 JOD. Draugė pasiima kitokį gabalėlį. Torčiukai fantastinio  skonio,  su tikromis uogomis – net sunku pasakyti, kuris skanesnis.

 Dar turime laiko, tad prasieiname šalutinėmis gatvelėmis. Patenkame į vieną, kur prekiauja zoo prekėmis, šuniukais, žuvytėmis, papūgomis. Jau net šita gatvė žymiai įdomesnė. Pakeliui  randame parduotuvę, kur užeiname prigriebti dar kavos su kardamonu  ir prieskonių namo.

 Sugrįžtame vėl į Rainbow gatvę. Mano vyras užsimano paragauti gretimoje kavinukėje vištienos. Aišku, vėlgi atneša didžiausią porciją, tad dalį pasiimame su savim ir paskui lėktuve sėkmingai pribaigiame. ))

 Nupėdinam iki falafelių kioskelio. Iš čia mus turi pasiimti Semiras. Pagaliau sėdime mašinoje ir lekiame į oro uostą. Atsisveikiname ir po pilnų įspūdžių dienų vėl mes oro uoste.

   Prieš kelionę galvojau, nulėksiu, pasižvalgysiu trumpai Jordanijoj ir užteks. Bet dabar, gurkšnodama kavą su kardamonu suprantu, kad su malonumu  ten sugrįžčiau patyrinėti kitų šios svetingos šalies kampelių.

 Daugiau ir nuotraukų ir vaizdo įrašų rasite čia. 

Važiuojam Amane